Mane kartais užkabina keisti maisto, kulinarijos eksceptai, kur kokia nors nesąmonė atsiranda taip, lyg ji būtų kažkokia duotybė, ir dargi tokia duotybė, kad beveik niekam netgi nekyla anei abejonė, kad čia kažkas gali būti ne taip.
Ne visos katės būna baisios, bet visos nepasižymi protu. Tačiau net ir durniausia katė neėda ryžių, kuriuos didžiausi durniai sugalvoja dėti kaip garnyrą pre šašlo. Ar žinote, kaip nustatyti, kad kabokas yra prastas? Jei jis siūlo šašlus, o garnyras prie jų – kokios nors kruopos, tai kabokas yra prastas.
Na, gal kartais kam nors ir kyla kažkokia abejonė, bet ta abejonė būna labai nestipri. Nes kitaip tokių nesąmonių, apie kokias čia rašau, tiesiog nebūtų. Na, jūs patys pagalvokit, ar galėtų būti toks absurdas, kaip, pvz., silkė su cukrumi? Negalėtų? O jūs tikrai manote, kad tokių nesąmonių šalimais nėra?
Picos ir ketčupas
Kažkada, kai Lietuvoje ėmė rastis picos, niekas čia nei negalvojo apie tai, su kuo jas galima valgyti. Ir niekas jų nemokėjo gaminti. Tiesiog niekas. Bet grynos picos, iškeptos nemokančių nemokšų, būdavo labai sausos ir neskanios – reikėjo padažo.
Spėkit, kas sukosi tada tipiško picas kepti sugalvojusio (ir Italijos nei nemačiusio) lietuvio galvoje? Ogi sukosi klausimas, kokio padažo ant tų picų pilti, kad nebūtų sausa.
Ką čia gali sugalvoti lietuvis? Eilinis lietuvis pradeda mąstyti maždaug taip:
- Aha, picos yra itališkos…
- Italai gyvena kažkur Italijoje…
- Jie valgo picas…
- Ką jie dar valgo?
- Dar jie valgo pomidorus, nes ten pomidorai gerai auga…
- Pomidorai… Iš jų daromas ketčupas…
- Reiškia, jie picas valgo su ketčupu.
Štai maždaug taip kažkas sugalvojo, kad picos valgomos su ketčupu. O kadangi niekas nei negalėjo patikrinti, tai visokie Čili ir panašūs ėmė tas picas su ketčupu stumdyti.
Iki šiol dauguma lietuvių galvoja, kad picos valgomos su ketčupu, o apie alyvuogių aliejų nei neįtaria.
Štai toks maginis, asociatyvinis mąstymas, sukūręs sunkiai suvokiamą kulinarinį absurdą.
Šašlykai ir ryžiai
Kas antras lietuvis absoliučiai nemoka kepti šašlykų. Ir būtent kas antras lietuvis įsivaizduoja, kad šašlykai valgomi su ryžiais. O jei ne su ryžiais – tai su kokiomis nors kitomis kruopomis, pvz., su grikiais.
Ryžiai prie šašlykų pas mus atsirado gerokai seniau, nei ketčupas prie picų – dar prieš kokį pusę šimtmečio. Kita vertus, atsirado lygiai taip pat durnai, per tokį pat absurdišką asociatyvinį mąstymą: kažkokie durniai bandė sugalvoti, su kuo tie gruzinai, armėnai ar dar kas nors tuos šašlus valgo. Ir tada sugalvojo, kad tie gruzinai ar armėnai – tai matyt kažku Azijoje, tai valgo ryžius, nes visokie kazachai ir kiniečiai tai valgo ryžius.
Tokiems geografiniams priedurniams nei mintis nekilo, kad gruzinai ar armėnai šašlykus valgo arba vienus, su daržovėmis, arba su kokiais nors lavašais, t.y., su duona.
Išties šašlykai valgomi su bet kuo, bet tik ne su kruopomis, tačiau visiškai buki idiotai to niekada nesupras, nes jiems niekada neužteks smegenų. Jie visą gyvenimą taip ir valgys klaikiai iškeptus, perdžiūvusius šašlykus su klaikiais beskoniais, glitėsiškais baltais ryžiais iš pakelių.
Dar basiau, kad šitą klaikų nesuvokimą apie ryžius kai kada žmonės perima taip giliai, kad atsiranda kažkas išvis nepaaiškinamo – aš neseniai tokį fenomeną mačiau Jurbarke. Suprantate, ten yra labai keista šašlykinė (ta, kur visai šalia pat Jurbarko tilto).
Žodžiu, tie Jurbarko šašlykų kepėjai yra išradę tiesiog stebuklingą šašlų variantą – jie juos ne tik kad iškepa, bet jie juos dar ir išrūko karšto rūkymo būdu. Gaunasi kažkas fantastiško.
O paskui žinote, ką jie daro? Jie prikrauna prie šašlų krūvą absurdiškų kopūstų, kelis gabaliukus kažkokio parduotuvinio šaldyto pomidoro (kuris buvo pakankamai šaldytas, kad vos ne švinktelėjęs), dar kažkokių nesąmonių ir krūvą ryžių.
Jiems net minties nekyla, kad, pvz., jie galėtų prie šašlo pridėti folijoje keptą bulvę, o taip pat – ant grotelių keptas daržoves (kokias nors paprikas, baklažanus ir pan.). Jie išvis apie tai net negalvoja. Jie to netgi nėra matę savo gyvenime, nes jei tai būtų matę, tai nepiltų prie savo šašlų tų absurdiškų ryžių su kopūstais, morkomis ir dar kažkokiais absurdais.
Suprantate, žmonės iškepa mėsą taip gerai, kaip vargu ar dar kas nors sugebėtų. Ir paskui sugadina viską tokiais klaikiais garnyrais, kad dar baisiau būtų nebent tada, jei jie dar įdėtų tarkuotų burokėlių, o ant viršaus pabarstytų vegetos.
Baisesnį garnyrą prie šašlų esu matęs tik Vilniaus Dailės akademijos valgykloje, kur vietoje ryžių yra pervirę grikiai, o be to dar ir burokėlių priversta. Šašlykai ten tokia prasti, kad netgi tie pervirę grikiai už juos gaunasi skanesni.
Ponai ir ponios, netgi paprasta juoda duona iš parduotuvės yra geresnis garnyras šašlams, negu ryžiai. Ir jei jūs beriate ryžius į šašlykus, tai jūs nesiteisinkite, kad čia jūsų skonis toks ar dar kažkas – ne, čia ne jūsų skonis toks. Čia tiesiog jūs esate žmonės, kuriems skanus ir kiaulėms skirtas kombikormas.
Negalvokit, kad aš apie jus juokauju. Šašlai su ryžiais – tai būtent tokio lygio gėda.
Graikiškos salotos
Dar vienas, tik dar bukesnis maginio mąstymo fenomenas – tai graikiškos salotos. Man rodos, būtent tokių galima ir dabar dar kokiame nors Čili rasti.
Tai tos graikiškos salotos, kurios su graikiškais riešutais.
Suprantate, kadaise kažkokiems durniams kilo mintis, kad kažką jie kažkur girdėjo, kad Graikijoje daug salotų žmonės valgo visokių. O tai kokios tos salotos graikiškos tada? Ogi neaišku kokios, bet tai matyt, kad su graikiškais riešutais, nes ką daugiau tie graikai gali valgyti, jei ne kokius nors graikiškus riešutus?
Štai taip Lietuvoje ir atsirado graikiškos salotos, kuriose tiesiog koios papuola daržovės, išvis nieko gero, bet yra paberta ar smulkintų, ar kartais netgi ir nesmulkintų graikiškų riešutų.
Tiems, kas tokias salotas daro, nei mintis nekyla, kad jei jau visai graikiškas salotas valgysim, nu tai galime su sūriu jas turėti. Jiems nei mintis nekyla, kad graikai jokių riešutų į savo salotas nededa. Jiems net mintis nekyla, nes jų galvos tokios tuščios, kad mintims ten nėra vietos. Ten tik asociacijos tėra – jei graikiškos salotos, tai graikiški riešutai.
Žinote, kaip nustatyti, kad kažkokio kaboko virėjai yra tiek atsilupę, kad yra kaip ufonautai iš priešistorinės praeities? Ogi iš to, kad tame kaboke yra graikiškos salotos su graikiškais riešutais.
