Rokiškis Rabinovičius

Aš kažkada jau rašiau apie kabutes, su kuriomis VLKK bei kitiems kalbainiams yra gilios problemos. Tokios gilios, kad jie nei nesupranta, ką jie ten daro. Problema čia labai paprasta – jie tiesiog nesupranta, kas ta gramatika ir kam išvis tos gramatikos reikia. Iš to kyla prisirišimai prie kokių nors visiškai jokio lietuviškumo neturinčių menamai lietuviškų kabučių, kurių skirtumo anie net nesupranta.

Su kabutėmis bendru atveju yra labai paprasta: bazinė kabučių funkcija yra teksto išskyrimui, nurodant, kad jose patalpintas tekstas nėra pagrindinio teksto gramatinė dalis. Kitaip tariant, mes galime turėti tekstą „labas, bezdaliukai“, o tas tekstas bus kabutėmis išskirtas iš einamojo tam, kad būtų parodyta, jog kabutėse esantis tekstas nėra gramatinė einamojo teksto dalis.

Visas toks išskyrimas yra daromas tiesiog parsinimui*, t.y., sintaksiniam teksto skaidymui į komponentus, turinčius skirtingas sintaksines roles. Gražiais tokių gramatikų, naudojančių kabutes, pavyzdžiais gali būti programavimo kalbų gramatikos, demonstruojančios visą parsinimo logiką. Pvz., Pascal kalboje:

begin
writeln(‘labas, kalbainiai’);
end.

Galime atkreipti dėmesį, kad kabučių funkciją šiame tekste atlieka ir skliaustai, nurodantys parseriui, kad pradedamas, o paskui užbaigiamas duomenų perdavimas funkcijai (išties realizuotai kalbos ribose). Pačios kabutės, kaip ir įprastoje žmogiškoje kalboje, kompiliatoriaus parseriui sako, kad jose esantis tekstas neturi būti nagrinėjamas kaip programos dalis, o turi būti nagrinėjamas kaip duomenys, kurie pateikiami tokie, kokie yra ir viskas.

Žmonių kalbų gramatikose minimizuotas išskyrimo kabutėmis atvejis yra žodžių prasmės ar reikšmės apibrėžimas, sakinyje adresuojant atitinkamą žodį: įtraukiant žodį į kabutes, yra rodoma, kad ždis išskiriamas kaip ženklas, o ne kaip einamojo sakinio dalis. Kaip pvz., sakiniai „“prasmė“ neša savyje prasmę“ ir „prasmė neša savyje prasmę“ dėl tokio išskyrimo gauna skirtingas prasmes, o ir reikšmes**.

Dabar pasižiūrėkim į tai, ką sako VLKK viename iš savo absurdiškų paaiškinimų:

Sakinio galo ženklai kabutėmis skiriamõs tiesioginės kalbos ir citatos sakinio pabaigoje rašomi prieš uždaromąsias kabutes (žr. Privalomosios skyrybos taisyklių 11. 2 punktą), pvz.:

[…]
„Kad žinotumėt, ką aš žinau, – pamanė Karalienė, – tai jūs dar kitaip kalbėtumėt.“

Pasižiūrėkim į tą sakinį, ką padaro VLKK – ogi jie į kabutes įkiša tekstą, kuris nėra išskiriamas, kaip tekstas! Suprantate, kokiu reikia būti, kad įkištum į citatos vidų savo teksto gabalą, kurį su citavimu suplaktum?

Beje, lygiai taip pat pamirštama ir bendresnė kabučių logika – tai, kad kabutės yra specializuotas skliaustų atvejis. Skliaustai yra naudojami tam, kad padaryti perėjimą į atskirą gramatinę seką (pvz., kaip padarau aš būtent šių skliaustų ribose), o kabutės nuo įprastų skliaustų tesiskiria tuo, kad nurodo neparsinti atitinkamo teksto, pervedant jį į bendrą teksto struktūrą. Kaip ir kiti skliaustai, kabutės gali būti dviejų rūšių – dvipusės (atidarančios ir uždarančios būna skirtingos) ar vienpusės (atidarančios ir uždarančios būna vienodos).

Priklausomai nuo rūšies, atsiranda ir skirtingos gramatikos taisyklės, taikomos tam tikroms kabutėms. Kaip pvz., imdami vietoje skliaustų simbolį „|“, galime pastebėti, kad sekoje „|A|B|C|“ mes negalime pasakyti, ar tai seka „(A(B)C)“, ar seka „(A)B(C)“, jei nesusitariame dėl skliaustų parsinimo veikimo būdo. Tuo pat metu imant vietoje skliaustų simbolius „[“ ir „]“, mes gauname vienareikškiškai skirtingas sekas „[A]B[C]“ ir „[A[B]C]“.

Akivaizdu, kad dvipusių skliaustų naudojimas dauguma atvejų yra žymiai patogesnis (nebent mums trūksta simbolių) – atitinkmai, labiau išplitęs. Kita vertus, specializuotais atvejais, kaip citavimo (t.y., kabučių) paprastai pakanka ir vienpusių skliaustų – dėl to dauguma kabučių ir yra vienpusės.

Problema ta, kad norint turėti vienareikšmį parsinimą, naudojant dvipusius skliaustus, tuos skliaustus (ir kabutes) reikia uždarinėti iki galo, nes kitaip gaunasi nevienareikšmės, t.y., parsintojo skirtingai galimos interpretuoti, o tai reiškia – kad gramatiškai klaidingos sekos. Pvz., tokios: „A(b(c) d(E) f(G)“ – čia po „c“ neuždarome skliausto ir vien todėl negalime pasakyti, ar išties tai yra seka „A[b[c]] d[E] f[G]“, ar seka „A[b[c] d[E]] f[G]“, ar „A[b[c] d[E] f[G]]“.

Ką daro VLKK? Taigi jūs žinote, kad pagal jų aiškinimus, esą negalima dėti dviejų greta einančių atidarančių ar esą uždarančių kabučių. T.y., VLKK tikslingai įveda klaidingą gramatiką ir aiškina apie klaidas, jei kabutės naudojamos taip, kad klaidingumo būtų išvengta.

Beje, yra ir dar viena problemėlė, kurią jie prideda tam, kad visai jau maža nebūtų – tai visiškai nesąmoningi reikalavimai su sakinio užbaigimo ženklais – kad esą sakinio užbaigimą reikia dėti kabučių viduje. T.y., perkirsti tą pačią skliaustų viduje esančą seką kiaurai, išorinės struktūros skyrybos ženklais.

Aš noriu pasakyti tiesiog labai paprastą dalyką: VLKK, kaip ir daugelis kitų, pretenduojančių būti gramatikos autoritetais, neturi elementarių kompetencijų, kurios leistų bent kažkiek bent kažką suvokti apie tai, kam tos gramatikos išvis būna skirtos. Vietoje kompetencijos yra naudojamos grynai asociacijos ir kažkokie išvis mistinio pobūdžio maginiai paaiškinimai, kad esą taisyklės yra tokios, nes tokios yra taisyklės.

 

————–

*  Žodis „parsinti“ reiška skaidymą gabalais, tačiau kalbainių tarpe šis žodis suvokiamas kaip visiškai barbariška svetimybė, nors pačia kilme jis yra iš lotynų kalbos, o ir kaip terminas – labai seniai susiformavęs – kilęs iš pasakymo „pars orationis“ – t.y., kalbos dalis. Kalbainius tas žodis išties purto ne dėl to, kad yra nelietuviškas, o tiktai dėl to, kad yra apie realiai formalizuojamą teksto analizę. Vos tik pabandome formalizavimo kriterijus pritaikyti kalbainiškąjai lietuvių kalbos gramatikai, susiduriame su tos gramatikos absurdu.

** Prasmė ir reikšmė yra labai konkrečios sąvokos, kurias tiesiog reikia žinoti. Būdingas kalbainių požymis – kad jie prasmės nuo reikšmės ne tik neskiria, ir ne tik painioja, bet dar ir nuneigia pačią prasmę, vietoje jos kišdami reikšmę. Tai labai buka klaida: prasmė yra tiesiog panaudojimo galimybių aibė, kai reikšmė – adresuojamas tos aibės elementas. Kalbainiškas neskyrimas yra maždaug toks, lyg kalbėdami apie mokinių kalsę, jie visus mokinius vadintų Antanu.