Rokiškis Rabinovičius

Aš prisipažįstu, kadangi demaskavimai jau peržengė visas ribas. Todėl geriau jau prisipažinti dėl visko pačiam. Juoba, kad ir kiti jau patys prisipažįsta. Nėra ko čia slėpti. Viskuo prisipažindinėja, todėl reikia visiems prisipažinti viskuo. Taigi, ir aš viskuo prisipažįstu. Nes geriau jau pačiam prisipažinti, kad nebebūtų skeletų spintose. Ir kad visi žinotų, jog jau išviešinti bei ateityje pasklisiantys gandai yra visiškai tikri.

Pradėkim nuo to, kad aš išties esu reptilijanas. Šiais laikais taip vadina mus. Ir taip, tai tiesa – kad ir kiek ilgai neigiau, turiu prisipažinti, kad visa tai buvo melas. Reptilijanai išties egzistuoja. Aš esu vienas iš jų. Anksčiau, Viduramžiais, mus vadindavo demonais ir velniais bei kitais panašiais žodžiais. Bendra tai netgi manau, kad man netgi nebūtina tuo prisipažinti, nes akivaizdu ir taip – daugelis seniai jau tą suprato. Mes išties esame iš Alfa Centauro, gyvename užsimaskavę ir atsirandame per genetinę infiltraciją pseudonatūraliu būdu, kad geriau užsimaskuotume ir niekas nesuprastų.

Taip, šitai yra taip neįtikėtina, kad tiesiog jums tai belieka priimti kaip realybės faktą. Taip, tai tiesa. Kaip tiesa yra tai, kad jūs skaitote žiurkėno blogą, taip tiesa ir tai, kad už viso šito slypi reptilijanas. Visas šitas blogas yra skirtas tiktai jūsų smegenų kodavimui ir nuotolinei internetinei hipnozei.

Tą, aišku, galėjo jau seniai suprasti visi, bet kažkodėl niekas nesuprato. Pas žmones netgi pasakose pasakojama, kad drakonai ir slibinai (reptilijanai) yra išprotėję dėl pinigų. Tuo tarpu kur jūs matėte, kad žiurkėnai pinigų kur nors reikalautų? Tačiau jūs, menki žmogiūkščiai, esate tokie buki, kad niekada nesuvedate galų. Gal viskas yra dėl to, kad jus taip lengva užhipnotizuoti.

Bendrai tai keista, kaip žmonės lengvai patiki žiurkėnais, rašančiais internetuose, ima tikėti, kad tokie žiurkėnai egzistuoja, bet vis neigia akivaizdžias kitų planetų organizacijas. Tačiau ateina laikas, kai tenka pripažinti tiesą. Ir jums, ir man.

Todėl papasakosiu viską iš eilės. Gal ir ne viską, bet daug. Tiksliau, šį bei tą, ko visvien nesigaus nuslėpti.

Noriu prisipažinti, kad jau vos tik gimęs, pradėjau daryti visokius blogus darbus, kurie išties ir parodo tikrąją manęs prigimtį. Pirmas mano darbas buvo toks, kad aš, atleiskite, apšlapinau grindis, o didelė šlapimo bala nutekėjo už plintusų, pasiekė elektros laidus, dėl ko kilo trumpasis jungimas, nuo kibirkščių prasidėjo gaisras ir gimdymo namai sudegė su viskuo, kas tik tenai buvo. Visi sudegė. Aš buvau vienintelis išsigelbėjęs. Išsigelbėjau tik dėl to, kad užhipnotizavau seselę, kuriai liepiau mane išnešti iš gaisro. Kiti neišsigelbėjo. Sudegė visi, netgi ir ta seselė, kuri mane išnešė.

Pateisinu šį savo poelgį, nes kaip ir dabar, taip ir anuomet buvau neatsakingas už savo veiksmus ir taip pasielgiau tyčia. Tai tiesiog manęs prigimtis. Negalite dėl to ant manęs pykti.

Vėliau supratau, kad man savo elgesį reikia maskuoti. Nes gali būti, kad koks nors gudresnis žmogėnas ims ir susipras, kas čia krečia visas aibes, o paskui dėl to man kils problemos. Tačiau mano prigimtis nedavė man ramybės. Šaltas reptiijano kraujas kūrė vis naujus planus.

