2010 metai matomai buvo Leonardo Di Caprio dvasingų savieškų metai – šis pakliuvo į cielus du filmus, turinčius veik vienodą siužeto pagrindą ir netgi kiek panašią struktūrą – „Shutter Island“ (vasarį) ir „Inception“ (liepą). Abu filmai tokie panašūs savo esmine mintimi, vystymusi ir pan., kad kyla net klausimas – kas nuo ko kopipyzdino idėją kartu su visu Di Caprio – ar Martin Scorsese, kuris „Shutter Island“ išleido kiek anksčiau, ar Christopher Nolan, kuris, esą, kūrė savo tą „Inception“ ar tik ne 10 metų (blablabla, 20, ne 50 metų).
Abiem atvejais kalba apie tą patį – kur realybė, o kur sapnas, kur riba tarp realaus ir menamo pasaulio, blablabla. Ir pagrindinis herojus – tas pats Di Caprio. Abiem atvejais melodramatiškai nelaimingas ir persekiojamas mirusios žmonos fantomų. Ir vaikų fantomai irgi jį kamuoja. Ir pabaiga, kur klaustukas paliekamas – ar čia jis realybėj, ar toliau kažkokioj menamybėje – irgi. Ir filmų išleidimo datos skiriasi vos pusmečiu.
„Inception“ siužetas ganėtinai banalus (na, taip taip, ne toks banalus, kaip eilinis bojevykas, bet visvien): kažkokį mistinį bendro sapnavimo prietaisą turintys veikėjai bando šnipinėti informaciją iš svetimų galvų per sapnus, tuose sapnuose sapnuoja kitus sapnus, etc., kol galų gale susipainioja tiek, kad ima neskirti, kur ten tikras sapnas, o kur realybė. Filmas kimšte prikimštas bojevykiškų scenų iš tų sapnų, visi šaudo gaudo, nesvarumai, tratata, tratata, sapnas šen, sapnas ten, vėl bach, tratata, tratata, o herojų asmenybių gylis – maždaug, kaip kokiame Rambo, tratata, tratata, bach bach. Ir tai nepaisant visokių ten besikartojančių scenų su dvasingu Di Caprio, dvasinga Di Caprio žmona ir panašiai. Visi kiti aktoriai atrodo išvis pastatyti tik dėl vaizdo, pakeitus juos į kokius nors South Park herojus – filmas ne tik kad smarkiai nepablogėtų, bet gal net ir taptų juokingesniu, tratata, tratata, tratata, bach bach. „Inception“, atrodo, susilaukė puikaus populiarumo – IMDB reitingas 9,2, o balsavusiųjų skaičiumi jau aplenkė gerokai anksčiau išleistą „Shutter Island“. Jei nesigilinate į siužetą, o kokie nors „Čarlio angelai“ jums atrodo geras filmas – nueikite į „Inception“, galėsite pasijusti pakylėtu ir paskui ištisus metus kalbėti visokiom filosofinėm temom apie tai, kur realybė, o kur tikrovė.
„Shutter Island“ siužetas – gerokai sudėtingesnis, kardinaliai logiškesnis, ir tiesiog nesulyginamai dailiau atidirbtas. Čia nėra jokių stebuklingų technologijų. Tikroviškumas – detalėse. Scenaristo skrupulingumas – stulbina. Vietoj sapnų – realybė. Ir psichiatrinė ligoninė. Herojaus paranoja. Kliedesiai ir haliucinacijos. Nenormalūs daktarai. „Skrydis virš gegutės lizdo“ kažkuriuo momentu pasirodo, lyg banalybė, palyginus su šiame filme perjaustu ir tyčia neišsakytu netikrumo, nepasitikėjimo, baimės pojūčiu – kam sakyti tai, kas baisu? Nežinomybė baisesnė. Čia nėra skerdynių. Čia tik vieniša sala, paskirta psichiatrinei ligoninei. Sala, kur laikomi pavojingi pacientai. Sala, kurioje ieškoma pabėgus pacientė. Ir nuostabu – tas pats Di Caprio šiame filme atgyja. Taip taip, šita melodramatiškai tauriaveidė vaškinė lėlė irgi ima rodyti emocijas, tarpais – atvirai kraupinančias (negi čia Di Caprio?). Taip, čia yra ir kiti aktoriai – asmenybės, o ne statistai. Kažkuriuo momentu kyla mintis, kad žiūri siaubiaką. Čia nėra jokių scenų, primenančių žaidimus, tačiau kiekvieną minutę matome tiesiog klasikinį operatoriaus, scenografo ir režisieriaus meistriškumą. Tobulą meistriškumą, kuriam kompiuterinis montažas – ne tikslas, o tiktai tikslingai naudojama priemonė. Ir siužetas, vis lūžtantis keisčiausiu būdu tada, kai jau ima atrodyti, kad viskas aišku. IMDB reitingas – lygus 8. Jei jums nieko nesako Scorsese pavardė – į filmą neikite. Tik veltui sugaišit laiką.
Tokie panašūs savo siužetų pagrindu, abu filmai skirtingi tiek, kad atrodo, jog atėję iš nesusijusių pasaulių. Ir nors pagrindinis herojus – tas pats Di Caprio, bežiūrėdamas ir belygindamas – supranti, kad visgi aktorius – tėra lėlė režisieriaus rankose. Būtent todėl išties rekomenduoju pažiūrėti abu. Būtent tam, kad pamatyti, kaip smarkiai ir kardinaliai gali skirtis du filmai, pasakojantys lyg ir apie tą patį.
