Tag Archives: filmai

Štirlico likimas. Istorija, kurios jūs nežinojote.

Vienas draugas man mestelėjo mintį, kad parašyčiau apie Štirlicą. Tą patį naujai kartai visiškai nežinomą, tačiau senąjai kartai taip gerai pažįstamą herojų iš filmo „Septyniolika pavasario akimirkų“, kad tiesiog pusės šio straipsnio nei nereiktų rašyti, jei žinočiau, kad mane skaito tik mano amžiaus ar vyresni žmonės. Savo laiku absurdiški, filmo naratyvus pamėgdžiojantys anekdotai apie Štirlicą buvo tapę atskiru ir gana nemažu absurdo anekdotų subžanru.

Eilinis anekdotas apie Štirlicą, kaip pavyzdys: Pro langą pūtė. Štirlicas uždarė langą. Putė dingo.

Eilinis anekdotas apie Štirlicą, kaip pavyzdys: Pro langą pūtė. Štirlicas uždarė langą. Putė dingo.

Štirlicas (Max Otto von Stierlitz – beje, tokios pavardės realiai vokiečių tarpe nėra) buvo žymiausio sovietinio propagandinio TV serialo herojus. Sovietinis didvyris žvalgas, įlindęs į nacių saugumo tarnybas, tapęs SS standartenfiureriu ir tenai šaltu veidu dirbęs sovietų žvalgybai. Šaltas veidas – čia ne šiaip sau perkeltine prasme: visas filmas susivedė į tai, kad bet kokiose situacijose Štirlicas vis turėdavo bejausmį veidą ir niekaip į nieką nereaguodavo. Taip jis demonstravo didvyriškus sovietinio žvalgo nervus.

Filme gana daug visokių liapsusų (režisierė nesismulkino), kas irgi kelia smagumą – pvz., Štirlicas klausosi muzikos, kuri buvo sukurta, praėjus keliolikai metų po karo, kažkokiu būdu sugeba pats padaryti karjerą iki gana aukšto vaduko, likdamas menamai švariu ir nenacišku, paišo flomasteriais (kurie išrasti tik apie 1960), kai kur šmėkšteli daug vėlesnių laikų sovietiniai automobiliai, netgi 1970-ųjų mados drabužiai ir netgi hipiškų laikų akiniai nuo saulės tiesiai ant Štirlico veido, ir taip toliau, ir taip toliau.

Visi tie liapsusai persimaišo dar ir su keistoku sovietiniu įsivaizdavimu, kad nacių Vokietija buvusi kažkokiu tai technologiniu ir pramoniniu stebuklu, keliais dešimtmečiais aplenkusiu SSRS. Dėl to vokiečiai naudoja miniatiūrinius tranzistorinius magnetofonus, ant sienų kabo 1960 dizaino laikrodžiai ir panašiai.

Bet ne liapsusai čia įdomūs šiandien, o visai kita istorija. Tiksliau, mažai kam žinoma visos Štirlico istorijos pabaiga.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Sekmadienio internetai

Kad jau ponas Kleckas Buržujus rašo savo penktadienio internetus, o didžiausius šedevrus ima ir suignoruoja, nes tai jo nuomonė, tai aš jums duosiu sekmadienio internetų, nuo kurių jūs apspangsit. Ne, čia bus nedaug, vos keli daiktai. Bet visai kitokiam stiliuj. Užtat ir suignoruoti – nes tasai ponas sprendžia pagal save, o kiti – pagal save.

Ponas Jay RSoul pasidalino šitu jo pieštu komiksu, kuris yra apie Grumpy Cat. Jis yra puikus ir apie lietuvius.

Grumpy Cat Lietuvoje

Grumpy Cat - tai lietuviškas katinas, kadangi jis toks lietuviškas

Čia aš jums pasakysiu, kad tai yra visiškai šimtaprocentinė tiesa, nes taip ir yra: iš ko pažinsi tradicinį seno raugo lietuvį? Ogi iš to, kad labai nelaimingas ir nesišypso, o jo mylimiausia TV laida – tai kokia nors legendarinė „Paverkime kartu“ ar „Svetimo skausmo nebūna“. Nes visiems norisi paverkti, o svetimas skausmas yra savas, kadangi dar daugiau galima paverkti apie tai, kaip viskas blogai.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Antisemitizmas. Nacių ir komunistų propaganda.

Keli ponai ir ponios manęs klausė, iš kur ta neapykanta žydams pas dibilus. Jei rimtai bandytume analizuoti, tai būtų galima daug visko parašyt, senų istorinių dalykų prisimint visokių, pvz., apie ankstyvuosius krikščionybės metus ar apie tai, kad žydai buvo Jeruzalės gynėjai per kryžiaus žygius į Palestiną. Po tų kryžiuočių žygių, ko gero, ir buvo sukeltos pirmos didelės antisemitizmo bangos Vakaruose – reikėjo gi surasti kaltus už nesėkmes.

Islamo SS dalinys šviečiasi apie judaizmą

Vieninteliai III Reicho religiniai kariniai daliniai buvo islamistiniai - Jeruzalės didžiojo muftijaus organizuoti. Nuotraukoje matome, kaip jie šviečiasi apie tai, kad islamo tikslas - kovoti prieš judaizmą.

Tarp kitko, būtent po tų XIa. vykusių kryžiaus žygių ir žydų persekiojimų bangos, prasidėjo ir pirmi organizuoti Europos žydų bandymai keltis atgal į Palestiną. Europoje tie bandymai buvo suvokiami, kaip kova prieš krikščionybę: žydai gi sugrįš ir vėl kovos prieš kryžiuočius, bandančius užimti Jeruzalę. Žodžiu, žydų žudynes visokie riteriai ėmė rengti jau ne tik Palestinoje, bet ir Europoje. Juoba, kad taip buvo galima ir turto prisiplėšti.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Marichuana žudo

Išties tai gal ir nežudo ta marichuana, nežinau. Šiaip, tiesiog, propagandinis filmukas, ištrauka iš filmo „Refeer Madness“, sukurto 1938 metais – apie tai, koks košmaras yra marichuana. Siaubingas, košmariškas narkotikas. Po šio filmo prasidėjo masiniai žolės draudimai JAV, o paskui ir kitose pasaulio šalyse.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Du filmai: Inception ir Shutter Island

2010 metai matomai buvo Leonardo Di Caprio dvasingų savieškų metai – šis pakliuvo į cielus du filmus, turinčius veik vienodą siužeto pagrindą ir netgi kiek panašią struktūrą – „Shutter Island“ (vasarį) ir „Inception“ (liepą). Abu filmai tokie panašūs savo esmine mintimi, vystymusi ir pan., kad kyla net klausimas – kas nuo ko kopipyzdino idėją kartu su visu Di Caprio – ar Martin Scorsese, kuris „Shutter Island“ išleido kiek anksčiau, ar Christopher Nolan, kuris, esą, kūrė savo tą „Inception“ ar tik ne 10 metų (blablabla, 20, ne 50 metų).

Abiem atvejais kalba apie tą patį – kur realybė, o kur sapnas, kur riba tarp realaus ir menamo pasaulio, blablabla. Ir pagrindinis herojus – tas pats Di Caprio. Abiem atvejais melodramatiškai nelaimingas ir persekiojamas mirusios žmonos fantomų. Ir vaikų fantomai irgi jį kamuoja. Ir pabaiga, kur klaustukas paliekamas – ar čia jis realybėj, ar toliau kažkokioj menamybėje – irgi. Ir filmų išleidimo datos skiriasi vos pusmečiu.