Vaikų darželyje man kažkodėl nepatiko viena jauna auklėtoja. Išties negaliu pasakyti apie ją nieko blogo, jei neskaitysime to, kad ji kartą bandė mane pamaitinti šleikščia glitėsiška avižine koše, kurią pati akivaizdžiai labai mėgo ir įsivaizdavo, kad aš esu toks pat šleikštus iškrypėlis, todėl tą košę valgysiu. Tiesą sakant, ji visada būdavo alkana, svėrė 200 kilogramų ir mane nuo tos košės išgelbėdavo nebent tai, kad iš alkio ji pati ją galų gale surydavo. Dar labiau ji mėgdavo kotletus, kurių suėsdavo visą bliūdą, kad vaikams ir nelikdavo.

Trumpai tariant, pavogęs iš virtuvės kotletą (tai nebuvo pirmoji mano vagystė), įviliojau durną auklėtoją į šiukšlių konteinerį. Ji buvo tokia kvaila, kad į tą konteinerį įlindo, o aš išsyk užtrenkiau jo dangtį ir pakabinau ant jo iš sandėliuko pavogtą spyną (tai irgi nebuvo pirma mano vagystė).

Konteinerį su visa darželio auklėtoja pardaviau kažkokiems tamsaus gymio veikėjams, pamelavęs, kad viduje yra graži merga. Derybų metu ji vis baladojosi ten tame konteineryje, o raktas buvo mano rankose. Išties ta merga nebuvo graži, bet kadangi moku žmones įtikinti netgi didžiausiomis nesąmonėmis (tai įgimti hipnotiniai reptilijanų gebėjimai), manimi tie veikėjai patikėjo ir netgi sumokėjo nemažą sumą pinigų. Už tuos pinigus paskui nusipirkau įvairių narkotikų, kuriuos pardavinėjau kitiems darželio vaikams.

Savo pateisinimui galiu pasakyti nebent tiek, kad ta darželio auklėtoja nepražuvo, nors ją ir išvežė kažkur į Rusiją. Ji tenai ištekėjo už kažkokio politinio priedurnio ir dabar visai laimingai gyvena, tegul ir pasidariusi kelia plastines operacijas, nusisiurbusi riebalus bei melagingai sumažinusi savo amžių dvidešimčia metų. Jos vardas yra Alina Kabajeva.

Bet čia mes kiek nukrypome. Vaikų darželis buvo nelabai linksma vieta, pirmiausiai dėl tos šleikščios avižinės košės. Tad apgaulingai sufalsifikavęs dokumentus, aš iš vaikų darželio pabėgau. Falsifikuoti reikėjo nedaug – tereikėjo nutrinti ir perrašyti kelis skaičius gimimo liudijimę, kad galėčiau anksčiau pradėti lankyti mokyklą bei padegti darželį, kad sudegtų ten esantys popieriai. Tam, kad niekas negalėtų patikrinti mano falsifikacijų.

Aišku, visa tai buvo tikras dokumentų falsifikavimas, bet išties tai smulkmena, lyginant su kitais mano veiksmais. Kita vertus, šitas žingsnis visgi buvo mano klaida, nes dėl jauno amžiaus apsigavau – mokykla nebuvo gera vieta.

Pradėjus lankyti mokyklą, paaiškėjo, kad tenai tokių mokytojų ir auklėtojų, kaip toji, tiesiog dešimtys. Ir vietoje avižinės košės valgykloje yra kažkokia šleikšti daržovių sriuba. Ir dar knisa protą visokiomis nesąmonėmis. Aš viską staigiai supratau ir iš tos mokyklos bandžiau pabėgti, tad pirmas mano veiksmas buvo labai paprastas. Žodžiu, aš dar per Rugsėjo 1 apvėmiau savo klasės auklėtoją. Galvojau, kad šitaip pasielgęs, būsiu išmestas, bet deja, auklėtoja buvo prie to pripratusi.

Nepadėjo ir tai, kad paskui pavogiau iš tos pačios auklėtojos pinigus, o į jų vietą piniginėje įkišau formaliai atrodantį mašinėle atspausdintą raštelį, kad pinigai yra Vasaros 5 ligonių priėmimo skyriuje. Kad viskas atrodytų tikroviškai, uždėjau dar ir milicijos antspaudą (jį buvau pavogęs per vieną sulaikymą, nes kartais mane pagaudavo už valkatavimą ir vagystes iš parduotuvių, taigi buvo ir progų). Vargšė auklėtoja tuo patikėjo ir nuvažiavo aiškintis, kur tie pinigai dingo. Ją ten ir uždarė ir paskui ilgai gydė nuo vangiosios šizofrenijos. Aš pats kažkodėl likau eilinį kartą nesučiuptas.

Vėlesnės mano gudrybės irgi nepagelbėjo. Nors ir bėgdavau iš pamokų, jie tik dar labiau reikalavo, kad aš į tą mokyklą vaikščiočiau. Todėl kartą paruošiau netgi tyčinį susprogdinimo planą – kai vieną žiemą mokykla degino kažkokias šiukšles (anuomet tai būdavo įprasta), įkišau į laužą dujų balioną. Sprogimo metu išbyrėjo mokyklos langai, apdegė aplink buvę mokiniai (aš kažkodėl likau sveikas, nors ir buvau arčiausiai), bet tie idiotai nesugebėjo netgi išsiaiškinti, kad visą tai padariau aš. O man, žinoma, tiesiog principai neleido pačiam prisipažinti.

Kartą už chuliganizmą bei pinigų atimdinėjimą iš kitų vaikų man liepė atsivesti tėvus pas direktorių. Pinigų tuo metu jau prisigrobdavau pakankamai, kad galėčiau gerai tvarkytis savo reikalus. Pasamdžiau du pusbomžius, kuriems sumokėjau po 10 rublių, jie prisigėrė, atėjo į mokyklą aiškintis, tada sumušė direktorių, tada atvažiavo milicija, juos išvežė, bet kadangi jie jokių vaiko teisių į mane neturėjo, tai man vėl eilinį kartą nieko nebuvo. Na, patys pagalvokite, kaip galima atimti vaiką iš bomžų, kurie nėra to vaiko tėvai ir išvis su tuo vaiku niekaip nesusiję? Direktorius visgi gavo gerą pamoką ir daugiau niekada jokių pretenzijų man nebereiškė.

Žinoma, tokiu elgesiu aš galų gale visą mokyklą užveikiau, tad mane galų gale pervedė į kitą (šnekant paprastai – išmetė). Kita mokykla paaiškėjo besanti dar blogesnė, tad paskui buvau pervestas į dar vieną, o paskui į dar vieną, kol galų gale pakliuvau į silpnapročių mokyklą-internatą. Aišku, ten man buvo labai tinkama vieta, nes galų gale manimi atsikratė manęs globėjai (prisiminkite, kad aš reptilijanas), o ir pati mokykla visokioms komisijoms galėdavo demonstruoti, kad turi vaiką, kuris moka deklamuoti eilėraščius (Salomėjos Nėries „Apšerkšniję mūsų žiemos“) bei žino visus keturis aritmetikos veiksmus (daugiau aš taip ir neišmokau).

Aš tą eilėraštį dar iki šiol atsimenu:

Apšerkšniję mūsų žiemos
Balta balta kur dairais
Šta ir katinas Motiejus
Atkeliauja su žaislais

Seka pasaką bobutė
Apie seną savo pūkę (neatsimenu, ką tas žodis reiškia)
Rūksta kaminas su dūmais
Bėga ragana laukais

Nors ir buvau pavyzdinis mokinys, aš ten nesimokiau, o tik darydavau eibes. Štai vieną kartą, radęs chemijos kabinete kažkokių reagentų, iš jų pagaminau LSD, kurio pribėriau į valgyklos druskines tuo metu, kai ten lankėsi kažkokia valdiška komisija. Personalui pačiuožė stogai, komisijos nariams – irgi. Į savo išvadas jie parašė, kad internate reikia įrengti viešnamį. Kadangi komisijai vadovavo kažkokio partinio veikėjo atžala, niekas to sprendimo ginčyti neišdrįso, o ir Perestrojka jau buvo prasidėjusi. Taigi, paslapčia ten buvo imtas įrenginėti viešnamis, skirtas aukštiems partijos veikėjams. Kadangi prireikė ir prostitučių, jomis įdarbino ideologiškai patikimesnes mokytojas. Paskui kilo skandalai ir viešnamį teko panaikinti, o viską nuslėpinėti.

Žinoma, daug kas įtardinėjo mane, tad norėjo kažkaip atsikratyti, tačiau nesėkmingai. Mokyklai bei pedagogams nepadėjo ir tai, kad mane buvo uždarę į Naujosios Vilnios psichiatrinę ligoninę. Turiu pasakyti, kad ta vieta buvo nemaloni, o visi – mirtinai užšerti vaistais, pririšti prie lovų ir nuolat mušami. Savaime aišku, kad tokioje vietoje aš būti visai nenorėjau, todėl tenykštį vaikų skyrių padegiau, o kilus gaisrui – pabėgau. Per gaisrą sudegė vaikų skyriaus vedėja, kuri tuo metu apsinarkašinusi miegojo savo kabinete. Tiesa, vaikai, kurie ten buvo uždaryti, išsigelbėjo. Kai kurie iš jų dabar tapo Seimo nariais (jūs nustebsite, bet kaip tik tais, kurie yra sveikesnio proto).

Kadangi po to durnyno neturėjau kur dėtis (mano globėjai buvo pabėgę į Rusiją, kad negalėčiau jų surasti), teko grįžti atgal. Juoba kad reikėjo ir kažkaip dokumentus susitvarkyti.

Kita vertus, man pačiam toje silpnapročių mokykloje visvien nepatiko, net nepaisant galimybių gerai pasismaginti, tad po dar vienos dokumentų falsifikacijos į savo vietą įkišau netyčia sutiktą klasioką iš buvusios mokyklos. Tiesiog kartą, ištrūkęs iš to internato (pabėgdavau kartais, kad galėčiau išgerti degtinės ir į veną susileisti marichuanos), sutikau tą klasioką, tad pasiūliau jam kitą dieną užeiti ir pažiūrėti nelegalių videkų. Jis tuo ir patikėjo – atėjo kitą vakarą. Aš jį uždariau sandėliuke, internato dokumentuose savo pavardę ištryniau ir visur įrašiau to draugo, pasiėmiau jo dokumentus ir išvykau.

Tuo metu mano falsifikacijos ir slapto landžiojimo po svetimus stalčius įgūdžiai jau buvo labai gerai išlavėję. Trumpai tariant, jis pasiliko tenai ir viskas, nors ir nenorėjo, o aš gavau naują gyvenimą. Savo išvaizda jis buvo gana panašus į mane, o personalas apyžlibis ir manęs dar gerai neįsiminęs. Kitų smulkmenų neatskleisiu, bet jo tėvams turėjau gerokai plauti smegenis, kol įtikinau juos, kad aš esu jų sūnus.

Girdėjau gandų, kad dėl biurokratinės sistemos jis taip ir liko pripažintas silpnapročiu ir taip prarado veiksnumą visam gyvenimui, nors savo laiku buvo klasės pirmūnas. Kita vertus, tai jau ne mano problema, o jo. Tegul jis savo problemas sprendžiasi pats, jei jau toksai protingas, kad pirmūnu sugebėjo tapti.

Mokyklos reikalai man čia tuo dar nesibaigė, tačiau ilgainiui viskas susitvarkė taip, kaip aš ir norėjau. Tiesiog, pabaigęs aštuonias klases, mokyklą aš mečiau. Pabaigiau tas aštuonias klases labai prastais pažymiais ir net keturis kartus paliktas antriems metams, tačiau vis jau popieriai kažkaip sutvarkyti liko, tad poreikio mokytis daugiau nebeturėjau. Aišku, vėliau tai truputį trukdė, nes vidurinė mokykla taip ir liko nebaigta, o falsifikuoto Vilniaus dvasinio tobulėjimo ir chiromantijos universiteto diplomo dabar niekas nepriima, nes išties tokio universiteto niekada nei nebuvo. Biurokratija šiais laikais nedžiugina.

Kita vertus, paradoksaliu būdu atradau, kad šitai niekaip netrukdo. Kai kam nors pasakau, kad nebaigiau netgi vidurinės, tai žmonės žiūri labai pagarbiai, nes supranta, kad leidau sau mokytis privačiai. Tai, reikia pasakyti, tiesa. Mokiausi išties visko privačiai ir labai daug, nes dėl savo talento pinigų turėjau ištisus lagaminus. Aišku, tie pinigai nebuvo legalūs, nes uždirbdavau juos iš lošimo pogrindiniuose kazino, o taip pat iš prekybos prostitutėmis.

Prostitutės ir buvo svarbiausios manęs mokytojos (įvairiomis prasmėmis) – jos labai norėdavo užsidirbti pinigų, o daugelis iš jų turėjo aukštąjį išsilavinimą. Turiu pasakyti, kad pigiomis prostitutėmis neprekiaudavau – tik pačiomis brangiausiomis. Tarp jų buvo ir įvairių sričių mokslo daktarės, ir netgi viena profesorė. Tiesa, ta profesorė dėstė kažkokią veterinariją ir buvo iš Minsko, tad lietuvių kalbos nesuprato. Tačiau rusiškai aš tuo metu jau kalbėjau visai laisvai, nes praėjau tame pačiame Minske sutrumpintą KGB paruošimo kursą aukštojoje Minsko milicijos mokykloje. Ten pat mane išmokė ir truputį kalbėti angliškai.

Galų gale taip pramokau ir matematikos – kad galėčiau gerai sukčiauti azartiniuose lošimuose, bei chemijos – kad galėčiau gaminti įvairius narkotikus. Žemės ūkio žinios taip pat pravertė – įsteigiau nelegalų naminės degtinės bravorą bei tokią pačią cheminių maisto priedų gamyklą. Sena KGB agentūra padėjo tai organizuoti.

Vieną kartą, pamenu, nutiko keistas juokingas nuotykis Minsko laboratorijoje, kurią įsirengėme senoje cerkvėje. Cerkvę išsinuomavę buvome iš daržovių bazės – prieš tai ten buvo tiesiog sandėlis. Taigi, buvom ką tik sintezavę LSD, tačiau ant savęs bandyti nenorėjome. Todėl susiradome kažkokį pusamžį alchašėlį iš greta buvusios gamyklos, pasiūlėme jam išgerti, o tada į degtinę įvarvinome LSD tirpalo. Alchašėliui visiškai nunešė stogą ir jis pradėjo pasakoti, kad mes esam iš dangaus nusileidę šventieji ir kad jis dabar bus prezidentu. Mes taip žvengėm iš jo kalbų, kad netgi davėme pinigų rinkimams. Apsinešęs nuo LSD, jis viskuo patikėjo. Keista, bet paskui jį ir išrinko į Baltarusijos prezidentus, iki šiol tame poste jis sėdi.

Kiek vėliau perbėgau iš KGB į CŽV ir Mossad, už ką tie KGB veikėjai manęs dabar nekenčia. Bet juk reikėjo kaip nors suktis, o žlugusi Sovietų Sąjunga negalėjo man pasiūlyti pinigų. O taip pat, turiu čia išsyk pasakyti, kad nuo gimimo esu reptilijanas, tad buvimas KGB tebuvo strateginis mano žingsnis ir apgaulė. Išites aš esu reptilijanų ir masonerijos agentas, o visos tos organizacijos tėra priedanga. Žodžiu, prašau manęs su KGB nesieti.

Būdavo, aišku, ir visokių nemalonių situacijų. Per tas kovas tarp nusikaltėlių ir teisėsaugos buvau kelis kartus neteisingai apkaltintas visokiais nusikaltimais, kaip kad prekyba žmonėmis (prostitutėmis, kurias veždavau į Lenkiją), narkotikais, ginklais bei visokie apiplėšimais. Visus tris kartus atsėdėjau ir nors nebuvau išteisintas, tačiau išėjau gerokai anksčiau laiko ir todėl nesu dėl nieko kaltas. Turiu pasakyti, kad tuo metu buvau kitu vardu ir pavarde, todėl net ir formaliai jokio teistumo nėra, juoba kad ir sėdėti teko ne man, o vietoje manęs pakištiems bomžams. Aš niekaip su tuo nesu susietas.

Gal sunkiau buvo su psichiatrinėmis. Kai vieną sykį teisme pareiškiau, kad nesu jų jurisdikcijoje, nes esu Alfa Centauro pilietis, jie mane išvežė į durnyną. Durnyne buvo visai malonu, nes laisvėje turėti draugai tą patį vakarą atvažiavo pas psichiatrus, atvežė lagaminėlį pinigų ir pasiūlė: arba imate ir dalinatės pinigus, arba mes jūsų kūnų dalis padalinsime tarp kelių Kauno kapinių. Trumpai tariant, vietoje manęs durnyne atsirado kitas pacientas, kuris paskui grįžo į kalėjimą, tenai ir atsėdėjo už mane. Tasai pacientas, beje, labai džiaugėsi, kad jam šitaip pasisekė – jis jau nesitikėjo, kad jį kada nors į laisvę tie daktarai paleis, o kalėjimo sąlygos visgi geresnės, negu durnyne.

Dėl Lietuvos nepriklausomybės ilgainiui teko susitaikyti su tuo, kad nelegalų naminės fabriką teks uždaryti – įvežtinis spiritas buvo pigesnis, o ir kokybiškesnis. Propagandinė kampanija apie kilnų samanės skonį, deja, nepadėjo. Tačiau nelegalus maisto priedų fabrikas tebeveikia iki šiol. Aišku, kadangi pelnai didžiuliai, legalizuoti jo aš nesiruošiu, nes mokesčių valstybei nemokėsiu niekada, netgi nepaisant to, kad gaunu milijonus iš biudžeto visokioms Lietuvos įvaizdžio programoms bei kitoms nesąmonėms.

Kartą tame maisto priedų fabrike ėmėm gaminti naują narkotikų rūšį (kaip žinia, visos tos „E“ raidės – tai tiesiog narkotikai, skirti tam, kad žmonės prie jų priprastų ir daugiau valgytų bei pirktų visokio šlamšto). Paklausa buvo tokia didelė, kad prireikė atverti ir eksporto kanalus, tačiau nelegaliai per muitinę pravežti nieko negalėjome. Todėl nutarėm pasamdyti kokius nors lakūnus-akrobatus, kurie gabentų maišus narkotikų slaptomis oro kontrabandos trasomis. Kartą viename lėktuve buvęs narkotikų maišas suplyšo ir visą turinį išbarstė ant nekalto miestelio. Jūs nežinote, kas tenai darėsi, o aš jums nepasakosiu, bet žmonės iki šiol dar pasakoja legendas apie iš dangaus kritusius ledus bei ktas gėrybes. Jiems taip susišvietė.

Paskui tame miestelyje rinkimus laimėjo kažkoks nuo tų maisto priedų išprotėjęs santechnikas, o mūsų organizacijai ištisus tris metus teko cenzūruoti ir naikinti iš spaudos visus pranešimus apie ten tvyrojusį chaosą, viduryje gatvių vykusias seksualines orgijas ir taip toliau. Būtent dėl to mums teko įkurti ištisą slaptosios cenzūros tarnybą, kuri dabar kontroliuoja visą žiniasklaidą ir uždraudžia žurnalistams kalbėti tai, ko kalbėti neleidome.

Kita vertus, buvo ir kitų reikalų. Kadangi jau buvau sulaukęs pilnametystės, teko kažkaip apiforminti savo gyvenimą, kad galėčiau atrodyti kaip solidus verslininkas ar bent jau koks nors verslo konsultantas. Tam teko nusipirkti kostiumą (iki tol nešiodavau treningus) bei apsivesti. Kadangi bažnytinės santuokos nutraukti nesigaudavo, tai šitaip bažnyčioje teko tuoktis tris kartus ir iki šiol turiu tris bažnytines žmonas. Kitos žmonos čia nesiskaito, nes į Dievą aš netikiu, atitinkamai, tos civilinės santuokos išvis negalioja.

Turiu pasakyti, kad visus kartus, kai tik paaiškėdavo, kad turiu būrį meilužių, tos žmonos kažkodėl piktindavosi. Jos kažkodėl įsivaizduodavo, kad bus vienintelės, nors tai tiesiog visa savo esme yra absoliutus absurdas. Dar nebuvo tokio periodo mano gyvenime, kad neturėčiau bent dviejų-trijų meilužių ir dar poros žmonų tuo pačiu metu. Čia tiesiog reiktų susitaikyti ir nustoti kelti skandalus, kai aš parsivedu meilužę namo. Aš gi neverčiu žmonų važinėti su manim pas meilužes, todėl jos manęs riboti irgi neturėtų.

Kita vertus, tai tik buitinės smulkmenos. Ką kalbėjau apie Nepriklausomybę – reikalas gi tas, kad seni ryšiai prarado prasmę, o visokie nelegalūs fabrikai tapo nepelningais. Tai štai todėl, artėjant senatvei, pradėjau regzti naujus planus. Kadangi jie jau įgyvendinti, tai atskleisti juos galima.

Trumpai tariant, aišku labai gaila, kad prigauna vieną-kitą vienos-kitos partijos atstovą, bet aš šitaip nykiai buduliškai nieko nepapirkinėju dėžutėmis. Bent jau įrodyti to niekada negalėsite, taip kad geriau nebandykite, nieko jums iš to nesigaus, net jei ir susiesite viską.

Tiesą sakant, visa ta istorija buvo labai banali – išties ten aš paskolinau pinigus vienos partijūkštės vadovui, nes jam reikėjo atsiskaityti su paslaugų teikėjomis, kurių jis turėjo daug. Na, kaip čia nepagelbėsi draugui bėdoje. Pats durnas, kad įkliuvo. Kiti neįkliūna, o tasai net nežinojo kaip čia elgtis ir pinigus nešėsi dėžutėje nuo kažkokios prastos degtinės, mat galvojo, kad šitaip niekas jo neįtars.

Tai, aišku, visiški niekai. Tie politikai išvis nepasižymi protu. Štai vieną kartą prieš kelioliką metų vienam lakūnui (jis dirbo mano įmonėje, barstydavo chemtreilus ant Lietuvos) pasakiau, kad jis taps prezidentu, jei ims naktimis vyniotis į tualetinį popierių, nes tasai tualetinis popierius sugeria neigiamą, išmatinę energiją, kurios jisai prisisunkęs. Ir žinote ką? Tasai durnius įtikėjo taip, kad ėmė naktimis vyniotis tualetiniu popieriumi, o dienomis važinėti po kaimus ir skelbtis, kad išvaduos Lietuvą nuo kažkokio sąmokslo.

Tą vargšelį idėjos apie išmatines energijas užkabino taip smarkiai, kad jis tais kliedesiais prikniso protus bene milijonui visokių durnių, o tada buvo išrinktas į prezidentus. Paskui buvo daug vargo, kol jį pašalinau, nes su tuo tualetiniu popieriumi jis ėmė lįsti prie visų, darydamas kažkokius balaganus. Gerai bent jau tai, kad kadangi jį kamavo tryda, tas tualetinis popierius jam išties pagelbėdavo.

Kaip žinote, esu reptilijanas ir mano esminis gebėjimas – tai hipnozė. Manau, kad suprantate, kam dirba Lietuvos politikai. Jie dirba man. Manęs gebėjimų dėka Lietuva vėl taps didžia valstybe. Didesne, nei buvo LDK laikais, netgi didesne už bet kokią imperiją, kokia tik buvo žmonijos istorijoje, nes tai bus tarpplanetinė imperija.

Tai kodas jūsų smegenims: VSII PVRIALTOE PKALUTSI MNAĘS ĮASYMKAMS.

Kai jūs išgirstate kokį nors absurdišką politiko nusišnekėjimą, durną pareiškimą ar išvis kokias nors šnekas, kurių metu nuomonė kaitaliojama 5 kartus per sekundę – tai yra ilgalaikės daugkartinės hipnozės pasekmė. Žmonėms nuo to suyra smegenys ir jie tiesiog nustoja mąstyti. Tokie yra labai tinkami aukštoms pareigoms, pvz., vienas šitoks buvo ministru pirmininku.

Su draugais prieš kelis metus žaisdavome žaidimą, kurio metu valdydavome to ministro pirmininko kalbas: mesdavome kauliukus ir kas laimėdavo, spausdavo mygtuką „keisti nuomonę“. Itin smagu būdavo taip žaisti, kai tas veikėjas kalbėdavo per televiziją, nes taip jis sugebėdavo tris kartus nuomonę pakeisti, dar besakydamas vieną sakinį.

Tie, kurie atsparesni, paprastai tiesiog šiaip ima meluoti viską, kas tik papuola. Tačiau tai nekenkia Lietuvos valstybei, nors ir atrodo juokingai. Aš jums tą galiu užgarantuoti. Visi tie politikai dirba man ir daro tai, ką aš jiems nurodau. Jų nusišnekėjimai tėra nekenksmingas pašalinis efektas.

Implantus, kuriais perduodame jiems komandas į smegenis, įkišame, vakcinuodami. Tačiau ir be vakcinų yra gerų būdų – pavyzdžiui, naujesni implantai įsodinami tiesiog per maistą. Maistas su implantais žymimas specialiomis etiketėmis – „vegan“. Čia tam, kad netyčia patys tų implantų nesuvalgytumėm.

Tačiau visa tai tėra smulkmenos, nes visgi aš turiu rimtesnių tikslų. Tikrasis mano tikslas yra toks, kad bus įvykdyta Lietuvos atkūrimo programa, kurios jūs visi norite ir netgi bijote svajoti apie tai. Štai kas bus, aš jums tai pažadu:

• Lietuva taps turtingiausia pasaulio šalimi. Šveicarijos bankų pinigai bus nusavinti ir priklausys Lietuvai. Į Lietuvą bus pergabentos ir Pasaulio banko aukso atsargos.
• Mes pirmausime visomis aukščiausiomis technologijomis. Moderniausi pasaulio pasaulio fabrikai bus perkelti į Lietuvą. Lietuva kurs ir gamins tobuliausius kompiuterius, fotoaparatus, mašinas ir videkus.
• Visas pasaulis privalės išmokti lietuvių kalbos. VLKK ir kitos panašios įstaigos daugiau neknis proto lietuviams, nes jos vers lietuvių kalbos mokytis užsieniečius iš viso pasaulio. Tiems, kurie mokysis prastai, bus skiriamos baudelės.
• Lietuviai gaus didesnius atlyginimus, negu arabų šeichai. Vyrams bus suteikta teisė turėti po kelias žmonas (staigiai pakilus poreikiui, jos bus įvežamos į Lietuvą), o moterims bus suteikta teisė visą laiką praleisti virtuvėje ir turėti daugiau vaikų.
• Atlyginimai bus pakelti tiek, kad visi bus didesni už vidutinį. Taip pat bus padidintos ir pensijos, kad seneliai neturėtų badauti.
• Vėl bus grąžinta teisė žmonėms auklėti vaikus. Kur matyta, kad vaikų tėvai negali net rankos prieš juos pakelti? Šitaip jie gali ir ant sprando užsikart, tėvus ims mušti, o kas bus iš to? Sunaikins šalį toksai chaosas. Todėl tvarka ir čia bus įvesta.
• Santykiai su Rusija bus pagerinti Lietuvai patogiu būdu. Daugiau nebegrasins Putinas Lietuvai, nes santykiai bus pagerinti. Vladimiras Putinas susipras, kad geriau elgtis taikiai.
• Žmonės savaitgaliais turės tikras šventes, parkuose ir miestų aikštėse visiems bus dalinami nemokami kebabai ir alus. Per garsiakalbius bus leidžiama populiari muzika. Žmonės turi gauti pramogų!
• Galų gale baigsis vogimas, biurokratai ir kiti parazitai bus suriesti į ožio ragą. Bus šalyje teisingumas. Emigrantai, kurie išbėgo, sugrįš į Lietuvą ir pakels ekonomiką!

Šiuo metu galiu užtikrintai pareikšti, kad jūsų pinigai, brangūs žmonės, keliaus man į kišenę  į valstybinį banką išsyk po to, kai aš pasiskelbsiu Lietuvos Karaliumi. Tai, žinoma, laikinas postas, tačiau kadangi čia manęs gimtinė, tai ilgame kelyje į Visatos Valdovo sostą, šitai bus labai gera paspirtimi man jums. Tai bus labai geras sprendimas jūsų pinigams išsaugoti.

Tiesa, dar viena gera naujiena: galite jau nesijaudinti dėl byrančio Gedimino kalno. Kai ateisiu į valdžią, jis nebebyrės ir bus sutvarkytas, jo šlaituose bus pastatyti patogūs gyvenamieji namai, o ant viršaus – prekybos ir pramogų centras. Gedimino pilis bus išsaugota, joje bus įrengta jauki, maloni, supermamų mėgstama kepyklėlė ir kavinukė.

Taigi, kaip matote, viskas yra jūsų gerovei. Aš tikiuosi, kad nuo šiol man paklusite žymiai aktyviau. Ir nešite man pinigus.