Irenos Smetonienės spalvos

Glamūriškas Irenos Smetonienės abrozdėlis, kurio spalvas pažiūrėsim. Čia dar spalvos natūrinės, į žodžius nepaverstos

Su vienu draugu taip bekalbant apie svetimybes ir VLKK vykdomą semantinę cenzūrą, kilo mintis tą reikalą vizualizuoti. Labai jau iš manęs menkas menininkas, bet kažkas ir gavosi. Ir netgi ne kažkas, o kažkas, keliančio labai įdomių minčių.

Trumpai tariant, iš lietuvių kalbos cenzūruojamos visokios spalvos – nei ten ružava leistina, nei ten feličytava, nei kokia nors bordinė ar ryža. Taigi, imam ponios Irenos Smetonienės abrozdėlį, ir pažiūrom, kas ten iš to gausis, spalvas pagal VLKK nurodymus išcenzūravus.

Drįstu manyti, kad būtent Valstybinės Lietuvių Kalbos Komisijos pirmininkės atvaizdas – idealus taikinys mūsų kalbiniams-spalviniams eksperimentams. Čia, tarp kitko, dar ir semiotinis aspektas yra: spalvos irgi tampa ženklais, o atvaizdas – tam tikru sakiniu, tekstu, nešančiu prasmę, iš tų spalvų – ženklų sudarytu, tad viskas net ne perkeltiniu, o labai tiesioginiu būdu atvaizduja tekstų cenzūravimo, prisidengiant „kalbos grynumais“, pasekmes.

Dar labiau nukrypstant – taip, paveiksliukas – tai gramatinė struktūra, susidedanti iš ženklų (pikselių, žodžių), išdėstytų tam tikra tvarka. Sintaksė – paprasta: rašoma nuosekliai, o kas kažkiek simbolių, keliama į naują eilutę, taip sudarant dvimatį tekstą. O į pačias JPEG kodavimo subtilybes nesigilinkim.

Irena Smetonienė neteiktinomis spalvomis

Štai čia - Irena Smetonienė 25 spalvomis. Visai gal ir nieko, iš bėdos dar pakenčiamai atrodo.

Taigi, pirma padarykim abrozdėlį su visokiomis ten necenzūrinėmis spalvomis, pavyzdžiui, ružava, porkine (tokia labai šviesiai ružava, paršelinė spalva), bordine, feličytava (čia ta violetinė, kur veneriniu savo spalvingumu rėžia akis), ryža (raudona su oranžiniu atspalviu), morkvinė (oranžinė kiek link rudumo), citrinine ir t.t. – kol dėliojau tas spalvas, pamiršau net. Viso gavosi 25 spalvos, iš jų – 11 įprastinių, tikrai priimtinų ir VLKK atstovams.

Nežinau jau kaip ten gaunasi, bet matomai kažkokios spalvos pritrūko – plaukai kažkokie ružavi ar net išvis porkiniai pasidarė. Nu bet neesmė, visvien panaši į save. Ne per daug nuo aukščiau esančios nuotraukos skiriasi. Ir netgi kažkuo gal ir gražesnė, vos ne kai kokia barbė, tokia glamūriška. Ružavi plaukai, tai juk taip gražu…

Kaip galime suprasti, jei įvestume dar keletą necenzūrinių spalvų, tai gal ir visai kažkas panašaus į originalą būtų. Tik nesugalvojau greitosiomis. Kas nors komentaruose gal patarsit, ką iš neteiktinų spalvų galėjau praleisti?

Na, neesmė, pažiūrėkim geriau, kas gaunasi, kai Irena Smetonienė išcenzūruojama pagal VLKJS nurodymus.

Cenzūruotas Irenos Smetonienės atvaizdas

O štai čia jau Irena Smetonienė išcenzūruota pagal savo pačios idėjas. Pilka asmenybė su ryžom lūpom. Pala, pala, nepaisant cenzūros, visvien ryža praėjo?

Na, o dabar – matome, kaip atrodo Irena Smetonienė, kai jos nuotrauka išcenzūruojama nuo tokių žodžių, kaip „ružavas“, „porkinis“, „feličytavas“, „elektrinis“, „morkvinis“, „ryžas“ ir taip toliau. Paveiksliuke leidžiama balta, juoda, pilka, raudona, oranžinė, geltona, žalia, žydra, mėlyna, violetinė ir ruda.

Oj, o paradoksas – kažkodėl ryžos spalvos gabaliukas praėjo net cenzūrą? Ogi tikrai taip: raudoni ir oranžiniai taškiukai susilieja, duodami vėl tą pačią ryžą spalvą. Kaip matom, net cenzūra nepadeda. O juk taip – ir realybėje: daugybė cenzūros metų taip ir neišnaikino šio žodžio, nors buvo bandoma jį keisti ir ruda, ir „ugnine“ (KPŠ?), ir oranžine spalvomis. Ryža yra ryža. Niekuo jos nepakeisi.

Galų gale, ką norėjau pasakyti bendrai: paveiksliukuose spalvų kiekiai skiriasi vos porą kartų. Atrodytų, nedaug: necenzūriniame – vos 25 spalvos, įskaitant ir cenzūrines, o cenzūriniame – 11 spalvų. Gal vieną kitą spalvą galima pridėti šen ar ten, bet mintis – akivaizdi: cenzūruodami kalbą nuo menamai žalingų svetimybių, tampame pilkom žmogystom, nesugebančiom matyti spalvų. Ir cenzūra nesuveikia visvien. Ryža spalva – valdo.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook0Share on Google+0Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

19 thoughts on “Irenos Smetonienės spalvos

  1. Vidmantas

    ir temos esmė kokia? pi…vot tuos, kurie bent kiek stengiasi mūsų kalbą švaresnę padaryt? gaila nerandu comedy club ištraukos apie livingus, laikus ir pan. kai pas mus žmonės pradės ne gyventi, o „livinti“ ir ne mėgti, o „laikinti“ tai jau bus gerai?

    Reply
    1. Andrius Užkalnis

      Manau, kad temos esmę labai tiksliai pagavote. Kad Tamsta savo lektūroje turite „Comedy Club“, yra simptomatiška. Esu tikras, ir Petrosianas yra irgi kažką ta tema pasakęs.

      Reply
  2. Žavinta

    Ryža yra ryža! Tai ne ruda, raudona, morkinė, raudonai geltona ar dar kokia. Ryžos nepakeisi 🙂
    Beje, kokia spalva yra „porkinė“?(6 pastraipa, 1 sakinys).

    Reply
      1. Mišrunė

        Pas mus taip ir vadinosi -- paršeliava. 😉

        O žiū, kuo bordinė nuo bombardavos skiriasi?

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          O bombardavos nežinau, neapsišvietęs aš :-/

          O žodis „paršeliava“ -- gražus. Ir vėlgi neteiktinas, matomai. Nes VLKJS.

          Reply
          1. Mišrunė

            Bombardava -- tai pas mumis giminėj taip sakydavo, čia toks bilekoks atspalvis tarp vyšnių ir burokėlių į murzinumą, jei gali daugmaž įsivaizduot… Kadangi bordinė tikrai nieks niekad nesakė, tai vat sudvejojau, maž čia ta pati spalva?

            Reply
  3. Gintaras Rumšas

    Viena, kas mažai pakito po fotožopinimo, tai plaukų spalva. Ne-ne, aš nenoriu pasakyti, kad plaukų spalva ir prota tuei sąryšį, tiesiog toks pastebėjimas

    Reply
  4. Andrius Užkalnis

    Beje, kaip prieš trisdešimt metų kovojo su „maike“, taip ir nieko neiškovojo nelygioje kovoje. Atvirkščiai: mano karta pakaitomis sako ir maikė, ir tyšertas.

    Reply
  5. Septyni virtieniai

    Aš esu už lietuvių kalbos saugojimą.
    Bet kad pavėluoja jie, tokia yra bėda. Ateina naujas reiškinys, ir jam nėra kito žodžio pavadinti, tik tas importinis su kuriuo atėjo. Kai jau įauga tas reiškinys į gyvenimą ir trečiaklasių, ir pensininkų, sužinom, kad „vaizduokliu“ turėjo vadintis.
    Jeigu aš pirmą kartą jį būč pamačius su vaizduoklio vardu, taip ir būč vadinus, bet po septynių metų naudojimo… nu bais sunku.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Ir aš esu už lietuvių kalbos saugojimą. Bet esu ir už auginimą.

      Ir tamsta teisingai pastebit, kad VLKK reakcijos -- pavėluotos. Kai kažkas susidaro kalboje savaime, įsigali, kartais tampa net neatskiriama dalimi -- tada iššoka VLKK, pradeda reguliuoti, drausti, persekioti. Tai lūzeriška reakcija.

      Reply
  6. proffanas

    Tiejie VLKK patrizniavimai paprastai ne savalaikiai, o ir beprasmiški. Po gerą pusę amžiaus prasilaikė „vasarvogė“ (wasserwage), „cvekas“ ar „bitlovkė“, o kai tokiems pavadinimams atpuolė reikalas- jie numirė natūralia mirtimi, ir teatsimena/vartoja juos vienetai. Ir jokiu būdu ne oficialiuose dokumentuose.
    Tuo tarpu mėginimai įpiršti „vielabraukius“ ar „vaizduoklius“, kad jais pakeisti senai įsigalėjusius žodžius, negali nesukelti pasipriešinimo. Ateis laikas- numirs ir tiejie „monitoriai“, liks gal „ekranai“. Bet ir dėl jų nėra reikalo tiek trizniuoti.
    Su „maike“ ar „raskladuške“ reikalas truputį aštresnis, bet ne tiek, kaip paišo kAlbininkai. Galų gale, kalba negali nesivystyti/nekisti. Kai kurie naujadarai, kad ir nepalaiminti VLKK, visvien įleis šaknis.

    Reply
    1. Andrius Užkalnis

      Buvau pamiršęs raskladuškę. Puikus žodis.

      Ogi savo mirtimi jau beveik davė dubą tas sovietinės buities sinonimas: sofa-lova. Taip, yra jų ir Vakaruose. Bet būtent LTSR jis buvo iškeltas iki kone defaultinio baldo.

      O kur dar kitas, gražiai lietuviškas, bet iš kalbos iškritęs dėl nereikalingumo alytnamis?

      Reply
  7. virmartis

    Kažkada,ka reikėjo daug viešai kalbėti,nuo p.Smetonienės
    vis kentėdavau už kalbos klaidas.Ji buvo teisi ir ryža net už akių nevadinau.
    Dabar ponia visai suryžėjo-pabara kuklius rokiškėnus,o vviršun savo lelijavo žvilgsnio net pakelti nemėgina:kalba ir eteryje ir iš tribūnų kažkokiais kalbos likučiais.Centrinis pavyzdys eksprezidentas VValdas Adamkus.Ir tt. ir p.

    Reply
  8. Pingback: Lietuviškos spalvos ir jų prasmė « Rokiškis

  9. velo

    aš tai nukritau nuo kalbos komisijos atsakymo apie „baikštujį slapuką“ kuris pasirodo buvo seniai visiems žinomas severinas žvejojamas prie Čilės. Bet kažkoks „mokslininkas -- entuziastas“ už vadiškus pinigus pasirodo pervardina visus pasaulio žuvų lotyniškus pavadinimus sugalvodamas lietuvškus. Tiksliau žemkės ministerijoje yra žuvininkystės skyrius, kuris „užsako“ darbą pas tą mokslinčių, tada komisija svarsto, aprobuoja, tada siūlo kalbos komisijai, ta patvirtina ir nuleidžia prekybcentiams. Įsivaizduojate kiek žmonių BVP kuria iš nieko -- pavadinimų galvojimo, svarstymo ir nuleidimo.

    Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *