Rokiškis Rabinovičius

Šitą straipsnį man parodė po to, kai įvyko paskutinių dienų triukšmai – ypač garsus buvo skandalas apie menamai išprievartautą paauglę, kur buvo kaltinami NATO pajėgų kariai, atvykę iš Vokietijos. Po skandalo paaiškėjo, kad viskas buvo falsifikuota, tačiau dalis lietuviškos žiniasklaidos, nepatikrinę, sugebėjo tuos pranešimus paskelbti. Tiesiog pranešimai buvo parašyti įtikinamai, privelti visokių detalių – atrodė tikroviškai.

Galime identifikuoti, kad tai yra „didžiojo melo“ metodas – nes viskas atrodo pernelyg baisiai, kad bet koks normalus žmogus išdrįstų taip klaikiai meluoti. Būtent todėl, kad melas pernelyg didelis, mes sau pasakome, kad negali būti, kad šitaip drastiškai kažkas meluoja. Ir tada leidžiame sau tokiu melu patikėti, jo nekvestionuodami.

Pratęsiant apie Rusijos TV programas – daugelyje jų labai akivaizdžiai matosi ir tas pats „40/60“ metodas – kai kurios programos būna lyg ir kritiškos Kremliui, didelė dalis informacijos lyg ir neiškraipoma, bet dalis panaudojama grynai propagandos tikslais. Nesunkiai gali susidaryti apgaulingas įspūdis, kad kokia nors TV ar radijo stotis yra neutrali ar netgi kritiška Kremliaus režimui – todėl propaganda suveikia daug efektyviau.

Įvairių juodos propagandos metodų yra begalė. Negana to, jie neretai naudojami ir kombinuotai – per „40/60“ kanalus skleidžiamas „absoliutus akivaizdumas“, kuris pastiprinamas „apvertimais“, „o kaip su X?“, „supuvusiomis silkėmis“ ir taip toliau. Kai propaganda realiai masyvi, darosi sunku suprasti, kas išvis vyksta.

Na, gerai, aš matau, kad savo įžangoje prirašiau jau vos ne daugiau, nei pats straipsnio autorius. Taigi, nuo Rabinovičiaus kalbų pereikim prie Jakovlevo.

Oj, ne – dar truputį: po rusišką literatūrą apie propogandą man teko kapstytis – kai kurie Jakovlevo minimi įvardinimai išties pasitaiko kitose knygose (tai yra sistemingos terminijos – t.y., organizuotos propagandos sistemos požymis). Kita vertus, reikia pasakyti ir tai, kad sovietmečiu visa bent kiek rišlesnė literatūra, kurioje būdavo analizuojama propaganda, būdavo įslaptinama (pradedant „tarnybiniam naudojimui“ ir baigiant visišku įslaptinimu). Slaptindavo netgi tais atvejais, kai būdavo išverčiamos Vakarų autorių knygos. Toks slaptumas buvo ne dėl to, kad būtų bandoma nuslėpti nuo Vakarų, o dėl to, kad nesukeltų nereikalingų minčių pačios SSRS gyventojams, kuriems ta propaganda buvo kemšama smarkiausiai.

Taigi, o dabar jau paskaitykite, straipsnį, kurį rašė Vladimir Jakovlev, Rusijos žurnalistas (originalas, iš kurio versta – http://www.sguschenka.com/propaganda/)

Specialioji propaganda

Įdomu, ar aš dabar viešinu valstybinę paslaptį? Aš juk gerai atsimenu tą vadovėlį su mėlynu išskydusiu specialaus dalinio antspaudu ir konspektų sąsiuvinius su numeruotais puslapiais, vardan patikimumo kiaurai persiūtus storu vaškuotu siūlu.

Visiškai slaptai.

Aš mokiausi MGU (Maskvos valstybinio universiteto) žurnalistikos fakultete, pas mus buvo karinė katedra. Slaptai mus mokė kovinės specialiosios propagandos – meno skleisti nesutarimus priešo eilėse, naudojant dezinformaciją ir sąmonės manipuliacijas.

Baisus reikalas, turiu pasakyti. Be juokų.

Kovinė, arba „juoda“ propaganda leidžia bet kokius realių faktų iškraipymus vardan propagandos tikslų pasiekimo. Tai efektyvus ginklas, naudojamas vieninteliu tikslu – norint išmušti priešininkui smegenis.

„Supuvusios silkės“ metodas. „Apverstos piramidės“ metodas. „Didžiojo melo“ metodas. „60/40“ principas. „Absoliutaus akivaizdumo“ metodas.

Visus šiuos metodus ir technikas jūs irgi žinote. Tiesiog neįsisamoninate to. Taip ir yra numatyta.

Mus mokė naudoti kovinės specialiosios propagandos metodus prieš priešo kariuomenės kareivius. Šiandien jie naudojami prieš mūsų pačių šalies taikius žmones. Jau du metus, skaitydamas rusiškus laikraščius ir peržiūrėdamas pramogines TV laidas, aš susidomėjęs pastebiu, kad žmonės, Rusijoje koordinuojantys naujienų paskleidimą ir interpretaciją, aiškiai mokėsi iš to paties vadovėlio, o dėstė jiems tas pats žvalus pulkininkas arba jo kolegos.

Štai, pavyzdžiui, „supuvusios silkės“ metodas. Dirba jis taip: parenkamas melagingas kaltinimas. Svarbu, kad jis būtų maksimaliai purvinas ir skandalingas. Gerai suveikia, pavyzdžiui, smulkios vagystės, arba, tarkim, vaikų tvirkinimas, arba žmogžudystė, pageidautina iš godumo.

„Supuvusios silkės“ tikslas visai ne tame, kad kaltinimą įrodyti. Tikslas tame, kad būtų sukeltas platus, viešas aptardinėjimas to, kad kaltinimas yra NEteisingas ir NEtinkamas.

Žmogaus psichika veikia taip, kad kai tik kaltinimas pradedamas viešai aptardinėti, neišvengiamai atsiranda jo „šalininkai“ ir „priešininkai“, „žinovai“ ir „ekspertai“, pakvaišę kaltinamojo „kaltintojai“ ir aršūs kaltinamojo „gynėjai“.

Nepriklausomai nuo savo pažiūrų, visi diskusijos dalyviai kartoja ir kartoja kaltinamojo vardą, siedami su purvinu ir skandalingu kaltinimu, tokiu būdu įtrinami vis daugiau „supuvusios silkės“ jam į „drabužius“, kol galų gale šitas „kvapas“ nepradeda sklisti visur paskui jį. O pats klausimas „nužudė-pavogė-ištivrkino ar visgi ne“ tampa pagrindiniu, kai tik paminimas jo vardas.

Arba, pavyzdžiui, „40/60“ metodas, kurį sugalvojo dar Joseph Goebbels. Metodo esmė yra ta, kad sukuriamos masinės informacijos priemonės, kurios 60 procentų savo informacijos duoda priešininko tikslais. Todėl, šitaip įgavusios pasitikėjimą, likusius 40 procentų naduoja dėl šio pasitikėjimo kraštutinai efektyviai dezinformacijai. II Pasaulinio karo metu egzistavo radijo stotis, kurios klausėsi antifašistinis pasaulis. Dauguma manė, kad ta stotis yra britiška. Tik po karo paaiškėjo, kad išties tai buvo Goebbelso radijo stotis, dirbusi pagal jo sukurtą „40/60“ principą.

Labai efektyvus yra „didžiojo melo“ metodas, kuris šiek tiek panašus į „supuvusios silkės“ metodą, bet išties veikia kitaip. Jo esmė yra tame, kad su maksmaliu užtikrintumu auditorijai pasiūlyti tiek globalų ir siaubingą melą, kad būtų praktiškai neįmanoma patikėti, kad galima meluoti apie tokius dalykus.

Tiukas yra tame, kad teisingai sukomponuotas ir gerai sugalvotas „didysis melas“ klausytojui ar žiūrovui sukelia gilią emocinę traumą, kuri paskui ilgam paveikia jo pažiūras, nepaisant jokių sveiko proto ar logikos argumentų.

Ypatingai gerai šiuo atžvilgiu dirba melagingi žiaurių išsityčiojimų iš vaikų ir moterų aprašymai.

Tarkim, pranešimas apie nukryžiuotą vaiką dėl gilios emocinės traumos, kurią jis sukelia, ilgam paveiks šią informaciją gavusio žmogaus pažiūras, nepriklausomai nuo to, kiek paskui jį bebandytum įtikinti, naudodamas įprastus loginius argumentus.

Visgi mūsų žvalus pulkininkas labiausiai žavėjosi „absoliutaus akivaizdumo“ metodu, kuris duoda tegul ir negreitą, tačiau patikimą rezultatą.

Vietoje to, kad ką nors įrodinėtumėte, jūs duodate tai, kuo norite auditoriją įtikinti, kaip kažką akivaizdaus, savaime suprantamo ir dėl to besąlygiškai palaikomo absoliučios gyventojų daugumos.

Nors išoriškai atrodo labai paprastas, šis metodas nepaprastai efektyvus, nes žmogaus psichika automatiškai reaguoja į daugumos nuomonę, stengdamasi prisijungti prie jos.

Svarbu tik atsiminti, kad dauguma būtinai turi būti dominuojanti, o jos palaikymas turi būti absoliutus ir besąlygiškas – kitu atveju prisijungimo efektas nekyla.

Jei šios sąlygos įvykdomos, tai „daugumos pozicijos“ šalininkų skaičius ima lėtai, bet patikimai augti, o einant laikui, pradeda didėti jau pagal geometrinę progresiją – daugiausiai žemų socialinių sluoksnių sąskaita, nes šie yra labiausiai paveikūs „prisijungimo efektui“. Vienas iš klasikinių būdų palaikyti „absoliutaus akivaizdumo“ metodą, yra, pvz., įvairių sociologinių apklausų, demonstruojančių absoliutų visuomenės vieningumą dėl kokio nors klausimo, publikavimas. „Juodos“ propagandos metodikos, žinoma, nereikalauja, kad šios ataskaitos turėtų bent kokias nors sąsajas su realybe.

Aš galiu pratęsti. Mokė mus, bendrai imant, ištisus metus, ir metodų sąrašas pakankamai didelis. Kita vertus, svarbu ne tai. O štai kas. „Juodos“ propagandos metodai auditoriją veikia per giluminius psichologinius mechanizmus, ir tokiu būdu, kad tokio poveikio pasekmių neįmanoma panaikinti įprastais logiškais argumentais. „Didysis melas“ tokį efektą sukelia, panaudodamas emocinę traumą. „Absoliutaus akivaizdumo“ metodas – per „prisijungimo efektą“. „Supuvusi silkė“ – per tai, kad į auditorijos sąmonę įterpiama tiesioginė asociacija tarp atakos objekto ir purvino, skandalingo kaltinimo.

Paprasčiau kalbant, kovinė specialioji propaganda paverčia žmogų į zombį, kuris ne tik aktyviai palaiko į jo sąmonę įterptas nuostatas, bet ir agresyviai priešinasi tiems, kas laikosi kitų pažiūrų ar bando jį perkalbėti, naudodamas loginius metodus. Kitaip, tiesą sakant, ir būti negali. Visus kovinės specialiosios propagandos metodus jungia vienas tikslas. Jo esmė yra tame, kad priešo kariuomenė būtų susilpninta, per tai, kad jos viduje prasidėtų pjautynės, tarpusavio neapykanta ir nepasitikėjimas.

Ir šiandien šie metodai naudojami prieš mus pačius. Ir rezultatas, kurį jie sukelia, yra lygiai toks pats, kokiam sukelti šie metodai ir buvo kuriami. Tik tarpusavio neapykanta ir vidinės pjautynės kyla ne priešininko kariuomenėje, o mūsų namuose ir šeimose.

Paprasčiausiai išeikite į gatvę ir pasižiūrėkite, kaip pasikeitė šalis per paskutinius tris metus. Man atrodo, prieš savus piliečius kovinė specialioji propaganda veikia netgi efektyviau, nei prieš priešo kareivius.

Ko gero, todėl, kad skirtingai nuo priešo kareivių, taikūs gyventojai negali savęs apginti.