Mokslas ir pseudomokslas Sovietų Sąjungoje

Sovietų Sąjungos mokslą valdė ideologija ir politika, persimaišiusi su tiesiog nevėkšliškų aktyvistų kliedesiais ir nuolatinėmis valdžios veikėjų intrigomis. Todėl mokslinė realybė egzistavo tik tiek, kiek jai leisdavo egzistuoti režimo ideologai. Jei kažkokiems ideologams ka nors nepatikdavo, jie pareikšdavo, kad kokia nors mokslinė kryptis esą yra pseudomokslas – o jau tada tuos menamo pseudomokslo atstovus išrepresuodavo. Į visokius mokslinius postus šitaip pakliūdavo visokie intrigantai, o vietoje realaus mokslo atsirasdavo pseudomokslinės teorijos.

Buvo tokių mokslo sričių, kur SSRS visgi pasiekė nemažai. Beveik visos tos mokslo sritys buvo labai stipriai susijusios su karo pramone. Tiesiog ginklai režimui buvo tokie svarbūs, kad jais užsiimantiems mokslininkams valdžia leisdavo neužsiimti ideologiniais kliedesiais. Bet ten, kur kariškių įtakos nebuvo, šarlataniškas pseudomokslas siautėjo nevaldomai.

Buvo tokių mokslo sričių, kur SSRS visgi pasiekė nemažai. Beveik visos tos mokslo sritys buvo labai stipriai susijusios su karo pramone. Tiesiog ginklai režimui buvo tokie svarbūs, kad jais užsiimantiems mokslininkams valdžia leisdavo neužsiimti ideologiniais kliedesiais. Bet ten, kur kariškių įtakos nebuvo, šarlataniškas pseudomokslas siautėjo nevaldomai.

Bene ryškiausiai visas šitas „pseudomokslų“ naikinimas vyko Josifo Stalino laikais, kai banaliai uždrausta buvo genetika, kibernetika, psichoterapija, kvantinė fizika, Einšteino reliatyvumo teorija, o kalbų atsiradimas būdavo aiškinamas kažkokiais darbiniais šūkavimais. Kai kurios to meto sovietinės „mokslo“ teorijos buvo tokios absurdiškos, kad dabar jas prisimenant, sunku patikėti, kad tai išvis galėjo būti.

Skirtingi draudimai, apribojimai ir iškraipymai būdavo skirtingais sovietmečio periodais. Tarpais draudimai, neigimai ir ribojimai būdavo labai dideli ir ilgalaikiai (kaip, pvz., psichoterapijos ar genetikos atvejais), o tarpais – kažkas būdavo draudžiama tik viešumoje, tuo pat metu kuriant atitinkamos mokslo srities institutus. Viskas priklausydavo nuo to, kiek smarkiai kurios nors mokslo srities reikėdavo režimui. Bendrai žvelgiant, Stalino laikais dominavo įvairūs šarlatanai, kurių Brežnevo laikais jau liko nedaug. Kita vertus, Brežnevo laikais viską valdė neįtikėtinas atsilikimas ir stagnacija.

Keista, tačiau kai kurios sovietinio mokslo absurdų nuoplaišos retkarčiais dar išlenda į paviršių, nors jau praėjo daugybė metų. Nesąmonės linkę ilgai gyvuoti.

Sovietinė filosofija ir ekonomika

Sistemiškiausiai ir ilgiausiai apribota mokslo sritis buvo, ko gero, filosofija: kadangi įvairių teorijų čia gyvas galas ir visos tos teorijos leidžia į šipulius išdaužyti visą marksizmą, filosofija buvo tiesiog pakeista į marksizmą-leninizmą. Tiesiog vat taip ir viskas. O visa, ko išnaikinti nesigavo, tebuvo palikta tose ribose, kurias pripažindavo Marksas ir Leninas. iš esmės, tai reiškė, kad visa XXa. filosofija ir didžiulė XIXa. filosofijos dalis buvo tiesiog nurašyta. Nyčė ar Šopenhaueris buvo paskelbti fašizmo filosofais ir uždrausti, ką jau ten kalbėti apie kokį Bertrand Russel (beje, visišką leftistą pagal pažiūras), susiejusį matematiką, filosofiją ir kalbą į bendrą sistemą – Sovietų Sąjungoje tai tiesiog šiaip neegzistavo.

Visa sovietinė filosofija susivedė į aiškinimus apie klasių kovą bei dialektinį materializmą. Esminis, viską pagrindžiantis fokusas šitoje filosofijoje buvo vadinamas dialektine priešybių kovos vienybe – tai reiškė, kad nesvarbu, kokį prieštaravimą sugalvotum, yra ir jo priešybė, kuri paneigia prieštaravimą ir patvirtina marksizmo-leninizmo idėjinį teisingumą, o bet kokie vertybiniai prieštaravimai – tai išvis idealizmas, kuris yra blogis, nes tai materializmo priešingybė. Žodžiu, toksai dialektinis materializmas.

Tam, kad koks nors filosofuojantis filosofas netyčia ko nors neprisigalvotų, buvo įvesta labai aiški tvarka: visa filosofija turi būti visiškai tiesiogiai paremta Vladimiro Lenino citavimu. Visi teiginiai, kurie tik nebūdavo pateikiami, kaip Lenino citatos, būdavo tiesiog neleidžiami, kaip neatitinkantys marksizmo-leninizmo principų. Kitaip tariant, visa filosofija pavirto į kažkokį Lenino citatų rankiojimą.

Panašiai į pseudomokslą buvo pakeista ir ekonomika. Kadangi marksizme-leninizme vietoje bet kokios ekonomikos tėra prikimšta kažkokių „atimt ir padalint, o tada stebuklingai visi bus turtingi“ kliedesių, tai aišku, normaliai ekonomikai ir vietos neliko. O kadangi normali ekonomika tebuvo užsienyje, tai ir įsitikinti visų šitų sovietinių ekonominių teorijų durnumu tiesiogiai irgi nelabai kas galėdavo. Išties, jei kas ir galėdavo, tai būdavo tiesiog draudžiama ir todėl negalėdavo.

Šiaip tai aš čia ne šiaip sau viską apie ekonomiką ir filosofiją suplakiau į vieną skyrių: esmė tame, kad visas marksizmas-leninizmas pats visą ekonomiką ir filosofiją suplakinėjo į vientisą nerišlų absurdo kratinį. Ankstyvieji komunistai prisifantazuodavo visokių filosofinių absurdų apie žmonių gerovę, tada sugalvodavo visokias pseudoekonomikas, kurios tuos absurdus pagrįstų. Ir atvirkščiai – susidūrę su ekonomikos faktais, prisifantazuodavo kažkokių marksistinės filosofijos kliedesių. Taigi, ilgainiui viskas tiesiog persimaišė į vieningą filosofijos ir ekonomikos kliedesių kovos vienybę.

Sovietinė ekonomika, bebandydama atrodyti kokiu nors mokslu, transformavosi į nuolatinį planinio valdymo absurdą. Visokie sovietiniai ekonomistai planuodavo, kiek kaliošų reikės pagaminti, tada gamyklos tuos kaliošus gamindavo, o tada žmonės jų nepirkdavo, nes niekam nereikia kaliošų. Senose valdiškose įstaigose iki šiol dar kartais galima aptikti buhalterių, kurie kažkodėl vadinami ekonomistais. Tiesiog visa ekonomika, kaip mokslas, sovietmečiu buvo suprantama kaip kažkoks buhalterinis planavimas.

Sovietmečio pabaigon visokie komunistiniai ekonomikos ir filosofijos kliedesiai gavo bendrą visos sovietinės realybės paaiškinimą: esą Vakarai yra vartotojiški ir labai nedvasingi, todėl pamiršta apie žmogų ir vardan materialinių gėrybių viską aukoja, todėl ten tuose Vakaruose visvien viskas blogai, o SSRS visvien yra gerovė, nes bent jau dvasingumo daug. Paradoksalu, nes būtent komunizmas tą dvasingumą visiškai neigė.

Kita vertus, ką gi daugiau aiškinti, kai aplink vieni griuvėsiai? Štai taip ir lieka tik teisintis dvasingumu. Kiek nukrypstant, reikia pasakyti, kad esminis sovietinio dvasingumo požymis buvo tai, kad visur ant sienų ir tvorų vis būdavo užrašoma „X“, „Y“ ir dar kažkoks matematinis simbolis. Galima numanyti, kad tie trys simboliai dvasingai-filosofiškai simbolizavo tą dalyką, ant kurio visa sovietinė ekonomika ir buvo pasimovusi.

Istorija

O, taip. Istorikai, manau, šitai žino – istorija buvo paversta tiesiog į įrankį, skirtą sovietinės santvarkos gerovei pagrįsti. Ir viskas. Bet koks istorikų darbas turėjo arba pagrįsti tai, kaip gerai pasidarė gyventi prie komunizmo, arba įrodyti, kad visas marksizmas-leninizmas viską įrodo, arba tiesiog toks darbas buvo nereikalingas.

Čia tiesiog nėra ko šnekėti: visa istorija tebuvo skirtingų santvarkų seka, kaip nurodė didieji marksizmo-leninizmo ideologai. Pirma bendruomeninė santvarka, paskui vergovinė, paskui feodalinė, paskui buržuazinė, o paskui jau socialistinė (jei čia aš tą seką dar gerai atsimenu). Ir viskas.

Visos revoliucijos buvo gėris ir visi revliucijose besireiškę žudikai, pvz., tokie kaip Jean-Paul Marat, buvo ne tik pateisinami, bet tiesiog šlovinami. Rusijos istorija buvo pervadinta į SSRS istoriją (taip, net ir vadovėliai taip vadindavosi) ir paskelbta kažkaip keistai: didvyriška ir visapusiškai teigiama istorija iki kokio XIXa. pradžios, bet paskui – jau ištisai vien tik neigiama. Aišku, išskyrus tas temas, kur Rusija tapdavo kokia nors užkariautoja. Vakarų šalys buvo paskelbtos imperialistinėmis, o II Pasaulinis karas atpasakojamas taip, jog atrodė, kad Didžioji Britanija bei JAV buvo vos ne III Reicho sąjungininkėmis, tik iš bėdos įsijungusiomis į karą.

Visos netinkamos temos iš istorijos tiesiog būdavo ištrinamos. XXa. istorija tapo tiesiog neįtikėtinų falsifikacijų sritimi – pirmiausiai visokie įvykiai būdavo iškraipomi ir perrašomi taip kad tiktų partiniams vadams, paskui visaip menkinami, paskui mažiau aktualūs dalykai išmetami, paskui vėl perrašomi, vėl menkinami, kol galų gale jų tiesiog nelikdavo. Taip iš sovietinės istorijos dingo ir didžiausi komunistų vadai – antras po Lenino žmogus Levas Trockis, o taip pat didžiausias to meto bolševizmo ideologas Nikolajus Bucharinas. Dar vėliau iš istorijos beveik visiškai dingo netgi ir pats Josifas Stalinas, o dar paskui išnyko ir Nikita Chruščiovas. Aišku, apie tuos veikėjus būdavo įmanoma kažką atkapstyti, bet medžiagos būdavo labai nedaug. Tiek mažai, lyg jų būtų ir nebuvę.

Įsivaizduokite SSRS istoriją taip: pirmiausiai – visur žlugusi Rusija, tada tik pokšt – ir Spalio revoliucija ir tada Leninas, ir visur visiška elektrifikacija, o tada jau totali gerovė ir tik pokšt ir naciai užpuolė, bet juos didvyriškai sutriuškino ir tada jau dar labiau gerovė, skrydžiai į kosmosą ir Brežnevas. Taip, pirma Leninas, o paskui – išsyk jau Brežnevas. Be jokių kitų vadų. Taip vat ir atrodytų iki vieno sakinio visą tą istoriją sutrumpinus.

Kadaise, dar sovietmečio pabaigoje, sugebėjau surinkti nedidelį rinkinuką labai skirtingais periodais išleistų LTSR istorijos vadovėlių. Anuomet buvo velniškai įdomu lyginti, kaip keitėsi ir keitėsi pasakojimai apie tai, kaip buvo okupuota Lietuva – pradžioje šnekant net apie pilietinį karą, o paskui tą karą mažinant ir mažinant tol, kol tuose pasakojimuose teliko tik mažos kažkokios buržuazinių nacionalistų grupelės.

Nesunku suprasti, kad istorija tebuvo propagandos įrankiu. Kaip iš George Orwell romano „1984“. Tiesiog visiškai taip pat.

Biologija ir genetika

Su gamtos mokslais viskas buvo kiek sudėtingiau, nei su filosofija ar istorija. Čia dar prieš II Pasaulinį karą įsigalėjo toksai šarlatanas Trofimas Lysenka, kuris iš kažkur sugalvojo, kad galima šaltyje grūdinti augalų sėklas ir taip augalai kažkokiu būdu gauna kitas savybes, o tos savybės ilgainiui netgi tampa paveldimomis. Visas tas metodas buvo pavadintas jarovizacija. Kadangi tai buvo tarybinis „mokslas“, kuris buvo priešpastatytas blogąjam kapitalistiniam, Trofimas Lysenka tapo akademiku ir vienu iš įtakingiausių žmonių visoje SSRS.

Trofimas Lysenka sovietinėje biologijoje įsitvirtino apie 1933-1934 metus, kaip didysis sovietinio žemės ūkio vystytojas, o 1938 tapo Žemės ūkio akademijos vadu, išstumdamas iš posto Nikolajų Vavilovą. Dar po poros metų, ne be to paties Trofimo Lysenkos rūpesčių Nikolajus Vavilovas buvo suimtas, įkalintas ir po kelių metų mirė kalėjime. Panašus likimas ištiko ir visus kitus, kas bandė Lysenkos kliedesiams kaip nors prieštarauti.

Trofimo Lysenkos kliedesiai plėtėsi, jiems reikėjo vis daugiau įrodymų. Todėl apie kokius 1930 metus atsirado ir pasakos apie didįjį, tiesiog stebuklingą tarybinį selekcininką Ivaną Mičiuriną, kuris išvedinėjo naujas augalų veisles skiepijimo būdu. Ir kažkaip ten skiepijant irgi tos savybės esą persiduodavo kitoms augalų kartoms. O ir išvis, kad visiems organizmams gyvenimo metu įgyti bruožai persiduoda į kitas kartas. Žodžiu, ne kas kita, kaip seniai pamiršta ir realiai pseudomokslinė Jean-Baptiste Lamarck teorija.

Apie Ivaną Mičiuriną paskui ir anekdotai būdavo – ar žinote, kaip žuvo jo bobutė? Ogi lipo į pušį pasiskinti pomidorų, krito arbūzas ir užmušė.

Išties Mičiurinas buvo tiesiog talentingas sodininkas, kuris nebuvo nei labai išsilavinęs, nei kažkuo su mokslu labai susijęs, tačiau turintis gerą butinį supratimą apie tai, kaip soduose tvarkytis su augalais. Mičiurino triukai, rodantys, kaip galima persodinti vienų augalų šakeles kitiems augalams, sovietinėje santvarkoje virto pseudomokslinėmis, tačiau valdžios pripažįstamomis teorijoms, tuo tarpu genetika, kuri realiai paaiškindavo įvairių augalų savybių paveldimumą, akademiko Lysenkos pastangomis buvo paskelbta pseudomokslu.

Keisčiausia tame yra tai, kad Trofimui Lysenkai netgi nepakako šiaip uždrausti genetiką – jis nuolat apie ją šnekėdavo, išties po ta savo „genetika“  pakišdamas banalų lamarkizmą, tuo tarpu reali genetika gavo naują, sovietinį pavadinimą – „veismanizmas-morganizmas“ ir buvo paskelbta pseudomokslu.

Beje, čia verta pastebėti ir tai, kaip visas tas šarlatanizmas apgaudavo ir savo atstovus, ir visus aplinkinius: štai kad ir ta pati jarovizacija, t.y., augalų sėklų grūdinimas. Įsivaizduokim, kaip viskas vyksta praktikoje: ogi sėklos tiesiog užšaldomos į ledą, o dėl to dalis iš jų neišgyvena. Tačiau išgyvenusios išauga. T.y., tiesiog natūralios atrankos būdu išvedinėjama atsparesnė šalčiui augalų veislė. Tačiau jarovizacijos adeptai jokios atrankos čia nepastebi – jie kalba, kad sėklos esą kažkaip užsigrūdina, o tas užsigrūdinimas tampa paveldimu. O kad kartais kam nors nekiltų mintis apie atrankas šnekėti, dar jarovizacijos veikėjai dar sugalvoja ir kokį nors kvadratinį-lizdinį sėklų sodinimą, kai į duobutę po kelias sėklas įberiama. Kažkodėl, kad geriau augtų. Taip tos neišgyvenusios sėklos pasimeta tarp išgyvenusių ir atrodo, kad jokios atrankos išties ir nėra.

Genetika ilgokai liko uždrausta ir nelegalia netgi po Josifo Stalino mirties. Net iki pat 1965 metų į mokyklinius vadovėlius būdavo kišami aiškinimai, kad šitai esąs pseudomokslas, prieštaraujantis moksliniam darvinizmui. O taip pat buvo kišama ir ta pati Lysenkos jarovizacija – pagal ją Nikita Chruščiovas visur skleidė ir savo kukurūzus, kurie turėjo būti grūdinami, o paskui sodinami netgi atšiauriausiuose kolūkiuose. Kvadratiniu-lizdiniu būdu. Įsivaizduokite Lietuvą, kur kas antras laukas užsodintas kukurūzais (kurie, beje, dėl per trumpų vasarų net ir subręst nesuspėdavo) – vat tokio masto absurdas ir vyko. Realybėje.

Situacija po truputį keistis ėmė tik tada, kai sovietinė kariuomenė ėmė itin intensyviai vystyti bakteriologinio ginklo programą, kurdama naujus mirtinų bakterijų štamus. Kadangi pseudomokslinės Trofimo Lysenkos teorijos čia neveikė, o kurti mirtinas bakterijas labai norėjosi, valdžia į genetikos draudimą ėmė žiūrėti truputį pro pirštus. Ne tiek jau to su ta ideologija, kai ginklai kuriami.

Lūžis biologijoje įvyko tada, kai 1962 metais prieš Trofimo Lysenkos intrigas sukilo sovietiniai branduoliniai fizikai, tiesiai paskelbdami, kad visos jo teorijos yra pseudomokslas. Sovietinei valdžiai neliko ką bedaryti – Nikita Chruščiovas buvo tiesiog priverstas Lysenką išmesti. Branduolinės bombos buvo daug svarbiau, nei Lysenkos kukurūzai. Taip nuo 1964 prasidėjo pokyčiai ir visokie mičiuriniški-lysenkiški absurdai ėmė nykti.

Visgi net ir 1970-1980 metais genetinė biologija sovietinėje žiniasklaidoje buvo vadinama „molekuline biologija“ – kad nereiktų prisiminti senų Trofimo Lysenkos kliedesių apie genetikos neteisingumą, ir kad nesipainiotų su tomis lamarkistinėms nesąmonėmis. O ir visokie ten jarovizacijos kleidėjimai pasitaikydavo iki pat sovietmečio pabaigos.

Reliatyvumo teorija ir kvantinė fizika

Visa Alberto Einšteino reliatyvumo teorija buvo banaliai neigiama, nes bukiems sovietų komunistams buvo tiesiog nesuprantama, kaip čia taip gali būti, kad šviesos greičio negalima viršyti ir kas ten išvis per nesąmonės kažkokios. Lygiai taip pat buvo uždrausta ir kvantinė fizika, nes negali būti taip, kad kokia nors dalelė yra ir dalelė, ir banga tuo pat metu. O jau koks nors neapibrėžtumo principas (ar atsimenate apie tą Šriodingerio katiną dėžėje?) – tai jau išvis neįmanomas reikalas. Nes negali taip būti ir viskas.

Bandydami kažkaip susigaudyti, ką ten daryti su fizikos eksperimentų rezultatais, sovietiniai veikėjai sugalvojo tokią statistinę kvantinės mechanikos interpretaciją, pagal kurią jiems gaudavosi, kad nesvarbu kaip ten su tais negalėjimais vienu metu išmatuoti dalelės buvimo vietą ir greitį, bet vat imkim daug dalelių ir tada jau nesvarbu, kaip kiekviena iš jų elgiasi, o todėl visa ta kvantinė mechanika tiesiog neteisinga ir viskas, nes juk matome gi, kad viskas netiesa.

Kai 1935-1937 Charkovo Fizikinės technikos institute dėl panašių nesąmonių prasidėjo fizikų protestai, daugelis mokslininkų buvo suimti ir sušaudyti. Iš žymesnių to instituto mokslininkų gyvu liko tik Levas Landau – neįtikėtinas matematkas, kurio dėka sovietai įstengė sukurti branduolinį ginklą.

Visgi su fizika ideologiniai absurdai išsisprendė kiek lengviau ir greičiau, nei su genetika: kai šutvė susibūrusių pseudomokslinių idiotų ruošėsi fizikų persekiojimus paversti masiniais, kaip tik buvo prasidėjusi sovietinės atominės bombos programa.

Sovietinę branduolinę programą kuravo patsai NKVD vadas Lavrentijus Berija, kuris ta proga ėmė ir paklausė Igorio Kurčatovo (fiziko, kuris laikomas sovietinės atominės bombos kūrėju), ką daryti su ta kvantine fizika ir reliatyvumo teorija. Igoris Kurčatovas pasakė maždaug taip: „jeigu šitų teorijų atsisakysit, tai teks atsisakyti ir bombos“. Lavrentijus Berija ėmėsi priemonių – pseudomoksliniams kliedėtojams labai paprastai buvo užčiauptos burnos – tiesiog pasiūlant užsičiaupti. Berijos patarimų visi klausydavo labai labai atidžiai, nes visi suprasdavo, kad tie, kas nepaklausys, gali ne šiaip už grotų atsidurti, o tiesiog būti nukankintais ir nužudytais. Taigi, visi paklausė ir užsičiaupė.

Beje, čia verta prisiminti, kad labai panašiai į sovietus, šiuolaikinės fizikos teorijas draudė ir naciai – būtent tie draudimai tapo svarbiausia priežastimi, stabdžiusia III Reicho branduolinę programą. Vokiečių branduoliniams fizikams teko smarkiai slėpti, kieno teorijomis jie remiasi. Pagal dabartinius vertinimus, ideologiniai draudimai buvo viena iš svarbiausių priežasčių (kartu, žinoma, su urano ir sunkiojo vandens trūkumu), dėl kurios nacistinė Vokietija negalėjo sukurti savo atominės bombos.

Einšteino reliatyvumo teorija ir kvantinė fizika dar kokį dešimtmetį po atominės bombos sukūrimo buvo tokiomis temomis, kurių sovietiniams mokslininkams įprastoje aplinkoje geriau būdavo neminėti, tiesiog dėl viso pikto – pernelyg daug buvo pripilta purvo, o ir tų statistinių kvantinių teorijų veikėjai vis dar turėjo nemažai įtakos ir savo knygas apie tas statistines kvantines teorijas spausdindavo.

Kai kurie iš kvantinę mechaniką neigusių veikėjų paskui netgi sugebėjo prisiplakti prie visos sovietinės branduolinės programos. Dalis iš jų vėliau aktyviai dirbo, kuriant sovietinius branduolinius reaktorius. Kai 1986 metais įvyko katastrofa Černobylyje, tyrimo metu paaiškėjo, kad kažkokie branduoliniai veikėjai buvo sugalvoję daryti su tuo reaktoriumi eksperimentus. Štai tokio eksperimento metu reaktorius ir perkaito. Galime numanyti, kokio lygio mokslininkai ten buvo.

Kita vertus, būtent dėl to, kad branduolinės fizikos veikėjams sovietinis saugumas padarė išimtis ir leido šnekėtis apie tai, kas oficialiai buvo neleidžiama, tarp tų mokslininkų subujojo ir žymiai daugiau laisvės – jie vėliau ir tapo tais, kas nuvertė Trofimą Lysenką.

Beje, ne šiaip sau Andrejus Sacharovas*, kad ir persekiotas režimo, taip ir liko laisvas, net nepaisant atviriausių pareiškimų apie tai, kad visa SSRS sistema yra kaip viską suėdęs vėžys. Tiesiog jis buvo mokslininkas, dalyvavęs toje pačioje branduolinio ginklo programoje ir sukūręs pirmą sovietų vandenilinę bombą. Sovietinė vadovybė suprato: arba kažkaip kenti tas Sacharovo šnekas, arba bus problemos dėl branduolinių bombų, nes kiti mokslininkai užsius. Andrejus Sacharovas taip ir nebuvo anei sykio suimtas (nors jo žmona ir buvo įkišta į kalėjimą vėlyvame sovietmetyje) – jį tiesiog ištrėmė į Rusijos gilumą, kad mažiau su kitais disidentais ir užsienio žurnalistais bendrautų.

Lingvistika ir kalbos pseudomokslas

Lingvistika Stalino laikais tapo vienu iš mokslų, kuris buvo naikinamas taip intensyviai, kad jo praktškai neliko. Reikia pasakyti, kad pats Josifas Stalinas kalbos mokslą laikė itin svarbia sritimi, kuriai, skirtingai nuo kitų mokslų, skyrė ne šiaip sau kokį dėmesį, o netgi turėjo kažkokią teoriją apie naujakalbę, kuri leistų žmonių mąstymą paversti socialistiniu.

Esmine SSRS kalbotyros figūra apie 1930 metus tapo toksai Nikolajus Maras (Nikolaj Marr), istorikas, susigalvojęs nuosavą teoriją apie kalbų vystymąsi. Su lingvistikos anais laikais surinktais duomenimis ta teorija (marizmas) nelabai siejosi, bet tai ir nesvarbu – SSRS išvis niekas su niekuo nesisiejo. Nikolajų Marą į aukštus postus stūmė pats Stalinas, kuris į jo teorijas gilinosi dar caro laikais. Nors pats Nikolajus Maras mirė dar 1934 – anksčiau, negu prasidėjo masinės mokslininkų represijos, jis spėjo išstumti savo kritikus ir apsistatyti visokiais komunistiniais kleidėtojais, kurie visas tas teorijas kišo kur tik gali.

Beje, Stalino laikais kalbininkai tapo bene aktyviausiai naikintais mokslinikais – jau vien tai, kad jie galėjo šnekėti ir susirašinėti kalbomis, kurių bolševikai tiesiog nesuprasdavo, reiškė, kad jie tampa NKVD įtariamaisiais. Jei pažiūrėsite represuotų SSRS akademikų sąrašus, tai pamatysite, kiek ten kalbininkų – ar ne kas antras. Lingvistai visiems bolševikams atrodė įtartinai, o kartu nebuvo reikalingi atominių bombų ar ginklų kūrimui. Juos tiesiog ėmė ir išnaikino.

Nikolajaus Maro teorija buvo permaišyta su Ivano Pavlovo nusišnekėjimais apie žmogaus mąstymą – esą žmogaus kalba vystėsi kaip sąlyginių refleksų rinkinys, atsirandantis iš darbinių šūkavimų. Kadangi tam tikri darbiniai šūkavimai susisiedavo su tam tikrais veiksmais, pas žmones atsirasdavo refleksai, kurie su tais šūkavimais ir susisiedavo. O iki tol visa žmonių kalba buvo tiktai gestų kalba, pamėgdžiojanti darbinius veiksmus.

Pagal teoriją visi žodžiai išsivystė iš keturių pirminių riksmų – „sal“, „ben“, „jon“ ir „roš“, bet išsivystė neaišku kaip, nes prokalbė negalėjo skilti į kitas kalbas, o tiktai galėjo kryžmintis. Tdėl visos kalbos atsirado nepriklausomai, tačiau visi žodžiai susiveda į tuos keturis pirminius riksmus. O paskui jau visos žmonių kalbos išsivystė per kryžminimąsi – tarpusavio maišymąsi.

Ten, kur aukštosiose mokyklose valdydavo Maro pasekėjai, esminis studentų darbas buvo bet kokius žodžius skaidyti į tuos keturis pirminius riksmus. Beje, tai, kad daugybė žodžių anei niekaip nepriartėja prie tų pirminių riksmų (nes garsų natūraliose kalbose per daug), toms teorijoms niekaip netrukdė. Toks žodis, kaip „Lietuva“ pagal juos visvien susivesdavo į kažką tokio, kaip „sal-jon-ben-roš“.

Teorijoje buvo begalės visokių kliedėjimų – pavyzdžiui, tas pats Nikolajus Maras aiškino, kad visi žodžiai, einant laikui, keičia savo prasmę, išstumdami kitas prasmes. Todėl kai kurie istoriniai procesai visada atsispindi kalboje labai tiesiogiai – pavyzdžiui, kad visose tautose šunys buvo pirmais kinkomaisiais gyvuliais, o paskui kinkomaisiais tapo elniai, o paskui arkliai – ir todėl žmonės tuo pačiu žodžiu pirmiausiai vadino šunis, o paskui elnius, o paskui arklius. O todėl visose kalbose elniai anksčiau buvo vadinami arkliais, o šunys buvo vadinami elniais. O dar anksčiau šunys buvo vadinami arkliais. Na, jūs supratote.

Čia apie šitus šunis-elnius-arklius ne aš jums sugalvojau – būtent tie šunys-elniai-arkliai buvo vienas iš tipiškiausių, nuolat visur dėstomų marizmo pavyzdžių. Taip, tai buvo reale.

Tasai marizmas išties buvo marazmas, bet tasai marazmas buvo dėstomas aukštosiose mokyklose taip, lyg tai būtų kažkoks rimtas mokslas. Ir studentai turėdavo skaidyti visus žodžius į tuos „roš-beni-jon-beni-kažkąten“.

O dar toje teorijoje buvo tokia labai neaiški sąvoka, kaip jafetiškosios kalbos. Ką tai reiškia, niekas gerai nesuprato, tačiau tai buvo kažkas tokio, kaip šnekamoji, liaudies kalba, kuri būdavo priešpastatoma socialinio elito kalbai. Pagal Nikolajų Marą jafetiška kalba buvo tam tikra kalbos vystymosi stadija (po kurios atsiranda elito kalba), susijusi su dirbančiųjų klase, bet kartu buvo aiškinama ir apie kažkokias jafetiškų kalbų grupes, susidarančias per kalbų maišymąsi.

Negana to, kalbose vyko ir klasių kova, nes liaudies kalba kovodavo prieš elito kalbą, o elito kalba – prieš liaudies kalbą. Pvz., Senovės Romoje buvusi lotynų kalba buvusi socialinio elito kalba, tuo tarpu plebėjai kalbėję kažkokia tai neaiškia jafetiška kalba. Ir taip buvo visose šalyse, kur buvo skirtingos socialinės klasės. Ir tik socialistinė kalba išsprendė tą klasių kovą, sukurdama kažkokią socialistinę kalbą jafetiškų kalbų pagrindu.

Tos jafetiškos liaudies kalbos buvo specialiai pateikiamos, kaip tikresnės už tas elito kalbas. Visur buvo kaišiojami aiškinimai apie tai, kad elito kalba sausa ir negyva, tuo tarpu liaudies kalba – vienintelė tikra, gyva, turtinga ir sodri, todėl kalbos reikaluose visada reikia remtis tuo, kaip šneka liaudies žmogus. Kalboje irgi veikė klasių kovos idėjos.

Nikolajaus Maro teorijos kalbos moksluose (išties – pseudomoksle, nes mokslas buvo uždraustas) dominavo iki kokių 1950 metų, kai Josifui Stalinui kažkaip ėmė ir užėjo prašviesėjimas – jis parašė knygą apie kalbos mokslus – „Marksizmas ir kalbos mokslų klausimai“, kurioje pats su tomis Nikolajaus Maro teorijomis ir kažkiek su visa ta šutve savo paties iškeltų puspročių susidorojo. Kita vertus, Stalino įsivaizdavimu, visas kalbos mokslas buvo tik lyginamoji kalbotyra, tad kitos lingvistikos kryptys taip ir liko nelabai gyvybingomis.

Netgi po to Stalino leidinio tuntai visokių marizmo-jafetizmo veikėjų pasiliko aukščiausiuose mokslo postuose, tik jau nelabai galėdami tuos jafetiškus absurdus skleisti. Gal dėl to moderni lingvistika (pvz., semantika, kalbų tipologija, dirbtinių kalbų kūrimo metodai, etc.) daugumoje SSRS universitetų taip ir liko neigiama, lyg neegzistuotų.

Kai kurie Nikolajaus Maro jafetiški kliedesiai dar ir dabar keistai prasimuša per kalbainiškus nusišnekėjimus apie liaudiškos kalbos sodrastį bei tikrastį. Kita vertus, kai kurių lietuviškos kalbainystės veikėjų skleidžiama panieka tarmėms irgi yra paradoksaliai išlikusi Nikolajaus Maro kliedesių pasekmė: visos tarmės pagal tas teorijas buvo jafetiškos, plebėjiškos, o ne elitinės, todėl kalbainiškas elitas ir negali jų pripažinti.

Sovietinė psichologija ir psichiatrija

Sovietinė psichiatrija būtų verta atskiro didelio straipsnio, nes čia viskas persipynė su sovietiniu režimu taip, kad išliko kaip visos politinio persekiojimo sistemos dalis iki pat SSRS griūties, o kai kurių anais laikais iškilusių psichiatrų galvose – gal ir vėliau. Kita vertus, nors viską apžvelgti čia ir sunku, užkabinsiu ir šitas sritis.

Gal pradėkime nuo to, kad sovietinėje psichologijoje viskas rėmėsi tokio Ivano Pavlovo mokymais. Nors iš principo ir negalima pasakyti, kad tos Ivano Pavlovo teorijos buvo iš piršto laužtos (toks dalykas, kaip refleksai išties yra), absurdišku čia tapo pačių teorijų taikymas žmonių mąstymui paaiškinti. Ivanas Pavlovas, atradęs tokius sąlyginius refleksus, kaip seilių tekėjimas pas skambutį išgirdusius šunis, padarė prielaidą, kad visas žmonių mąstymas yra štai tokio virškinimo refleksų lygio. Išgirsta žmogus ir reaguoja. Toks vat visas mąstymas.

Žmonių kalba pagal pavlovistus irgi tebuvo kažkokie refleksai – prisiminkime jau minėtą Nikolajaus Maro teoriją apie darbinius šūksnius. Deja, jei iš pačios sovietinės lingvistikos tie darbiniai šūksniai dingo apie 1950, tai senesni pavlovistiniai psichologai apie šitas nesąmones vis dar pakalbėdavo iki pat sovietmečio pabaigos.

Kiek nukrypstant nuo temos – daugybė Ivano Pavlovo bandymų nemenkai dvelkė banaliu sadizmu – pvz., vietoje to, kad šuniui tiesiog po liežuviu įvestų vamzdelį, per kurį nutekėtų seilės, jis išpjaudavo skylę šuns nasruose. Tiesiog kažkodėl, be jokio reikalo. Dar baisiau atrodo visiškai analogiški Ivano Pavlovo bei jo bendradarbių bandymai su vaikais, kurie žmoniškumo ribas peržengė tiek smarkiai, kad vėlesnė sovietinė spauda stengdavosi išvis nieko apie tai nei neužsiminti.

Kadangi SSRS buvo laikomasi labai paprasto idėjinio principo, kad viskas, kas sugalvota Rusijoje arba SSRS, yra šventa tiesa, o visas Vakarų mokslas – tai antisovietinis imperializmas, tai aišku, priėmus Pavlovo teoriją kaip psichologijos ir psichiatrijos pagrindą, viskas ir susivedė į tai, kad bet kokia psichologinė teorija arba visiškai tiesiogiai atitinka Ivano Pavlovo darbus, arba tai yra pseudomokslas. Atitinkamai, visos Vakaruose sukurtos psichologijos teorijos buvo tiesiog neigiamos. Tokia vat ir liko visa sovietinė psichologija – tiesiog Pavlovo refleksų teorija ir viskas.

Psichiatrija buvo vystoma irgi per ten pat – prieš II Pasaulinį karą už ją buvo atsakingas toksai Anatolijus Ivanovas-Smolenskis, vadovavęs kažkokiai psichiatrijos klinikai, veikusiai kaip Ivano Pavlovo laboratorijos padalinys. Sąsajos, beje, čia ne šiaip sau – tas pats Ivanovas-Smolenskis pats vykdė bandymus su vaikais, darydamas visokias chirurgines operacijas taip pat, kaip Ivanas Pavlovas su savo šunimis. Gal verta paminėti, kad iki tol Anatolijus Ivanovas-Smolenskis užsiimdinėjo tokiais absurdais, kaip žmogaus minčių perdavimas į gyvūnų smegenis ir gyvūnų hipnozė. Ir visa tai buvo permaišoma su fiziologui Pavlovui labai įtikusia Emil Kraepelin teorija, esą visi psichikos sutrikimai – tai kažkokių infekcijų arba į jas panašių smegenų pažeidimų pasekmė.

Čia kiek nukrypkim nuo temos: sovietinė psichiatrijai pagrindą davusios Emil Kraepelin teorijos psichikos sutrikimus nagrinėjo kaip degeneraciją – pagal panašumą su tais nervų sistemos pažeidimais, kurie kyla vėlyvose sifilio stadijose. Kraepelin darbai, pramaišiui su psichiatro ir to paties Emil Kraepelin asistento Ernst Rüdin kleidėjimais ir dar tokio psichiatro Alfred Hoche nusišnekėjimais, vėliau tapo pagrindu visai nacių eugenikos teorijai bei Aktion T4 programai**, kuri, savo ruožtu, davė pradžią mirties fabrikams (Aktion Reinhard), kuriuose buvo nužudyti milijonai žmonių. Čia jums tiesiog šiaip, bendro konteksto suvokimui.

Taigi, sovietinė psichiatrija, pasiėmusi Emil Kraepelin teoriją, ją kažkiek pildė, bet iki pat 1950 metų šitai visvien buvo nelabai kam įdomu. Nepaisant nieko, daugiau ar mažiau egzistavo įvairios psichiatrijos kryptys, netgi psichoanalizė kai kurių psichiatrų buvo praktikuojama (nors Rusijos psichoanalizės draugija buvo uždaryta dar 1930 metais). Režimas paprastai į psichiatrus žvelgė kaip į kažkokius daktarus, kurie neaiškiais bepročiais užsiima, todėl niekam ir neįdomu. Gal todėl 1930-1950 metais per visą SSRS tebuvo tik keletas didelių politiniams tikslams naudotų psichiatrijos centrų, iš kurių didžiausi buvo Kazanės kalėjimo tipo NKVD psichiatrinė ligoninė ir atskiras Serbskio instituto politinis skyrius (beje, tame pat institute buvo kuriami ir ant pacientų bandomi dar ir įvairūs preparatai, skirti KGB – kaip kad tiesos eliksyrai).

Lūžis įvyko 1950-1951 metais, kai jau buvo beprasidedanti gydytojų byla*** – Stalino režimui prireikė visus netinkamus mokslininkus paskelbti šarlatanais. Tada ir išlindo toksai psichiatras Andrejus Snežnevskis, kuris, remiamas jau anksčiau aprašyto Trofimo Lysenkos, surengė Pavlovo sesijas – seriją visokių renginių, kuriuose buvo triuškinami visi gydytojai, ypač psichiatrai, kurie tik kaip nors menamai neatitiko Ivano Pavlovo mokymo apie refleksus bei Ivanovo-Smolenskio teorijų. Buvo puolami, o paskui ir šalinami iš postų visi, kas remdavosi kokiomis nors iš Vakarų atėjusiomis psichologijos ar psichoterapijos naujovėmis.

Per sesijas buvo susidorota ne tik su netinkamais psichiatrais bei psichologais – paraleliai pseudomokslu paskelbta ir genetika, ir netgi kibernetika. Po šios sesijos Andrejus Snežnevskis tapo vienu iš svarbiausių sovietinio mokslo žmonių, savo įtaka prilygstančiu pačiam Trofimui Lysenkai.

Štai po to ir užgimė naujas sovietinės psichiatrijos išradimas – vangioji šizofrenija. Pagal Andrejų Snežnevskį, egzistavo tokia šizofrenijos forma, kuri yra latentinė – t.y., liga kaip ir yra, tačiau tos ligos požymių nėra. Ir tik patyrę psichiatrai tą latentinę šizofreniją kažkokiais stebuklingais būdais gali nustatyti. Negana to, latentinės šizofrenijos eiga gali būti vangi – tokia, kur visą gyvenimą pas žmogų neatsiranda jokie susirgimo simptomai. Tačiau tarybiniai psichiatrai gali tą susirgimą nustatyti, o tokius pacientus būtina gydyti priverstine tvarka. Na, jūs supratote.

Trumpai tariant, viskas susivedė į tai, kad jei tk kas nors kuo nors nepatenkintas (pvz., kad ir koks darbininkas burba ant savo viršininko), tai tokį žmogų galima pasiųsti pas psichiatrus, o pagal vangiosios šizofrenijos diagnozavimo metodus ši liga gali būti nustatoma visais atvejais. Atitinkamai – žmogus durnyne, pripumpuotas vaistais ir paverstas į daržovę. Ir tam nereikia nei jokio KGB, nei nieko. Kad nereiktų apsiriboti viena diagnoze, kitos irgi buvo palengvintos (diagnostiniai kriterijai tokie, kad bet ką galima diagnozuoti), o dar prie visko buvo prikabinta teorija apie asmenybės patologiją, kur tiesiog bet kokį žmogų galima būtų paskelbti nepagydomu psichopatu.

Kadangi psichoterapija remiasi tuo, kad psichologinės problemos žmonėms kyla dėl tam tikrų aplinkos priežasčių, patirtų traumuojančių situacijų, tai akivaizdu, kad režimui ji netiko – negalima gi pripažinti, kad kažkokios problemos išvis yra. Žymiai paprasčiau viską aiškinti, remiantis vangiosios šizofrenijos ir asmenybės patologijos teorijomis, uždarant visus į durnynus. Taigi, psichoterapija iki pat sovietmečio galo liko iš esmės uždrausta. Kai kurie sovietiniai psichiatrijos šulai nesibodėdavo netgi skelbti, kad psichoterapija yra kenksminga ir sukelia psichikos ligas.

Kai į valdžią atėjo Nikita Chruščiovas, kuris pabandė pavaizduoti demokratizavimą (Chruščiovo Atšilimas), jam Andrejaus Snežnevskio teorijos labai patiko. Per vieną iš KPSS suvažiavimų Nikita Chruščiovas maždaug taip ir paskelbė, kad „tarybinė santvarka gali nepatikti tik psichikos ligoniams“. Snežnevskio metodai matyt labai greitai pasiteisino, nes jau 1969 metais KGB vadas Jurijus Andropovas kreipėsi į visą SSRS vadovybę su reikalavimu kardinaliai išplėsti psichiatrinių ligoninių skaičių – kreipimesi jis rašė, kad to reikia tarybinės santvarkos apsaugai.

1955 metais, kai visa ta baudžiamoji psichiatrija dar tik pradėjo augti, SSRS psichiatrinėse ligoninėse buvo 116 tūkstančių vietų. 1962 metais – jau 223 tūkstančiai vietų. 1974 metais – jau 390 tūkstančių vietų. Ir net nepaisant tokių augimo tempų, ir toliau buvo statomos vis naujos psichiatrinės ligoninės. Pagal nenormaliai greitus augimo skaičius galime numanyti, kad didžiulė dalis tų vietų buvo skirta būtent tam tikros rūšies hospitalizavimams. Paraleliai buvo kuriamos ir specialios paskirties kalėjimo tipo ligoninės – tiems atvejams, kai į įprastą durnyną žmogaus įkišti nesigaudavo. Tiesa, tas kalėjimo tipo ligonines (jų buvo keliolika) jau valdė ne Sveikatos apsaugos sistema, o Vidaus reikalų ministerija.

Demografija, sociologija, politologija ir statistika

Tie, kas prisimena sovietmetį, prisimena ir tai, kaip visur būdavo skelbiami rekordiniai derliai ir išvis vien rekordai, tačiau jokių realių, įdomesnių skaičių gauti būdavo neįmanoma. Tiesiog viskas būdavo įslaptinta.

Mokslai apie visuomenę buvo išnaikinti pirmiausiai. Stalino laikais sociologija buvo tiesiog panaikinta. Panaikinta ir viskas. Nes nėra ir negali būti tokio mokslo kaip sociologija, nes mokslas apie visuomenę – tai tik marksizmas-leninizmas, o visa kita yra ne joks nemokslas, o tik pseudomokslas. Sociologija SSRS vėl ėmė egzistuoti tik po Stalino mirties, tačiau taip ir liko už mokslo ribų. Nors apie 1966 metus sociologinius tyrimus Sovietų Sąjunga ėmė pripažinti ir viešai, visa tai buvo laikoma tik pagalbine priemone, skirta marksistinio visuomenės valdymo mokslams. Ir beje, labai uždara priemone – dėstoma iš esmės tik aukštosiose partinėse mokyklose. Universitetuose, kaip atskira mokslo sritis, sociologija atsirado tik po to, kai Michailas Gorbačiovas pradėjo Perestrojką.

Politologija Sovietų Sąjungoje buvo irgi ne mokslas, o komunistinę santvarką menamai tiriantis pseudomokslas, sukurtas reakcingų imperialistinių Vakarų sluoksnių ir skirtas specialiai šmeižikiškos propagandos apie socialistinę santvarką kūrimui bei sklaidai. Būtent taip ir įvardindavo, kai kur nors apie tai parašydavo. O parašydavo apie ją nebent gana specializuotuose pakankamai ribotam ratui skirtuose leidiniuose. Taigi, politologija sovietiniame moksle neegzistavo išvis anei niekaip (ji netgi 30 tomų didžiojoje sovietinėje enciklopedijoje nepaminėta). Ponai ir ponios TSPMI studentai, štai kokie jūs esate, tiesiog žinokite tai.

Demografija Sovietų Sąjungoje irgi beveik neegzistavo. Tiksliau, kaip čia pasakius. Prieš II Pasaulinį karą išties egzistavo pora demografijos tyrimų institutų – Kijeve ir Leningrade. Tačiau po to, kai sovietinis režimas 1932-1933 surengė Holodomorą Ukrainoje****, paaiškėjo, kad demografiniai tyrimai trukdo viską nuslėpti, nes labai jau aiškiai pasimato, kad SSRS gyventojų skaičius kai kuriuose regionuose sumažėjo milijonais.

Taigi, 1934 metais Leningrado institutas buvo tiesiog uždarytas. Kijevo institutas buvo uždarytas vėliau, 1938 metais – visa vadovybė buvo suimta. Tuo pačiu suimti ir SSRS Centrinės statistikos valdybos darbuotojai, rengę 1937 metų visuotinį gyventojų surašymą. O kadangi surašymo duomenys badmečio pasekmes parodė nenuneigiamai (tos pat valdybos 1933 duomenimis SSRS gyveno 166 milijonai žmonių, o surašymas parodė, kad 1937 yra tik 162 milijonai, ir tai nepaisant didelio gimstamumo), tai visas surašymas buvo paskelbtas klaidingu, o jo rengėjai – sušaudyti.

Kad pavyktų kažkaip kompensuoti tuos skaičius, 1939 metais SSRS buvo surengtas naujas surašymas, kurio vykdytojai jau gerai žinojo, kas bus, jei gausis per maži skaičiai. Pagal tą surašymą gyventojų gavosi jau maždaug 171 milijonas, tačiau pagal dabartinius vertinimus, gyventojų skaičius buvo tiek smarkiai koreguojamas į viršų (t.y., falsifikuojamas), kad buvo papildomai surašyti maždaug 3-6 milijonai neegzistuojančių žmonių.

Kitas surašymas buvo surengtas tik 1959 metais – t.y., po dviejų dešimtmečių. Ilgą laiką po II Pasaulinio karo netgi pati SSRS vadovybė nežinojo, kiek Sovietų Sąjungoje gyvena žmonių. Po šio surašymo visi skaičių neatitikmai jau buvo verčiami tik ant nacių nusikaltimų. Trumpai tariant, demografija pavirto į kažkokį melo įrankį.

Na, ir galų gale, statistika. Ai, kokia dar statistika, kai viskas slepiama? Šiaip tai duomenis SSRS aišku rinkdavo, tačiau pati statistika buvo paskelbta pseudomokslu, kaip ir daugelis kitų mokslo šakų. Esmė buvo labai paprasta: statistiniai tyrimai nereikalingi, nes planingai valdoma tarybinė valstybė nieko nepalieka atsitiktinumui, todėl atsitiktiniai reiškiniai egzistuoja tik gamtos procesuose. O be to, tokie dalykai, kaip vidutinis kvadratinis nuokrypis ar didelių skaičių dėsnis – tai išvis yra klaidingos buržuazinės pseudomokslo teorijos. Taigi, dauguma statistikos įstaigų buvo tiesiog uždarytos, o matematikai, kurie ta statistika užsiėmė, buvo represuoti. Situacija, kaip ir daugumoje kitų mokslo sričių, ėmė taisytis tik po Stalino mirties.

O dabar tiesiog pabandykite įsivaizduoti: ir statistika, kuri duoda įrankius, ir demografiniai tyrimai, ir sociologiniai tyrimai – visa tai uždrausta ir neegzistuoja. Ir pabandykite dabar įsivaizduoti, iš kur tokiomis sąlygomis gaunami kokie nors skaičiai ir ką tokie skaičiai išties reiškia?

Kai viskas yra draudžiama ar ribojama, tai skaičiai gaunami iš lempos ir reiškia makaronus. Štai tokia sovietinė demografija, sociologija ir statistika.

Pedagogika ir vaikų raidos psichologija

Pedagogika SSRS irgi liko kažkur dugne. Būtų galima prirašyti ištisas knygas apie tas nesąmones, bet gal tiesiog apsiribokim tokiu faktu: sovietinei pedagogikai pradžią davė toksai didysis humanistinės pedagogikos kūrėjas Antonas Makarenka. Visa jo peagogika susivedė į tai, kad jis kūrė nepilnamečių kolonijas, kuriose diegė tiesiog save išlaikančių kalėjimų tvarką. Vaikai buvo paverčiami pigia darbo jėga, sėdinčia už grotų tiesiog neterminuotai. Auklėjimas pagal Makarenką buvo labai paprastas: vaikai būdavo mokomi persekioti vieni kitus taip, kad visus netinkamus priverstų elgtis tinkamai. Taip, jūs teisingai supratote – pačių pedagogų organizuojamos visuotinės patyčios ir persekiojimai buvo esminė Antono Makarenkos pedagoginė idėja.

Viena iš Antono Makarenkos idėjų buvo ta, kad iš klasiškai svetimų elementų (t.y., režimui netinkamų žmonių) reikia atimdinėti vaikus, kad jie būtų išauklėti tinkamoje aplinkoje. Tam vaikai turi būti atskirti nuo šeimų, jų vardai ir pavardės pakeisti ir jie išsiųsti, kad taptų teisingais tarybiniais žmonėmis. Per šitą praktiką NKVD gavo vieną iš baisiausių šantažo įrankių, naudotų prieš daugybę sistemos aukų: žmonėms grasindavo, kad jeigu jie neprisipažins, jų vaikus atims ir išsiųs į koloniją. Ir visi žinodavo, ką tai reiškia.

Pats Antonas Makarenka visą laiką dirbo NKVD – pradžioje vadovaudamas vaikų kolonijoms, paskui – Ukrainos NKVD vadovybėje, o dar vėliau – jau ir Maskvoje. Būdamas Gulag sistemos ideologu, rašė labai dvasingas knygas apie tai, kaip talentingai jis vaikus auklėjo ir kokie laimingi tie vaikai tose kolonijose būdavo. Kita vertus, o ką – negi galima tikėtis, kad rašys apie tai, ką išties tuose kalėjimuose darė?

Kiek nukrypstant, dar 1928 metais per vieną iš komsomolo suvažiavimų Nadežda Krupskaja (Lenino žmona) paskelbė apie tai, kad Antonas Makarenka tiesiog be perstojo žiauriai muša vaikus – gal tik tai ir pristabdė visą tą Makarenkos teorijų plėtrą. Nors po Vladimiro Lenino mirties Nadežda Krupskaja prarado didelę dalį savo įtakos, vaikų aklėjimo srityje ji visgi turėjo didesnį svorį, negu kiti, o pašalinti jos, skirtingai nuo absoliučios daugumos kitų asmenų, Stalinas negalėjo – pernelyg jau ryškia figūra ji buvo tapusi.

Ai, čia jau, jeigu užkabinome Nadeždą Krupskają – nors ir buvo nusistačiusi prieš vaikų mušimą, ji irgi buvo sukarinto auklėjimo šalininkė. Jos įsivaizdavimu, visas vaikų auklėjimas turi vykti taip, kaip pas skautus. Taigi, buvo paimta visa skautų organizacijų metodika, šiek tiek pakeista atributika, prikimšta krūvos ideologinių kliedesių, muštro ir privalomo darbo – vat ir gavosi pionieriai.

Pridėkim dar, kad visos psichologinės pedagogikos kryptys (tais laikais vadintos pedologija) buvo išnaikintos dar gerokai prieš II Pasaulinį karą. Kadangi vaiko raidos psichologija tais laikais akcentuodavo neigiamą psichologinių traumų įtaką, bene aršiausiais Makarenkos oponentais buvo ano meto psichoterapeutai – juos sovietinė valdžia ėmė persekioti, dar 1930 uždarydami Rusijos psichoanalizės draugiją (joje buvo žymiausi Rusijos vaikų psichologijos tyrėjai). Paskui bet kokia psichologija iš pedagogikos buvo išmesta išvis, o dar vėliau, kaip jau žinome, išvis bet kokia psichologija buvo išnaikinta – paliktas tik Ivano Pavlovo mokymas apie refleksus.

Po Stalino mirties situacija kiek pasitaisė – daugybė kolonijų buvo pradėtos naikinti, vėl atsirado vaikų elgesio tyrimai, tačiau iki pat sovietmečio galo visa pedagogika taip ir liko šluba abiem kojom .

Informacinės technologijos ir kibernetika

Kibernetika ir informacinės technologijos buvo bene drastiškiausiai, bet gal ir trumpiausiai uždrausta mokslo sritimi. Tiesiog apie kokius 1949 metus, kai vyko didžiausia sovietinių pseudomokslinių kliedesių banga, kažkam iš jų pasirodė, kad čia kažkoksai sąmokslas. Ir jie ėmė ir tiesiog uždraudė tą kibernetiką, paskelbdami ją pseudomokslu, sukurtu reakcingų imperialistų idėjoms pateisinti.

Apie kibernetiką būdavo aiškinama, kad tai reakcingas pseudomokslas, kuris neigia kokybinius materijos egzistavimo dėsnius, visokius psichofiziologinius ir socialinius reiškinius lygina su elektroninėmis mašinomis ir prietaisais, žmogaus smegenis prilygina prietaisams, o visuomeninį gyvenimą – su elektros ir radijo komunikacijomis. Pagal kibernetiką esą viso pasaulio žmonės turi būti paversti karinių mašinų priedais, o tos mašinos bus skirtos visos žmonijos sunaikinimui, o visa tai yra ne kas kita, kaip pasaulinio imperializmo sąmokslas. Taip, būtent šitokius kliedesius sovietiniai veikėjai aiškino anei kiek nesidrovėdami, net į enciklopedijas tokio lygio aprašymus įtraukdami.

Dėl kibernetikos ypatingai siuto sovietų vadai, kuriems iš kibernetikos nesuprato nieko, bet išgirdo žodį „valdymas“ – jiems pasibaisėjimą kėlė mintis, kad kažkas jiems gali pasakyti, kaip kas gali būti valdoma. Keisčiau buvo tai, kad lygiai taip pat dėl kibernetikos siuto ir sovietiniai psichiatrai, kurie tuo metu jau buvo nuneigę bet kokią psichologiją ir psichoterapiją. Pagal sovietinius psichiatrus, viskas buvo tik sąlyginiai refleksai ir kažkokia dvasinga (tačiau neapibrėžta) teisingo tarybinio piliečio sąmonė. Visi, kas to neaiškaus neteisingumo neatitiko, buvo laikomi psichikos ligoniais. Kibernetikų bandymai aiškinti žmogaus elgesį informaciniais, o ne fiziologiniais procesais tiems veikėjams atrodė kaip visiškas pasikėsinimas į jų valdomą sritį: juk negalima pripažinti, kad žmonių mąstymas nėra vien tik kažkokia fiziologija.

Gal dėl to žymiojoje (jau aukščiau minėtoje) 1950-1951 Pavlovo sesijoje sovietinis akademikas Aleksandras Snežneviskis (tas pats, kuris sugalvojo vangiąją šizofreniją) organizavo ne tik susidorojimą su visais psichoterapijos šalininkais, ir, kartu, su visais, kas tik kalbėjo apie kibernetiką. Ir tai nepaisant to, kad realybėje ta kibernetika siejosi tik su matematika ir elektronika, o su medicina (tai buvo Pavlovo sesijų tema) bendro neturėjo išvis nieko.

Tiesiog pabandykite įsivaizduoti: tuntas psichiatrų ima ir uždraudžia kompiuterius, nes tie kompiuteriai nori užvaldyti žmones, o už viso to slepiasi imperialistų sąmokslas. Taip, tai sovietinė realybė.

Dėl labai aršių puolimų sovietiniame moksle kibernetika buvo pervadinta į automatinio valdymo teoriją (ir čia jau žodis „valdymas“ sovietiniams vadams neužkliuvo – jie nutarė, kad viskas čia apie įrengimus), o kompiuteriai iki pat sovietmečio pabaigos buvo vadinami elektroninėmis skaičiavimo mašinomis. Kad tik kam nekiltų mintis, kad čia kažką apie informacinius procesus galima šnekėti.

Nepaisant visų tų puolimų, IT Sovietų Sąjungoje visgi vystėsi – dar Stalinui gyvam besant, sovietams pasidarė aišku, kad kompiuterių būtinai reiks branduolinių ginklų skaičiavimui – o su Lavrentijumi Berija, kuris kuravo atominę programą, niekas nesiginčydavo niekada. Tas ponas apvaliais akinukais tiesiog pasakydavo ir visi suprasdavo, kuo baigsis prieštaravimai. Kiek vėliau paaiškėjo, kad be kompiuterių neįmanoma apsieiti ir statant priešlėktuvinės gynybos sistemas – o visa SSRS vadovybė labai bijojo, kad kas nors juos ims ir užpuls iš oro. Taigi, kibernetikos nuslopinti nepavyko – kompiuterius ir kūrė, ir gamino, o prie Leonido Brežnevo netgi ir atvirai šnekėti jau pradėjo.

Kita vertus, informacinės technologijos Sovietų Sąjungoje taip ir neišaugo į kažką rimtesnio. Netgi Perestojkos metais vis dar būdavo naudojami kompiuteriai su perfokortomis, o sovietinė kompiuterių pramonė įstengdavo tiktai kopijuoti kokias nors pasenusias vakarietiškas sistemas. Bandymai sukurti nuosavus kompiuterius, kaip kad BESM ar Elbrus, baigdavosi gana apgailėtinai – trūkdavo programinės įrangos, kompiuteriai neįtikėtinai gesdavo ar dėl savo klaikaus nepatogumo stovėdavo išvis nenaudojami.

Problemos kildavo dar ir todėl, kad IT vystosi netiesiškai, o pagal Gordon Moore dėsnį – skaičiavimo pajėgumai dvigubėja kas du metus. Tai reiškia, kad kas kelis metus reikia keisti visas gamybines linijas, o negana to, kai kurių komponentų poreikis auga eksponentiniais tempais. Nors rinkos sąlygoms toks vystymasis yra absoliučiai natūralus, planinei ekonomikai toksai vystymasis yra tiek nesuvokiamas, kad IT pramonė tampa visiškai pasmerkta. Tiesiog pasmerkta ir viskas.

Tiesiog kad būtų galima įsivaizduoti: 1975 metais SSRS buvo apie 7000 kompiuterių, iš kurių dauguma buvo archaiški „Minsk“ (jų anuomet buvo pagaminta apie 5000) ir į juos panašūs gremėzdai. Per tuos pačius 1975 metus maždaug tiek kompiuterių pagamino viena smulki JAV firmelė, besivadinusi MITS. Tie kompiuteriai vadinosi „Altair“, pagal savo skaičiavimo pajėgumus priminė tuos pačius „Minsk“, tačiau jiems sutalpinti reikdavo ne ištiso kambario, o tiesiog mikrobangės krosnelės didumo dėžės.

1989 metais, SSRS judant link kolapso, JAV per metus pagamindavo kompiuterių bent kelis kartus daugiau, nei visa SSRS buvo pagaminusi per visą savo istoriją. Tuo metu JAV jau buvo apie 50 milijonų asmeninių kompiuterių, kai SSRS jų tebuvo apie 200 tūkstančių. Negana to, JAV tuo metu jau pereidinėjo nuo 16 bitų prie 32 bitų sistemų (tipiška – Motorola 68000 ir Intel 80386). SSRS dauguma kompiuterių tuo metu tebuvo 8 bitų (tipiška – Zilog Z80), o 16 bitų sistemos (Intel 8086) atrodė kaip didžiulis pasiekimas.

Aš suprantu, kad čia gal šitie paaiškinimai apie 8, 16 ar 32 bitų sistemas suvokiami tik programuotojams. Žmoniškai kalbant, įsivaizduokite, kad SSRS gamino tik primityviausias garo mašinas ir baisiai džiaugėsi pirmaisiais bandymais kurti vidaus degimo variklį, kai JAV jau pereidinėjo prie elektromobilių, o vidaus degimo variklis buvo tapęs atgyvena.

Čia imkite ir pasikartokite skaičius, kad geriau suvoktumėte: dar iki SSRS subyrėjimo JAV buvo apie 50 milijonų asmeninių kompiuterių. T.y., faktiškai po kompiuterį kiekvienoje šeimoje. SSRS buvo 200 tūkstančių asmeninių kompiuterių. T.y., 1 kompiuteris teko kokiam 1000 žmonių.

Jūs suprantate, iš kur yra atsiradęs tas absurdiškas įsivaizdavimas, esą kompiuteriai tik po SSRS suirimo visame pasaulyje išplito? Tiesiog iš to, kad SSRS atsilikimas IT srityje viršijo bet kokias suvokimo ribas. Sovietų Sąjunga buvo tiek smarkiai atsilikusi, kad žmonės joje netgi negalėjo suvokti savo atsilikimo, nes atsilikimas buvo toks, kad jie tiesiog negalėjo suvokti. Kompiuteriai tai valstybei buvo kažkokia kosminė mistika.

Kitos sovietinio mokslo šakos

Man atrodo, kad bendro vaizdo nupasakoti čia tiesiog neįmanoma. Nebuvo tokios mokslo šakos, kur nebūtų kalamas marksizmas-leninizmas. Netgi matematikai savo darbuose turėdavo remtis Lenino citatomis. Visur viskas buvo tiek permaišyta su ideologiniais kliedesiais, kad tarpais būdavo sunku atsirinkti, kur ten mokslas, o kur komunizmas.

Sovietinė chemija

Chemijoje sovietiniai ideologai įsisiautėjo tiek, kad 1951 ėmė neigti rezonanso teoriją (beje, tai buvo ta pati kvantinės mechanikos neigimo pasekmė): negali būti taip, kad organinėje molekulėje, pvz., benzolo žiede elektronas gali užimti visas pozicijas. Ryšiai gali būti tik statiniai, elektronas visada sėdi prie kažkurio anglies branduolio, o atomai molekulėse jungiasi taip, kaip paišoma. Trumpai tariant, organinė chemija buvo tiesiog pradėta neigti.

Kai JAV mokslininkui Linus Pauling 1954 metais už rezonanso teoriją skyrė Nobelio premiją, Sovietų Sąjungoje chemikus už šią teoriją persekiodavo, aiškindami, kad tai esąs mokslinis idealizmas ir buržuazinis reakcionizmas.

Astronomija ir astrofizika

Astronomija Sovietų Sąjungoje atsigavo tik po to, kai didžiulę įtaką gavo branduolio fizikai. Tiesiog šiuolaikinės astronominės teorijos labai susiję su aukštų energijų fizika ir kai kurios aukštų energijų teorijos yra paneigiamos ar patvirtinamos tik astronominių reiškinių stebėjimu. Atitinkamai, norint vystyti branduolio fiziką, būtina vystyti astrofiziką. Bet ankstyvuoju Stalino valdymo periodu tai niekam nerūpėjo – astrofizikai būdavo persekiojami už ką papuola.

Bene ryškiausias toksai atvejis – Pulkovo observatorijos byla, prasidėjusi 1936 metais. Pirmiausiai buvo suimta keliolika astronomų iš pačios observatorijos, paskui suėmimai plėtėsi, o per kankinimus mokslininkai prisipažindavo dėl visko. Astronomų bylai augant, suimdinėjama buvo vis daugiau žmonių, kol skaičiai pasiekė šimtus. Dalis mokslininkų buvo sušaudyti, kita dalis – išsiųsta į lagerius.

NKVD kaltinimai buvo įprastai absurdiški – kad mokslininkai ruošė pasikėsinimą prieš Josifą Staliną, dirbo užsienio žvalgyboms, visą savo veiklą maskuodami moksliniais ryšiais su Vakarų universitetais, o be to, sabotavo 1936 metų Saulės užtemimą ir nuslėpė iškasenų telkinius.

Literatūrologija ir semiotika

Literatūrologija iš mokslo buvo paversta į kažkokį biografijų ir pačių kūrinių atpasakojimą. Pageidautina, aišku, vėlgi per to paties marksizmo-leninizmo prizmes. Kadangi didžiulė dalis naujųjų laikų rašytojų buvo tiesiog uždrausti, literatūrologams tekdavo pasitenkinti tuo, ką leisdavo Glavlitas (spaudos cenzūros tarnyba).

Kai Vakaruose jau radosi struktūralizmas ir semiotika, SSRS tai buvo tiesiog ignoruojama ir viskas. Vienintelis SSRS universitetas, kuriame rimčiau buvo vystomas struktūralizmas, buvo Tartu, bet ir tai – besidangstant liaudies pasakų tyrimais, kad saugumiečiams nekeltų įtarimo. Nepaisant to, Jurijus Lotmanas, Tartu semiotikos mokyklos kūrėjas, irgi buvo tampomas po KGB. 1984 metais visas Tartu universiteto „Mokslo užrašų“ leidinio tiražas buvo sunaikintas vien dėl to, kad kažkuriame iš straipsnių buvo paminėta pora režimui netinkamų autorių pavardžių. Kituose universitetuose viskas buvo dar blogiau – ten semiotikos tiesiog nebuvo.

 

——–

* Andrejus Sacharovas, už savo disidentinę veiklą 1975 metais buvo apdovanotas Nobelio Taikos premija. Kadangi paties Sacharovo priemijos atsiimti neišleido, į užsienį vyko jo žmona – Jelena Boner. Tą dieną, kai buvo įteikiama Nobelio premija, Andrejus Sacharovas buvo Vilniuje, atvykęs protestuoti prieš teismą, kuriame 7 metams kalėjimo ir 3 metams tremties buvo nuteistas kitas disidentas – Sergejus Kovaliovas. Tas pats Sergejus Kovaliovas 2002 metais subūrė komisiją, kuri vykdytų nepriklausomą gyvenamųjų namų sprogdinimo tyrimą (1999 metais įvykdyti keli teroro aktai, kuriuose žuvo 293 žmonės). Sprogdinimai tapo pretekstu Antrąjam Čečėnijos karui, nes oficialūs tyrimai paskelbė, jog tai Čečėnijos teroristų atakos. Vėliau nepriklausomi tyrėjai gavo duomenų, kad sprogdinimus galėjo vykdyti Rusijos FSB – būtent tam, kad Vladimiras Putinas gautų pretekstą karui. Sergejaus Kovaliovo komisijos vykdyto tyrimo metu buvo nužudytas vienas iš komisijos narių – Sergejus Jušenkovas, kitas – Jurijus Ščechočichinas buvo apnuodytas taliu, o trečias – Michailas Trepaškinas buvo suimtas ir apkaltintas valstybės išdavyste. Vėliau, jau 2006, dėl tų pačių teroristinių aktų tyrimo buvo nužudyta žurnalistė Ana Politkovskaja ir poloniu nunuodytas Aleksandras Litvinenka.

** Aktion T4 programoje tiesiogiai dalyvavo visas tuntas vokiečių psichiatrų – Max de Crinis, Paul Nitsche, Werner Catel, Hans Heinze, Heinrich Gross, Ernst Illing, Marianne Türk, Friedrich Panse, Carl-Heinz Rodenberg, Friedrich Mauz, Werner Villinger, Oskar Begusch, Werner Heyde, Carl Schneider, Irmfried Eberl, Otto Hebold, Konrad Zucker, Hans Bertha, Erich Straub – čia tik dalelė pavardžių. Vieni dirbo kaip ekspertai, atrinkinėjantys žmones žudymui, kiti – dalyvavo organizuojant Aktion T4 programą. Per Aktion T4 programą 6 psichiatrijos centruose buvo nužudyta apie 70 tūkstančių žmonių, o kartu ir atidirbti masinio žudymo dujų kamerose metodai. Vėliau tie metodai buvo naudoti tokiuose mirties fabrikuose, kaip Treblinka. Pastarosios komendantu, beje, buvo toje pat Aktion T4 dalyvavęs psichiatras Irmfried Eberl.

*** Gydytojų byla buvo vienas iš parengiamųjų žingsnių eilinėms masinėms represijoms, kurias vis organizuodavo Josifas Stalinas. Pagal tą bylą, egzistavo kažkokia organizacija, kuri per gydytojus nuodijo svarbiausius SSRS valdžios veikėjus. Pasirengimas masiniams valymams prasidėjo dar 1948-1949, o 1952 prasidėjo daugybės žmonių suėmimai, o 1953 pradėta propagandinė kampanija spaudoje – buvo skelbiamos istorijos apie gydytojus žudikus ir kosmopolitų sąmokslą. Kosmopolitais buvo vadinami tiesiog žydai. Buvo suimtas MGB (tame periode taip vadinosi KGB) ministras Viktoras Abakumovas ir kelios dešitys kitų žmonių – visi buvo kankinami, kol pasirašė prisipažinimus apie savo nusikalstamas veiklas. Pati gydytojų byla išaugo kaip kitos – Žydų antifašistinio komiteto bylos tęsinys. Pastaroji baigėsi 13 žydų visuomenės veikėjų sušaudymu 1952 metais. Vėliau suėmimų tik daugėjo ir procesas gavo aiškius požymius: suimdinėjami būdavo beveik vien tik žydai. Visa laimė, kad besivystant represijų procesui, Josifas Stalinas numirė, tuo pačiu prasidėjo pjautynės dėl valdžios, per jas buvo pašalintas tą procesą rengęs Lavrentijus Berija, o Nikitos Chruščiovo grupuotei atsirado svarbesnių reikalų, nei eilinė represijų banga.

**** Holodomoras nebuvo vienintelis tikslingai sukeltas badmetis Sovietų Sąjungoje, gal tik didžiausias (iki šiol nesigauna įvertinti tikslių skaičių – maždaug nuo 2 iki 7 milijonų numarintų žmonių Ukrainoje). Tais pačiais 1931-1933 metais SSRS vadovybė tikslingas bado akcijas surengė ir daugelyje kitų teritorijų – Kazachijoje numarinta apie 1-2 milijonus, žmonės masiškai buvo naikinami badu ir Volgos regione, Šiaurės Kaukaze, Pietų Urale, Vakarų Sibire, netgi Baltarusijoje. Visas dirbtinai sukelto bado tikslas buvo paprastas – nuslopinti kaime gyvenusių žmonių pasipriešinimą sovietinei santvarkai.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook527Share on Google+0Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

19 thoughts on “Mokslas ir pseudomokslas Sovietų Sąjungoje

  1. Haroldas

    ,,Kiek nukrypstant, reikia pasakyti, kad esminis sovietinio dvasingumo požymis buvo tai, kad visur ant sienų ir tvorų vis būdavo užrašoma „X“, „Y“ ir dar kažkoks matematinis simbolis. Galima numanyti, kad tie trys simboliai dvasingai-filosofiškai simbolizavo tą dalyką, ant kurio visa sovietinė ekonomika ir buvo pasimovusi.“
    Jau 10 minučių juokiuosi. Šiaip įdomus straipsnis, informatyvus.

    Reply
  2. Jauja

    benzeno žiedas. Benzolo žiedą mačiau tik rusiškuose šaltiniuose. ir senesniuose.

    Reply
    1. Rokiškis Rabinovičius Post author

      Na, aš pagal rusiškas knygas chemiją ir mokiausi. Bet šiaip, sovietiniame periode ir lietuviškose buvo vadinamas benzolu. Čia jau naujesnių laikų pokytis, kad benzolas į benzeną pavirto. Žodžiu, atleiskit man čia už šitą archaizmą 😀

      Reply
  3. ented

    Pastebėjau, kad sovietinės ir possovietinės erdvės eina nemažai moksliškai skambančių lochotronų, net ir neideologizuotoje fizikoje, susidaro įspūdis, kad vos ne institutai dedikuoti tam. Kalbu ne apie Stalino laikus, o apie brandųjį socializmo paskutinįjį SSRS dešimtmetį: https://en.wikipedia.org/wiki/Torsion_field_(pseudoscience). (Keista kad net iki anglakalbių sferų išplito).

    Kodėl tokie absurdai sovietinėje erdvėje klestėjo, net nebūnant ideologinio poreikio ir dengimo?

    Reply
  4. Rokas Arbušis

    Rokiškis kaip visada pateikia įdomų rašinį su mažai nuorodų į šaltinius, bet informacija patikima.
    Apie Lysenką girdėjau, kad darė eksperimentą -- auginti bezdžiones Sibire. Kai jos neišgyvendavo, spėkit ką sušaudydavo? Pradžioje prižiūrėtojus, vėliau ir mokslininkus.
    Dėl sociologijos tai hm… man rodos, dar Gorbačiovo nebuvo, arba dar nebuvo Perestroikos, bet mano mama apsigynė sociologijos disertaciją. Vaikas buvau, galiu klysti.
    Gyvenau jau geresniais laikais ir žurnaluose kibernetika buvo pristatoma kap ateitis. Bet dar ne tokiais gerais, kad skaičiavimo mašinėlė Casio (mama iš instituto parsinešė) buvo bemaž galingesnė už ESM, kurios dydis buvo per dvi auditorijas.

    Reply
  5. c2h5oh

    Atsiprašau už smulkų kabinėjimąsi. Bet Černobylio įvykių versija apie darbuotojus, kurie esą vykdė kažkokius eksperimentus, atjungė visas apsaugas ir susprogdino reaktorių -- tai juk tipiškas sovietinis bet kokios katastrofos paaiškinimas (tarybinė technika pati geriausia pasaulyje, o dėl visko kalti eiliniai darbuotojai/iešmininkai/sabotažininkai). Tai buvo pirma versija, kurią skleidė sovietinė vadovybė iškart po avarijos, ir kuri paskui buvo gerokai „pamodifikuota“.

    Ta tema yra įdomi knyga (Дятлов А.С. -- Чернобыль. Как это было), parašyta vieno iš sprogusio reaktoriaus darbuotojų. Labai rekomenduoju -- ten Černobylio avarija pateikiama kaip visos sovietinės sistemos idiotizmo ir marazmo rezultatas (idiotiški inžineriniai sprendimai, klaidų slėpimas ir vertimas ant kitų, svarbios informacijos slėpimas, techninis atsilikimas, biurokratizmas ir t.t.).

    Reply
      1. Saulius

        Kažkur skaičiau, kad panašaus tipo avarija, tik mažesnio masto 1975 metais buvo Leningrado AE (ten irgi RBMK tipo reaktoriai) -- bet tai buvo kitai ministerijai priklausanti AE ir visa informacija buvo įslaptinta.

        Reply
  6. Aborigenas

    Pievų prirašyta. Ypač apie mistinį ir „tikslingą“ badą Ukrainoje ir kitose šalyse. Holodomorą rusai ir JAV sukėlė turbūt, tais pačiais metais.

    Reply
    1. Pjovejas

      Ooo, pasirodo dėl Holodomoro JAV kalti 😀 Tokios fantazijos dar neteko girdėti 😀
      Kad „mistinis“ tai jau buvo. nes nu tikrai, kur išmirė milijonai (milijonai, Karlai!) žmonių tikrai gali būt mistika, kai nežinai priežasčių.

      Reply
        1. Pjovejas

          Holodomoro terminą girdėjau kalbant tik apie Ukrainoj sukeltą badą. Niekad nesu girdėjęs, nei skaitęs, kad jį sietų su JAV (neneigiu, kad ten niekada nebuvo bado). Apie kokį įvykį konkrečiai čia kalbat?

          Reply
          1. Aborigenas

            Šitas reikalas ten vadinamas Didžiąja Depresija, per kurią, dėl bado, išmirė iki 6mln. žmonių.

            Reply
  7. Almiasas

    Rusijos mokslų akademija nuo 2006 metų leidžia pseudomokslus kritikuojantį biuletenį „В защиту науки“: http://www.ras.ru/digest/fdigestlist/bulletin.aspx

    Ten yra aprašyta ir torsioninių laukų istorija, ir dar daug kas. Taigi kažkoks sovietinių nesąmonių taisymas vis tik vyksta.

    Beje, biuleteniuose kalbama ir apie dabarties problemas. Paskutiniame, 18-tame numeryje kreipiamasi į prezidentą Putiną, aiškinama, kad situacija fundamentaliuosiuose moksluose yra kritinė, mokslininkai demotyvuoti ir demoralizuoti, kad reformos neatnešė nieko gero ir panašiai… 🙁
    http://www.ras.ru/FStorage/Download.aspx?id=0a11b5c1-ad3a-4c39-88d8-80949659d2d1

    Reply
  8. Justinas

    Ne visai teisingai del Marxo ir filosofijos. Tikra tiesa -- sovietai issikirpo tas marksizmo vietas, kuriu norejo, praskiede Engelso ir Lenino marazmais, ir sukure savo marazmatika.
    Taciau neturetume to maisyti su paciu Markso ir marksizmu, tai ne tik buvo viena rimciausiu 19a politinines/ekonomines filosofijos krypciu. Tai iki sios dienos yra laikoma viena rimciausiu krypciu ir daugelis filosofu/sociologu marksizma ir siandien laiko vienu is rimciausiu siuolaikinio socialinio mokslo pagrindu. Del to kad sovietai isprievartavo marksizma, nereiktu pamirsti, kad pati ktyptis yra visa dar ir rimta, ir aktuali.

    Reply
  9. Peliksiuks

    Kaip visada, iš kažkur išlenda elementarus vatnikas -- visažinis ir viską sustato į savo vietas. Holodomoro, matai, nebuvo, visas pasaulis badavo, NKVD ant kelių nestovėjo ir žmonių kaimuose uždarę nelaikė.

    Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *