Pratęsiant apie muziką, konkurenciją ir degradaciją

Po to, kai parašiau apie tai, kaip vyksta muzikos degradacija dėl komercializacijos, kilo baisi diskusija, kurią dar pas save pratęsė ir blogosferų žvaigždė Maumaz. Tačiau pastebėjau keletą dalykų, kuriuos, matyt, teks paaiškinti atskirai.

Labai simptomatišką reakciją pademonstravo įžymusis Maliboo, kuris, beje, pakankamai susijęs su industrija, tad daug ką mato iš vidaus: nei neperskaitęs mano straipsnio, o tik antraštę, pareiškė kažką apie tai, kad aš senas perdyla ar tai kažkas panašaus ir todėl stradalinu nostalgija ir matau tik tai, kas rodoma TV, todėl galvoju, kad nieko gero neatsiranda. Nuostabu, kad jis pats ir įvardino tą situaciją, apie kurią rašiau: per TV mums kišamas šlamštas, o rimtoms grupėms tenka slėptis, t.y., jos netampa supergrupėmis 🙂

Taip, aš būtent neteigiu, kad gerų atlikėjų sumažėjo – manau, kad jų kiekis išlieka panašus, kaip ir prieš kelis dešimtmečius, o gal net ir didesnis (nors vėlgi, atmieštas ir didesniu kiekiu mėšlo – atpigusių miksavimo ir įrašymo priemonių pasekmė). Sumažėjo tiktai kiekis gerų atlikėjų, prasimušančių į superžvaigždžių, į supergrupių, į superatlikėjų tarpą. Superpopuliarumą vietoj talentų žymiai dažniau gauna šlamšto atlikėjai, tuo tarpu rimtesni vis labiau verčiami slėptsi undergrounde. Būtent todėl ir klausinėjau ne apie tai, kokią muziką kas mėgsta (kažkodėl daugelis būtent taip suprato klausimą), o apie tai, kokios yra žymiausios, labiausiai vertos dėmesio grupės.

Ir taip, iš komentarų sprendžiant, pikas, didžiausias kiekis tikrų supergrupių – žvaigždžių ir pagal muzikos išliekamąją vertę, ir pagal populiarumą, ir pagal produktyvumą – tenka maždaug kokių 1965-1985 periodui, tuo tarpu po 1990 tokių grupių daug mažiau ir joms dažnai tenka tenkintis populiarumu specifiniuose, žinančių žmonių ratuose. Tai, kaip bebūtų keista, gan atitinka ir lentelę iš Vikipedijos, kur galima pažiūrėti perkamiausius visų laikų albumus: topo viršuje karaliauja ne tik to aukso amžiaus atlikėjai (Michael Jackson, Pink Floyd, etc.), bet net ir patys albumai, išleisti tuo aukso amžiaus metu. Ir neatrodo, kad tai susiję su tuo, kad tie albumai pardavinėjami ilgesnį laiką – parduodamiausių grupių sąrašas rodo dar ryškesnę situaciją. Ir tai nepaisant to, kad bendri muzikos industrijos pardavimai nuo to laiko, kiek atsimenu, išaugo keleriopai, t.y., naujoms žvaigždėms turėtų būti lengviau pakilt į viršų, t.y., norint gauti palyginamus skaičius, kokią nors Britnę turėtume dalinti iš trijų ar pan. vien dėl bendro industrijos augimo.

Aš pabandžiau paieškoti įvykių, kurie gal būt būtų susiję su tais pokyčiais – pirmiausiai staigiu superatlikėjų skaičiaus augimu, o paskui staigiu smukimu. Įvykiai įstrigo keli: 1963 metais sukurtos kompaktinės kasetės, leidusios lengvai kopijuoti įrašus, 1964 atsiradusios pirmosios piratinės radijo stotys (vienu metu kai kurios turėjo net po keliasdešimt milijonų klausytojų – tai unikalus fenomenas), nuo 1967 – muzikos festivaliai (garsusis Woodstock – 1969). Matyt šie keli asisteminiai dalykai ir davė impulsą visam tam greitai atėjusiam aukso amžiui.

Per kažkiek metų piratinės radijo stotys buvo išnaikintos, tačiau matomai kartu su festivaliais jos davė vieną iš stipriausių postūmių: gerai atrinkta muzika, transliuojama milijonams žmonių, leido susikurti ištisoms muzikos kryptims ir iškilti tikroms žvaigždėms. Tai aiškūs organizuotumo požymiai. Muzikos industrijai prireikė nemažai laiko, kol tas stotis išnaikino. Jei bandau palyginti su dabartiniu periodu – matau vieną: rimtų piratinių stočių analogo nėra (o gal aš nematau?), t.y., muziką tenka daugiau atsirinkinėti pačiam, o tai keblu. Remtis masės sprendimais – irgi negalima, nes masei smegenis plauna industrija. Tuo tarpu superfestivalių vietą užėmė superkoncertai – tai irgi daug ką pakeitė.

Jau to muzikos aukso amžiaus pabaigoje turime porą kitų įvykių – 1981 atsirado MTV, o paskui – ir krūva kitų muzikinių TV, kurios kardinaliai pakeitė formatą: svarbiu tapo neretai tiktai vaizdas, o ne garsas. Matomai visgi čia prasidėjo dainavimas papais. 1982 – kompaktiniai diskai, kurie menamai turėjo geresnę kokybę, o išties – esminį privalumą: buvo neperrašomi. O jau tik vėliau tie garsūs dirbtinių žvaigždžių fenomenai, prasidėję nuo visokių ten eurodisco žvaigždelių.

Taigi, turiu pasakyti, kad paanalizavus situaciją detaliau, raktiniai įvykiai ima atrodyti kiek kiti. Tačiau situacija savo esme nepakinta, o tik ima atrodyti dar prasčiau.

Dabar atskirai kai kuriems silpnapročiams bandantiems taikyti rinkos ir verslo kriterijus muzikoje: menas nėra komercija, o komercija nėra menas, net jei tame dalyvauja pinigai. Muzikoje ir mene produkto lygį apsprendžia ne komercijos, o meno dėsniai. Nors Modern Talking ir C.C.Catch priklauso tam pačiam klausytojų segmentui, jie tarpusavyje nekonkuruoja, t.y., vartotojas nedaro pasirinkimo tarp vienų ir kitų, o ima abu. Abu ima ir Led Zeppelin bei Deep Purple gerbėjai. Ir netgi Led Zeppelin bei Modern Talking gerbėjai ir platintojai nekonkuruoja dėl muzikos tarpusavyje, o konkuruoja nebent tik dėl platinimo kanalų (t.y., galimybės girdėti savo muziką). Kitaip tariant, remtis rinkos dėsniais mene – tai fatališka klaida, nes negali veikti patsai bazinis rinkos principas – konkurencija.

Dar keli iškreiptumai, neatitinkantys rinkos dėsnių: meninis produktas nesensta, o kaupiasi, t.y., jei 1970 pirktą mašiną jau 1985 teko išmest į šiukšlyną, tai tais pačiais metais sukurtos muzikos galima klausytis ir dabar. Kitas – kad menama vagystė, esant muzikos kopijavimui taip ir lieka menama, t.y., tiesiog sugalvota muzikos industrijoje. Nes nuo kopijavimo tiesioginio nuostolio nėra ir negali būti. Tačiau kaip ir komercijoje, taip ir muzikoje veikia rinkos ribotumo dėsnis: bet kuris klausytojas per laiką X negali perklausyti daugiau, kaip N muzikos. Deja, šitas dėsnis tik sustiprina kitų blogybių veikimą: muzikos industrija tampa kraštutinai suinteresuota perskirstyti tą rinką, maksimaliai išplėsdama pelningiausią (komercinį, dirbtinį) segmentą, o kartu kuo labiau sumažindama ilgalaikį (supergrupių, turinčių didele išliekamąją vertę) segmentą, nes jis pagal apibrėžimą yra nepelningas, kaupiamasis, stabdantis kitus segmentus.

Kaip matome, komercijos dėsnių taikymas mene ir dominavimas yra visiškai nesuderinama su pačia kūrybos esme: laimi ne geri kūrėjai ir atlikėjai, o tik tie, kas turi gerus marketingistus ir yra remiami didelio kapitalo. Laimi būtent tie, kas duoda lengvą ir didelį pelną muzikos industrijai. Žvelgiant į esminę priežastį – akivaizdu, kad kaltas yra matavimas pinigais. Kai kūrinys yra įkainojamas ir apmokestinamas – tada ir atsiranda šūdžvaigždžių fenomenas. Akivaizdu, kad vien dėl komercinių kompanijų veikimo muzikos „rinkoje“ turime tos „rinkos“ iškreiptumus, išvirstančius į tai, ką matome: populiariausiais tampa toli gražu ne geriausi atlikėjai – Yva pralenkia Foje, o kokia nors Paris Hilton pralenkia Nine Inch Nails. BTW, gal kam įdomu bus – teko skaityt, kad JAV muzikinėje rinkoje 83 procentus albumų išleidžia 5 didžiausios kompanijos, t.y., rinka kontroliuojama žostkai. Grįžkim dar kartą prie komercijos: konkurencijos muzikoje nėra.

Na ir baigdamas, specialiai idėjiniams piratams (žinau, kad yra tokių): jei norite kažką keisti, pažeisdami įstatymus ir nusikalsdami, pirma pagalvokite, ką darote. Ir jei jau jaučiatės idėjiniais kovotojais, platinkite, atsirinkdami – kokybė lemia viską, tuo tarpu perteklinė kiekybė tiktai trukdo, trukdo tragiškai. Neplatinkite šūdpopsio, o platinkite tiktai tuos, kas verti platinimo. Nedarykite paslaugos muziką žudančiai industrijai, padėkite nepriklausomiems kūrėjams. Dar daugiau – gali būti, kad tie nepriklausomi kūrėjai, jei paprašysite, netgi suteiks jums teisę platinti jų kūrybą, t.y., daryti viską legaliai. Tapkite piratinių radijo stočių tradicijų tęsėjais – ir gal kažkas pasikeis.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook0Share on Google+0Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

24 thoughts on “Pratęsiant apie muziką, konkurenciją ir degradaciją

  1. zeppelinus

    O viskas todėl
    …kad daugelis komentatorių linkę pernelyg sureikšminti muzikos, kaipo tokios, vaidmenį žmogaus gyvenime.
    Vietoje to, kad elementariai suvokti, jog pagal savo paskirtį ir prigimtį vadinamoji muzika tėra garsinis fonas kažkokioms gyvenimiškoms situacijoms ir turėtu būti vertinama pagal jos atitikimą/neatitikimą tai stuacijai, nekatrie rimtais veidais bando postringauti apie „gerą“ ir „blogą“ muziką.
    Taip, galima aptarinėti atlikimo meistriškumą, balsų kokybę, žanrų tinkamumą vienai ar kitai situacijai, bet lyginti Modern Talking su kokiais nors Irom Maiden su mintimi, kad vieni yra „blogi“, o kiti „geri“? 🙂
    Cirkas, vienok…

    Reply
    1. rokiskis Post author

      Re: O viskas todėl
      Cirkas, jei juos lygini. Bet visai ne cirkas, jei vieni kažkokiu būdu išstumia kitus. O būtent tai ir matome.

      Reply
    2. Anonymous

      Skirtum
      Paviršutiniškas požiūris. Muzika kaip ir žodžiai, kvapai, vaizdai, jutimas pateikia informaciją, kurią kiekvienas žmogus interpretuoja savotiškai. Ir interpretuoja ne tik sąmonė bet ir pasąmonė.
      Gera ir bloga muzika yra subjektyvūs dalykai, bet yra. Man bloga muzika yra ta, kuri sužadina manyje neigiamas emocijas kaip pasišlykštėjimas, niekinimą, norą žudyti ir panašiai 😉
      Blogą muziką lyginčiau su pilstuko gamintojais, spekuliantais, sukčiais…

      Reply
      1. zeppelinus

        Re: Gera ir bloga muzika yra subjektyvūs dalykai…
        Va būtent.
        Todėl tos muzikinės diskusijos iš esmės ir susiveda į seniai žinomą formulę:
        „..kada, na kada gi pagaliau visi geros muzikos mylėtojai susivienys ir užmuš visus blogos muzikos mėgėjus? Įsivaizduokite, koks nuostabus bus pasaulis, kuriame nebus vietos blogai muzikai, o skambės tik geroji!“ 🙂

        Reply
        1. rokiskis Post author

          Re: Gera ir bloga muzika yra subjektyvūs dalykai…
          Zeppelinusai, neproduktyviai trolini, gan silpnos projekcijos, reikia daugiau pozityvios simptomatikos, pvz.: „Skirtum, tu esi komunistų išauklėtas asilas, kuris muziką skirsto į klasikinį rusišką čaikovskį ir visą kitą, todėl nenuostabu, kad mėgsti modern talking, nenustebsiu jei ir britnė tau atrodo žvaigžde -- todėl ir teigi, kad tau nepatinkančius atlikėjus reikia žudyti, tave patį reikia uždaryti į saugią vietą“.

          Reply
  2. chugunka

    šiaip tos stotis transliavo bele ką: „It should be noted that when offshore broadcasting began off England in 1964, the musical output and style of presentation of the first station (Radio Caroline), was very similar to the BBC Light Programme. That station broadcast mainly during the daytime at first and while the BBC relied heavily on its own studio recordings of orchestras and dance bands, Radio Caroline played a wide variety of recorded music interspersed with commercial advertising. During the entire period from 1964 to 1967, British commercial radio attempted to maintain a highly respectable business image and the stations continued to play a wide variety of music (unlike the fictitious ‘Radio Rock’.)“

    Reply
    1. rokiskis Post author

      Būtent, beleką, o ne atitinkamų leidėjų parinktus atlikėjus (beje, palygink LT atlikėjų topus pagal kelias skirtingas LT stotis -- labai įdomių dalykų atrasi). Ir neužmirškim, kad tų piratinių stočių buvo šimtai, jei ne tūkstančiai. Beje, Radio Carolina skaitosi pradininkai, nes išlindo labai smarkiai, su nuosavu laivu, didelės galios siųstuvais ir komercinės reklamos intarpais, tačiau bandymų buvo ir iki tol, vos ne dešimtmečiu anksčiau. Tarp kitko, Lietuvoje irgi yra buvę pilnaverčių piratinių radijo stočių, o dabar Vilniuje (manau, ir kituose miestuose) kai kuriose vietose galima irgi aptikti vieną-kitą pusiau legalią ar tipo mėgėjišką. Ir muzika ten visiškai kitokia.

      Reply
  3. kriu

    nebežinau, į kurį čia postą atsakinėju, bet jei taip viską sureziumuot.. publika valgo, kas paduota. Kuo paprasčiau -- tuo geriau. Ir jei anais laikais būtų buvęs toks pasirinkimas, kaip dabar, tai koks nors Merkuris prieš Gagą neturėtų jokių šansų. Simple as it is.
    (tik prie ko ten konkurencija / komercija -- tipo popkultūra ne komercija?)

    Reply
    1. rokiskis Post author

      Taip, publika valgo tai, ką gauna. O kad gal sudėtinga supratst tas komercijas ir konkurencijas -- tai px, galima žiūrėt paprasčiau -- ar valgai šūdą, ar eini ieškot, kur geriau. Tiktai kas kaltas -- ar šūdo pardavėjas, ar klientas? 🙂

      Reply
        1. rokiskis Post author

          O čia dar klausimas, ar laimingi abu. Bijau, kad tai nėra win-win situacija. O ir žaidėjai sistemoje išties ne du, o keturi.

          Reply
  4. laiqua_lasse

    Šiais laikais būna internetinių radijo stočių. Kažkada bandžiau klausyti (tarkim čia jų gyvas velnias), bet tuo metu internetas buvo lėtas, taigi tegalėjau ištempti 56 kbps ir greitai nusprendžiau, kad apsieis. Nežinau, kiek tai atitinka senas piratines radijo stotis, bet kažkas turbūt panašaus.
    “ Kitas -- kad menama vagystė, esant muzikos kopijavimui taip ir lieka menama, t.y., tiesiog sugalvota muzikos industrijoje. Nes nuo kopijavimo tiesioginio nuostolio nėra ir negali būti.“ -- Gal nepatingėtum paaiškinti plačiau? Juk (idealiu atveju) situacija yra daugmaž tokia: parduodamas albumas = kažkiek pinigų nubyra atlikėjui; nupiratinamas albumas = atlikėjui pinigų nenubyra. Aišku, piratinimas yra labai gera reklama, bet tai juk jau kitas aspektas, ar ne?

    Reply
    1. rokiskis Post author

      Čia už mane paaiškino -- http://rokiskis.livejournal.com/119124.html?thread=3052628#t3052628
      Esmė visų pirma ta, kad lyginti negautą pelną su vagyste -- tai neadekvatu (t.y., menamo lyginimas su realia žala). Tai maždaug tokio pat lygio demagogija, kaip prezervatyvų naudotojus lyginti su kūdikių žudikais, nes prezervatyvus naudojant, negimsta vaikai (irgi menamo lyginimas su realia žala). Žinoma, yra religinių debilų, kuriems toks lyginimas atrodo adekvatus, žinoma, yra ir antipiratinės veiklos atstovų, kurie patys tiki tokiais lyginimais, tačiau manau, kad reali situacija labai akivaizdi.
      Kita vertus, jei bandysime skaičiuoti tik menamuosius dalykus, pvz., skaičiuoti negautą pelną, t.y., netiesioginius nuostolius, tai lygiai taip pat reiktų skaičiuoti ir papildomai gautą pelną, t.y., papildomus pardavimus, susijusius su padidintu žinomumu, reklama -- abu reiškiniai yra vieno ir to paties lygio. O čia jau bent dalis tyrimų rodo, kad galutiniai pardavimai nuo piratavimo auga.

      Reply
    2. rokiskis Post author

      Vat su tomis internetinėmis stotimis irgi panaši bėda -- jų yra pernelyg daug ir daugelis jų pernelyg prastos. Reiškinys, panašus į tą, kai pabandai paieškoti kur nors naujų mėgėjiškų grupių ir užsirauni ant to, kad 99 iš 100 -- tai pradinukai, miksuojantys šūdus kompais. Nežinau, gal dabar kas pasikeitė, bet tiesiog jau tingiu ir bandyt tas interneto radijo stotis.
      Svarbu yra ne kiekybė, o priešingai -- kokybė, svarbu, kad kažkas už tave jau būtų padaręs tam tikrą filtravimą 🙂

      Reply
  5. Anonymous

    Jei albumas nebūtų nupiratintas, tai nereiškia kad jis būtų nupirktas (didžiąja dauguma atvejų būtent nebūtų nupirktas). Taigi pinigėlių nenubyrėtų lygiai taip pat, kaip ir nupiratinant. Ne gana to, muzika nepasiektų potencialių vartotojų.

    Reply
  6. Anonymous

    Marius
    O kaip jums Opus3 ? Ten tikrai atrenka. Ir stilių daug. Tik dėdės pikti nefinansuoja jų normaliai, neilgai transliuoja 🙁

    Reply
    1. rokiskis Post author

      Re: Marius
      Taip, tai stotis, kurios atsidarymas išsyk tapo reiškiniu, nors muzika kiek ne ta, kur labai klausyčiau -- taip ar anaip, mane vis traukia metalas ir hard rock 🙂 Bet pala, aš girdėjau, kad juos ruošiasi uždaryti? Jei neuždarė -- puiku. Išties daugiau tokių stočių reiktų 🙂

      Reply
  7. pumba_lt

    gal ne į temą, bet youtube prie šito populiariausias komentaras: Every time i listen to this i want to sit down and cry because i know music will never be this good again.

    Reply
    1. rokiskis Post author

      Žinai, o Everything But The Girl -- gal ir buvo verta paminėjimo tarp grupių, kurios nebūti užmirštomis 🙂 Nors šiaip, vokalistės balse tarpais vis girdimi nedidukai šlubesiai, kartais perdengiantys to balso savotiškumus, tai kiek nervina. Ir tai net studijiniuose įrašuose. Bet taip -- galiu suprasti tą komentatorių. Šita muzika gali kažkam įstrigti giliai, labai giliai.

      Reply
  8. Anonymous

    Straipsnis vertas aplodismentų. Neskaičiau kitų komentarų. Pats užsiimu tiek muzikos kūryba tiek leidyba tai man buvo tikrai įdomu paskaityt

    Reply
    1. rokiskis Post author

      Pagyrų tai čia nereikia, bet jei mano požiūris iš šalies atitinka realybę, matomą kūrėjų ir leidėjų -- reiškia problema tikrai yra. Bet kaip ją išspręsti? 🙂

      Reply
  9. Pingback: Vėl apie blogosferą ir žiniasklaidą « Rokiškis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *