Rokiškis Rabinovičius

Apie generinius ir etinius (firminius, originalių kūrėjų gaminamus) vaistus jau tiek ir tiek kalbų buvo, bet taip kažkaip ir neatsirado nieko, kas viską sudėstytų vienoje vietoje. Tai gal aš ir sudėstysiu – apie tai, kuo skiriasi generikai (įvairių gamintojų gaminami neoriginalūs vaistai) ir etikai (originalių, firminių gamintojų vaistai).

Tingintiems skaityti – galiu išsyk viską suvesti į kelis punktus:

• Dauguma atvejų generiniai ir etiniai veikia maždaug taip pat gerai. Išties skirtumų pastėbėti dažniausiai nesigauna. Ir jei imsim generalizuotai – tai Aurelijus Veryga iš esmės yra teisus, aiškindamas, kad generiniai nuo etinių nesiskiria. Dažniausiai.
• Kai kuriais atvejais būna, kad atsiranda skirtumai, ir jie gali būti tikrai dideli. Nors etiniai vaistai dažniau būna geresni, bet kartais gali būti ir taip, kad geresni bus generikai. Priežasčių tam būna įvairių, bet dažniausiai tai susiję su papildomomis, menamai įtakos neturinčiomis medžiagomis.
• Yra vietų, kur skirtumai tarp generinių ir etinių vaistų labai ryškūs – tai tose šalyse, kur kokybė nėra stipriai kontroliuojama. Tai reiškia, kad generiniai vaistai iš Baltarusijos gali būti tikrai daug blogesni. Bet ES ne šiaip sau neįveža vaistų iš Rusijos, Baltarusijos ar Indijos – tie vaistai tiesiog nepraeina kokybės kontrolės. Todėl jų čia pas mus ir nėra.
• Neretai skirtumai tarp generinių ir etinių vaistų pasireiškia ne jų gydomąjame poveikyje, o pašaliniuose reiškiniuose, į kuriuos kai kurie medikai neatkreipia didelio dėmesio. Bet pačiam vaistų vartotojui skirtumas tarp to, ar jis vidury nakties atsibus vemdamas, ar kažko panašaus nepatirs – gali būti labai didelis.
• Atskira problemų dalis – įvairūs alergenai, kurie būna specifiški, į juos reaguoja paskiri žmonės ir čia skirtumai gali būti labai dideli – vienas vaistas veikia kaip vaistas, o nuo kito gali kilti net ir anafilaktinis šokas. Tai priklauso ne nuo vaisto, o greičiau jau nuo jo vartotojo ypatybių.

Gerai, o jei dabar nepakako tiek sirtumų, tai pereikim prie detalesnių dalykų.

Būna, kad tie patys vaistai smarkiai skiriasi

Man ilgam užstriko vienas labai labai įdomus tyrimas, kurį JAV darė kažkuriais 196x metais. Tyrimas buvo apie tai, kiek ilgai išlieka vaistai, esantys civilinės saugos vaistinėlėse, skirtose branduoliniam karui. Tokios vaistinėlės buvo labai populiarios apie kokius 1950 metus, žmonės jas pirkdavosi ir palikdavo savo rūsiuose, kad jei kils karas – būtų vaistų. Valstybė irgi tokias vaistinėles pirko ir sandėliavo.

Vaistinėles gamino daug visokių firmų – nebuvo tokio vaistų gamintojo, kuris gamintų viską, tai trečiosios firmos tiesiog pripirkavo vaistų iš skirtingų gamintojų, sudėdavo į vaistinėles ir viskas. Vaistinėlės būdavo saugomos įvairiomis sąlygomis – kai kurioms tekdavo iškentėti ir -20 temperatūrą,  kitoms – ir +50. Vienos gaudavo drėgmės, kitos gulėdavo sausai. Vienos buvo vis dar visai naujos, metų ar dviejų senumo, o kitos – pirktos dar II Pasaulinio karo pabaigoje, ketvirtį amžiaus išgulėjusios.

Tyrimus skaičiau seniai, tai dabar net neprisimenu, kur jų ieškoti – kita vertus, Google jums padės*. Panašių tyrimų buvo daroma keletas, skirtingų tarnybų užsakymais, bet visų rezultatai buvo panašūs. Tai vat iš savo kiauros atminties kažkiek čia papasakosiu.

Manau, kad išsyk galit numanyti, kad skirtumai tarp vaistų kokybės buvo labai dideli. Bet kai tuos vaistus ištyrė, paaiškėjo, kad įdomumų buvo dar daugiau, nei tikėtasi:

• Dalis vaistų tiriamuose pavyzdžiuose turėjo mažiau kaip 20% numatytos dozės. Kai kada toks mažas kiekis būdavo randamas ir pakankamai naujose vaistų pakuotėse, vos kelerių metų amžiaus.
• Kitais atvejais būdavo randami vaistai, kur veikliųjų medžiagų yra iki 50% daugiau, nei deklaruojama ant pakuotės. Kartais taip būdavo ir su labai senais, ilgai išgulėjusiais vaistais.
• Nebuvo nei vieno gamintojo, kurį galima būtų įvardinti kaip pritaupantį ar per daug vaistų dedantį – pas visus tokie pasiskirstymai buvo su skirtingais vaistais.
• Tik kai kurie preparatai buvo tokie, kur su amžiumi kiekis mažėja. Ddiesnė dalis visgi buvo tokie, kur tiesiog didelis dozių išsibarstymas, nepriklausantis nuo amžiaus.
• Kai kurie vaistai senomis dozuotėmis visgi pasitaikydavo didesniais kiekiais – toks vaizdas, lyg gamintojai vėliau būtų kažkiek sumažinę dozes.
• Skirtingoms sąlygoms esant, būdavo gana skirtingi tų vaistų pasikeitimai. Nesigavo identifikuoti bendrų sąlygų, kurios užtikrintų gerą visų vaistų išlikimą.
• Nesigavo nustatyti jokios geriausios kompanijos, nes su visų kompanijų vaistais buvo didelių problemų. Blogiausios kompanijos kai kuriuos vaistus gamino geriau už kitus – taip, kad dozės atitikdavo tiksliau ir išsilaikydavo ilgiau.
• Nesigavo identifikuoti ir pakuočių, kurios geriausiai padėtų vaistams išlikti.
• Bendrai imant, netgi visai naujuose vaistinėlių komplektuose apie penktadalis vaistų buvo greičiau netinkamais, nei tinkamais vartojimui. Senesnėse vaistinėlėse pokyčiai buvo tokie, kad vaistų tinkamumas buvo išvis neprognozuojamas – gali pasisekti, o gali ir visiškai nesąmonė būti.

Man labiausiai užstrigo, kad kai kurių vaistų jau pagaminimo momentu būdavo per daug, o kai kurių per mažai ir kad nebuvo jokių geresnių gamintojų – pas visus buvo tokių nesąmonių su kai kuriais vaistais. Būtent gamintojo bardakų, o ne vaistinėlių bardakų.

Keli vėlesni tyrimai irgi rodė, jog problemos lieka. Daryk tu ką nori, bet problemos lieka ir viskas.

Kokie gali būti skirtumai tarp generinių ir etinių vaistų

Išties tai čia skirtumai ne tiek tarp generinių ir etinių, kiek bendrai tarp skirtingų gamintojų vaistų, o kartais – ir tarp to paties gamintojo skirtingų partijų. Šiais laikais tie skirtumai matyt gerokai mažesni, nei anais, kai tie amerikiečiai tyrimus darė, bet visvien įdomumų yra.

Bene didžiausi skirtumai – išties ne dėl veikliųjų medžiagų, kurių kiekis reguliuojamas, o dėl papildomų, pagalbinių medžiagų. Atrodytų, kad šios gali būti nesvarbios, bet išties tai taip nėra.

Pagalbinių medžiagų įtaka gali būti pakankamai stipri, o tos medžiagos pas skirtingus gamintojus gali būti visai skirtingos. Ir šiaip gali būti visokių skirtumų:

• Vaistų tabletės ar kapsulės gali būti su apsaugine danga, kurios dėka ištirpsta tik tam tikroje virškinimo stadijoje – vienu atveju skrandyje, kitu atveju – kažkurioje, gal netgi ir specifiškai apskaičiuotoje žarnyno dalyje. Dėl to gali atsirasti įvairūs skirtumai:
  • Gali skirtis ir efektyviai įsisavinama vaisto dalis, o todėl – ir ilgalaikė jo koncentracija kraujyje. Tarkim, gausit po 100mg to paties preparato, bet koncentracija kraujyje, o tuo pačiu – ir gydomasis efektas gali skirtis keliomis dešimtimis procentų. Taip gali būti kad ir dėl to, kad vaistas nebuvo suskaidytas skrandžio sulčių.
  • Dėl panašių priežasčių gali būti skirtumai ir kitais atvejais – pvz., kažkas iš uroseptikų gali būti efektyviau šalinamas per inkstus, o todėl irgi sukurti geresnes gydančias koncentracijas.
  • O gali būti ir taip, kad dėl skirtingo įsisavinimo skirsis pašaliniai reiškiniai. Pvz., tokie, kaip pykinimas ar viduriavimas.
• Panašiai gali skirtis ne tik tabletės danga, bet ir pagalbinės medžiagos, nustatančios tabletės tirpumą. Vienu atveju vaistas gali ištirpti greitai (įmetus tabletę į vandenį – ji gali suirti per sekundes), o kitu atveju – tirpimas gali trukti ar netgi dar lėčiau. Tai irgi veikia ir pašalinius reiškinius, ir paties vaisto veikimą.
  • Dėl to gali gerokai skirtis pikinės vaisto koncentracijos kraujyje. Pvz., kažkuris vaistas gali suveikti labai staigiai, ir žmogus išsyk pajus gydantį poveikį. Tai gali būti aktualu, jei vaistas yra skirtas kraujospūdžiui reguliuoti – dėl to, beje, būna daromos ir tabletės, kurios netgi burnoje ištirpsta, kad tik greičiau per gleivinę įsisavintų. Formaliai žiūrint, preparatai čia gali būti vienodi (tas pats kiekis tos pačios veikliosios medžiagos), nors poveikis realiai skiriasi.
  • Būna ir kitokių atvejų – pvz., kažkurio gamintojo tabletė tirps žarnyne ir labai lėtai, o dėl to veiks švelniau, bet parą laiko, kai kito gamintojo vaistas suveiks staigiau, stipriau, bet jo poveikis apslops jau po pusės paros. Sako, panašūs skirtumai labai jaučiami, kai kalba eina apie neuroleptikus, antidepresantus ar kitus nervų sistemą veikiančius vaistus. Tokie skirtumai gali reikšti, kad vieno gamintojo vaistą vartodamas, žmogus jausis kažkiek apsnūdęs, bet bendrai – tvarkoje, o kito gamintojo vaistą pavartojęs – pasijus tiek apglušintas, kad net aplinkoje sunkiai orientuosis, ir blogiausia – kad dalį laiko nejaus gydančio poveikio. Nors dozės bus lyg ir vienodos.
• Dalimi atvejų pagalbinės medžiagos, įskaitant ir stabilizatorius, gali būti nenagrinėjamos, kaip vaisto dalis, bet gali daryti labai didelę įtaką vaisto ilgaamžiškumui ir atsparumui visokioms laikymo sąlygoms.
  • Pvz., kažkurie papildomi junginiai gali sustabdyti ilgalaikį vaisto skilimą, tad nors galiojimo laikai pas du preparatus gali būti vienodi, to galiojimo laiko pabaigoje veikliųjų medžiagų kiekis tabletėje gali gerokai skirtis. Itin tie skirtumai gali pasijusti, jei vaistas laikytas prastesnėmis sąlygomis, pvz., per aukštoje ar per žemoje temperatūroje.
  • Nors vaistinėse vaistų laikymo sąlygos dažniausiai būna geros, tinkamos, tos sąlygos gali skirtis pervežimo ar tarpinio sandėliavimo metu, bet dažniausiai – laikant vaistą namuose. Dėl to gali susidaryti pusiau pagrįstas įspūdis, kad kažkurio gamintojo vaistai prastesni.
  • Kai kuriais atvejais dėl prastų laikymo sąlygų tabletėse gali suirti labai didelė veikliųjų medžiagų dalis, tad namuose pusmetį ar kelis metus pastovėję vaistai gali pasidaryti menkai veiksmingais. Ir tada atrodys, kad kažkodėl jie neveikia, kai kito gamintojo vaistai, tik ką nusipirkti iš vaistinės – kažkodėl veikia.

Būna ir dar kitų, ryškesnių skirtumų, tik visa laimė, kad ne Europos Sąjungoje. Tokių, kur gamintojai šūdą mala.

Antibiotikai Afrikoje

Bene ryškiausiai skirtumai tarp generikų ir etikų gamintojų kadaise pasimatė Afrikoje, kur žmonės gyvena siaubingai skurdžiai, tad vaistų nusipirkti tiesiog neišgali. Atitinkamai, geromis technologijomis gaminami vaistai jiems neįperkami iš principo, o net ir prasčiau gaminti – irgi tik vos ne vos.

Štai ten ir pasimatė, kaip kartais būna, kai bandoma pritaupyti. Bene ryškiausiai pasimatė ant antibiotikams atsparių tuberkuliozės epidemijų.

Situacija buvo paprasta: kadangi vienintelis konkurencinis faktorius buvo vaistų kaina, daugelį Afrikos rinkų uždominavo Indijos vaistų gamintojai, urie žiūrėjo tik vaistų savikainos. O vaistų savikaina smarkiai sumažėdavo, kai veikliųjų medžiagų į tabletes įdėdavo mažiau. Kartais – vos kokius 20% nuo deklaruojamo kiekio, o kartais – gal ir dar mažiau.

Kai visokios bakterijos ir kiti panašūs gyviai gauna vos penktadalį ar dešimtadalį reikalingos antibiotiko dozės, tai vietoje to, kad visi išmirtų, dalis išgyvena. Ir jei išgyvena – tai reiškia, kad ima veikti natūrali atranka. Ir atsirenka atsparūs mikroorganizmai.

Taip Afrikoje per krūvą metų buvo išvestos visokiems antibiotikams atsparios tuberkuliozės formos. Ir kai kurių kitų infekcinių ligų atsparios formos – irgi. Ir dabar jau ir didelės, pakankamos antibiotikų dozės nuo tų tuberkuliozės formų nebepadeda.

Priežastis – akivaizdi: pigių generikų gamintojai didinosi pelnus, mažindami realias dozes, o jokios kontrolės ten nebuvo, niekas netikrino tų vaistų kokybės.

Štai dėl tokių bajerių generikų gamintojai kažkuriuose sluoksniuose gerokai pasigadino savo vardą (ypač – Indijos gamintojai). O tie gamintojai, kurie norėjo gerą vardą išlaikyti – buvo priversti laikytis tiek paaukštintos kokybės ir visokios kontrolės, kad vaistai jau nesigaudavo labai pigūs.

Kai jums kyla klausimas, kodėl lyg ir panašūs vaistai, turintys tas pačias veikliąsias medžiagas, bet gaminti kažkur Indijoje, Baltarusijoje ar Rusijoje, kainuoja kelis kartus pigiau – tai vat jums ir atsakymas – jie gaminami be europietiškos kokybės ir be europietiškos kontrolės. Todėl jie ir yra tokie pigūs. Ir ten veikliųjų medžiagų kiekis dėl to kartais skiriasi pakankamai smarkiai.

Būtent dėl to, kad tokie pigūs atsilikusių šalių gaminti generikai anei niekaip nesugeba praeiti europinių kokybės testų – būtent todėl jų Lietuvoje ir nėra.

Jei sugalvosite pirktis vaistus kažkur Baltarusijoje ar kokiame turgelyje – tai turėkite omeny, kodėl jie tokie pigūs. Pigūs, nes prasti. Prasti – tai reiškia, kad kartais nepagydantys. O kartais – netgi galintys sukelti problemas dėl išsivystančio bakterijų atsparumo ar dar kokių nors nesąmonių.

Žodžu, ne visi generikai vienodi. Europos Sąjungoje generikai yra geri, bet kitur būna ir tokių, kad geriau jų nevartoti.

Paprasčiausias aspirinas

Deja, būna bėdų ne tik su kažkokiais indiškais ar kiniškais vaistų gamintojais. Būna ir kitokių bėdų, kur skirtumai tarp generikų ir etikų pasimato labai ryškiai.

Kartais lyg ir neesminiai skirtumai būna labai žiaurūs: pvz., kad ir paprastas aspirinas, kurį metų metais geria širdininkai (jis skystina kraują ir taip apsaugo nuo infarktų ir insultų). Aspirinas turi vieną problemą – jis ėda skrandį. Iš dalies ėda per kažkokius ten fiziologinius procesus, kurie pakeičia skrandžio sienelių atsparumą rūgštims, bet smarkiai ėda ir šiaip tiesiogiai – kaip kokia rūgštis. Skrandis susidirgina, vystosi problemos, o paskui jos padidėja tiek, kad žmones tiesiog tampo nuo skausmų. O nustoti gerti to aspirino negalima.

Originalus aspirino gamintojas (prieš daugiau kaip 100 metų tą aspiriną sukūręs) – tai kompanija Bayer. Tiesą sakant, Aspirin – tai iki šiol tos kompanijos prekinis ženklas, o kitų gamintojų preparatas – tai tiesiog acetilsalicilinė rūgštis. Paprasčiausiai per daugybę metų tas žodis „Aspirin“ tapo faktiškai bendriniu – tai šitaip bet kurio gamintojo acetilsalicilinė rūgštis liaudyje ir vadinama.

Taigi, štai čia ir atsiskleidžia visas skirtumas tarp generinių ir etinių vaistų: kai širdininkas nusiperka paprastos acetilsalicilinės rūgšties, skirtos širdininkams (nuo kitų skiriasi tik dozuotė – 100mg), o paskui kasdien vartoja ją – jam skrandį tas daikatas ima ėsti ir išėda. O vat nusiperka du kartus brangesnės Bayer gamybos acetilsalicilinės rūgšties (irgi skirtos širdininkams) – ir kažkodėl skrandžio anoji jau neėda.

O neėda todėl, kad Bayer gamina aspiriną tabletėmis, kurios netirpsta skrandyje. Tos tabletės tirpsta tik kažkur žarnyne. Ir jose yra kažkokiso gana brangios specifinės medžiagos, kurios nuo to tirpimo skrandyje apsaugo, o nuo tirpimo žarnyne – neapsaugo. Vat taip tas aspirinas ir ištirpsta žarnyne, skrandžio neėsdamas. Ir skirtumas – didžiulis.

Šnekant žmoniškai, vienu atveju jūs galit vidury nakties atsibusti nuo refliuksų, kurie jums fontanais pagalvę suterš, o kitu atveju – bus tik šioks toks skrandžio pamaudimas, ir tai tik retkarčiais. Pačiam vaistų gėrėjui toksai skirtumas bus milžiniškas, nors gydomasis poveikis pas abu vaistų variantus bus visiškai vienodas. Generikai juk nesiskiria gydomuoju poveikiu nuo etinių, tiesa?

Man čia, beje, dar vienas klausimas kyla, ne į temą visai – kažkodėl širdininkams aspirinas išvis net nekompensuojamas. Nes ko gi tą aspiriną kompensuot, ko jie čia išvis nori, taigi tiesiog aspirinas?

Originalus Bayer aspirinas – tiesiog vienas iš pavyzdžių, kur originalaus gamintojo vaistas gali būti daug daug geresnis už daugelį generikų. Spėju, kad išties panašiai besiskiriančių vaistų gali būti gana daug ir gana įvairių.

Alergenai ir skirtingi vaistai

Dar vienas dalykas, kuris daug rimtesnis – tai kenksmingos, nepageidaujamos medžiagos, kurių mikroskopiniai kiekiai gali būti pas skirtingus gamintojus. Pagrindinai šis kriterijus svarbus daugeliui antibiotikų ir kitiems preparatams, gaminamiems biotechnologiniais metodais. Tiesiog skirtingi gamintojai tą patį vaistą gamina, naudodami skirtingus mikroorganizmus ar jų štamus, tad susidarančios mikroskopinės pašalinių baltymų priemaišos ten irgi skiriasi. O būtent į tas priemaišas retkarčiais (gerai, kad tikrai retai) atsiranda ir alerginės reakcijos – kai kada labai stiprios, tokios kaip anafilaktinis šokas.

Kalbant žmoniškai, jūs galite gerti, pvz., vieno gamintojo amoksiciliną ir jums nieko nebus. Tačiau jūs išgersite kito gamintojo amoksiciliną – ir gali būti, kad jums nepasiseks tiek, kad jūs numirsit. Aišku, jei neturėsit kokio nors tavegyl ar dar kažkokio antihistamininio preparato, o gydytojai bus toli. Švelnesniu atveju jums tiesiog bus labai bloga.

Čia svarbu suprasti, kad nors alergiją gali sukelti ir pats vaistuose esantis gydantis junginys (taip irgi būna), dažnai alergijos priežastimi tampa ne pats vaistas, o tik jame esančios priemaišos, susidariusios gamybos metu. Ir tai reiškia, kad skirtingų gamintojų vaistai kartais gali suveikti skirtingai.

Iš principo, alergijas gali sukelti bet kurie bet kurio gamintojo vaistai, ir nėra kažkokių specifinių priežasčių, dėl kurių originalūs (etiniai) vaistai būtų geresni. Gali būti, kad jums etinis vaistas kels alergiją, o koks nors daug pigesnis generinis – jokios alergijos nekels. Dažniausiai visokios alerginės reakcijos būna tik dėl to, kad yra kažkokios pašalinių baltymų liekanos. Ir jos skiriasi. Ir dažniausiai pilai išvalyti jų būna neįmanoma, nes chemiškai jos būna gana artimos pačiam gydančiam preparatui, o alerginę reakciją gali sukelti netgi neįtikėtinai menkais kiekiais.

Kažkiek lengvesniais atvejais tos alerginės reakcijos gali reikštis kokiais nors šiaip gal ir nebaisiais, bet užkamuojančiais reikalais – pvz., tuo, kad nuo kažkurio vaisto kyla viduriavimas. Arba tuo, kad vis kažkodėl akys traiškanoja. Arba, pvz., vis gerklę peršti ir nosis bėga. Arba šiaip vis koks nors bėrimas, spuogai ar niežulys.

Esminis dalykas, norint, kad nebūtų problemų dėl tų alerginių reakcijų – labai paprastas: tiesiog reikia, kad būtų įvairių vaistų pasirinkimas. Jei nėra vaistų pasirinkimo, gali atsitikti taip, kad jums reikės vaisto, jūs būsite alergiškas konkretaus gamintojo vaistui, o alternatyvos tiesiog nebus.

Efektyviausias metodas tokiu atveju – tai tiesiog galimybė rinktis vaistus iš kelių variantų. Net jei vieną kartą nepasiseks, kitą kartą jau žinosite, kad reikia bandyti kažkurį kitą vaistų variantą. Ir būtinai apie bet kokias alergines reakcijas reikia pasakyti savo gydytojui.

Reziumuojant apie generinius ir etinius vaistus

Išties dauguma atvejų generiniai ir etiniai (originalūs) vaistai iš esmės nesiskiria. Dauguma atvejų. Bet kartais tie skirtumai būna, ir tada pacientai išties apgalvotai ir logiškai skundžiasi, kad jiems vienas ar kitas vaistas netinka. Ir būna, kad jiems labai objektyviai netinka tas konkretus vaistas. Ir būna netgi taip, kad ir generikas tinka, o originalus etinis netinka.

Ką labai svarbu čia suprasti – visos diskusijos neturėtų būti suvedamos į tokias frazes, kaip „generiniai ir etiniai nesiskiria“, „čia dėl visko triukšmauja tik brangių etinių vaistų gamintojai“ ar „jūs čia nesijaudinkit, generiniai jums veiks taip pat gerai“. Nereikia skubėti absoliutinti.

Be abejonės – absoliučia dauguma atvejų generikai niekuo nesiskiria nuo etikų. Ir visokios metaanalizės tą rodo kuo gražiausiai. Bet tai statistiškai. Bet žinote, kaip būna – vartoji per gyvenimą 100 skirtingų vaistų, tikimybė, kad kažkas negerai suveiks – vos 1/100… Ir vat tai reiškia, kad statistiškai ima ir suveikia ne taip.

Kad kažkas nesiskiria didelėje, statistinėje imtyje – tai nereiškia, kad nesiskiria konkrečiais atvejais, o kad kartais pacientai nežino patys, kas juos veikia ar neveikia – tai taip irgi būna. Būna, kad pacientai sako, jog generikas jų neveikia, o veikia tik originalaus gamintojo vaistas, o paaiškėja paskui, kad ir generikas, ir originalus vaistas veikia vienodai – žodžiu, tik prisigalvojimai paciento galvoje. Kita vertus, pacientų prisigalvojimai neretai veikia kaip geras placebo efektas, o kai placebo efektas suveikia – tai irgi kartais padeda.

Būna ir taip, kad kažkuris vaistas, nesvarbu ar generikas, ar etikas, turi kokių nors nepageidautinų pašalinių poveikių, bet nei pats pacientas, nei gydytojas nepasirūpina tuos poveikius įvesti į duomenų bazę. Dėl to irgi būna sunku pasakyti apie vaistų skirtumus.

Visaip būna. Visgi noriu pasakyti, kad diskusija čia turėtų būti platesnė – apie tai, kad skirtingi skirtingų gamintojų vaistai kai kada, tiesiog konkrečiais atvejais kažkam gali skirtis, o todėl kartais būtina galimybė juos rinktis. Ir ta galimybė gal būtina netgi ne tiek gydytojui, kiek pacientui, nes būtent pacientas tuos skirtumus ir pajunta. O paciento juntami skirtumai čia gali būti labai dideli.

Dėl to labai svarbu, kad visada būtų galimybė rinktis iš kelių, skirtingų gamintojų vaistų. Bet tam labai svarbu yra tai, kad tie gamintojai konkuruotų – o konkurencija įmanoma tik tada, kai rinkoje egzistuoja keli gamintojai. Akivaizdu – jei liktų tik kažkas vienas, tai kitų neliktų, o tuo pačiu neliktų ir galimybės rinktis. Todėl labai svarbu, kad įvarių gamintojų vaistai būtų kompensuojami (pvz., skaičiuojant tą kompensavimo dydį pagal pigiausią iš vaistų) – tiesiog kad pacientas galėtų rinktis.

Kita vertus, čia jau mes pereiname prie rinkos reguliavimo mechanizmų, o tai jau būtų visai kita tema.

P.S. straipsnis buvo peržiūrėtas vienos puikios nuostabios gydytojos, kuri pastebėjo, jog čia labai daug rašybos klaidų – ypač visokių praleistų raidžių. Deja, aš šių klaidų pastebėti nesugebėjau, nes žinot, kaip būna – pats rašai, tai ir matai tą, ką galvoje turi, o ne ką esi užrašęs.

 

———-

* Deja, paskutiniais metais Google vis optimizuoja savo paslaugas, vis nukirsdami kažką jose. Žodžiu, mažais pjūviais artindami savo paieškos sistemą prie nudvėsusio lavono savybių. Bene pirmiausiai jie iškirto paiešką pagal datą (t.y., dabar ieško ne teksto nurodytame periode, o atvirkščiai – išrenka N pirmų rezultatų pagal tekstą, o iš jo jau iškerpa periodą – ir tai reiškia, kad įdomesnių senesnių rezultatų jau neberasit), paskui iškirto paiešką pagal privalomus žodžius (ir pasidarė taip, kad ieško jau neaišku ko), paskui padarė taip, kad ėmė į rezultatus mesti išvis neaiškius puslapius, kuriuose išvis nėra ieškomų žodžių, o išvis neaišku kas ten jiems susišvietė ir taip toliau. Kartais būna, kad Google surastame puslapyje spaudi Ctrl-F, paskui įvedinėji žodžius, pagal kuriuos tą puslapį radai – ir tų žodžių banaliai ten nėra. Trumpai tariant, kai kada dabar jau netgi Bing jau veikia geriau – ir ne dėl to, kad tas Bing būtų pagerėjęs – tiesiog Google pablogėjo iki katastrofiško lygio. Ir Yahoo irgi jau kartais veikia geriau. O bendrai tai rekomenduoju DuckDuckGo – šitie išvis laimi.