Tag Archives: Josifas Stalinas

Mokslas ir pseudomokslas Sovietų Sąjungoje

Sovietų Sąjungos mokslą valdė ideologija ir politika, persimaišiusi su tiesiog nevėkšliškų aktyvistų kliedesiais ir nuolatinėmis valdžios veikėjų intrigomis. Todėl mokslinė realybė egzistavo tik tiek, kiek jai leisdavo egzistuoti režimo ideologai. Jei kažkokiems ideologams ka nors nepatikdavo, jie pareikšdavo, kad kokia nors mokslinė kryptis esą yra pseudomokslas – o jau tada tuos menamo pseudomokslo atstovus išrepresuodavo. Į visokius mokslinius postus šitaip pakliūdavo visokie intrigantai, o vietoje realaus mokslo atsirasdavo pseudomokslinės teorijos.

Buvo tokių mokslo sričių, kur SSRS visgi pasiekė nemažai. Beveik visos tos mokslo sritys buvo labai stipriai susijusios su karo pramone. Tiesiog ginklai režimui buvo tokie svarbūs, kad jais užsiimantiems mokslininkams valdžia leisdavo neužsiimti ideologiniais kliedesiais. Bet ten, kur kariškių įtakos nebuvo, šarlataniškas pseudomokslas siautėjo nevaldomai.

Buvo tokių mokslo sričių, kur SSRS visgi pasiekė nemažai. Beveik visos tos mokslo sritys buvo labai stipriai susijusios su karo pramone. Tiesiog ginklai režimui buvo tokie svarbūs, kad jais užsiimantiems mokslininkams valdžia leisdavo neužsiimti ideologiniais kliedesiais. Bet ten, kur kariškių įtakos nebuvo, šarlataniškas pseudomokslas siautėjo nevaldomai.

Bene ryškiausiai visas šitas „pseudomokslų“ naikinimas vyko Josifo Stalino laikais, kai banaliai uždrausta buvo genetika, kibernetika, psichoterapija, kvantinė fizika, Einšteino reliatyvumo teorija, o kalbų atsiradimas būdavo aiškinamas kažkokiais darbiniais šūkavimais. Kai kurios to meto sovietinės „mokslo“ teorijos buvo tokios absurdiškos, kad dabar jas prisimenant, sunku patikėti, kad tai išvis galėjo būti.

Skirtingi draudimai, apribojimai ir iškraipymai būdavo skirtingais sovietmečio periodais. Tarpais draudimai, neigimai ir ribojimai būdavo labai dideli ir ilgalaikiai (kaip, pvz., psichoterapijos ar genetikos atvejais), o tarpais – kažkas būdavo draudžiama tik viešumoje, tuo pat metu kuriant atitinkamos mokslo srities institutus. Viskas priklausydavo nuo to, kiek smarkiai kurios nors mokslo srities reikėdavo režimui. Bendrai žvelgiant, Stalino laikais dominavo įvairūs šarlatanai, kurių Brežnevo laikais jau liko nedaug. Kita vertus, Brežnevo laikais viską valdė neįtikėtinas atsilikimas ir stagnacija.

Keista, tačiau kai kurios sovietinio mokslo absurdų nuoplaišos retkarčiais dar išlenda į paviršių, nors jau praėjo daugybė metų. Nesąmonės linkę ilgai gyvuoti.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Štirlico likimas. Istorija, kurios jūs nežinojote.

Vienas draugas man mestelėjo mintį, kad parašyčiau apie Štirlicą. Tą patį naujai kartai visiškai nežinomą, tačiau senąjai kartai taip gerai pažįstamą herojų iš filmo „Septyniolika pavasario akimirkų“, kad tiesiog pusės šio straipsnio nei nereiktų rašyti, jei žinočiau, kad mane skaito tik mano amžiaus ar vyresni žmonės. Savo laiku absurdiški, filmo naratyvus pamėgdžiojantys anekdotai apie Štirlicą buvo tapę atskiru ir gana nemažu absurdo anekdotų subžanru.

Eilinis anekdotas apie Štirlicą, kaip pavyzdys: Pro langą pūtė. Štirlicas uždarė langą. Putė dingo.

Eilinis anekdotas apie Štirlicą, kaip pavyzdys: Pro langą pūtė. Štirlicas uždarė langą. Putė dingo.

Štirlicas (Max Otto von Stierlitz – beje, tokios pavardės realiai vokiečių tarpe nėra) buvo žymiausio sovietinio propagandinio TV serialo herojus. Sovietinis didvyris žvalgas, įlindęs į nacių saugumo tarnybas, tapęs SS standartenfiureriu ir tenai šaltu veidu dirbęs sovietų žvalgybai. Šaltas veidas – čia ne šiaip sau perkeltine prasme: visas filmas susivedė į tai, kad bet kokiose situacijose Štirlicas vis turėdavo bejausmį veidą ir niekaip į nieką nereaguodavo. Taip jis demonstravo didvyriškus sovietinio žvalgo nervus.

Filme gana daug visokių liapsusų (režisierė nesismulkino), kas irgi kelia smagumą – pvz., Štirlicas klausosi muzikos, kuri buvo sukurta, praėjus keliolikai metų po karo, kažkokiu būdu sugeba pats padaryti karjerą iki gana aukšto vaduko, likdamas menamai švariu ir nenacišku, paišo flomasteriais (kurie išrasti tik apie 1960), kai kur šmėkšteli daug vėlesnių laikų sovietiniai automobiliai, netgi 1970-ųjų mados drabužiai ir netgi hipiškų laikų akiniai nuo saulės tiesiai ant Štirlico veido, ir taip toliau, ir taip toliau.

Visi tie liapsusai persimaišo dar ir su keistoku sovietiniu įsivaizdavimu, kad nacių Vokietija buvusi kažkokiu tai technologiniu ir pramoniniu stebuklu, keliais dešimtmečiais aplenkusiu SSRS. Dėl to vokiečiai naudoja miniatiūrinius tranzistorinius magnetofonus, ant sienų kabo 1960 dizaino laikrodžiai ir panašiai.

Bet ne liapsusai čia įdomūs šiandien, o visai kita istorija. Tiksliau, mažai kam žinoma visos Štirlico istorijos pabaiga.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Šiek tiek apie didžiuosius sovietinius pasiekimus

Sovietų Sąjunga išties buvo supervalstybė. Ne todėl, kad ji būtų buvusi kažkuo gera, o tiesiog ji turėjo begalinius gamtos išteklius ir daugybę žmonių. Visa kita buvo tiesiog begalinis smurtas, apvilktas begaline sovietine propaganda, daugybė vagysčių ir vergiškas begalės žmonių darbas. Apie vagystes aš parašysiu gal kokį kitą kartą, bet šiandien – tiesiog truputis apie kai kuriuos SSRS pasiekimus bei didžiuosius mokslininkus ir konstruktorius, kurie vis būdavo šlovinami propagandos.

Josifas Stalinas būdavo vaizduojamas kaip vaikams laimingą vaikystę suteikęs vadas. Realybėje vaikai buvo viena iš įprastų šantažo priemonių, per kurią komunistų režimas palauždavo žmones: uždarytiems mokslininkams grasindavo, kad jų vaikai bus atimti ir atiduoti į vaikų namus, kur pakeis jų vardus bei pavardes ir tada jau niekad negrąžins.

Josifas Stalinas būdavo vaizduojamas kaip vaikams laimingą vaikystę suteikęs vadas. Realybėje vaikai buvo viena iš įprastų šantažo priemonių, per kurią komunistų režimas palauždavo žmones: uždarytiems mokslininkams grasindavo, kad jų vaikai bus atimti ir atiduoti į vaikų namus, kur pakeis jų vardus bei pavardes ir tada jau niekad negrąžins.

 

Sovietinės kosminės programos tėvas, raketų konstruktorius Sergejus Koroliovas nuolat būdavo pristatomas kaipvisos sovietinės kosminės programos simbolis, panašiai, kaip ir Jurijus Gagarinas.

Stalino režimo metais Sergejus Koroliovas buvo suimtas, tardomas NKVD, kankinamas ir verčiamas dirbti šaraškėje (taip buvo vadinamos NKVD priklausančios slapts įstaigos). Tardytojas, bekankindamas Koroliovą, sulaužė jam pirštus ir žandikaulį. Daug vėliau, kai Koroliovui buvo daroma operacija, dėl netinkamai suaugusio žandikaulio gydytojai negalėjo jam padaryti intubacijos ir Koroliovas mirė.

Sovietinė propaganda nuolat pristatinėdavo Sergejų Koroliovą kaip sovietinį konstruktorių ir sovietinio mokslo bei inžinerijos veikėjų pavyzdį. Pasididžiavimas. Išties visa tai buvo šlykštus, pasibaisėtinas melas. Komunistinės sistemos veidmainiškumo pavyzdys – ji šį žmogų kankino, palaužė, o paskui pristatinėjo kaip savo pačios pavyzdinį atstovą.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Didžioji Britanija, Brexit, Lietuva ir pasaulis

Pirmiausiai, tiems kas dabar ar labai dreba, ar labai džiaugiasi dėl Brexit rezultatų, t.y., dėl to, kad Didžioji Britanija išstoja iš Europos Sąjungos, pasakysiu, kas dabar smarkiai pasikeis: niekas. Toliau jau galite ir neskaityti, nes visa kita tebus smulkmenos.

Išdidžiai Didžioji Britanija išeina iš Europos Sąjungos. Išties ne. Realiai ji ir nebuvo pilnai ES, realiai ji pasiliks beveik ES. Kita vertus, išstojimo pasekmės jų tikrai nepradžiugins.

Išdidžiai Didžioji Britanija išeina iš Europos Sąjungos. Išties ne. Realiai ji ir nebuvo pilnai ES, realiai ji pasiliks beveik ES. Kita vertus, išstojimo pasekmės jų tikrai nepradžiugins.

Na, gerai, kas dar pasikeis – formaliai Didžioji Britanija nebus Europos Sąjungos dalimi (o ir tai prie to bus pereita tik per keletą metų), bet realiai sutarčių ir atitikimų, bendro darbo ir finansų bus tiek, kad iš esmės ji liks ne ką mažiau ES dalimi, negu buvo. Pokyčiai bus tokie, kurie labiau matysis globaliai (ir globaliai jie išties rimti), o štai Lietuvoje tiesiogiai kažko per daug nepajusime.

Prisiminkime, beje, kad Didžioji Britanija visą laiką buvo ta ES dalimi, kuri buvo nuošaliai nuo kitų, o dar ir turėjusi specialias sąlygas. Ji vienintelė laikėsi atskirai bendros valiutos atžvilgiu, ji iš esmės buvo nesujungta geografiškai, ji sugebėjo išlaikyti gerokai labiau atskirtą ekonomiką ir taip toliau. Iš esmės, Didžioji Britanija visą laiką buvo truputį ne Europos Sąjungoje. O pasiliks ji beveik Europos Sąjungoje. Žingsnis didele dalimi greičiau formalus, nei realus.

Kita vertus, daugelis iki šiol nesusivokia. Ponas Andrius Užkalnis štai parašė apie tai, kad Jungtinėje Karalystėje jau vyksta masinės deportacijos – ir Lietuvoje kilo siaubas. O toksai Donald Trump, nuvykęs į Škotiją, savo Twitter akaunte paskelbė, kad žmonės džiūgauja gavę nepriklausomybę nuo ES ir kad jis ir JAV atneš tokią nepriklausomybę. Paskui, tiesa, Trump tą savo žinutę ištrynė.

Taigi, jei norite, tai bus jums daug visokių raidžių. Kai kur maža nepasirodys. Ypač didelis bus nuokrypis apie valiutų kursus ir pasaulio pokyčius. Beje, čia gal ir ryškiausia įtaka – jei per vos kelias valandas angliški uždarbiai kone dešimtadaliu nukrenta, lyginant su eurozona (įskaitant ir Lietuvą), tai šį bei tą reiškia, net ir nežiūrint į tai, kad paskui įvyksta stabilizacija.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter
Kalbonaciai jums nurodys kaip kalbėti, nes jūs nemokate lietuvių kalbos ir esate puskalbis beraštis.

Tarmės ir kalbainiškasis nacizmas

Kadaise Jonas Jablonskis kūrė bendrinę lietuvių kalbą kaip tam tikrą tarpinį, daugiau mažiau suprantamą ir bendras normas turintį kalbos variantą, kuris išspręstų problemas, kylančias, kai sunku susikalbėti. Tai buvo labai praktinis sprendimas, atnešęs labai daug naudos: buvo įvardinti bendri, daugumai suprantami žodžiai, daugumai suprantamos tarimo formos, standartizuota rašyba. Jono Jablonskio dėka galime susikalbėti žymiai lengviau, jo dėka lietuvių kalba tapo žymiai gyvesne.

Kalbonaciai jums nurodys kaip kalbėti, nes jūs nemokate lietuvių kalbos ir esate puskalbis beraštis.

Kalbonaciai jums nurodys kaip kalbėti, nes jūs nemokate lietuvių kalbos ir esate puskalbis beraštis.

Čia svarbu neužmiršti vieno fakto: nors kalbainiai dažnai bando remtis Jonu Jablonskiu, išties jų aiškinimai yra visiškai priešingi, nei Jonas Jablonskis teigė. Taigi, nagrinėjant kalbainių požiūrį į tarmes ir išvis į lietuvių kalbą, svarbu turėti omeny, kad faktais ir logika šieji nesiremia, vietoje to naudodami melą, propagandą ir demagogiją.

Jono Jablonskio suvienyta lietuvių kalba augo per visą Tarpukarį, tačiau vėliau atsirado nacionalfašistinio raugo grupė, kuri turėjo kitą požiūrį – kad visus skirtumus ir nuokrypius reikia sunaikinti, sukuriant kalboje kažkokią kareivinių ar lagerio tvarką. Itin sustiprėjo ši grupuotė po II Pasaulinio karo, kai komunistai susigalvojo, kad kalba – tai ideologijos nešėja. Toksai komunistuojančių nacionalfašistų kalbinis sparnas ilgainiui ir išsivystė į tą kalbainių fenomeną, kurį matome: tarmes jie vadina svetimybių rinkiniais, o tarmiškai kalbančius žmones keikia, kaip nemokančius kirčiuoti ar išvis kalbėti.

Aš nesigilinsiu čia į tokį absurdišką požiūrį – manau, kad jis nevertas jokių komentarų. Kalbainišku supratimu, didžiausias lietuvių kalbos globėjas buvo Josifas Stalinas, tad čia nėra ką ir šnekėti.

Reikia suprasti vieną esminį dalyką apie visus „bendrinė kalba vs. tarmės“ diskursus: fokusavimasis vien į tarmes išties reikštų kalbinį skilimą, kur bendros kalbos neliktų, o tarmės įgautų paskirų kalbų statusą (faktiškai, tas jau yra įvykę su žemaičių kalba, kurios vadinimas tarme – greičiau tradicija, nei faktas: neretas žemaitis tiesiog negali susišnekėti su lietuviais). Kita vertus, tarmių naikinimas būtų tiesiog totalinis kalbos skurdinimas, nes gera pusė lietuviškos kalbos turtų būtent tarmėse ir slypi, kad ir ką bebandytų pasakoti visokie tarmių nekentėjai, dabar valdantys kalbainiškąsias institucijas.

Kai kalba užeina apie lietuviškus nacių klonus, tai vertėtų pagalvoti apie tai, kad būtent kalbainiai pas mus ir atstovauja tą durniausią ir kraštutinai totalitarišką nacionalizmo šaką: jų kliedimos teorijos apie žodžių grynovę bei kenksmingas slaviškas kilmes (ir tai turint omeny, kad baltų ir slavų kalbos sudaro bendrą grupę) – tiesiog kalbinis nacių genetinių teorijų ekvivalentas. Tai visiška priešingybė nacionalizmui: ne savo kalbos ugdymas, o savo kalbos ribojimas, užmaunant kiekvienam kalbinį antsnukį ir skelbiant, kad vardan kalbonaciškų idėjų reikia visus bausti ir riboti.

Jono Jablonskio atstovautas požiūris buvo labai paprastas: bendrinė kalba yra skirta tam, kad būtų bendra komunikacija, t.y., ji per niekur nėra absoliuti, ji turi vystytis, o taisyklės neturi kalbos žudyti, versdamos ją negyvu daiktu. Bendrinė kalba yra tiesiog kažkoks didžiausiai žmonių daliai priimtinas konstruktas: žemaitis gali susikalbėti su suvalkiečiu, suvalkietis – su aukštaičiu, aukštaitis – su dzūku ir t.t., o tai jau ir leidžia visiems apsijungti. Kalba netampa savitiksle, ji auga ir vystosi kartu su mumis – būtent tai yra sveiku protu paremtas nacionalizmas.

Galim suprasti, kad toksai požiūris,  kur išties įvertinami kalbos turtai ir leidžiama kalbai augti ir vystytis, kalbainiams nėra priimtinas. Būtent taip ir atsiranda tipiniai kalbainiški pasakojimai apie tai, kad 99 procentai žmonių Lietuvoje tėra puskalbiai, nemokantys nei šnekėti, nei rašyti: nomenklatūriška, stagnacinė, kraštutinai ideologizuota kalbainystė nepripažįsta nieko, kas neatitiktų lagerinės tvarkos.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter