Tag Archives: viešieji pirkimai

Valstybinis alkoholio monopolis: priežastys ir pasekmės

Ponai ir ponios, aš čia neminėsiu nei Konstitucijos, kurios 46 straipsnis draudžia monopolius, nei laisvos prekybos sutarčių, ar sutarčių dėl stojimo į Europos Sąjungą, kuriomis irgi draudžiami prekybos ribojimai. Tie dalykai yra atskiras reikalas.

Alkoholizmas yra klaikus dalykas. Ir dar baisiau yra tai, kad kai žmonės girti, tai jie net nesupranta, kaip blogai su jais. Kita vertus, būna ir tokių, kurie blaivi pridaro tiek blogio, kad geriau jau jie gertų.

Alkoholizmas yra klaikus dalykas. Ir dar baisiau yra tai, kad kai žmonės girti, tai jie net nesupranta, kaip blogai su jais. Kita vertus, būna ir tokių, kurie blaivi pridaro tiek blogio, kad geriau jau jie gertų.

Atskiras reikalas yra ir tai, kiek Lietuvoje išplitęs alkoholizmas – kai kartą paskelbiau tokį alkoholizmo testą, tai daugelis pasipiktino, kad taip negali būti, kad jie jau alchašai (panašu, kad kai kurie, savęs nelaikantys alkoholikais, sau diagnozavo netgi trečią stadiją). Blogai visa tai, bet aš apie tai čia nekalbėsiu.

Aš net nekalbėsiu apie tai, kad valstybiniai monopoliai nėra alkoholizmo problemų sprendimas. Esminės priemonės yra daug paprastesnės ir veiksmingesnės, bet ne vienadienės – tai ir alkoholio reklamos draudimas, ir banalus alkoholio prekybos atskyrimas nuo visų kitų prekybos rūšių, ir žymiai griežtesnė atsakomybė už alkoholio pardavimą nepilnamečiams (o ne dar didesnis kontrolės galimybių mažinimas, atsirandantis per amžiaus ribojimų didinimus). Tokios priemonės išties veikia. Skirtingai nuo tiesioginių draudimų, kurie sukuria milžiniškus pogrindinius verslus.

Beje, aš netgi neminėsiu to, kad paskutinį dešimtmetį Lietuvoje alkoholio pardavimai vis krenta, o 2016 buvo užfiksuotos patys žemiausi pardavimai per paskutinius 10 metų. Per tuos 10 metų sipirtuotų vynelių pardavimai sumažėjo 50%, o stipriųjų gėrimų – 38%.

Aš tiesiog jums papasakosiu vieną niuansėlį, susijusį su valstybiniu alkoholio monopoliu, apie kurį Ramūno Karbauskio partija kažkodėl nekalba. Apie niuansėlį, kuriame gal būt slypi kažkokios priežastys ir kažkokios pasekmės.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Bitė traukiasi iš pardavimų valstybei

Jau rašiau šį bei tą apie Omnitel ir Tele-2, jų požiūrius į verslą ir taip toliau. O kažkodėl berods taip ir neparašiau apie tą GSM tiekėją, kurio paslaugomis aš ir naudojuosi. Naudojuosi, nors kadaise norėjau pabėgti. Bet man pasiūlė gerą kainą ir aš pasilikau, nes neturiu didelių skrupulų. Taip, aš esu Bitės klientas ir galite dabar iš manęs juoktis.

Visai šviežia (bet daugumos jau girdėta) naujiena apie Bitę: šita kontora padarė vieną iš nuostabiausių dalykų, kokius tik galėjo susigalvot koks nors nevykėliškas vidurinės grandies vadovas, beieškantis pasiteisinimų savo veiklos neigiamiems rezultatams. Bitė pareiškė, esą Centrinės Perkančiosios Organizacijos pirkimai yra kažkokie ten ydingi, todėl ji daugiau nedalyvaus konkursuose. Ir tai, kiek suprantu, pagal juos reiktų suprasti, kaip kažkokį ten Bitės protestą prieš kažką.

Išties čia nėra ką nei kalbėt: kai valstybė perka ryšio paslaugas per CPO, tų pačių paslaugų kainos nukrenta maždaug 3-5 kartus. Primeskit, ne kokiais nors 3-5 procentais, kas jau ir taip gali būti reikšminga (jei kokių nors paslaugų nuperkama už 100 milijonų, tai 3-5 procentai reiškia sutaupytus 3-5 milijonus), o 3-5 kartus. Nuo 11-16ct/min iki 3-4ct/min.

Taigi, čia galim ir kitą reikalo pusę primesti: jei kainos gali būti sumažintos 3-5 kartus, tai kiek iš to uždirba operatoriai? Ogi taip ir paskaičiuokime: matomai, du trečdalius ar netgi keturis penktadalius pirkimų sumos gali sudaryti pajamos iš perteklinių pardavimų, kitaip tariant – iš šešėlinio biudžeto. Čia, sakyčiau, turėtų būti labai smagus bizniukas. Aš irgi tokio bizniuko norėčiau. Ypač, kai tame bizniuke, darant necentralizuotus pirkimus, pasirinkimas būna padaromas pagal tokius nuostabius kriterijus, kaip, pvz., nuolaidos dydis (taip, jūs neapsirikote, nuolaidos dydis). Čia juk fantastiškos galimybės – nustatai paslaugų kainą 1000 litų, padarai nuolaidą 500 litų, ir tada laimi prieš konkurentą, kuris siūlo tą pačią paslaugą už 50 litų. Nes juk pasiūlyta nuolaida didesnė.

Neimčiau domėn Bitės atstovų aiškinimų apie menamus technologinius ar aptarnavimo kriterijus. Tie kriterijai, kurie yra ne makaronų pobūdžio, yra išmatuojami labai aiškiais parametrais. Interneto ryšio pralaidumas, helpdesko darbo laikas, naujų numerių užsakymo įvykdymo laikas, etc. – tų parametrų daugybė. Jei perkančiąjai organizacijai tai aktualu, per CPO ji gali tokius reikalavimus įvardinti be problemų. Problema čia yra kitur: Omnitel turi geresnį helpdeską, o kiti dalykai pirkėjams neturi reikšmės, todėl jie už tai mokėti nesiruošia. O neišmatuojamų kriterijų bei visokių makaronų nelieka, kai perkama per CPO.

Seni mobilūs telefonai

Čia šiaip dėl grožio iliustracija. Atgyvenę telefonai nesugeba daryti tai ko reikia arba taip, kaip reikia. Jų gamintojai, aišku, gali teisintis, kad pirkėjai kalti, nes nesupranta, nori neaišku, ko, remiasi vien kaina ir taip toliau, todėl rinka yra ydinga ir jie su triukšmu atsisakys pardavinėti tuos telefonus, kuriuos kažkodėl žmonės šiukšlių perdirbimui priduoda.

Beje, grynai iš asmeninės patirties: pats nepastebėjau, kaip man plane Bitė įkišo kažkokį fufelį apie informavimą apie praleistus telefono skambučius. Ir kaip jūs manote, koks rezultatas? Pasirodo, tie beprasmiai SMS, kuriuos kartais dabar gaunu, man nei velnio nereikalingi, kainuoja kiekvienas kažkokią neadekvačią sumą, o atsisakyti jų nežinau per kur. Visa laimė, kad dažniausiai telefonas būna įjungtas, todėl tokių SMS būna nedaug. Bet man tai daug pasako apie tai, kas pagal Bitę yra jų technologinis pranašumas.

Taigi, nenuostabu, kad Bitė traukiasi iš šio reikalo – per CPO tiesiog nesigauna kažkokių ten bajeriukų su visokiais nerišlumais daryti. Aš jų vietoje irgi pasitraukčiau, nes kur gi čia konkuruot. Juk nesigaus parduoti už keturgubą kainą – tai koks gi čia pelnas?

Man čia įdomus kitas momentas: Bitė, atrodo, negalvoja, ką sako tas jų rėksmingas pareiškimas apie pasitraukimą. Man, kaip jų klientui, jis sako du dalykus: viena vertus, Bitė yra objektyviai nepajėgi konkuruoti su Tele-2, antra vertus, Bitė yra objektyviai nepajėgi konkuruoti su Omnitel. Nes Omnitel kažkokiu būdu visgi išsilaiko tuose viešuose pirkimuose. Ir Tele-2 tenai irgi jau kažkaip nosį įkišo. O Bitė užtat traukiasi, rėkdama spaudai apie kažkokias ydas. Ir dar trečią dalyką man tai sako: su PR pas Bitę labai nekokie reikalai.

Aišku, visada klientas kaltas, kai pardavėjui parduoti nesiseka – tai toksai dėsnis tiesiog, jis veikia visur ir visada. Klientas kaltas, kai kainos nori mažos ar paslaugų gerų. Klientas kaltas ir tada, kai nenori pirkti visokių jam nereikalingų nesąmonių. Čia visada kliento kaltė. Tai ydingi klientai, viskas per juos blogai.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Kaip plaunami pinigai

Kadangi reikia ir kažką gero pridėt - šiame pastate sovietmečiu buvo geras beliašų kioskas, deja, daugiau ko nors teigiamo apie Lietuvos Geležinkelius nesugalvoju.

Ponas Maliboo atkasė puikų, nuostabų pavyzdėlį – Lietuvos Geležinkeliai (įmonė, jau seniai garsi, kaip fenomenas), surengia reklamos konkursą. Penktadienį (vakar) konkursas yra paskelbiamas. Pirmadienį (poryt) – jau turi būti dalyvių paraiškos.

Kiek sako mano paprastas supratimas, atviram konkursui skiriamas laikas turi būti ne mažiau 52 dienų. Jei konkursas ribotas – ne mažiau 40 dienų. Bet matomai, arba Lietuvos Geležinkeliams Viešųjų pirkimų įstatymas negalioja, arba jie ten suranda dar geresnių gudrybių.

Aišku, galėčiau dar kartą priminti Viešųjų pirkimų agentūrą, dėl kurios bandoma nušalinti ištisą ministrą, ir kuri tokiems bajeriukams negalėtų duot galimybių. Bet labiau noriu priminti, kad Lietuvos Geležinkeliai – plačiai žinomi, kaip įvairių politikų poilsinė: prisidirbai – keliauk ten pailsėt.

Kaip sakė ponas Landsbergis, kas galėtų paneigti? Kas galėtų paneigti, kad PR firmos, darančios politikams rinkimus, nelaimės kokių nors konkursų?

Trumpai tariant, laukiu, kada STT jais užsiims. O beje, ponas Eligijus Masiulis, susisiekimo ministras, berods jokių reformų tenai dar nei nepradėjo? Ryškus kontrastas tarp kai kurių valdžios veikėjų…

Upd.: komentaras iš Lietuvos Geležinkelių apie tai, kad viskas yra kitaip:

Informuojame, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ siųstas kvietimas bendradarbiauti nebuvo nei konkursas, nei apklausa, todėl straipsnyje „Kaip plaunami pinigai“ pateikta informacija yra klaidinanti.
Tiesiog paprašėme kūrybos žmonių, turinčių kompetencijos reklamos ir viešinimo paslaugų sferoje, pateikti idėjas kviesdami bendradarbiauti.
Patvirtiname, kad tai nebuvo ir negali būti pirkimas, nes nebuvo prašoma pateikti jokių pirkimą liudijančių dokumentų, o tik prašoma pateikti idėjas koncepciniame lygmenyje, kaip Lietuvos geležinkeliai galėtų atrodyti parodų metu pagal pateiktus svarbiausius įmonei aspektus.
Pasiūlytas terminas esant poreikiui taip pat gali būti koreguotinas atsižvelgiant į įmonių pateiktus pageidavimus.
Toliau, išsirinkus geriausias idėjas, kviestume bendradarbiauti dėl šių idėjų įgyvendinimo viešųjų pirkimų įstatymu numatyta tvarka.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Truputis apie Vyriausybę ir situaciją šalyje

Prieš kokį mėnesį ar du, Dalia Grybauskaitė, paklausta apie tai, kodėl Lietuvai reikia euro ir ką gero tas euras duotų, neilgai dvejojusi pareiškė maždaug taip: "duotų vieną esminį dalyką – atsirastų fiskalinė drausmė".

Į šitą frazę prezidentė sudėjo tiek prasmės, kad visą straipsnį apie tai verta parašyti. Tiems, kas nemoka skaityti tarp eilučių, paaiškinu: prezidentė įvardino, kad yra bardakas su mokesčiais bei lėšų panaudojimu ir tas bardakas yra toksai didelis, kad jinai nesitiki, kad išvis įmanoma jį sutvarkyti tol, kol nebus atimtos teisės kištis iš esamos valdžios.

Tai, ko gero, pati baisiausia kritika, kokią yra išsakiusi Dalia Grybauskaitė Lietuvai per paskutinius N metų. Tik pasakyta užmaskuotai. Dėl to gal būt daugelis ir neatkreipė į šią frazę tinkamo dėmesio. Pažvelkim truputį plačiau: euro įvedimas, lyginant su esama situacija, naudos Lietuvai duoti turėtų labai nedaug (jei neminėsim fiskalinės drausmės), kartu kardinaliai suvaržydamas galimybes vykdyti nepriklausomą monetarinę politiką, t.y., spręsti problemas, taikant kurso valdymo priemones ir pan. (nors, reikia pripažinti, valdžia tomis priemonėmis visvien nepasinaudoja). Tačiau prezidentės nuomone, elementariausia kontrolė iš ES atpirktų visus lito atsisakymo praradimus. Žiauru, ar ne?

Visgi, Lietuvai teko daugiausia Dalios Grybauskaitės kritikos Gedimino Kirkilo valdymo laikotarpiu. Paradoksalu, bet nors socdemai vėliau prisipažino žinoję apie krizę ir artėjančią katastrofą, nieko nedarė, dar daugiau – tiktai gilino problemas. Aš pats manyčiau, kad gerai paieškojus, būtų galima atrasti BK straipsnį ir visus įrodymus. Bet argi tai kam nors rūpi?

Pabandžius palyginti, Andriaus Kubiliaus vyriausybė, lyginant su kirkiliška – atrodo, kaip tikri geradėjai, realūs kovotojai už permainas. Bet skiriasi situacija: Kirkilo laikais tai buvo fantastiškais tempais besipučiantis burbulas, o Kubiliaus laikais – burbulas kaip tik ėmė bliūkšti. Bet ką visgi gero padarė Kubiliaus vyriausybė? Pažiūrėkim, kas man užstrigo (dauguma dalykų – ekonominiai):

  • NT kontorų gelbėjimas. Visiškas feilas. Bet NT mokestis įmonėms iki šiol neįvestas. Dvigubas feilas.
  • PVM padidinimas pačios krizės pradžioje – kaip tik ir tapo postūmiu ristis žemyn. O jau vėliau pradėta skolintis. Kai reikėjo pirma skolintis arba devalvuoti, o tada būtų neprireikę ir PVM didinti. Dvigubas feilas.
  • Smulkaus verslo skatinimas – vietoj skatinimo – sukurti papildomi barjerai: pakelti mokesčiai smulkiesiems, o vadinamųjų "freelancerių" padėtis pasidarė išvis tragiška. Visiškas feilas.
  • Biurokratijos mažinimas – neaišku, kaip pasireiškė, tačiau po kelių mokesčių pakeitimų pasidarė išvis neįmanoma suprasti, kiek už ką ir kodėl ir kaip mokėti. Visiškas feilas.
  • FlyLAL bankrotas – labai įdomi istorija su labai gudria koncepcija, man rodos kažkada rašiau apie tai, kas ten ir kaip buvo. Visgi valdžiai ir Lietuvai tai gavosi visiškas feilas.
  • Lietuvos tūkstantmetis ir Vilnius – Europos sostinė. Du renginiai, turėję ir galėję sukelti labai gerą naudą iš turizmo. Pagrindinės (didele dalimi – nematomos) investicijos čia teko ES, o Lietuvai teliko galutiniai veiksmai – surinkti iš turistų pinigus. Tai į ką šitai išvirto – tai kaip koks cirkas, kuris sugalvojo sutaupyti ant bilietų, kasininkų ir kontrolierių, todėl patyrė fiasko. Vienas iš įspūdingiausių naujosios valdžios feilų.
  • Individualių įmonių situacija – regresinis apmokestinimas nepanaikintas, tuo tarpu užkrauta privaloma Sodra. Visiškas, gal net dvigubas feilas.
  • Progresiniai mokesčiai – niekaip neįvesti, nors jų verkiant reikia. Visiškas feilas.
  • Bankų gelbėjimas – kokiems tikslams bankus išvis buvo bandoma gelbėti – iki šiol neaišku, tai buvo lyg koksai mados šauksmas: "Vakarai gelbsti, tai ir mes gelbėkim". Kaip paaiškėjo paskui – gelbėti nebuvo nuo ko. Tačiau kaip vėlgi paaiškėjo, bankai lėšas išvežinėjo iš Lietuvos, iš LB pasiskolintus pinigus perskolindavo Vyriausybei, o dar gavo kažkokią paramą. Trigubas feilas.
  • Verslo skatinimo programa, kuria valdžia vis dar bando girtis – jau ankstesniame straipsniuke rašiau, kokie ten atsiranda mechanizmai, skirstant pinigus. Visiškas feilas.
  • Valdžios sugebėjimas gyventojams paaiškinti savo veiksmus – ko gero mažiausias iš viso, ever. Netgi riaušės kilo, praėjus vos keliems naujojo valdymo mėnesiams. Visiškas feilas.
  • Naujas, patyliukais įsigaliojęs autorinių teisių įstatymas berods tapo drakoniškiausiu iš panašių įstatymų visame pasaulyje? Visiškas feilas.
  • Tabako akcizų padidinimas – išvirto į nežmonišką kontrabandos šuolį, tačiau neatrodo, kad smarkiai padidino valdžios pajamas. Netiesioginiai efektai jau matosi – nusikaltėlių gaujos vėl ima klestėti, kaip prieš kelioliką metų. Visiškas feilas.
  • Cirkas, bandant susodinti dideles pašalpas gavusias motinas, remiantis tuo, kad jos _teisėtom_ priemonėm gavo padidintas pašalpas – cirkas, tebesitęsiantis iki šiol. Visuomenės nuomonės formavimo požiūriu – visiškas feilas.
  • Saulėlydžio komisijos veikla – iki šiol neaišku, kuo pasireiškusi. Drįsčiau sakyti, kad tai feilas.
  • Saulėtekio komisijos veikla – išvis nežinau, ką ta komisija daro. Drįsčiau sakyti, kad tai feilas.
  • Bandymas sutramdyti prekybos tinklus. Sąlyginai nesėkmingas. Bet bent jau kažkoks. Kol kas nedrįstu teigti, kad feilas, nors pagerėjimo požymių nematau.
  • Bandymas sutramdyti farmacininkus – iki šiol neaišku, kuo baigsis. Irgi dar nedrįstu teigti, kad feilas, bus matyt.
  • Alkoholio mokesčių padidinimas – šešėlinė alkoholio gamyba irgi padidėjo, bet atrodo, dar ne iki tiek, kad persvertų reikalą į blogąją pusę. Nedrįsčiau vertinti, kaip feilo – subjektyviai pliusų kol kas lyg ir truputį daugiau.
  • Barclays atvedimas į Lietuvą. Labai gražus, nors ir pavienis aktas. Nors dažnas kritikas aiškina, esą vos keli šimtai darbo vietų ir baisios valdžios investicijos, realybė tokia: IT segmentas Lietuvoje faktiškai išplėstas dvigubai, plius krūva atneštų geriausių praktikų. Netiesioginė įtaka ekonomikai – milžiniška, pasekmes po kelių metų pajus net ir neturintys ryšių su IT. Liuks.
  • Viešųjų pirkimų pokyčiai – ko gero pats geriausias dalykas, kokį tiktai daro dabartinė Vyriausybė (ir Ūkio ministerija). Centralizuoti viešieji pirkimai korupcijos lygį numuš N kartų, o viešojo sektoriaus bei valdžios išlaidas sumažins pora dešimčių procentų – efektus jau mato visi, kas tuo naudojasi. Su sąlyga, kad tą centralizaciją pavyks padaryti privaloma visiems. Biurslo pasipriešinimas – milžiniškas, tačiau vien už šitą projektą, jei jį pavyks įdiegti visur, galima bus atleisti už pusę aukščiau išvardintų feilų.
  • Vyriausybės taupymo programa – nors ir kaip baisiai braškėdama, bet irgi po truputį duoda savo rezultatus. Dar porą priveržimų įgyvendins – galų gale pasijus visiems. Vyriausybė tragiškai prastai komunikuoja apie tuos taupymus, tačiau šią programą visgi vertinčiau kaip daugiau teigiamą.

Kas dar? Kažką praeleidau?

O kaip vertinčiau bendrai ir ką patarčiau? Bendrai, nors ir daugybė feilų, matosi bent šioks toks judesys. Skirtingai nuo pūtimosi, bandoma kažką keisti. Dažniau nesėkmingai, nei sėkmingai. Bet visgi. Prieš kokius metus minėjau, kad daugiausiai šansų trumpame laikotarpyje turi turizmas ir žemės ūkio / maisto pramonė. Kaip pamatėm, turizmą sukniso kaip tik tuo metu, kai buvo paruoštas turizmo pikas (FlyLAL ir Vilniaus – Europos sostinės feilai), o žemės ūkis / maisto pramonė tapo vienintele ganėtinai stabilia sritimi.
Ką patarti Kubiliaus vyriausybei ir valdančiąjai daugumai? Kelis dalykus, kurie visgi ištaisytų padarytas klaidas ir pataisytų tai, kas blogai, bent svarbiausius ar skaudžiausius reikalus:

  • Progresiniai mokesčiai. Jie būtini. Be didelių progresijų, bet kad progresija visgi atsirastų. Makaronai apie "progresinius" "neapmokestinamus" minimumus čia netinka – reikia realiai progresinių mokesčių. Mokesčių būtų galima surinkti kiek daugiau, socialinis balansas staigiai pagerėtų (sumažėtų neturtingųjų apmokestinimas), o ekonomikai tai atsilieptų labai greitai, visų pirma, dėl atsirandančios netiesioginės paramos smulkiam verslui.
  • Įvesti griežtą valstybinę kontrolę bankams. Įsteigti valstybinį banką, kuris kiek stabilizuotų rinką ir leistų skaidriai skirstyti paskolas, apeinant tuos fokusus, kuriuos gali daryti komerciniai bankai. Nes tai kas vyksta iki šiol – tai karikatūriškas vaizdas, kai būrelis bankų tratina valdžią įvairiausiais būdais, o ši net nesupranta atsigulusi kekšės vieton. Tai sritis, kur reikia geležinio kumščio ir jokio gailesčio bankininkams.
  • Būtina kardinaliai supaprastinti smulkaus verslo kontrolę ir apmokestinimą. Ir išvis mokesčių sistemą. Tai, kas yra dabar – tai yra blogiau, negu kada nors buvo per paskutinius porą dešimtmečių. Net jei atrodo, kad bus visokių problemų, kažkokių mokesčių slėpimų – paprastinti ir viskas. Tai viena iš sričių, kur netgi paprastas griovimas atneš naudos.
  • Prekybos tinklai – tai visiškai monopolizuota sritis, taip vadinamos lokalios monopolijos. Bet kokios priemonės, kurios spusteltų prekybos tinklus ir sukurtų galimybę rastis mažoms parduotuvėms (jos jau beveik išnaikintos), čia atneštų naudos. Paprasčiausias variantas – įvesti progresinius mokesčius už turimą prekybos plotą kiekvienai parduotuvei.
  • "Kvailas" ir kartu reikalingas dalykas – sumažinti akcizus cigaretėms. Nes nauja daškinių-agurkinių-kamuolinių karta jau baigia įsitvirtinti. Muitai, pasieniečiai ir policija čia neišgelbės: vienintelis būdas – tai išlaikyti legalių rūkalų kainas konkurencingomis. Nes jau dabar gaudamos dešimtis milijonų litų pelnus kas mėnesį, gaujos greitai išaugs tokios, kad maža nepasirodys. O kai jų turimos lėšos pasidarys pakankamos masiniams papirkinėjimams – teks kovoti su antra korupcijos banga.
  • Aktyviau vykdyti taupymo programą. Žymiai aktyviau. Ir žiauriai baladoti visus, kas tik nenori naudotis centralizuotais pirkimais.
  • Galų gale, atrišti lito kursą. Tegul plaukioja. Nes dabartinis valiutų valdybos modelis – kaip akmuo po kaklu, o truputį pridėjus lankstumo – ir laisvų lėšų atsirastų kaip reikiant.
  • Galų gale, pradėti komunikuoti. Nes tas Kubiliaus "dialogas" su visuomene, kuris yra dabar – lyginant su juo, netgi Lukašenka atrodo, kaip populistas.

O ką jūs pridėtumėte?

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter