Rokiškis Rabinovičius

Aš dažnai rašau apie visokias blogybes. Ir gauna į kaulus nuo manęs kas papuola – tai ten socdemai, tai konservatoriai, tai liberalai, tai valstiečiai, tai paksuoliai, tai darbiečiai – kas papuola, tie ir gauna. Kai kažką gero daro – tai negauna. Gauna tik už nesąmones. Štai ir valstiečiai gavo jau ne sykį.

Kita vertus, būna ir gerų darbų. Ir tie geri darbai irgi verti paminėjimo – nes kai minimi tiktai blogi dalykai, tai žmonėms dingsta noras dirbti ir pasaulis iš visokio, įvairialypio ir įdomaus, pavirsta į netgi ne juodai baltą, o išvis į juodą. Ir tame nėra nieko gero, nes tada žmonės nenori nieko gero daryti – jie galvoja, kad ką bedarytų, visvien viskas bus blogai. O tai nėra teisinga.

Apie blogus dalykus verta kalbėti, nes tai yra problemos, kurias reikia naikinti. Bet verta kalbėti ir apie gerus dalykus. Ir šiandien aš parašysiu kai ką gero apie Aurelijų Verygą, ko negalima nuneigti anei per niekur.

Ne, šiandien net nerašysiu apie antialkoholines reformas (nesusilaikiau, bet parašiau, bet paskui ištryniau, nes visgi reikia laikytis principų). Šiandien šneka visgi ne apie tai. Šiandien šneka apie kai ką realiai gero.

Atsimenate, kaip aš kadaise rašiau apie neįtikėtinai katastrofišką lygį pasiekusį sovietinį mokslą? Ir apie sovietinę psichiatrinę sistemą, kuri perėmė didžiulę dalį kasdienių KGB funkcijų, guldydama žmones į durnynus, jei tik jie ką nors paburnodavo prieš valdžią, santvarką, blogą gyvenimą ir panašiai?

Taigi vat.

Įsivaizduokite dabar tiesiog kokį nors sovietinę psichiatrinę ligoninę gūdžiais vėlyvos sovietinės stagnacijos laikais. Didelę didelę, tokią kaip, pvz., Serbskio institutas. Tokią, kur guldomi tūkstantiniai kiekiai „pacientų“ per metus. Ilgam. Daugeliui mėnesių, o kartais ir metams. Įsivaizduokite duris be rankenų, kokius nors grotuotus langus, nevėdinamas patalpas ir taip toliau.

Įsivaizduokite, kad tai kokie 1984 metai. Ir viskas – kaip George Orwell meilės ministerijoje, netgi su kambariu 101, kur daromos kokios nors procedūros, apie kurias šiais laikais netgi neprisimenama. Nes tiesiog geriau jau neprisiminti to.

Pamenu, pagal kai kuriuos iš mano skaitytų sovietmečio pabaigos vertinimų, kuriuos darė JAV ekspertai, geri 80-90% hospitalizacijų anuomet buvo vykdomos grynai su akivaizdžiu ar užmaskuotu politiniu pagrindu – pvz., dėl tikėjimo (religingumas buvo įtrauktas į vangiosios schizofrenijos kriterijus), dėl nepasitenkinimo valdžia (tas irgi buvo įtraukta į tos pat vangiosios schizofrenijos kriterijus) ar dar dėl kokių nors panašių priežasčių (pvz., viena iš didesnių per psichiatriją persekiojamų grupių Rusijoje buvo tautinės mažumos – už norą kalbėti savo kalba).

Dabar įsivaizduokite, ką jūs galėtumėte paspėlioti apie didžiausios LTSR psichiatrinės ligoninės direktorių, ėmusį ligoninei vadovauti dar 1982 metais? Kaip tik anais laikais, kai ta baudžiamoji psichiatrija tiesiog klestėte klestėjo? Ir ką jūs galėtumėte paspėlioti apie tokią ligoninę?

Kaip tik tais 1982 metais SSKP genseku tapo anoks Andropovas. Tas pats buvęs KGB vadas, kuris nuolat buvo pagrindiniu baudžiamosios psichiatrijos (dūrkių) sistemos plėtotoju. Tas pats Jurijus Andropovas, kuris anksčiau, būdamas KGB vadu, į CK KPSS prezidiumą siųsdavo raštus su reikalavimu kardinaliai padidinti finansavimą psichiatrinių ligoninių sistemai, nes tai esminis įrankis sovietinės santvarkos apsaugai.

Apie SSRS taikytos baudžiamosios psichiatrijos apimtis geriausiai kalba skaičiai: 1974 SSRS buvo beveik 400 tūkstančių vietų psichiatrinėse ligoninėse. Tai reiškė, kad maždaug kokiems 500-600 žmonių teko po lovą durnyne. Tarus, kad kokia nors priverstinė trijų mėnesių hospitalizacija būtų kam nors suteikiama kartą per 5 metus, tai reikštų, jog tokias „pagydymo“ paslaugas reguliariai gaudavo apie 8 milijonai žmonių, o nereguliariai – dar daugiau. Tai būtų maždaug keturi ar penki procentai SSRS gyventojų. Grubiai tariant, vienas iš 20. Skaičiuojant mažesnes uždarymo trukmes ir retesnes hospitalizacijas – įkalinimus iš principo galėjo patirti ir dar porą kartų didesni žmonių kiekiai. Gal būt, kas dešimtas.

Nepaisant tokių milžiniškų psichiatrinės sistemos apimčių, 1978 metais SSRS ministras pirmininkas Aleksejus Kosyginas pasirašė įsaką pastatyti dar 80 bendro tipo psichiatrinių ligoninių ir papildomai – 8 naujas kalėjimo tipo ligonines, skirtas sunkesniems režimo priešams.

Jau 1983 metais SSRS buvo tiesiog išgrūsta iš Pasaulinės psichiatrų asociacijos – būtent dėl masiškai per psichiatrinę sistemą taikomų represijų, nukreiptų prieš valdžia nepatenkintus žmones.

Taigi, ką galima paspėlioti apie žmones, kurie psichiatrinėje sistemoje aukštus postus užėmė maždaug 1970-1989 periode? Nežinau, ką galima paspėlioti. Gal jie gynė vargšus disidentus, didvyriškai kovojo prieš komunistinį režimą ir buvo vienintelis šviesos žiburys totalitarinėje SSRS? Paspėliokim.

Ai, ir dar, žinoma – gal kažkur SSRS ir buvo kokia nors baudžiamoji psichiatrija, bet LTSR tai jau tikrai jos nebuvo. Niekas tuo neužsiimdinėjo. Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika buvo kitokia, demokratiška, šviesi ir tyra. Tyra, kaip ašara Andropovo aky.

Arba va, iš kitos operos: ką jūs galėtumėte pasakyti apie kokios nors organizacijos direktorių, kuris apie skandalą, kur buvo įtartas lėšų švaistymais – virš 120k eurų, pasako, kad kažkokie raudonieji komisarai jį persekioja, o jis paskirtas ministro, bet kažkokie jį tiriantys turi kažkokius psichikos sutrikimus. Ir dar visus tuos kažkokius žmones kažkas nežinomas valdo. Žodžiu, kokie tai matyt sąmokslai, su kažkokiais valdymais. Kaip jums? Nelabai tikite, kad kažkokių panašių dalykų būna?

Aš tai vat, paskaičiau straipsnį 15min ir kažkaip dabar galvoju, kad panašių dalykų būna. Reale būna. Su visais tais pasakojimais apie raudonuosius komisarus ir panašiai.

Arba dar: ką galima pasakyti apie psichiatrą, kuris realiai veiksmingą psichikos pagalbą organizuojančius psichoterapeutus, nesutinkančius su prieš pacientus taikoma prievarta, išvadina tiesiog rėksniais? Viešai išvadina. Nugi rėksniai tie psicoterapeutai, kam čia kas neaišku?

Arba ką galima pasakyti apie psichiatrą, kuris papasakoja apie esą Lietuvoje taikomą australų modelį, matyt nelabai įtardamas, kad būtent Australija yra viena pirmaujančių pasaulyje pagal psichoterapijos (o ne medikamentinės ir prievartinės psichiatrijos) paslaugas, teikiamas krizes patiriantiems žmonėms. O paskui dar pasidžiaugia, kad gaus finansavimo, kad galėtų daug elektros šokų daryti. Nu, kaip jums? Prisimenate kambarį 101? Ne, čia nieko bendro. Australų modelis, žinoma.

O šiaip, man labai įdomu būna paskaityti kai kurių veikėjų pasisakymus. Pvz., Valentino Mačiulio pasisakymus. Jie tokie, kaip čia pasakius… Na, man patinka paskaityti visokius pasisakymus. Dar kartais aš paskaitau Bartašiūnaitę, o kartais – ir dar įdomesnius žmones.

Tai, kad Naujosios Vilnios direktorius Valentinas Mačiulis buvo pašalintas – aš sakyčiau, kad tai kol kas yra vienas, tačiau didžiausias per paskutinį ketvirtį amžiaus įvykis Lietuvos psichiatrijoje. Panašių veiksmų nesugebėjo (ar nedrįso?) imtis nei viena ankstesnė vyriausybė, nei vienas ankstesnis sveikatos apsaugos ministras.

Kiek žinau, Lietuvoje kol kas dar nėra buvę kitų atvejų, kai iš svarbių postų priverstinai būtų buvę išmesti senos kartos, sovietinės psichiatrijos veikėjai. Tam, kad šitai prasidėtų, prireikė kone trijų dešimtmečių.

Suprantate, Aurelijus Veryga vienu šituo pakeitimu Lietuvos psichikos sveikatos problemoms spręsti padarė bene daugiau, nei visi iki tol buvę sveikatos apsaugos ministrai kartu sudėjus. Kad ir kiek kas beprisiknisinėtų prie Aurelijaus Verygos, čia viena iš sričių, kur geriau jau jis darytų dar daugiau. Kuo daugiau – tuo geriau.

Aurelijau, tikiuosi, kad tu gerai judėsi su pokyčiais. Taip, daug kur galime absoliučiai nesutarti, tačiau kai kur tos reformos realiai yra reikalingos ir teisingos.

 

——–

 

* Šizofrenija su raide „š“ – labai ryškus sovietinės psichiatrijos palikimas lietuvių kalboje: pats žodis yra kilęs iš graikų „schizo“ (tariamo kaip „skizo“, kaip žodyje „schizma“), reiškiančio skilimą, byrėjimą. Snežnevskio grupelė, organizavusi baudžiamąją psichiatriją, buvo tokia nemokšiška, kad net negalėjo terminų tarimo įsisavinti – taip jų tarpe ir atsirado tasai „šizo“. Apie 1950-1960 metus sovietiniuose psichiatrijos straipsniuose (rusų kalba) per tą raidę matėsi kuo gražiausia atskirtis: vakarietiškos psichiatrijos mokęsi gydytojai rašydavo „schizofrenija“ ar „skizofrenija“, tuo tarpu Snežnevskio palaikytojai – „šizofrenija“. Tiesa, labai greitai tų žodžio „schizofrenija“ naudotojų neliko – jie buvo tiesiog išstumti.