Greitas maistas pseudo-meksikietiškai. Tortilijos

Kadaise, seniai seniai jau rašiau apie tai, kaip greitosiomis pasidaryti tortilijų pseudomeksikietiškai. Dabar, po geroko laiko tarpo, receptas jau visai atsidirbo ir optimizavosi, o rezultatai – žymiai pagerėjo. Taip, tai greitas ir bukas maistas – per pusvalandį galima pagamint, visai nesivarginant. Esminis komponentas, kuris atsirado, kaip kokia neišvengiamybė – tai laimas arba žalioji citrina. Būtent žalioji, o ne paprasta. Taigi, ko reikės, norint sočiai primaitint visą šeimą greita vakariene, taip kad ir kitai dienai dar liktų:

  • 2 pakeliai vidutinių tortilijų
  • didelė skardinė pupelių (600-800g)
  • didelė skardinė kukurūzų (600-800g)
  • 2 visai vidutiniai, nelabai dideli laimai (žaliosios citrinos)
  • truputis pomidorų padažo
  • vos vos aliejaus
  • ~500g kiaulienos faršo
tortilijos

Ne, čia ne mano darytos, paveiksliukas šiaip iš internetų, dėl grožio, o ir šiaip, jei taip tortilijas suksit, tai viskas išdribs bevalgant. Sukti reikia panašiai, kaip lietinius blynus, kur su mėsa būna.

Aišku, skaičius galima sumažinti dvigubai, bet tada jau negarantuoju, kad visai šeimai užteks. Nors vienam žmogui pakaks apsiryt ir liks. Šiaip tai spręskit pagal save. Ir dar, beje, jau kai valgysit, nebūkit godūs ir nesistenkit dėti įdaro per daug – nes paskui drimba ir valgyt darosi neįmanoma. Jei tortilijos nėra didelės, taip sakant, vidutinės – tai pora valgomųjų šaukštų  ne per baisiai kupinų – vienai tortilijai bus kaip tik. Tad jei nesat baisi minia ėdrūnų, tai visgi sumažinkit išvardintus kiekius dvigubai – ketvirtis kilo faršo, mažesnė skardinė pupelių, mažesnė ir kukurūzų, vienas laimas 🙂

Viską darom paprastai, didelėje gilioje keptuvėje:

  • faršą sumaišom su pomidorų padažu, įpilam aliejaus ir maišydami kepam. Faršui pomidorų padažas reikalingas tam, kad jis liktų birus, o nesukeptų į didelį kotletą
  • kai faršas apkeps, pilam pupeles ir kukurūzus, per daug nesicackindami – kepam, kol nugaruos skystis, pagal skonį įdedam druskos (druskos reikia įdėti anksčiau, nei laimo, nes rūgštus skonis trukdo pajust sūrumą)
  • per tą laiką, kol baiginėja kept visas įdaras – smulkiai supjaustom tuos laimus, tik nepagailim. Pjaustom su visa žievele, bet smulkiai. Sultis supilam į visą faršą su pupelėmis ir kukurūzais, gabaliukus – irgi. Pridedam kvapiųjų pipirų – dėl kvapo. Galima ir raudonųjų pipirų – dėl skonio. Truputį dar apkepam, pamaišydami – kokias 5-10 minučių, kol apvirs ir suminkštės laimų odelė.
  • Nagi ir dedam į tas tortilijas, vyniojam ir ėdam 🙂
  • Ai, dar šitą postą užsibukmarkinam 🙂

Laimas – esminis dalykas. Žiauriai, neįtikėtinai stipriai pagerina valgomumą ir skonį. Svarbiausia – negailėti, kaip mėgsta daryt lietuviškos virėjos. Paprasta citrina irgi pagerina, tačiau jos duodamas rezultatas – juokingai silpnas. Kad būtų dar geriau – galima paišsidirbinėti, visokių ten salotų lapų, jalapenų, paprikų prikaišioti jau vyniojant į tortilijas. Bet ir be to skanu. Ir svarbiausia – greita. Ir be pastangų. Ir be kvalifikacijos. Ir sąlyginai nebrangiai.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook24Share on Google+0Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

15 thoughts on “Greitas maistas pseudo-meksikietiškai. Tortilijos

  1. Zeppelinus

    Pora pagerinimų:

    „~500g kiaulienos faršo“

    Visgi patartinas ne kiaulienos, bet grynas jautienos faršas -- ir kuo liesesnis. Skonis bus kitoks, bet tikrai ne prastesnis.

    „faršą sumaišom su pomidorų padažu, įpilam aliejaus ir maišydami kepam. Faršui pomidorų padažas reikalingas tam, kad jis liktų birus, o nesukeptų į didelį kotletą“

    Labai keistas būdas -- pilti padažą į dar neapkeptą faršą, kad „nesukeptu, o liktu birus“.

    Sudėjus pusę kilogramo faršo į gerai įkaitintą aliejų ir pastoviai maišant bei smulkinant medine lopetėle jis tikrai nesukeps į jokį kotletą.

    Priešingai, sąžiningai pakepus pavirs į birių, pavienių mėsos kruopų pavidalą.

    Gi padažą siūlyčiau dėti į jau apkeptą faršą, nes sudėjus jį iškart gaunasi ne apkepimas, bet troškinimas, kas iš esmės keičia patiekalą.

    Reply
    1. rokiskis Post author

      Dėl padažo -- tiesiog pabandyk, tada pamatysi, kaip išties 🙂

      O dėl pačios mėsos -- tai jau nuo skonio priklauso. Kiauliena yra tikroji lietuviška mėsa, o karviena -- tai jau kaip čia pasakius… 😀

      O šiaip tai būtų geriausias variantas visus komponentus paskirai kept, tik kad vargo per daug gaunasi 🙂

      Reply
      1. Zeppelinus

        Lietuviškos kiaulienos dabar ir su žiburiu nelabai rasi, o jei rasi, tai irgi bus užauginta daniškoje fermoje su visais antibiotikais, augimo hormonais ir kitokiais E621.

        Neperseniausiai šeimyna bandė tiesiog išvirti kiaulienos kumpio gabalą, kaip senais, gerais laikais, tai gavosi keisto kvapo ir įtartino skonio daiktas. Panašiai, kaip virtos vištų šlaunelės, t.y. praktiškai nevalgomas virtame pavidale.

        Dėl padažo galiu atsakyti tą patį -- pabandyk visgi tą faršą apkepti iki kruopų pavidalo, o jau tada sudėti padažą ir dar pakepti. Pamatysi skirtumą -- bus jau ne tiesiog skanu, o labai skanu:)

        P.S. Vieną „popo“ trūkumą jau matau -- komentaruose negalima naudoti net elementariausių html kodų -- paboldinimo, italiko, citatos.

        Apie paveikslėlio ar you tube filmuko įdėjimą net svajoti turbūt, neverta?

        Tai kur čia progresas?

        Reply
        1. rokiskis Post author

          Pažiūrėsiu kažkur savo komentarų nustatymuose. Filmukus galima -- tiesiog adresą įrašius. Aš pats vis dar bandau įsisavinti, kas čia kur ir kaip.

          O dėl faršo -- būtent kad nesigauna tos kruopos tiesiog kepant -- gabalais eina, nebent paskui tuos gabalus dar smulkint 🙂

          Reply
      1. rokiskis Post author

        Nagi taip 🙂 Bet tai labai nesunkiai padaroma, tai čia galima impulsyviai tiesiog kažkur nulėkt, nusipirkt ir pasidaryt 🙂

        Reply
  2. Xerksas

    Na, kiekvienas doras Rabinovičius žino, kad košernas faršas būna tik iš kaimyno karvės 🙂 Ir, beje -- kur tas tortiljas gauti?

    Reply
    1. rokiskis Post author

      Kiauliena visgi skanesnė, tegul ir ne košeris, o tortilijų būna supermarketuose, man atrodo visuose 🙂

      Reply
  3. Šilas

    Pabandžiau, pasigaminau… tą pusės porcijos variantą. Tai kiekis gavosi ne šeimai, bet kokioms trims kaip minimum 🙂
    Laimą dėjau vieną, su šiek tiek nupjautais žievelių šonais, skonis gavosi žiauriai kartus, nevalgomai kartus 🙁 Ar čia laimas toks, ar skonio receptoriai kitokie, ar rankos kreivos, bet teko išmest, nors potencialiai tikrai skanu galėjo gautis…

    Reply
    1. rokiskis Post author

      Kažkas ne taip reiškia. Laimų žievelės nėra karčios, jos truputį aitrios, bet ir tai nesmarkiai. Arba tiesiog gal tamstą šokiravo nepatirtas derinys? Skonis išties kitoks, neprimenantis lietuviškų valgių, tačiau smulkiuose laimo gabaliukuose lieka patsai skanumas, paverčiantis maistą egzotišku.

      A, tiesa, kartumas dar būna nuo pipirų, bet čia gal ne tas atvejis… Nors šiaip tai, subėrus į tą pusinę porciją maždaug pakelį raudonųjų pipirų, turėtų gautis patsai skanumėlis, tik deja, šeima mane pasmerktų netgi už mažą žiupsnelį, tad tenka kentėt.

      O dėl kiekio -- gal ir taip… Aš valgau labai daug, tas tiesa.

      Reply
    2. Aušra P.

      Kartu būna arba nuo pipirų arba jei mėsa sudega į anglis. Laimo žievelių nereikėjo nupjauti, nes tose žaliose dalyse daugiausia aromato.

      Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *