Kremlius taikosi į pasaulio sportininkus

Prasidėjo nuo to, kad FB parašiau, kaip Kremlius skleidžia melus apie dopingą vartojančius kitų šalių sportininkus ir kaip WADA (Pasaulinė antidopingo asociacija) dangsto Rusiją, ir kaip Rusija pereina net į tai, kad išvis įsilaužinėtų ir neaišku ką darytų, falsifikuojant – ir tai tik dėl to, kad ta valstybė susiškiko taip smarkiai, kad jiems jau net Olimpinėse žaidynėse neleidžia dalyvauti.

Rytų Vokietijoje išrastas anabolikas Oral Turinabol* (dar žinomas, kaip Oral-T) iki šiol dar kuria pasaulinius skandalus. O anais laikais, prieš kone pusšimtį metų, Rytų Vokietijos sportininkams tiesiog sakydavo, kad jie čia tiesiog vitaminus gauna, kad sveikesni būtų. Sportininkai nieko taip ir nežinojo, kol apie 1990 nebuvo paviešinti Stasi duomenys, pagal kuriuos paaiškėjo, kad Rytų Vokietija dopingais maitino apie 10 tūkstančių žmonių, netgi vaikus.

JAV pernai prigavo 7 Rusijos šnipus, užsiimdinėjusius kompiuterių įsilaužimais, asmeninių duomenų vagystėmis, šantažu, falsifikavimais ir pan.. Visas šių veikėjų veiklos tikslas buvo kurti didžiulis kiekius falsifikuotų dokumentų, skirtų vien tam, kad apšmeižtų ir niekuo dėtus sportininkus (tam, kad pavaizduotų, jog visi dopingą vartoja), ir sukompromituotų visas antidopingo laboratorijas, kurios tik dalyvavo identifikuojant Rusijos dopingo naudojimą.

Vos pasidalinau savo Facebook apie tą istoriją iš JAV, išsyk gavau ir iliustraciją su tuo susijusiai Kremliaus propagandai. Jau po keliolikos gal minučių pas mane atėjo kažkoks fake akauntas ir ėmė pasakoti istorijas, kaip visi blogi. Žodžiu, keistai paaiškėjo, kad ir Lietuvoje kremliška propaganda apie dopingus plinta kuo plačiausiai. Netgi taip plačiai, kad stebina.

Tiesą sakant, gal pats tas fake akauntas net nebuvo kažkoks kremlinis – nes visokių būna. Manau, kad tai greičiau buvo šiaip kažkoks durnius – šie gerai paruoštiems propagandiniams diskursams būna labai pagaulūs, nes visada su tais diskursais gauna ir konspiraciją („čia išties žinokit, viskas yra ne taip“), ir kartu paaiškinimą, kuris yra bukesnis, nei jam nesuprantama, sudėtinga, kompleksiška realybė. Taigi, durniai labai lengvai perima jiems pakišamą propagandą ir pasimauna.

Bet viskas ne taip paprasta, kai pradedi gilintis. Ir dar labiau viskas susipainioja, kai pradedi aiškintis, kas ten per dopingai būna, kokie ten skandalai, nuo ko prasidėjo ir taip toliau. Bet apie viską nuosekliai.

Kremliaus propagandinis diskursas apie dopingą

Pasakojimas, kurį padavė tas feikas, buvo labai paprastas ir kartu labai iliustratyvus, nes labai panašiais pavidalais girdėtas (tiksliau, skaitytas) daugelį kartų įvairiose vietose.

Va taip man rašė tas veikėjas:

Plačiau pažvelgus panašu, kad visa ta kova prieš dopingą yra self serving mechanism. Ištisos armijos kovotojų prieš dopingą metai iš metų gauna solidų finansavimą, dopingų kūrėjai technologiškai visą laiką yra per žingsnį priekyje – ir kovotojus tokia situacija pilnai tenkina: jei visus dopingistus išgaudysi – iš ko maitinsiesi?

Veidmainystė yra visa šita antidopinginė kova. Nes:
1. Kovoja ne vartojantys atletai prieš nevartojančius – o nepagauti prieš pagautus.
2. Esant dopingo draudimams nesąžiningą pranašumą įgyja šalys, kuriose dopingo naudojimo programas skatina valstybė.

Kaip matote, netgi visai įtikinamai atrodo tai. Kol nepagalvoji, kokią išties žinutę neša tie keli teiginiai. Atsimenate apie semiotiką, ką vis kartais papasakoju? Analizuojant bet kokį teiginį, būtina padaryti jo vertimą į kuo konkretesnį pavidalą.

Taigi, išverčiam:

Kova prieš dopingą yra imitacija. Dopingo kontrolės organizacijos falsifikuoja savo veiklą. Dopingų kūrėjai visvien sukuria dopingus. Tai yra palaikoma tyčia.

Melaginga yra visa šita antidopinginė kova. Nes:
1. Tie, kurie esą be dopingo – irgi visi su dopingu, tik nepagauti.
2. Tie, kurie nepagauti, yra dopingo kūrėjai, todėl ir nepagauna jų.

Paskui, tiesa, tas veikėjas kažką leptelėjo, kad Rusijoje ir Kinijoje tos dopinginės programos palaikomos, bet pats propagandinis šūdas nuo to nei kiek nepasikeičia. Visvien lieka tie patys teiginiai:

  • Esą dopingo kontrolės organizacijos nedirbo ir tik nesąmones darė
    • Iš ko seka išvada, jog Rusija buvo neteisingai apkaltinta
  • Esą sportininkai, kurių testavimas neparodė dopingo vartojimo – visvien vartojo dopingą
    • Iš ko seka išvada, kad jei Rusija ir buvo pilna dopingo, tai kiti – irgi
  • Esą tie nepagautieji ir yra naujausių dopingo metodų kūrėjai ir platintojai
    • Iš ko seka išvada, kad būtent kitos, švarios šalys – tai ir yra didžiausios nusikaltėlės

Aš manau, kad pagavote, kokiu būdu aukštyn kojomis apverčiama labai aiški situacija, kur Rusija apsidopingavusi iki negalėjimo ir dar neduodanti WADA patikrinimų įvykdyti. Nors Rusija sportininkus uždopingavusi tiek, kad sunku tai net įvertinti, ta šalis sugeba paskleisti tokius užmaskuotus ir gerai paruoštus propagandinius fufelius, kad nepasigilinus, galima jais net ir patikėti.

Pagal kremlinus gaunasi, kad čia Rusija visai nekalta, nes kiti daug baisesni. O Rusija – tai vargšiukai tokie, juos pagavo ir nekaltai nubaudė…

Pagal Rusiją, kaltas dėl visko tik tas Grigorijus Rodčenkovas, kuris anksčiau vadovavo korupcinei tyrimus klastojusiai RUSADA antidopingo laboratorijai. RUSADA veikia kaip WADA sertifikuota agentūra, o Grigorijus Rodčenkovas Rusijai neįtiko tik po to, kai paliudijo WADA tyrime apie tai, kas Rusija turi milžinišką valstybės ir FSB (buvęs KGB) prižiūrimą dopingo programą.

Tokį propagandinį diskursą skleidžia ne tik Kremliaus dezinformacijos kanalai – tam dirba ir GRU (ta pati, kuri naudojo Novičok chemiją Solsberyje), ir tam, kad tokia dezinformacija būtų paskleista, yra falsifikuojami dopingo rezultatai apie realiai švarius sportininkus.

Truputis istorinio ekskurso

Nekalbant apie visokius stimuliantus ir kitus niuansus, esminė dopingo rūšis – tai visokie anaboliniai steroidai, arba anabolikai. Tai lytiniai hormonai, turintys sustiprintą poveikį kūno masės (ypač – raumenų) augimui.

Sporte tie preparatai buvo naudojami dar nuo kokių 1950, jei ne anksčiau, kai paaiškėjo, kad vyriškas lytinis hormonas testosteronas sukelia labai stiprų raumenų augimą. Žodžiu, labai geras dalykas sportininkams.

Visgi tikras pasaulinis dopingo aukso amžius atėjo kiek vėliau – kai Stasi kuruota Rytų Vokietijos įmonė Jenapharm buvo suprofiliuota taip, kad gamintų ir kurtų vis naujus anabolinius steroidus komunistinio vokiečių režimo sportininkams. Greitai ta įmonė tapo pasauline dopingo kūrimo ir gamybos lydere.

Rytų Vokietija buvo gana maža, šansų daug laimėti sporte turėjo irgi gana mažai, tad jiems labai norėjosi kaip nors sugalvoti, kaip visus apgauti. Štai ir sugalvojo – pradžioje, kad galima tiesiog androstenoloną sportininkams varyt, o paskui ir krūvas visokių kitokių preparatų, kuriuos ta Jenapharm gamykla gamintų.

Beje, čia toks įdomus dalykas: daugiau niekur pasaulyje nebuvo kitos tokios įmonės, kuri specializuotųsi, gamindama būtent dopingą sportininkams. Visos kitos veiklos pas šią įmonę buvo tiesiog papildomos, nors kartais, kaip pvz., kontraceptikų gamyboje, irgi visai neblogai išvystytos. Visgi, net ir ta pati kontraceptikų gamyba ten vystėsi tik dėka pašalinių žinių, gaunamų apie steroidus, tiriamus tam, kad būtų atrasti geresni dopingai.

Tobuliausias tos įmonės kūrinys buvo toksai chlorodehidrometiltestosteronas (chlorodehydromethyltestosterone), kuris, skirtingai nuo kitų anabolikų, turėjo labai mažą androgeninį aktyvumą, o kartu ir artimą nuliniui estrogeninį efektą (dėl chloro grupės aromatazė negali perdirbti šio junginio į estrogenus). Žodžiu, idealus anabolikas: nei moterys nuo jo pasidaro panašios į vyrus, nei vyrai nuo jo pasidaro panašūs į moteris. Tiesiog raumenys auga ir viskas.

Štai tas anabolikas ir buvo pavadintas Oral Turinabol arba tiesiog Turinabol, dabar dar vadinamas CDMT. Tame pavadinime žodis „Oral“ reiškė, kad skirtingai nuo daugelio kitų anabolikų, jį galima buvo vartoti tabletėmis, o ne injekcijomis. Tačiau kadangi pavadinimas „turinabol“ įsimenamas sunkiai, dabar tas pats preparatas neretai vadinamas Oral-T.

Kaip paaiškėjo gerokai vėliau, turinabolas turėjo dar vieną pliusą – jis veikė trumpai ir iš organizmo pasišalindavo labai greitai, taip, kad jau po savaitės būdavo beveik neaptinkamas. Būtent dėl to dar prieš kokį dešimtmetį jis buvo laikomas neaptinkamu dopingu – aišku, jei vartosi apgalvotai. Praktiškai tai reiškė, kad negalima preparato vartoti kokį mėnesį-du prieš varžybas.

Rytų Vokietija naudojo ne tik turinabolą, bet ir daug kitų preparatų, tačiau turinabolas buvo vienas iš masiškiausiai vartotų, tiesiog privalomų preparatų. Rytų Vokietijoje jis buvo žinomas tiesiog kaip žydrosios tabletės – tokie esą vitaminai, skirti sportininkams. Duodavo jį netgi vaikams, nei kiek nesirūpindami, kad taip nepataisomai sužaloja jų organizmą.

Didžiausias visų laikų dopingo balius vyko 1984 metais – kai SSRS ir visas Rytų blokas paskelbė boikotą Los Angeles olimpinėms žaidynėms. Vietoje jų SSRS organizavo „geros valios“ žaidynes. Ten visi žinojo, kad niekas išvis jokių dopingo testų nedarys, tad siautėjo nevaldomai. Per tas sovietines žaidynes buvo krūvos rezultatų, kurie buvo geresni už tuos, kurie buvo paralelinėje tikroje olimpiadoje, nors pas sovietus dalyvavo vos keliolika pasaulio šalių. Tiesiog dopingas liejosi laisvai – tai ir rezultatai buvo atitinkami. Ir aišku, ypatingai gerai čia atrodė Rytų Vokietija.

Nors SSRS dopingo vartojimas tikrai buvo platus, lyginant su Rytų Vokietija, jie atrodė dar salyginai nekaltai – nes iki tokių nenormalių kliedesių, kaip šlapimo perpylimas, visgi neprieidavo. Ir dvylikamečių vaikų anabolikais irgi, atrodo, nemaitindavo. Dopingo srityje su Rytų Vokietija konkuruoti negalėjo niekas pasaulyje.

Apie tai, kiek ta Rytų Vokietija buvo nuprotėjusi – pakanka prisiminti, kaip ten su sportininkų komandomis važiuodavo ir donorų komandos, kur donorai duodavo savo šlapimą, kurį sportininkams gydytojai suleisdavo per kateterius į šlapimo pūslę, o tada siųsdavo duoti tą šlapimą dopingo tyrimams: sportininkas nusišlapindavo kontroliuojamoje aplinkoje ir niekam nei mintis nekildavo, kad jis ne savo šlapimu šlapinasi**.

Tik paskui kažkuri dalis pasaulio iš Rytų Vokietijos ėmė mokytis. Aišku, pirmiausiai Rusija, kuri tuos Stasi metodus labai mielai perimdinėjo.

Buvęs Rusijos dopingo vadas Grigorijus Rodčenkovas, apie kurį sukasi didelė dalis mano pasakojimo, vėliau visgi sugebėjo netgi patobulinti vokiškus anabolikų vartojimo metodus – sukūrė anabolinius burnos skalavimo skysčius, kurie itin susilpnino visas steroidų aptikimo galimybes.

Esmė buvo tokia: turinabolas tirpinamas spirite, o tada tuo spiritu sportininkas skalauja burną, o paskui skystį išspjauna, neprarijęs. Per gleivinę įsisavinti anabolikai pakliūna tiesiai į kraują, kitur jų tiesiog nepasilieka (nes į skrandį ir žarnyną nepakliūna), tad ir pasišalina iš organizmo labai greitai, ir labai pilnai. Atrodo, kad šis rusiškas metodas leisdavo gana saugiai daryti dopingo testus netgi po dienos-dviejų nuo anaboliko pavartojimo. O tai reiškė, kad anabolikus Rusijos sportininkai gali vartoti beveik iki pat varžybų.

O dar paskui tas pats Grigorijus Rodčenkovas paskelbė apie to paties turinabolo vartojimo aptikimo būdus. O tada ir prasidėjo…

Žodžiu, tokie vat metodai.

Bendro skepticizmo apie dopingo testus

Čia visgi pakalbėkim, kad nors dopingas nėra gerai, bet ir su dopingo testais būna problemų. Ta pati WADA (World Anti-Doping Association), kuri ieško dopingo vartojimo, irgi dirba nelabai gerai. Buvęs tos kontoros vyriausiasis tyrėjas Jack Robinson jau pareiškė, kad WADA iš esmės toleruoja Rusijos sukčiavimus, leisdama slėpti visokius neteisėtus reikalus ir ignoruodama tai, kad Rusija nei priemonių imasi, nei kokius nors tikrintojus įsileidžia, nei į klausimus atsako.

Pagal tą galima spėti, kad realūs dopingo Rusijoje vartojimo mastai – dar didesni, nei galima įsivaizduoti. Kita vertus, yra su tuo ir niuansų.

Sakykim, tie Grigorijaus Rodčenkovo (Grigory Rodchenkov) sukurti testai, kuriuos darant ir paaiškėjo, kiek ta Rusija apsidopingavusi… Na, kai apie juos ieškai kažko PubMed, tai vat įvedi frazę ir randi vos du to turinabol vartojimo aptikimo tyrimus – vieną paties Rodčenkovo, o kitą – kažkieno kito. Ir viskas. Na, jei mažesniu tikslumu ieškai, tai gal dar porą straipsnių gaunasi surasti. Tai, sakykim, smarkiai neįprastai mažas tyrimų kiekis. Paprastai tokie požymiai reiškia, kad jei metodika ir yra ok, ji visgi gali turėti problemų, nes nepriklausomi pertikrinimai nebuvo įvykdyti.

Pirmi steroidų testai buvo pradėti naudoti dar apie 1980, jei ne anksčiau, tik naudoti tuo metu buvo taip vadinami T:E (testosterono ir epitestosterono santykį rodantys) testai. Pas tuos, kas vartodavo įprastus steroidus, kaip kad androstenoloną, metandrostenoloną ar pan., tas organizmo hormonų santykis smarkiai skirdavosi nuo normalaus, atsirasdavo ryškus disbalansas, kurį tas testas ir parodydavo.

Deja, vėliau paaiškėjo, kad dalimi atvejų panašūs testai parodo nesąmones, nes dalies žmonių hormonai ir šiaip išbalansuoti. Dar paskui paaiškėjo, kad natūralų hormoninį disbalansą turintys žmonės linkę rodyti geresnius rezultatus sporte, todėl sportininkais tampa dažniau, bet kartu tokiais testais gali būti identifikuojami klaidingai. Kaip pvz., vyriškų hormonų perteklių turinčios bėgikės ar moteriškų hormonų perteklių turintys sunkumų kilnotojai – savaime būna geresni sportininkai savo šakose, bet taip pat rizikuoja būti išbrokuotais tokių testų, net jei jokių steroidų ir nevartos.

O dar paskui paaiškėjo, kad Rytų Vokietija tuos testus apgauna be jokių problemų, tiesiog pamaitindama sportininkus kitais steroidais, kad testosterono ir epitestosterono balansas išliktų. Žodžiu, tie balansą rodantys testai buvo gana prasti.

Rodčenkovo testas, nuo kurio prasidėjo didieji paskutinio meto skandalai, yra kiek kitoks – jis yra paremtas masės spektrometrija, o ne medžiagų balansu. T.y., tiesiog ieškoma specifinių metabolitų, kurie susidaro iš konkretaus junginio (konkrečiai šiuo metodu tiriant, ieškomas metabolitas būna 4-chloro-18-nor-17β-hydroxymethyl,17α-methyl-5β-androst-13-en-3α-ol).

Prieš 30-40 metų tokie testai buvo sunkiai įmanomi, nes masės spektrometrija buvo pragariškai brangi, nes leidžia nustatyti faktiškai homeopatinius medžiagų kiekius. Tam mėginys yra kišamas į vakuuminę talpą, kurioje į j pataiko koks nors protonų ar dar ko nors srautas, kuris išmuša iš mėginio molekules, kurios tada magnetiniame lauke juda į kažkur, kur tas laukas jas nukreipia, o pagal tai, kiek toli ir kaip nujuda, jas gaunasi identifikuoti. Netgi kai tai būna pavienės molekulės. Na, išties tai gal ne pavienes molekules taip gaunasi aptikti, bet netoli to. Dabar masės spektrometrija pakankamai atpigo, tad gaunasi ją naudoti ir dopingo paieškai.

Klausimas tik kitas: kai ieškoma tokių menkų pėdsakų, kurie būtų išlikę po pusės metų, galima gauti neaišku ką iš neaišku kur. Kaip čia paaiškinus – čia panašiai, kaip kadaise, kai oro uostai bandė analogiškas sistemas sprogmenų paieškai naudoti ir susidūrė su tuo, kad koks penktadalis žmonių būdavo identifikuojami kaip bombas besivežantys teroristai. O paaiškėjo, kad banaliai rūkaliai išskiria perteklių azoto oksidų per savo plaučius ir odą, todėl tie prietaisai į juos ir sureaguoja.

Masės spektrometrijos problema yra būtent jautrumas. Toks aparatas gali pasakyti, kad mėginys užterštas junginiu vien dėl to, kad kur nors gretimame kambaryje kas nors atsidarė buteliuką su tuo ieškomu junginiu. Dėl perteklinio jautrumo tokie testai kartais gali pozityviai reaguoti į neaišku ką.

Rodčenkovo testų problema ta ir yra – visas tyrimas daromas, remiantis prielaida, kad anei jokių numatytų pėdsakų čia nebus niekada, jei uždrausto steroido niekada nebuvo. Bėda tokia, kad po to pusmečio likusios ieškomos dozės labai jau mažos, o tyrimų, kurie leistų spėti, jog tas testas niekad nesuveiks su šiaip žmogumi – kaip ir nelabai pasitaikė. Na, matėt, kiek aš ten radau PubMed – beveik nieko.

Daugeliu atvejų panašių testų tikslumas padidinamas paprastai – ieškoma ne vieno, o kelių susijusių junginių. Tyrimas laikomas sėkmingu tik tada, kai atrastos kelios medžiagos – tada reiškia, kad tikimybė, jog suveikė pašalinis užteršimas – nykstamai maža. Deja, Rodčenkovo testų atveju taip nesigauna, nes būna likęs tiktai vienas metabolitas. Dėl to šį testą nuo pat pradžių daug kas ir kritikuoja. Išties, tai ar tik ne vienintelis WADA testas, kuris daromas pagal vieną vienintelį metabolitą…

Taigi, kaip ir su tais T:E testais, taip ir čia – visai įmanomi false-positive (klaidingo suveikimo) atvejai. Kiek plačiai įmanomi, koks procentas gali būti – nežinau. Tiesiog gali būti.

Žodžiu, kai bendrai kapstomės po šitas istorijas, tai reikia turėti omeny, kad nors dauguma atvejų testai rodo rezultatus, kurie tikri, visvien dalimi atvejų testai gali parodyti neaišku ką.

Gerai, čia, sakykim, tik dalis intrigos visame tame jovale, kuris vyksta. O jovalas yra daug daug didesnis, nei gali pasirodyti.

Rusija, anti-dopingo testai ir skandalai

Žodžiu, po Rytų Vokietijos prijungimo, Stasi neliko, neliko ir dopingo programų, ir Jenapharm teliko kontraceptikų gamintoja (beje, iki šiol viena didesnių ir sėkmingesnių pasaulyje), bet štai Rusijoje tos programos nesibaigė. Nors pinigų joms buvo mažiau, tačiau labai įvairi Rytų Vokietijos patirtis buvo perimta. Įskaitant, aišku, ir tą nuostabųjį turinabolą.

Pradžioje, kol Rusiją kamavo ekonominės krizės, dopingas buvo aprimęs, bet paskui Vladimiras Putinas savo režimą įtvirtino, o su juo vėl grįžo ir didžiulės dopinginės programos. Beje, čia verta prisiminti, kad pats Vladimiras Putinas neaišku ką ten dirbo Stasi kaip tik tais laikais, kai dopinginis sportas tenai buvo pačiose aukštumose. Ir tas pats Putinas kažkaip susirado sau antrą žmoną – Aliną Kabajevą, kuri buvo irgi sportininkė ir kuri kadaise irgi buvo išmesta už dopingus. Čia šiaip, sakyčiau, greičiau sutapimai, neesmė. Tiesiog šiaip prisiminiau. O ir Rusijos požiūrį tai demonstruoja.

Žodžiu, neesmė, kaip ten kas vyko, o esmė tame, kad kol pasaulis kovojo prieš dopingus, Rusija sau tyliai naudojo tą Oral turinabol vis didesniais ir didesniais kiekiais. Ir po truputį kūrė visokias laboratorijas ir augino kažkokius ten tyrėjus, kurie sukurtų dar geresnius pagerinimus. Štai taip ir susirado jie iš kažkur sau tokį biochemiką – Grigorijų Rodčenkovą. Apie 2011 jis buvo įtrauktas į Rusijos dopingo programą jau visiškai aukštame lygyje. Vienas iš pirmų jo išradimų – ir buvo tas vartojimo patobulinimas, taikant turinabolo tirpalus alkoholyje.

Grigorijaus Rodčenkovo priėjimas buvo mokslinis – 2012 jis publikavo straipsnį „Journal of Steroid Biochemistry and Molecular Biology“, kuriame nagrinėjo turinabolo metabolitus ir jų atradimo galimybes. Kai kurie iš metabolitų, kaip paaiškėjo, išlikdavo apie 40-50 dienų – o tai reiškė, kad daugelis turinabolo atvejų pasidarė atsekamais. Vėliau, beje, atsekamumo laikas dar labiau pailgėjo.

Šis Rodčenkovo testas, kur ieškoma vieno iš jo įvardintų metabolitų, ir tapo pagrindu dabartiniams testams. Tačiau panašu, kad tyrimas pasirodė ne šiaip sau: Rusijos sportininkai tuo metu perėjo prie kitų dopingo alternatyvų.

Pirmiausiai vietoje turinabolo buvo pradėtas naudoti trenbolonas – anabolikas, kuris kaip vaistas žmonėms išvis nebuvo niekad gaminamas, o naudojamas tėra veterinarijoje, kaip kombikormo priedas, skirtas galvijams – kad šie greičiau augtų. Trenbolonas neturi chloro grupės, tad jo metabolitai yra nespecifiniai – juos labai sunku išskirti iš kitų organizmo hormonų metabolitų, praėjus ilgesniam laikui. O jei kas ir išskirtų – galima paaiškinti, kad gal sportininkas kokios mėsos netinkamos užvalgė.

Dar paskui tas pats Grigorij Rodčenkov sukūrė ir dar naujesnį dopingą – „Kunigaikštienę“ („Duchess“). Beje, čia gali būti ir žodžių žaismo – kai kurie gandai sako, kad išties tai pavadinimas buvo „Diušes“, kaip kriaušinio limonado. Tik paskui kažkaip susianglino tas tarimas. Na, bet nesvarbu, čia mes nukrypom.

„Duchess“ receptūroje buvo panaudoti trys skirtingi anabolikai (trenbolone, oxandrolone, methenalone), visi – daug mažesniais kiekiais, parinkti taip, kad neturėtų tokių specifinių metabolitų, kokius turėdavo turinabolas. Viskas buvo irgi tirpinama alkoholyje – vyrams „Chivas“ viskyje, moterims – „Martini“ vermute. Vienas miligramas steroidų mišinio vienam mililitrui gėrimo. Toksai alkoholinis tirpalas buvo patogus ne tik dėl to, kad steroidai daug efektyviau įsisavinami per gleivinę. Esmė buvo tame, kad viską galima buvo dar ir labai gerai užmaskuoti. Sportininkai gi nevartoja jokių tablečių, ko jūs norit – tiesiog išgeria kartais.

Aišku, tas gėrimas būdavo visad specifinis – kur nors vonioje, ilgai skalaujant tą pagerintą viskį ar vermutą burnoje, o paskui išspjaunant jį į kriauklę.

Bet tie dopingai buvo dar toli gražu ne viskas – esmė tame, kad olimpiniai sportininkai yra tikrinami ne tik per žaidynes – jie tikrinami visų treniruočių metu. Pas sportininką visiškai netikėtai ryte gali pasibelsti inspektoriai – ir paprašyti, kad jis pasysiotų į buteliuką. Ir štai tokius tikrinimus apgauti yra gana sunku. O būtent tokie tyrimai dabar ir yra esminis dopingo kontrolės įrankis.

Kad tokių tikrinimų nebūtų ar kad jie neveiktų, įsijungė Rusijos FSB – ji ir su tikrintojais pakalbėdavo, ir jei reikdavo, dar labiau pakalbėdavo. Žodžiu, jūs supratote.

Kad neliktų jokių galimybių įkliūti, Maskva netgi susikūrė visiškai tikslų antidopinginės laboratorijos kloną. Viena, WADA dirbanti ir besitreniruojančius sportininkus tikrinanti laboratorija – RUSADA – dirbo oficialiai, o kita, įslaptinta – tiksliai atkartodama visus oficialiosios laboratorijos veiksmus. Kai tik iš kažkurio sportininko būdavo imamas šlapimo mėginys, mėginį gaudavo ir veidrodinė laboratorija.

Jei veidrodinė laboratorija tyrimuose aptikdavo dopingo požymių, išsyk būdavo imamasi veiksmų – Maskvoje esančioje RUSADA (WADA) dirbančioje laboratorijoje būdavo pakeičiami šlapimo mėginiai. Į svetimus, neturinčius dopingo. Sočio olimpinių žaidynių metu šiai laboratorijai vadovavo tas pats Grigorijus Rodčenkovas, kuris tuo pat metu ir kūrė naujus dopingo būdus Rusijai, ir rūpinosi, kad Rusijos komanda per tas žaidynes laimėtų.

Laboratorijoje keičiami šlapimo mėginiai būavo ne taip jau paprastai – kad nesigautų jų falsifikuoti, jie būna saugomi specialiuose stikrliniuose buteliukuose, turinčiuose serijinius numerius. Viename iš savo interviu Grigorijus Rodčenkovas papasakojo, kaip Rusijos FSB pareigūnas jam atnešė tokį pat buteliuką, su padirbtu serijiniu numeriu, skirtą tam, kad jis būtų padėtas vietoje ten buvusio originalaus, kur sportininko šlapime galėta būti dopingo pėdsakų.

Taigi, galų gale Rusija visgi pralenkė Rytų Vokietiją – jei pastaroji šlapimą keisdavo sportininkų organizme, tai Kremliaus veikėjai taip nesismulkino – varė svetimą šlapimą tiesiai į oficialias olimpines antidopingines laboratorijas, kurių darbuotojai buvo tiesiog perimti.

Kažkuriame lygyje, atrodo, dopingo laboratorijų papirkinėjimą FSB ar GRU galėjo išplėsti net ir užsienyje – tą rodo jau minėtas skandalas su septyniais JAV aptiktais Rusijos šnipais.

Gal ir dabar tebekeičia ten taip tuos mėginius. Nauji skandalai apie tai, kad RUSADA sugrąžinta, nepaisant to, kad praleidžia visus terminus patikrinimams ir duomenims pateikti, irgi kelia minčių.

Skandalai ir jų tęsinys

Kodėl Rusija savo laiku skelbė tuos Rodčenkovo metodus, skirtus dopingo aptikimui? Ogi su paprasta mintimi: kadangi Rusija turi geresnius dopingo metodus (pradžioje trenbolonas, o paskui ir ta „kunigaikštienė“), visvien dopingas nebus aptiktas. O kadangi kitos šalys tokių dopingo programų neturi – tai kažkuri dalis jų sportininkų bus eliminuota. Net jei tai bus labai menka dalelė – vis šis tas.

Planas buvo labai logiškas, viskas turėjo taip ir būti, ir taip būtų ir buvę, jei ne rusiški bardakai. Reikalas tame, kad jie kažkuriuo metu ėmė tiek pasitikėti savo tomis dopingo galimybėmis, kad kad tiesiog apstojo saugotis, o negana to – naudoti ir perteklinius to dopingo kiekius, ir per ilgai, ir taip toliau. O paskui prasidėjo dar ir retrospektyviniai dopingo tyrimai. WADA ėmė tirti krūvas senų senų mėginių  – žodžiu, jau matėte, kaip Rusijos komanda olimpinėse žaidynėse atstovauja neaišku ką.

Žinoma, tokie reikalai nepatiko Kremliui, tad FSB (buvusi KGB) ten pradėjo tvarkyti tuos reikalus. Pačioje 2016 metų pradžioje netikėtai ir paslaptingai mirė du aukščiausi Rusijos sporto pareigūnai, susiję su antidopinginiais tyrimais ir ta pačia, jau minėta RUSADA – Nikita Kamajev ir Viačeslav Sinev. Abu mirė lyg ir nuo natūralių priežasčių, bet tos mirtys įvyko praėjus vos porai mėnesių po to, kai WADA paskelbė tyrimą, pagal kurį paaiškėjo, kad Rusija vykdo didžiulę valstybės organizuojamą dopingo programą. Abu pareigūnai po to atsistatydino ir iškart numirė. Vat tiesiog vat taip.

Tyrimas, kurį 2015 pabaigoje paskelbė WADA, buvo 323 puslapių ir pagal jį paaiškėjo, kad Rusijos dopingo programa savo mastais smarkiai aplenkė netgi tą nesuvokiamą, iki tol rekordine buvusią programą, kurią vykdė Rytų Vokietija. Jame buvo įvardinami esminiai punktai:

  • Krūva trenerių buvo susieti su dopingo rezultatų slėpimu, pora jų vienareikšmiškai susieti dar ir su dopingo platinimu, tuo pačiu buvo apkaltinta ir Rusijos atletikos federacijos medicinos komisija.
  • Rusijos atletams būdavo duodamas pasirinkimas: arba vartoti dopingą, arba jie nebus imami į rinktinę. Kad sportininkai mažiau laužytųsi, jiems nuolat kaldavo tą patį aiškinimą, kad esą visi be išimties visame pasaulyje naudoja dopingą.
  • RUSADA agentūra, kuriai vadovavo Grigorijus Rodčenkovas, kyšininkavo, o preš WADA patikrinimą sunaikino kone pusantro tūkstančio sportininkų šlapimo mėginių.
  • Maskvoje buvo įkurta antra laboratorija – Maskvos sporto komiteto draudžiamų medžiagų identifikacijos atletų mėginiuose laboratorija, kuri užsiėmė neaiškia veikla, buvo kontroliuojama Maskvos miesto vyriausybės ir buvo susieta su mėginių naikinimu.
  • 2012 metų olimpinėse žaidynėse buvo identifikuoti 14 atletų, kurie buvo įtarti dopingo vartojimu dėl specifinių elgesio požymių, pvz., dėl vėlavimų pasitikrinti ir pan. Duomenys apie juos buvo perduoti Rusijos atletikos federacijai ir tarptautinei atletikos federacijų asociacijai, bet abidvi viską sabotavo, sportininkai nebuvo nei papildomai tikrinami, nei nušalinti.
  • Laboratorijos Sočyje ir Maskvoje buvo ne šiaip veikiamos Rusijos valstybės pareigūnų, bet jų darbuotojai buvo ir bauginami, kad darytų tyrimus taip, kaip reikia.
  • Tarptautinė atletikos federacijų asociacija yra korumpuota, joje klesti kyšininkavimas. Kyšininkavimu ten užsiėmė net aukščiausi vadovai.
  • Net ir tyrimo vykdymo pabaigoje, 2015 metais, Rusija masyviai naudojo dopingą Saranske esančiame olimpinių treniruočių centre.

Tuo pat metu buvęs WADA prezidentas Dick Pound dar pakomentavo, kad WADA irgi ne be nuodėmės, nes labai ilgai ir smarkiai ignoravo dopingo tyrimus. Dick Pound tuo pačiu atkreipė dėmesį, kad yra ir kažkiek kitų valstybių, kurios irgi dopingu smarkiai piktnaudžiauja – pvz., Kenija.

2016 metais tos pačios RUSADA laboratorijos direktorius Grigorijus Rodčenkovas sutiko tapti WADA liudytoju. Rezultate visam gyvenimui banus gavo 43 Rusijos atletai.

Rusija tuo tarpu sureagavo taip, kaip toje šalyje įprasta: prieš Grigorijų Rodčenkovą buvo iškelta byla, kaltinant jį, kad čia jis sunaikino mėginius ir yra kaltas dėl visko, kuo kaltinama Rusija. Tuo pat metu Rusijos sporto vadai pareiškė, kad WADA neteisi ir juos tik puola.

Rezultate Grigorijus Rodčenkovas pabėgo iš Rusijos į JAV, kur atskleidė dar daugiau visokių detalių apie tuos dopingo piktnaudžiavimus.

O štai čia ir prasideda ta dalis, kuri lieka ir neaiškia, ir įdomia: po kiek laiko WADA ėmė vos ne ginti Rusiją, prasidėjo didžiulės propagandinės kampanijos pačioje Rusijoje, sakančios, kad Rusijos sportininkai nekalti, paskui – vėl nauji ir nauji faktai, kad Rusijos sportininkai kalti, vis nauji senų mėginių tyrimai, rodantys piktnaudžiavimus, o dar paskui – keisti kriminalai, kaip jau minėtas straipsnio pradžioje – kai Rusijos GRU šnipai prigaunami, belendantys į visokias dopingo laboratorijas.

Kiek keistai prasidėjo ir dar kiti skandalai, kurie dabar JAV tampa teisėsaugos tyrimų sritimi, kaip pvz., įdomūs atvejai, kur beisbolo žaidėjai nubaudžiami už dopingo vartojimą, nors atrandami keistai nereguliarūs to dopingo vartojimo požymiai – pvz., vienas testas rodo turinabolą, kitas nerodo, paskui vėl rodo, ir panašiai, t.y., nėra požymių, kad dopingavimas turėtų kažkokią logiką. Vienas iš spėjimų – kad kažkuriuos blogus rezultatus gali sukelti kažkokios kitos steroidinės, bet neuždraustos medžiagos, galinčios būti sportininkų vartojamuose, gana specializuotuose produktuose, kurie gal kažkuo ar užteršti, ar šiaip netinkami. Tarp tų produktų gali būti ir JAV neuždraustų anabolikų, kurie organizme gali skilti, duodami tuos pačius metabolitus, kaip ir turinabolas – pvz., tą daro Halodrol-50.

Blogiausia, kad kai kurie baltymų gamintojai patys paslapčia prideda nedidelius anabolikų kiekius į baltymus, kuriuos vartoja sportininkai. Kadangi anabolikų efektas pasijunta greitai, mažiau patyrę sportininkai tokius baltymus ima vertinti kaip labai teigiamus ir todėl pirkti. Bet  kaip tik dėl tokių baltymų kartais nukenčia sportininkai, kurie niekad gyvenime jokių dopingų vartoti net negalvojo. Ir taip, tarp pridedamų anabolikų – turinabolas bene populiariausias. USADA (JAV antidopingo asociacija) tuose sportininkams skirtuose baltymuose ir šiaip visokiuose maisto papilduose mato vieną iš didžiausių problemų – tie anabolikai ten pasitaiko nekontroliuojamai. Kartais būna netgi taip, kad švaraus produkto partija užteršiama, nes gaminama tais pačiais įrenginiais, kaip ir koks nors mišinys, kuriame anabolikai yra naudojami.

Kita vertus, yra ir rimtesnių įtarimų – kad galimai kai kuriuos pozityvius testus falsifikavo trečiosios šalys, gal būt sukeisdamos užšaldytus šlapimo mėginius, buvusius laboratorijose, o gal būt, kai kada – netgi ir įberdamos mažas dozes dopingo sportininkams į maistą ar gėrimus be pačių sportininkų žinios. Vien tam, kad būtų tiek sukompromituotų sportininkų, kad Rusija jau daugiau nebūtų baudžiama už dopingo vartojimą. Tokių atvejų atsekamumas – išvis artimas nuliui.

Bet tam kartais net nebūtina padaryti didelių machinacijų – kaip pvz., gali pakakti tiesiog įsilaužti į kažkurios laboratorijos kompiuterį, sukeisti duomenų bazėje esančių buteliukų serijinius numerius ir viskas. Ir kažkas iš sportininkų nekaltai sukompromituotas (ypač jei jam priskirsi žinomai dopinginio sportininko buteliuką), ir, jei paaiškės klaidos – sukompromituota bus ir tyrimus dariusi laboratorija.

Tie pradžioje mano minėti septyni Rusijos GRU agentai buvo ne šiaip kokia nors propagandosklaida ar nuotoliniai hakeriai. Tai buvo žmonės, dirbantys būtent tam, kad falsifikuotų JAV sportininkų dopingo testų duomenis. Agentai, panašūs į tuos, kurie nuodijo žmones Solsberyje. Tokie yra GRU agentai.

Kad tarp asmenų, kuriuos valdo Rusijos agentai, gali būti net aukščiausių WADA pareigūnų – irgi kyla įtarimų. Jack Robertson, kuris vadovavo WADA tyrimams iki 2016, jau pareiškė, kad WADA nesiima veiksmų, nuolaidžiauja Rusijai ir skandina švarius sportininkus. WADA tuo tarpu jau kažkelintą kartą praleidžia visas datas, iki kada Rusija turėjo prisiduoti su visomis laboratorijomis ir netgi panaikino blokavimą RUSADA agentūrai – tai pačiai, kuri klastojo duomenis ir kurios vadovas Grigorijus Rodčenkovas tuo pat metu dirbo, kurdamas Rusijai naujus dopingo metodus.

Žodžiu, reikalai čia vyksta nevaikiški. Klausimas, kada ir kaip turėsime taikinių Lietuvoje.

 

——–

* Tą preparatą, „Oral Turinabol“, apie kokius 1965 išrado Rytų Vokietijos įmonė Jenapharm. Lietuvoje ji buvo visai žinoma, bet dėl visai kitų preparatų – sunkiai gaunamų, deficitinių geriamų kontraceptikų, kuriuos gamino Germed fabrike. Įprasti hormoniniai kontraceptikai pradžioje būdavo išvis tik leidžiami, ampulėse. Paskui pasirodžiusios vokiškos geriamos tabletės „Ovosiston“ buvo kaip stebuklas, paskui pasirodė „Sequostat“, „Minisiston“ ir „Trisiston“, o paskui berods atsirado ir kažkokios tabletės, geriamos kartą per savaitę – tai jau buvo išvis kažkokia nuostabybė. Vaistinės tokių tablečių neturėdavo net su receptais. Bet turėdavo su pažintim. Net nenoriu spėlioti, kiek viena tabletė kainavo juodojoje rinkoje.

** Bendrai tai ne tik tos dopingo slėpimo praktikos baisios. Dopingas ir pats savaime klaikiai žaloja organizmą. Prieš kokius tris dešimtmečius Lietuvoje buvo labai stipriai suklestėjęs kultūrizmas (daugaiusiai gal mafukų dėka) – tai ten vyrukai anabolikus vartodavo tiesiog be proto, prisipirkę už bet kokias kainas. O paskui, dar nei 30 nesulaukę, keliaudavo į ligonines su sunkiomis ligomis. Dažniausiai, aišku, pareidavo kokie nors inkstai, bet būdavo ir blogiau – dėl prisiaugintų raumenų kildavo didžiulis kraujotakos sistemos disbalansas, o kaip to pasekmė – tipiški miokardo infarktai, labai labai jauname amžiuje. Aišku, čia taip būdavo su tuo nevaldomu anabolikų vartojimu, bet ir esant kontrolei, pasekmės būdavo labai blogos. Sportininkai, kurie tuos preparatus vartoja, paskui turi begalę sveikatos problemų.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook
Facebook
0Share on Google+
Google+
0Share on LinkedIn
Linkedin
Tweet about this on Twitter
Twitter

13 thoughts on “Kremlius taikosi į pasaulio sportininkus

  1. Giedrius

    Regis, kad žodį „prigavo“ naudojate vietoje žodžio „pričiupo“. Turite daug skaitytojų, kurie seka Jūsų pavyzdžiu ir klaidingai tą žodį naudoja.
    Prigauti
    prig|auti, prigauna, prigavo apgauti: Jis gudrus, jo niekas neprigaus. prigavo merginą. sngr.: Žiūrėk, kad neprisigautum. prigavikas dkt. prigavikė dkt. prigavimas.

    Reply
  2. Audrius

    Sirdies pagrindinis komponentas yra raumuo. Bet koks manipuliavimas su raumenimis atsiliepia sirdziai. Todel net naturalus kulturizmas daugeliu gali sukelti problemas su sirdimi. Beje sporto sakose, kur svoris yra kertinis elementas siekiant pergales, stengiamiasi numesti svori riebalu saskaita, toliau raumenu ir net skysciu. Va idomu kaip i duretikus WADA reguoja? Ypatingai naturalius.
    Siaip tai atskira tema yra dietos, kurios vietoje riebalu sumazina raumenu ir kaip pasekme zmones susiduria su sirdies problemomis.

    Reply
  3. LT

    o ko daugiau tikėtis iš kacapų, Rusija jau senai supuvusi iki pat šaknų visais atžvilgiais.

    Reply
  4. VERBAL-D

    Labas, kas tai per organizacijos:
    -- Tarptautinė atletikos federacijų asociacija;
    -- Rusijos atletikos federacija.

    Reply
  5. Saulius

    WADA = World Antidoping Agency. Tarptautinės organizacijos statusą turinti Agentūra, pripaźystama valstybių . Ne asociacija, kuri turi laisvą narystę.

    Reply
  6. Vaiva

    Apie Grigorijų Rodčenkovą ir visą šitą istoriją yra sukurtas filmas “Icarus”. Labai įdomi video dokumentacija aprašytų įvykių realiu laiku.
    Beje, labai ačiū už dar vieną kokybišką įrašą. Kaip visad puikiai!

    Reply
  7. Riote

    Visiškai autorius nepalietė HGH problematikos. HGH tik 1989 įtrauktas į draudžiamų preparatų sąrašus. 2004 Atėnuose visi positive GH tetai buvo panaikinti ir niekas dėl to nenubaustas. Labai sunku atsekti, nes pusperiodis tik 20 min.
    90 -- ųjų kultūristai. Skiriasi testo ir hgh poveikis širdies raumeniui. . .+ labai neigiamai veikia intervalinis treniravimas (VDR naudotas arkliukas greitiems rezultatams pasiekti). Dalis Lietuvos kultūristų vartojo hgh -- jau tada Lietuvos biochemikai turėjo ką pasiūlyti, todėl CCCP 🙂 iš pradžių realiai dominavo Lietuviai. + gera sporto medicina -- na buvo kur pasikonsultuoti, dėl vartojimo, tad nebuvo taip blogai pas mus ir nekrito kaip musės tie kačiokai. Nuo kulkų, bytų ar atidaužytų inkstų manau daugiau jų išėjo anapilin. Aišku, tamsioji jėgos pusė visada traukė silpnavalius, greito rezultato mėgėjus, kurie pasiruošę parduotį bet ką, vardan greito rezultato. Bet iš esmės steroidų administravimas buvo gana aukštam lygmenį, ir dar nemažai 90 ųjų kačiokų gyvi ir dabar sportuoja savo įkurtose sporto klubuose. Iš esmės vartojusių HGH daugiau gyvųjų. Aplamai lietuvių gera genetika, proporcingi kūnai. 90 ųjų dvasioje atsirado tokios žvaigždės kaip Audrius Jegelevicius, Roberas Burneika ar Živilė Raudonienė.
    Karts nuo karto rusiškuose forumuose nuteka info apie testo ar HGH poveikio tyrimus. Turi jie ten sukaupę žinių tuo klasimu. BET -- jei galit -- nevartokit. Šiuolaikinė sporto medicina ir žinios natūraliom priemonėm leidžia pasiekti 95 proc. su steroidais pasiekiamo rezultato…
    Mike Mentzer mokėsi „ant daktaro“. Dorian Yates du metus prieš paimdamas svarmenis ėmė knygutes. Toks netyčia gavosi vienas sakinys apie HGH.

    Reply
    1. Rokiškis Rabinovičius Post author

      HGH (human growth hormone) nėra steroidinis, mechanizmai ten visiškai kiti. Tik vat iš kur jo ir per kur anais laikais gaudavo -- tai ką aš žinau, jei neklystu, ilgą laiką vienintelis šaltinis jam buvo nėščių moterų šlapimas :-/ Pramoninė produkcija, kaip aniems laikams, atrodo labai abejotinai.

      Dėl kačiokų -- kažkas gal ir gyvi, bet tos epidemijos su širdies raumens pažeidimu tai irgi buvo.

      O dėl šiuolaikinės medicinos -- jo, kartus su dietomis ir gerai parinktais režimais duoda rezultatus, kurie beveik nesiskiria. Bet ta natūralistų banga pasaulyje berods prieš kokius 20 ar kiek metų prasidėjo, ne toks jau senas dalykas ji?

      Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *