Rokiškis Rabinovičius

Vienas draugas man mestelėjo mintį, kad parašyčiau apie Štirlicą. Tą patį naujai kartai visiškai nežinomą, tačiau senąjai kartai taip gerai pažįstamą herojų iš filmo „Septyniolika pavasario akimirkų“, kad tiesiog pusės šio straipsnio nei nereiktų rašyti, jei žinočiau, kad mane skaito tik mano amžiaus ar vyresni žmonės. Savo laiku absurdiški, filmo naratyvus pamėgdžiojantys anekdotai apie Štirlicą buvo tapę atskiru ir gana nemažu absurdo anekdotų subžanru.

Štirlicas (Max Otto von Stierlitz – beje, tokios pavardės realiai vokiečių tarpe nėra) buvo žymiausio sovietinio propagandinio TV serialo herojus. Sovietinis didvyris žvalgas, įlindęs į nacių saugumo tarnybas, tapęs SS standartenfiureriu ir tenai šaltu veidu dirbęs sovietų žvalgybai. Šaltas veidas – čia ne šiaip sau perkeltine prasme: visas filmas susivedė į tai, kad bet kokiose situacijose Štirlicas vis turėdavo bejausmį veidą ir niekaip į nieką nereaguodavo. Taip jis demonstravo didvyriškus sovietinio žvalgo nervus.

Filme gana daug visokių liapsusų (režisierė nesismulkino), kas irgi kelia smagumą – pvz., Štirlicas klausosi muzikos, kuri buvo sukurta, praėjus keliolikai metų po karo, kažkokiu būdu sugeba pats padaryti karjerą iki gana aukšto vaduko, likdamas menamai švariu ir nenacišku, paišo flomasteriais (kurie išrasti tik apie 1960), kai kur šmėkšteli daug vėlesnių laikų sovietiniai automobiliai, netgi 1970-ųjų mados drabužiai ir netgi hipiškų laikų akiniai nuo saulės tiesiai ant Štirlico veido, ir taip toliau, ir taip toliau.

Visi tie liapsusai persimaišo dar ir su keistoku sovietiniu įsivaizdavimu, kad nacių Vokietija buvusi kažkokiu tai technologiniu ir pramoniniu stebuklu, keliais dešimtmečiais aplenkusiu SSRS. Dėl to vokiečiai naudoja miniatiūrinius tranzistorinius magnetofonus, ant sienų kabo 1960 dizaino laikrodžiai ir panašiai.

Bet ne liapsusai čia įdomūs šiandien, o visai kita istorija. Tiksliau, mažai kam žinoma visos Štirlico istorijos pabaiga.

Visgi pirmiau dar šiek tiek papasakosiu jums apie tą filmą – „Septyniolika pavasario akimirkų“. Bent jau tam, kad susigaudytų tie, kas jo nematė ir jokių kvadratinių raidžių jau nesupranta ir nesupras, ir filmo nežiūrės (nes išties ten žiūrėti nėra ko).

Nors pats filmas buvo propagandinis naratyvas apie tai, kaip naciai bandė derėtis su Vakarų šalimis dėl paliaubų ar tai kažko panašaus, tas naratyvas žiūrovui tiesiog nepastebimas. Žiūrint filmą, siužetas kažkur nunyksta – viskas išsitęsia per daug daug serijų ir tas nuolatines situacijas, kur Štirlicas akmeniniu veidu reaguoja į bet ką, kas tik vyksta, o kažkoks balsas iš už kadro vis pasakoja apie tai, ką tuo metu Štirlicas galvoja, o tada vėl tas pats Štirlicas akmeniniu veidu kažkur į kažką reaguoja, tiksliau, akmeniniu veidu nereaguoja niekaip.

Tiesą sakant, tasai keistas, schizofreniją primenantis balsas iš už kadro buvo gerokai svarbesnis herojus už patį Štirlicą, nes visas filmas išties tebuvo to balso kalbų iliustracija. Toks keistokas, bet gal ir įdomus režisūrinis sprendimas. Žiūri filmą ir klausaisi balsų galvoje. Kažkokių, kurie elgesį komentuoja ir pasakoja, ką Štrlicas galvoja. Kaip iš kokio psichiatrijos vadovėlio.

Patį herojų sugalvojo rusų rašytojas Julianas Semionovas, kuris buvo radęs gerą, labai pelningą sovietmečiu nišą – rašyti visokius politizuotus detektyvus, kuriuose teigiamai būtų pateikiama KGB veikla. Reikia pasakyti, kad KGB kažkaip matyt jam ir padėdavo – ne tik kad užtikrindami milžiniškus jo knygų tiražus, bet ir su kai kuriomis savo šnipinėjimo realijomis supažindindami, bent jau minimaliai. Taip atsirado ir krūva visokiausių romanų su romantizuojama KGB veikla, ir taip pat KGB romantizuojančių TV filmų. Vienas iš vėlesnių (tiesa, jau ne apie Štirlicą) – „TASS įgaliotas pareikšti“, kur buvo pasakojama apie piktųjų CŽV žvalgybininkų sąmokslus, rengiamus prieš SSRS.

Julianas Semionovas parašė net 14 knygų, kuriose figūravo tas pats Štirlicas, oficialiai, pagal savo sovietinį pasą – Maksimas Isajevas arba dar tikriau – Vsevolodas Vladimirovas. Kelios iš tų knygų buvo ekranizuotos, viena – „Septyniolika pavasario akimirkų“ – tapo tuo garsiuoju 12 dalių televizijos serialu, kurį sukūrė Tatjana Lioznova, o Štirlico vaidmenį suvaidino aktorius Viačeslavas Tichonovas, kuriam ta rolė tiek smarkiai prilipo, kad paskui visur visiems jis asociavosi tik su Štirlicu.

Beje, kiek nukrypstant – tas pats Juliano Semionovo žvalgas Isajevas buvo išgarsintas dar anksčiau – kaip romane bei filme „Majoras Viesulas“ (taip buvo verčiama į lietuvių kalbą, o rusų kalba – majoras „Vihr“ – „Sūkūrys“). Taigi, „Septyniolika pavasario akimirkų“ pataikė į jau paruoštą nišą.

Knygų apie Štirlicą buvo daug. Bet galutinai jo istorija buvo užbaigta tik knygoje „Neviltis“ – šis romanas išleistas jau 1990, beyrant SSRS. Ir štai šio romano turinio beveik niekas nežino – nei Lietuvoje, nei pačioje Rusijoje.

Gerai, o dabar apie visą tą Štirlico gyvenimo istoriją, jei jau aptarėm visą kitą.

Trumpai tariant, pradinis siužetas toksai (iš „Septyniolikos pavasario akimirkų“): SD dirbantis Štirlicas sugeba sužlugdyti derybas tarp nacių ir Vakarų šalių –  Himlerio atstovas yra atšaukiamas iš Šveicarijos į Berlyną. Štirlicas tai padaro visaip klastaudamas ir sukeldamas įtarimus Bormanui, kartu tuo pat metu išsisukdamas nuo Gestapo šefo Miulerio įtarinėjimų.

Vėliau, knygoje „Įsakyta išgyventi“, veiksmas vystosi toliau: besibaigiant II Pasauliniam karui, SSRS kariuomenė įžengia į Berlyną. Tuo tarpu Miuleris, susigaudęs, kad Štirlicas yra sovietų šnipas, nužudo kažkokią švedę, viską suorganizuoja taip, kad Štirlicas atrodytų dėl to kaltas, o pačiam Štirlicui pakiša dokumentus, kurie kompromituoja visą sovietinę vadovybę – dėl to turi būti kažkoks skandalas. Tačiau įvyksta nenumatyti dalykai: Štirlicą pašauna sovietų kareivis, o visą portfelį su tais falsifikuotais dokumentais sutraiško tankas. Pašautą Štirlicą išgelbsti kiti naciai, kurie jį išveža į Ispaniją, kur jam suteikia ir padirbtą pasą – vietoje Štirlico jis jau yra kažkoks Rudolfas Brokas.

Paskui, trilogijoje „Ekspansija“, Štirlicas veikia Ispanijoje ir Pietų Amerikoje.

„Ekspansija I“ siužetas: Štirlicas metus laiko išgulėjo ligoninėje, II Pasaulinis karas baigėsi, tačiau prasideda jau Šaltasis karas. Štirlicą suranda JAV žvalgyba, kuri kažkaip bando regzti planus su kažkokiais buvusiais nacių šnipais, tame reikale įsivelia kažkoks kitas JAV veikėjas, kuris kovoja prieš JAV, bet galvoja, kad Štirlicas yra nacis, o paskui dar kažkas įsivelia, dar kažkas, na ir žodžiu, siužetas toksai, kad neaišku, kas ten išvis vyksta. Kažkokia košė. Bet visa ta košė baigiasi tuo, kad Štirlicas kažkaip pakliūna į Argentiną.

„Ekspansija II“ siužetas: viskas vyksta Argentinoje, tik dabar jau bjaurybės amerikonai, netikintys Štirlicu, suorganizuoja jo medžioklę, apskelbę, kad jis esąs nacių nusikaltėlis. O į viską dar įsivelia kažkokia mafija ir dar kažkokie bardakai. Bet ir vėl Štirlicas išsisuka ir pabėga kažkur į kalnus.

„Ekspansija III“ siužetas: Štirlicas dirba kažkokiu slidinėjimo instruktoriumi, o tuo tarpu bardakas su amerikiečiais tęsiasi, bet tuo tarpu kažkaip mafija apsigalvoja ir nutaria padėti, o galų galie surandamas besislapstantis Miuleris, kuris vadovauja slaptai nacių organizacijai ODESSA, tada Štirlicas Miulerį pagrobia ir kažkur išskraidina lėktuvu, kad perduotų sovietiniam KGB.

O paskui jau prasideda ta galutinė dalis, kurios niekas nežino. Tai Juliano Semionovo knyga „Neviltis“, parašyta 1990, kai jau pasidarė įmanoma rašyti ir spausdinti tai, ką nori.

Trumpai tariant, Štirlicas kreipiasi į sovietų pasiuntinybę, pranešdamas, kas jis toks ir kad jam reikia pagalbos, nes jis surado Miulerį. Tačiau viskas pasisuka netikėtai: kažkodėl jis suimamas ir pervežamas į SSRS, kur įkišamas į kalėjimą, Lubiankoje.

Štirlicas, pasodintas į Lubianką, naudojamas kaip įrankis, skirtas tam, kad paveiktų sovietų pagrobtą švedų diplomatą Raulį Valenbergą. Nepaisant to, Štirlicas bando kažkaip žaisti savo žaidimą, nes žino, kad jo sūnus ir žmona yra suimti ir kankinami. Jis tikisi išgelbėti jų gyvybę.

Tuo pat metu SSRS vyksta garsiausi to meto politiniai procesai – Leningrado byla, per kurią buvo naikinami Leningrado politiniai veikėjai bei kova su kosmopolitizmu, kuri buvo tapusi parengiamuoju masinio žydų naikinimo etapu (visa laimė, visgi sustojusiu). Procesų metu Josifas Stalinas pasirašo sprendimus dėl sušaudymų. Tarp sušaudytų asmenų – Štirlico žmona bei sūnus, nuo NKVD kankinimų išsikraustęs iš proto.

Lavrentijus Berija, kuris tuo metu organizuoja sąmokslą prieš Staliną, nutaria pasinaudoti Isajevu-Štilricu, kaip keršto įrankiu. Planas kažkaip neišdega, tad Berija tiesiog palieka Štirlicą įkalintu kalėjime, be jokio teismo ar tyrimo, tuo tarpu Raulis Valenbergas yra nužudomas, nes Berijai nesigauna jo apmulkinti.

Po kiek laiko Josifas Stalinas miršta, o dar po kiek laiko suimamas ir pats Lavrentijus Berija bei jo sėbrai, kurie nuteisiami sušaudyti. Štirlicas-Isajevas paleidžiamas į laisvę, reabilituojamas ir gauna ankstesniuose romanuose jam paskirtus apdovanojimus.

Išėjęs į laisvę, Maksimas Isajevas susitaiko su tuo, kas įvyko, nes nori ar nenori, tiesiog reikia gyventi. Jis žino, kad jo žmoną ir sūnų nužudė tas pats režimas, ir kad tas pats režimas visada užsitikrindavo, kad jis dirbs jiems, nes tam ir laikė jam brangius žmones kontroliuojamais, įkalintais. Tačiau jis jau nieko nebegali pakeisti, nes pats yra įkalintas SSRS.

Maksimas Isajevas ima dirbti Istorijos institute, parašo daktarinę disertaciją apie nacionalsocializmą, neofašizmą ir totalitarizmą, tačiau kažkodėl pats Michailas Suslovas (vienas iš aukščiausių SSRS vadų), paskaitęs disertaciją, nurodo šį mokslinį darbą įslaptinti.

Štai taip išties baigiasi Štirlico istorija. Ta istorija, kurios beveik niekas nežino.