Štai taip visa tai veikia.
Tiesą sakant, aš nežinau net durnesnio varianto už tokias graikiškas salotas. Čia tiesiog nėra ką kalbėt.
Košės ir bananai
Košės su bananais (kad tipo būtų skaniau) – tai irgi toks pat nesusipratimas, tik jau naujesnis, iš moderniųjų, atsiradusių per paskutinius kokius 20 metų.
Štai primeskit, kas yra bananas? Bananas yra kaip ir vaisius, bet pagal savo sudėtį jis išties praktiškai niekuo nesiskiria nuo kokių nors bulvių – t.y., beveik grynas krakmolas su vandeniu. Ir truputis, vos vos cukraus.
Išties būtų skanu valgyti košę su kokia nors uogiene – ten didžiąja dalimi yra cukrus, košė dėl to gaunasi saldi, skani ir viskas gerai. Bet suprantate, kaip veikia supermamų galvos – jos negali, iš principo tiesiog negali mąstyti apie kažką, kas turėtų pridėtinio cukraus. O grynos uogos yra per rūgščios košei.
Kas tada darosi kokioje nors supermamiškoje galvoje? Ogi išlenda kažkokia fantazija, kad va, bananai taigi stebuklingas saldus vaisius, reikia pridėt į košę ir bus gerai. Nes bananai yra kuo tais tiesiog puikūs*.
Rezultatas – košėje, kur ir taip daug krakmolo, to krakmolo koncentracija dar padvigubėja, o ląstelienos koncentracija – dvigubai sumažėja. Ląsteliena, beje – tai bene vienintelis teigiamas dalykas, kuris išvis yra įprastose košėse, nes šiaip jau nieko gero košėse nebūna.
Negana to, tokioje košėje visvien saldumo lieka per mažai, ir lyginant su tokiomis košėmis, į kurias pridėta uogienės – tokia košė visvien lieka visiškai neskani. Ir tai logiška – neįmanoma pataisyti košės, dedant į ją kokias nors bulves ar bananus.
Žiauriausias dalykas yra tai, kad supermamoms tiek žiauriai kažką užspaudžia tie bananai košėse, kad net šitą perskaičiusios, jos nieko nesupras, nepripažins ir ginčysis iki pasiutimo. Aš jums tai garantuoju.
Suprantate, supermamos absoliučiai nuoširdžiai ir šventai paskui tiki, kad kokia nors avižinė košė su bananais – ir sveika**, ir skani.
Saldumynamas – ne!
Galų gale apie paskutinį, visai jau fenomenalų reiškinį – apie menamai sveikus saldumynus, dietinius tortus ir panašius kliedesius. Čia jau netgi ne supermamų, o dar jaunesnės kartos, hipsteriniai absurdai.
Aš apie juos būčiau nei nesužinojęs, jei ne tas vienas kartas, kai vienoje įmonėje, su kuria dirbau, panos mane nutarė pamaitinti dietiniais torčiukais kažkokiais, nes nutarė mane įtikinti, kad sveikas maistas yra sveikesnis už kažkokį ten nesveiką, ir kad negana to, tas sveikas maistas dar ir skanus, o jei ne skanus – tai bent jau valgomas.
Įsivaizduokite kažkokios senos vandeny mirkytos ruginės duonos gabalą, nedakeptą kažkokį. Dabar įsivaizduokite, kad ant jo užpilate kažkokio sojų absurdo, imituojančio plaktą grietinėlę. Ir tada dar užberiate ant viršaus kažkokių šilauogių – kad nebūtų per daug, tai kokias 2-3 iš viso.
Gaunasi absurdiška juoda vandeny permirkusi duona, ant kurios užpurkšta absurdiško klaikaus sojų šlamšto ir tos 2-3 šilauogės ant viršaus.
Aš to mažo gabalėlio torto nesugebėjau suvalgyti. Jis buvo klaikus.
Kai aš pasakiau toms panoms, kad pagal angliavandenių, riebalų, baltymų ir t.t., sudėtį beigi kalorijas išties tas absurdas yra maždaug tas pat, kas normalus pilnavertis saldus tortas, tos panos manimi nepatikėjo. O aš joms toliau ir neįrodinėjau.
Jos tiesiog nežino ir taip ir nesužinos, kad valg atseit dietinį, bet išties – visai nedietinį, užtat siaubingai klaikiai neskanų ir dar kelis kartus brangesnį pseudoekologišką absurdą.
Ar jūs žinojote, kad kilogramas cukraus ir kilogramas miltų pagal savo energetinę vertę – iš esmės tas pats, ir kad jei nuo cukraus pereisit prie tų pačių kiekių juodos duonos, visai nesuliesėsit?
Kažkodėl žmonėms atrodo, kad jei kažkas yra siaubingai neskanu, bet kaip nors dar ir šlykštu, ir dar su užrašais apie ekologiją ar veganišką maistą – tai reiškia, kad tai bus sveikiau.
Žmonės save kankina, valgo klaikias šlykštynes, už kurias moka keturgubus pinigus, ir daro tai be jokios prasmės, o vien tiktai tam, kad… Na, aš netgi nežinau, kam jie tai daro. Aš manau, kad kartais žmonėms užeina kažkoks proto aptemimas, kada jie daro kažkokius absurdus.
Aš todėl ir rašau apie tokius absurdus, nes jie tokie absurdiški, kad normaliu sveiku protu jų egzistavimas nepaaiškinamas. Tai maginio, iracionalaus, asociatyvnio mąstymo apraiškos.
Toks iracionalus mąstymas kartais apima ir visai normalius žmones.
———–
* Išties tai bananas yra bene mažiausiai naudos duodantis ir beprasmiškas vaisius, kuriuo nebent staigiai skrandį užsikimšt galima. Tačiau iš sovietmečio jis daugeliui vis dar atrodo, kaip kažkoksai stebuklas, nes tai buvo sunkiausiai gaunamas iš visų vaisių, kuriuos tik žinojo sovietinis žmogus. Kitų, dar sunkiau gaunamų, sovietinis žmogus banaliai nežinojo.
** Deja, nors ir labai šlykšti, avižinė košė išties yra ir labai sveika – tyrimai rodo, kad ji labai stipriai sumažina miokardo infarkto ir pnaašių ligų riziką. Kita vertus, nuo to, kad ta avižinė košė bus dar neskanesnė, pvz., be uogienės, be druskos, be kondensuoto pieno, specialiai išvierta taip, kad būtų dar labiau nevalgoma – nuo to ji nepasidarys sveikesnė. Visas jos sveikumas yra kažkokiose ten medžiagose, kurios tose avižose yra. Žodžiu, jei tokią košę daktarai jums liepė valgyti, dėkit į ją uogienių, kondensuoto pieno ar dar ko nors tiek, kiek tiktai norit. Tačiau bananų į ją dėti nepatariu – nei naudos iš jų, nei skonio.
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
Bananas nėra beveik grynas krakmolas su vandeniu ir trupučiu, vos vos cukraus. Bananas yra beveik vanduo (apie 3/4) ir cukrus (apie 1/4) su trupučiu, vos vos krakmolu.
Tokią sudėtį bananai pasiekia tik tokioje brendimo stadijoje, kur jau ne tik visa žievė tamsiai ruda, bet ir vidus pavirtęs į tokius vos ne drebučius. Panašius bananus daug kas valgo ten, kur tie bananai ir auga, bet Lietuvoje žmonės juos išmeta dar net nepriartėjus iki tokios sunokimo stadijos, nes dėl žievės nurudimo visi nusprendžia, kad bananai jau sugedę.
Lietuviškoje praktikoje valgomuose bananuose angliavandeniai yra maždaug 70-80% ar netgi dar didesne dalimi krakmolas.
O šiaip, aš žinojau, kad greitai čia kas nors atbėgs pasakoti kaip aš neteisus ir kaip tie bananai išties labai saldūs.
Banane niekada nebūna 70-80% angliavandenių. Nei prinokusiame, nei neprinokusiame. Tokią dalį sudaro visada tik vanduo, o angliavandeniai tik pie 20-25%. Kai bananas yra nuskinamas, jame beveik visi angliavandeniai yra krakmolas, o iki tol, kol jis pasiekia parduotuvių lentynas, didelė dalis to krakmolo virsta cukrumi. Todėl ir banano spalva pakinta iš visiškai žalios kaip žolė iki gelsvos arba visai geltonos. Aš labai abejoju, ar kas nors tokį žalią, ką tik nuskintą bananą išviso valgytų. Beje, tuose kraštuose, kur bananai yra auginami, žmonės paprastai juos ten valgo keptus arba virtus.
Jūs nesugebate perskaityti komentaro, kuriame parašyta, kad 70-80% angliavandenių sudaro krakmolas. Bet ginčijatės.
Taip, jūs neteisus. Jei šašlykinės darbuotojai siūlytų šašlykus su duona vietoj ryžių, po mėnesio galėtų darbintis furistais. Man, kaip ir daugeliui lietuvių ryžiai yra puikus garnyras, tik dažniausiai juos perverda vos ne iki košės. Žinodamas, kad prie šašlo tikrai bus ryžių, galėjote paprašyti jų nedėti. Paprasta gi
Nemanau, kad maistas Lietuvoje būtinai turi būti toks pat, kaip Gruzijoje, Kretos saloje ar Meksikoje. Maistas yra maistas, svarbiausia skanu ir sveika
Aš jūsų neužjaučiu, nes jūs nusipelnote ėsti paplava, kombikormą ir kitus šūdus. Bet aš žinojau, kad tokių kaip jūs bus ne vienas -- nes daugelis žmonių neturi nei skonio receptorių, nei netgi smegenų. Tai nėra pataisoma.
Jūs esate nepilnavertis, ir to negalima pataisyti, bet tai nereiškia, kad jūsų požiūris yra lygiavertis ar išvis ko nors vertas.
:tas bajeris apie silkę su cukrum, Maestro, yra nu biški nebajeris. Atvažiuokit Scandinavijon; anys ilgai mito silke, bet vien sūdita kiek ilgai tversi? Tai sumanė paįvairinti beigi paskaninti. Aha, cukrumi. Kuomet apsilankysite, tarkim, DK- pamėginsim surasti (gal Råmšiškæsø) tradiciškai elementariai sūdytos, bo krautuvėje tik saldi.
Skandinavų virtuvė yra viena iš didžiausių klaikybių, savo baisiausiais šūdais lenkianti netgi britiškus pudingus.
nu gryna komedija.
ziurkenas: kas valgo ryžius prie šašlo yra durniai, nes gruzinai taip nevalgo. tas yra tokia nesąmonė kaip valgyt silkę su cukrum
skaitytojas: bet skandinavai valgo silkę su cukrum…
ziurkėnas: skandinavai yra durniai
Kame jūs matote problemą? Akivaizdūs dalykai yra akivaizdūs. Ar jums atrodo, kad kvadrilijonas musių, valgančių šūdą, bus teisesnės?
yra nedaug blogesnių dalykų už maisto dogmatikus. VIską galima valgyti su viskuo, ir dolampački su kuo kažką valgo kažkas. Šašlykas, ryžiai, kečiupas ir dar kokie nors marinuoti svogūnai yra tobulas derinys, ir niekam tikrai neįdomu ką daro kokie nors kaukazo avių ganytojai.
O apie cukrų ir juodą duoną, tai ne, tikrai tai nėra pats. Nes angliavandenis angliaviandeniui nėra angliavadenis. yra dalykas kaip angliavandenių Glikeminis indeksas. go figure.
Jūs ir nusipelnėte tų šūdų. Tačiau jūs nenusipelnėte smegenų, nes jūs bandote diabetikų kriterijus maistui taikyti normaliems patiekalams.
Žmonės, kurie mąsto taip, kaip jūs, kažkada sugalvojo į Danutės pyragą vietoje kondensuoto pieno dėti šūdą iš tirštiklių ir kito šlamšto.
Tokie kaip jūs, nejaučiantys nei skonio, nei nieko, ir net neturintys smegenų -- tai jūs esate ta priežastis, kodėl Lietuvoje vis dar egzistuoja toks maistas, kaip Santariškių ligoninėje.
Man jūsų negaila, jūs nusipelnėte tokio brudo, kokį valgote. Tiesiog noriu, kad jūs žinotumėt, jog jūsų nuomonė čia nėra reikalinga, nes silpnaprotiški pezalai neturi jokios vertės.
O tamsta nusipelnė,, jei ne pilvo, tai tos slykščios neestetiškos skinny-fat kūno kompozicijos už galvojimą kad kompleksinius angliavandenius nuo paprastųjų turi skirti tik diabetikai.
Vaje, vaje
Bananai turi santykinai daug kalio, todėl jie gan populiarūs ištvermės sportuose, nes gauni elektrolitų širdies ir kitų raumenų veiklai, plius nesunkiai įsisavinami angliavandeniai. Na ir žievė, kaip natūralus įpakavimas, padeda lengvai juos pasiimti su savimi. Kam juos dėti į košę ir šiaip valgyti pusryčius -- nesuprantu. Nebent ruošiesi minti dviratį kelias valandas, tai gal.
Cukrus nėra taip blogai, kaip šiais laikais visokie „mitybos guru“ bando pavaizduoti, tačiau 1 kg cukraus palyginimas su 1 kg ganėtinai neadekvatu. Gal kalorijų atžvilgių būtų ir panašu, tačiau mes nesame gyvi vien kalorijomis (na įmanoma išgyveni kurį laiką valgant vien cukrų..), bet reikia ir įvairiu makroelementų. Ir taip, kaip vienas komentatorius minėjo, glikeminis indeksas irgi dalykas, nors žmogus ir ne diabetikas.
O dėl kitų straipsnyje minėtų dalykų, tai teisybė -- lietuviai adaptavo kitų tautų patiekalus pagal savo mentalitetą ir nepanašu kad greitu laiku kas nors pasikeis..
Diabetikams taip, skirtumas didelis, bet kitiems -- na, nebent energijos atgavimo požiūriu (pavargus -- cukrus geriau už krakmolą). Visgi bendra energija praktiškai yra ta pati. O ar krakmolas, ar cukrus -- kitos medžiagos nuo to nepasikeis, jų nei padaugės, nei sumažės.
Pasistengsiu padėti.
Rokiškis žino pakankamai kad galvotų jog supranta, bet nepakankamai jog žinotu ko nesupranta.
O esmė yra labai paprasta:
Sakykim žmogus yra pečius.
Tada juoda duona arba kruopos yra beržinė malka. Daržovės -- ąžuolinė. Cukrus -- popierius.
Insulinas -- Dviejų padėčių. termostatas. Google „insulin spike“.
Verštehen?
Aš jums pasistengsiu dar labiau padėti, nes matau, kad jums atrodo, jog jūs kažką suprantate, o aš kažko nesuprantu ar nežinau apie įsisavinimo greičius (nes atrodo, kad jūs nesuvokiate, kad tik mažai dalelei žmonių tai aktualu). Paspaskite ČIA ir jūs pakliūsite ten, kur jums tinkama vieta.
Taip pat informuoju, kad jei sugrįšite, tai paskui jau pasiūsiu žiauresniu būdu ir į daug žiauresnę vietą.
siųsti rašosi ne su ū. Tai kažko Rokiškis gal ir nežino…
Daugiau nesiplėsiu, užvirė kombikormos sriuba.
Sorry, bet ties ta vieta, kur avižinė košė išvadinama šlykštyne, tampa aišku, kad autorius pats neturi irba skonio, irba kulinarinių įgūdžių ir, tikėtina, yra valgęs tik užpilamą „košę” per 2 min. Gerai paruošta avižinė košė iš normalių dribsnių yra puiki.
Autorius su Užkalniu paėdė kažkur (filaDelfijai parašė net) ir nusprendė, kad patapo baisiai kietu maisto dogmatiku. 😀
Jūs bent viešose vietose nesigirkit, kad esat iškrypėlis.
Receptas avižinei košei pagerinti iki desertinės. Išverdi avižines kruopas taip kad nebūtų skysta masė, o standesnės kruopos, bet vis dar minkštos. Į dubenį košės įdėti šaukštą šviežio, skysto medaus. Nors tas šaukštas gali kainuot tiek kiek likęs dubens turinys, košė pasidaro ne tik valgoma, bet ir prastumiama kaip desertas. Pridėjus keletą uogų dar skaniau. Mėlynės geriausiai, bet retai jų gausi. O ryžiai Lietuvoje tikriausiai išpopuliarėjo dėl didelio kiekio studijuojančių sovietmečiu, nes ryžiai -- pigus, lengvai paruošiamas bevertis skrandžio užpildas.
Linksmas straipsnis, bet kam nors tai tiesiogiai sakant, dažniausiai baigiasi pykčiais 🙂
Bet visgi gal ir reikėjo nors truputį užsiminti apie angliavandenių įsisavinimą.
Kaip pavyzdžiui eiliškumą: grūdai>košė>miltai>glitimas>cukrus. Jei niekaip nėra lygūs įsisavinimo prasme. Pagal eiliškumą suvalgius organizmas lėčiau/greičiau įsisavina energiją ar ją kaupia riebalų pavidalu.
Tad grūdus valgant, energiją bus gaunama palaipsniui irmažesniais kiekiais sunaudojama. Cukrų valgant, energija bus įsisavinama per labai trumpą laikotarpį.
Tad kiekvienam atvejui skirtingai reiktų ir naudoti.
Jeigu tarim ruošies eiti pėsti 20 km, tai geriau užvalgyti grudų. Jeigu ruošies kelti didelio svorio štangą maksimaliai ant ištvermės, geriau valgyt cukrų. Jeigu gulėsi ant sofos, abiem atvejais nebus diedelio skirtumo, gal tik iš grudų šiektiek mažiau į riebalus perteklius bus paverstas.
Iš savo patirties galiu pasakyti, kad pvz iš ryto, kad įgautum budrumo ir momentinės energijos, geriau yra labai saldaus torto gabaliukas, nei kava. Aišku kava su tortu (ar cukrum) irgi gerai 🙂
Dar dėl linksmumo galiu papildyti, kad lygiai taip pat cukrų sveikai galima valgyti kaip ir grūdus, bet tik tokiu pačiu būdu kaip ir ligininėj, tai yra mažom dozėm per lašelinę. Taip kaip ligoninėj. Tai tokį prietaisą kompaktišką nešiojantis ir dozuojant laikui einant, galėtum vadintis tikru sveikuoliu 😀
Galima sveikom dozėm valgyti bet kaip, su sąlyga, kad neturi problemų su kasa. Jūs darote klaidą, nes ligai būdingą medžiagų apykaitą laikote norma. Kai esi sveikas, nereikia jokių lašelinių ir jokių ten mažų dozių. Sveikas žmogus gali priėsti kilogramą saldumynų ir jokių problemų iš to nebus.
Taip, labai smulkiai gilinantis -- jo, galim skaičiuoti, kad ten kažkas bus virškinama 4 valandas, o kažkas -- kelis kart greičiau. Bet tai jau visokie aukštieji maisto pilotažai. Aš šiuo atveju rašyt norėjau tik vieną: pagal galutinį kalorijų skaičių iš esmės nelabai yra skirtumo, kur krakmolas, kur cukrus. Ir jei norim pagerinti kažkam skonį, tai krakmolu to skonio nepagerinsim. Ir todėl nėra ko bijoti visokio cukraus, saldžių uogienių ir pan., nes kaloringumo prasme tai lašiakų nepridės.
Rokiškis parašė puikų tekstą, dalinuosi juo. Bet praleido vieną svarbų aspektą -- psichologinį. Organizmui laaabai didelis skirtumas, kokį maistą valgo, skanų ar neskanų, kokias emocijas patyrė valgymo proceso metu. Ir tebūna jis sveikiausias ir ekologiškiausias, jei jis bus neskanus, įgysit kokią bjaurią ligą. Ne iš karto, aišku. Gal jau net nebebūsit veganu ar žaliavalgiu, gal jau būsite užmiršę, kad tokiu išvis kažkada buvote, bet po daugelio metų, kai pradės lįsti įvairios ligos, netgi psichikos, prisiminkite ką valgėt, kiek malonumo iš to valgymo patyrėt. Ir paieškokit kokio kalio ar magnio iš tų avižų, kurias valgėt prieš 20 metų -- jos seniai iškakotos, kaip ir kiti pertekliniai ar jau panaudoti mineralai ir elementai. Jais papildote savo organizmą ir iš kasdienio skanaus, protingai pasirinkto maisto.
Pasirašau tik po tema apie „sveiką maistą“. Nes ten objektyviai žmones apgaudinėja.
Bet dėl viso kitko: dėl skonio nesiginčijama.