„Inception“ siužetas ganėtinai banalus (na, taip taip, ne toks banalus, kaip eilinis bojevykas, bet visvien): kažkokį mistinį bendro sapnavimo prietaisą turintys veikėjai bando šnipinėti informaciją iš svetimų galvų per sapnus, tuose sapnuose sapnuoja kitus sapnus, etc., kol galų gale susipainioja tiek, kad ima neskirti, kur ten tikras sapnas, o kur realybė. Filmas kimšte prikimštas bojevykiškų scenų iš tų sapnų, visi šaudo gaudo, nesvarumai, tratata, tratata, sapnas šen, sapnas ten, vėl bach, tratata, tratata, o herojų asmenybių gylis – maždaug, kaip kokiame Rambo, tratata, tratata, bach bach. Ir tai nepaisant visokių ten besikartojančių scenų su dvasingu Di Caprio, dvasinga Di Caprio žmona ir panašiai. Visi kiti aktoriai atrodo išvis pastatyti tik dėl vaizdo, pakeitus juos į kokius nors South Park herojus – filmas ne tik kad smarkiai nepablogėtų, bet gal net ir taptų juokingesniu, tratata, tratata, tratata, bach bach. „Inception“, atrodo, susilaukė puikaus populiarumo – IMDB reitingas 9,2, o balsavusiųjų skaičiumi jau aplenkė gerokai anksčiau išleistą „Shutter Island“. Jei nesigilinate į siužetą, o kokie nors „Čarlio angelai“ jums atrodo geras filmas – nueikite į „Inception“, galėsite pasijusti pakylėtu ir paskui ištisus metus kalbėti visokiom filosofinėm temom apie tai, kur realybė, o kur tikrovė.

„Shutter Island“ siužetas – gerokai sudėtingesnis, kardinaliai logiškesnis, ir tiesiog nesulyginamai dailiau atidirbtas. Čia nėra jokių stebuklingų technologijų. Tikroviškumas – detalėse. Scenaristo skrupulingumas – stulbina.  Vietoj sapnų – realybė. Ir psichiatrinė ligoninė. Herojaus paranoja. Kliedesiai ir haliucinacijos. Nenormalūs daktarai. „Skrydis virš gegutės lizdo“ kažkuriuo momentu pasirodo, lyg banalybė, palyginus su šiame filme perjaustu ir tyčia neišsakytu netikrumo, nepasitikėjimo, baimės pojūčiu – kam sakyti tai, kas baisu? Nežinomybė baisesnė. Čia nėra skerdynių. Čia tik vieniša sala, paskirta psichiatrinei ligoninei. Sala, kur laikomi pavojingi pacientai. Sala, kurioje ieškoma pabėgus pacientė. Ir nuostabu – tas pats Di Caprio šiame filme atgyja. Taip taip, šita melodramatiškai tauriaveidė vaškinė lėlė irgi ima rodyti emocijas, tarpais – atvirai kraupinančias (negi čia Di Caprio?). Taip, čia yra ir kiti aktoriai – asmenybės, o ne statistai. Kažkuriuo momentu kyla mintis, kad žiūri siaubiaką. Čia nėra jokių scenų, primenančių žaidimus, tačiau kiekvieną minutę matome tiesiog klasikinį operatoriaus, scenografo ir režisieriaus meistriškumą. Tobulą meistriškumą, kuriam kompiuterinis montažas – ne tikslas, o tiktai tikslingai naudojama priemonė. Ir siužetas, vis lūžtantis keisčiausiu būdu tada, kai jau ima atrodyti, kad viskas aišku. IMDB reitingas – lygus 8. Jei jums nieko nesako Scorsese pavardė – į filmą neikite. Tik veltui sugaišit laiką.

Tokie panašūs savo siužetų pagrindu, abu filmai skirtingi tiek, kad atrodo, jog atėję iš nesusijusių pasaulių. Ir nors pagrindinis herojus – tas pats Di Caprio, bežiūrėdamas ir belygindamas – supranti, kad visgi aktorius – tėra lėlė režisieriaus rankose. Būtent todėl išties rekomenduoju pažiūrėti abu. Būtent tam, kad pamatyti, kaip smarkiai ir kardinaliai gali skirtis du filmai, pasakojantys lyg ir apie tą patį.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter