Rokiškis Rabinovičius

Anoks Dan Stevenson, gyvenęs kažkokiame Oklando pakraštyje (Oakland, Kalifornija), turėjo vieną problemą: gatvės kampas prie jo namų buvo pavirtęs į kažkokį šiukšlyną, kuriame rinkdavosi narkomanai ir prostitutės, o aplinkinių kvartalų gyventojai sumesdavo visokį šlamštą – pvz., senus čiužinius. Ant tų pačių čiužinių narkomanai neretai miegodavo, o prostitutės – nu ką aš žinau, ką jos ten darydavo.

Visas tas gatvės kampas buvo labai neramus – viena iš bjauresnių vietų. Ir gyventi tokiose vietose būna nemalonu – tai kokios muštynės, tai rėkauja girtuokliai, tai dar kas nors vyksta. Nieko gero.

Vieną dieną Dan Stevenson neapsikentė. Tiksliau, ne tik jis neapsikentė – jo žmona Lu irgi. Jokios priemonės negelbėjo – nei lentos su užrašais, draudžiančiais mesti šiukšles, nei policija, nei niekas.

Žodžiu, neapsikentė tasai Dan Stevenson ir dėl to nutarė imtis visai nestandartinių priemonių – kažkokioje parduotuvėje už kelis grašius nupirko niekam nereikalingą mažą Budos statulėlę ir pastatė gatvės kampe, kaip tik ten, kur šiukšlės buvo verčiamos. Tiesiog tam, kad ten ant čiužinių begulinėjantiems, o ir čiužinius verčiantiems tipažams kiltų šioks toks kognityvinis disonansas.

Turiu čia pasakyti, kad ir tada, ir po visos istorijos Dan Stevenson atvirai įvardindavo save, kaip netikintį – ateistą. Ir kartu, po tos istorijos, nors ir būdamas ateistu, Dan Stevenson kažkaip kitaip ėmė žiūrėti į stebuklus: nors jie paaiškinami, bet visvien atrodo stebuklingai.

Kai Dan Stevenson pastatė tą mažą Budos statulėlę, kažkas ėmė ir pasikeitė. Išties kažkodėl žmonės apsiramino su visokių senų trantų vertimu. Ir kažkodėl visokie girtuokliai, narkomanai ir prostitutės ėmė truputį baidytis tos vietos.

Tačiau tuo pat metu įvyko ir kitas keistas dalykas: Budos statulėlę pastebėjo netoli gyvenusi vietnamiečių šeima. Jie užėjo į Dan Stevenson namus ir paklausė, ar gali rūpintis jo Buda. Jis, žinoma, neprieštaravo.

Vietamiečiai pirmiausiai pastatė nedidelę pakylą, ant kurios ir pastatė Budą – nes, pasirodo, negalima Budos laikyti ant žemės. Aplink Budą pastatė ir vazeles su gėlėmis, ėmė deginti smilkalus ir jam aukas – padėklus su vaisiais.

Tokius pačius padėklus su vaisiais, beje, ėmė nešti ir pačiam Dan Stevenson – nes jis pastatė Budą, tai reiškia, kad jis ir jo savininkas, globėjas.

Visokie buduliai gatvės kampo, kuriame stovėjo Buda, ėmė po truputį baidytis. Čiužinių ir kitokio šlamšto niekas jau ten nebevertė. O vietnamiečiai ėmė rūpintis Buda dar labiau: pastatė namelį, kad ant Budos nelytų lietus, ėmė šluoti ir tvarkyti gatvę.

Po kiek laiko Budą ėmė lankyti ir kiti vietnamiečiai, o ir visai ne vietnamiečiai – aplinkiniai kaimynai labai greitai susiejo visus pokyčius būtent su Buda: jį pastačius, žmonės ėmė rūpintis kažkuo, tad narkomanams, prostitutėms, girtuokliams ir šiaip buduliams tas gatvės kampas ėmė darytis visai nepatraukliu.

Gėles aukoti Budai ėmė ir kiti žmonės. Ir žinoma, labiausiai iš visų juo rūpinosi netoli gyvenanti vietnamiečių šeima – vis atnaujinanti ir pagražinanti Budos namelį, vis atnešanti aukų, vis pašluojanti aplinkui, patvarkanti aplinką – kad Budai būtų geriau, kad jis matytų grožį.

Tiesiog žmonės rado kažką, kuo galėtų rūpintis. Kažką, kas leistų dalintis šiluma ir gėriu. Kažką, kas leistų išreikšti savo gerus jausmus.

Oklando Buda tėra statula – tą supranta visi, ir pats Dan Stevenson, ir religingi vietnamiečiai, ir kiti aplinkiniai gyventojai. Tačiau rūpestis, galėjimas kartu daryti kažką gero, ritualai, ramybė ir tiesiog paprastas džiaugsmas – tai kelia stebuklus.

Per kelerius metus tas gatvės kampas pasikeitė neatpažįstamai – neliko jokių šiukšlių, kriminalai dingo, policija pastebėjo, kad nusikalstamumas rajone sumažėjo net keletą kartų.

Dabar Oklando Budą lanko ne tik vietnamiečiai iš aplinkinių kvartalų – jo aplankyti ateina ir krikščionys, ir netgi pats ateistiškas Dan Stevenson. Ir ne dėl to, kad būtų persivertę į kitą tikėjimą – paprasčiausiai visi supranta, kad tasai mažas Buda išmokė visus būti kartu. Tiesiog tapo pagrindu bendruomenei.

Kartais būna mažų stebuklų. Kai mes tikime kažkuo, kai mes kažkuo rūpinamės.