Brandos egzaminų absurdas

Neseniai man toksai labai protingas žmogus – ponas Dainius Dzindzalieta, užrodė matematikos egzaminų rezultatus. Buvo pora uždavinių ir rezultatų, kurie išties atskleidžia visą švietimo sistemos ir jos rengiamų programų ydingumą. Netgi ne ydingumą, o kaip čia pasakius tiksliau… Ko gero, visišką išsigimėliškumą.

Egzaminų sistema patiems geriausiams pasako, kad jie esą nevykėliai. Realybė yra tai, kad pati šita egzaminų sistema yra fundamentaliai absurdiška ir vienintelis būdas ją pataisyti - tai banaliai panaikinti iš viso. Jei jūs esate moksleivis, turite gebėjimų ir egzaminas nesigavo - žinokite, kad išties feilinot ne jūs, o tuntas silpnapročių biurokratų, kuurie neturi smegenų.

Egzaminų sistema patiems geriausiams pasako, kad jie esą nevykėliai. Realybė yra tai, kad pati šita egzaminų sistema yra fundamentaliai absurdiška ir vienintelis būdas ją pataisyti – tai banaliai panaikinti iš viso. Jei jūs esate moksleivis, turite gebėjimų ir egzaminas nesigavo – žinokite, kad išties feilinot ne jūs, o tuntas silpnapročių biurokratų, kuurie neturi smegenų.

O paskui dar nuostabiai apie tą švietimo sistemą bei egzaminus parašė ponia Elžbieta Banytė, kuri pastebėjo, kad anei vienas iš tų visai jau rinktinius literatūrinius ir kalbinius gebėjimus bei žinias turinčių moksleivių nepakliuvo į geriausiųjų tarpą – egzaminuose gerus vertinimus gauna kaip tik tie, kas nėra geri. Jos straipsnis apie tai yra puikus.

Bet pradėkim viską nuo pradžių.

Štai pasižiūrėkim, du skirtingi uždaviniai iš matematikos egzamino:

Pirmasis. Išspręskite lygtį: (x-3)(x-7)=21. Išsprendusiųjų – 79,9%.

Antrasis. Supakuotos trys vienodos bandelės kainavo 1 Eur. Pritaikius 40% nuolaidą, vienos bandelės kaina yra… Išsprendusiųjų – 75,4%.

Turint omeny, kad panašių į pirmą uždavinį lygčių sprendimas anei per niekur nei akivaizdus, nei labai gyvenimiškas, nei dar kažkoks, mes galim padaryti vieną labai neišvengiamą prielaidą – ją sprendę mokiniai buvo labiau linkę taikyti standartinius algoritmus, nei analizavimą.

Apie antrą uždavinį kaip tik galim padaryti priešingą prielaidą: su nuolaidomis mums susidurti tenka labai dažnai, tad vienaip ar kitaip įsivertinti ir išspręsti tą uždavinį turėtų būti lengviau. Matematiškai jis irgi daug daug lengvesnis: (1-0,4)/3=x.

Natūralu būtų tikėtis, kad būtent antrą uždavinį išsprendusių moksleivių dalis turėtų būti gana didelė, nes uždavinys paprastas ir įprastas, kaip bepažiūrėsi. O vat pirmo uždavinio išsprendusių dalis turėtų būti daug daug mažesnė. O ką rodo realybė?

Egzaminų realybė rodo, kad paprastą gyvenimišką uždavinį išsprendžia 75,5%, o žymiai sudėtingesnį ir iš esmės sprendimo būdų kalimo reikalaujantį uždavinį išsprendžia 79,9%.

Ką išties tai rodo? Ogi tai, kad dominuoja bukas kalimas, į kurį ir orientuota mokymo programa. Ir tas bukas kalimas yra pakankamai intensyvus ir sistemingas, kad pralenktų netgi visai nedidelio mąstymo reikalaujančių uždavinių rezultatus.

Kalimas savo esme nėra joks mąstymas. Tai yra mąstymo priešingybė: nustatytas kietas algoritmas nepalieka veitos mąstymui, o mąstymas pačia savo esme yra toks, kuris yra platesnis už algoritmą. Netgi beždžionė gali išmokti kokio nors buko algoritmo, tačiau sugalvoti sprendimą ten, kur algoritmo nėra – žymiai sunkiau.

Taigi, klausimas čia tik vienas: ar mes mokome vaikus mąstyti, suprasti ir atrasti sprendimus, ar kaip tik draudžiame mąstyti ir vietoje to verčiame bukai kalti?

Mąstymas esamoje švietimo sistemoje išstumiamas ir naikinamas – tą puikiai pademonstravo jau aukščiau minėta Elžbieta Banytė. Šitie matematinių uždavinių rezultatai irgi demonstruoja būtent tą patį – mokiniai verčiami bukai kalti, o ne mokomi suprasti, kaip vyksta tie skaičiavimai.

O dabar pasižiūrėkime į vieną niuansėlį: reikalas yra tame, kad pagal šitus valstybinius egzaminus paskui reguliuojamas dar ir stojimas į aukštąsias mokyklas. Vietoje to, kad aukštosios mokyklos pasirengtų savo egzaminus, pagal kuriuos atsirinktų tinkamiausius studentus, jos gauna išrūšiuotą mišinį studentų, kur geriausius balus gauna nemąstantys, tuo tarpu kaip tik tie, kas turi geriausius gebėjimus, yra nustumiami į dugną.

Neišvengiamas šitos absurdiškos egzaminų sistemos rezultatas – tai nuolatinė vidutiniausiųjų atranka į geras vietas aukštosiose mokyklose, kartu visiškai diskriminuojant tuos, kas turi gebėjimus ir žinias iš tų sričių, kur jie norėtų stoti.

Tą, beje, rodo ir nuolatinis Egzaminų centro, ar kaip ta įstaiga vadinasi, bandymas kažkaip koreguotis savo egzaminų rezultatus pagal kažkokius nuokrypius nuo standartinio pasiskirstymo. Nors jiems tai nėra akivaizdu (nes jie elementariai to nesuvokia), pati prielaida apie tai, kad rezultatuose turi matytis Gauso kreivė – tai ne kas kita, kaip prielaida, kad žinių lygis yra atsitiktinis. Kitaip tariant, kad moksleivių žinios nukrypsta į gerąją/blogąją pusę ne dėl mokymo kokybės, o tiesiog atsitiktinai. Kad mokymo nėra.

Galime numatyti, kad pvz., mokinių vertinimas grynai pagal batų ir plaukų spalvą irgi duotų pasiskirstymus, kurie būtų artimi Gauso kreivei – kodėl gi pagal tai nepaegzaminuoti? Tikėtina, kad tokio vertinimo rezultatai gerokai primintų egzaminų rezultatus.

Iš tokios Egzaminų centro daromos prielaidos apie esą moksleivių žinioms galiojantį normalųjį pasiskirstymą galima pasidaryti ir išvadą apie tai, kodėl švietimo sistemoje stengiamasi, kad mokiniai bukai kaltų: juk jeigu netiki, kad jie gali mokytis ir išmokti, tai ir telieka bukasis kalimas.

Orientuodamiesi į vidutinybes ir patys būdami visiškomis vidutinybėmis, programų ir egzaminų kūrėjai temato tuos pasiskirstymų segmentus, kurie eina paraleliai. Visi kas turi daugiau smegenų ir talento, yra netoleruojami švietimo sistemos. Taip labai nemenka dalis kaip tik geriausių moksleivių per egzaminus išbrokuojami. Pasižiūrėkite į kreives - mėlynoji atitinka NEC prielaidas apie Gauso pasiskirstymą, kai raudona - Pareto. Šiame paveiksliuke jūs matote matematinę švietimo sistemos absurdiškumo išraišką. Paprastesniems aiškunu paprasčiau: ant vertikalios ašies moksleivių kiekis, ant horizontalios - moksleivių žinios. Raudona kreivė rodo realybę, o mėlyna - egzaminavimo mechanizmą. Kuo labiau neatitinki egzaminų, tuo blogesnis balas. Atitinkamai, didžiausias žinias ir gebėjimus turintys moksleiviai egzaminų  neatitinka labiausiai. BTW, atkreipkit dėmesį į būdingą Pareto kreivės storą uodegą dešinėje.

Orientuodamiesi į vidutinybes ir patys būdami visiškomis vidutinybėmis, programų ir egzaminų kūrėjai temato tuos pasiskirstymų segmentus, kurie kreivėse eina paraleliai. Pasižiūrėkite į kreives – mėlynoji atitinka NEC prielaidas apie Gauso pasiskirstymą, kai raudona – Pareto. Šiame paveiksliuke jūs matote matematinę švietimo sistemos absurdiškumo išraišką. Paprastesniems aiškinu paprasčiau: ant vertikalios ašies moksleivių kiekis, ant horizontalios – moksleivių žinios. Raudona kreivė rodo realybę (visur įprastą Pareto principą), o mėlyna – egzaminavimo mechanizmą. Kuo labiau neatitinki egzaminų, tuo blogesnis balas. Atitinkamai, didžiausias žinias ir gebėjimus turintys moksleiviai egzaminų neatitinka labiausiai. BTW, atkreipkit dėmesį į būdingą Pareto kreivės storą uodegą dešinėje – tų gabių moksleivių, kurie gauna blogus egzaminų rezultatus, yra realiai labai daug, nors pačiam egzaminų centrui taip toli gražu neatrodo.

Natūrali prielaida apie žinių skirstymąsi turėtų būti paremta Pareto pasiskirstymu, tačiau šis turi vieną problemėlę: pagal jį kai kurie moksleiviai turėtų būti pripažįstami žinančiais kažkuriuos dalykus geriau ir už mokytojus, ir už egzaminuotojus. Negana to, tektų pripažinti ir tai, kad rinktinius studentus pagal sritis gali atsirinkti tiktai pačios aukštosios mokyklos, bet niekaip ne kažkokia bendravalstybinė egzaminavimo sistema.

Realybė mokyklinių programų ir egzaminavimų sistemoje ne tai kad užmirštama – ji iš principo neigiama. Kaip tik todėl, nuolat bandant menamai gerinti egzaminavimą ir vaizduoti kažkokį biurokratinį teisingumą, įvedama dar daugiau formalių vertinimo kriterijų, kurie dar labiau apriboja bet kokius kūrybiškumo vertinimus. Taip egzaminų tikrintojai ir vertintojai, o ir patys egzaminų kūrėjai vis sako: „čia ne mes kalti, čia aiškūs kriterijai, o tie mokiniai tų kriterijų neatitiko per ten ar ten„. O rezultate dar labiau smunka vertinimo lygis. Ir į aukštąsias dar labiau atrinkinėjami bukesnieji. Ir taip toliau.

Galų gale per tokias atrankas gaunasi dar įdomesnis fenomenas – tokie atrinkti bukesnieji kalikai ilgainiui ir patys tampa mokytojais, ir aukštųjų dėstytojais, ir kokių nors egzaminų rengėjais, ir švietimo programų kūrėjais. Taip užburtas ratas užsidaro. Absurdiška sistema tampa nepataisoma.

Žinote, ką aš jums dar pridėsiu? Ogi tai, kad tikrai atsiras tuntas degeneravusių biurokratų (atitinkančių savo intelektu kairiąją Gauso kreivės dalį), kurie ims sakyti, kad be šitos absurdiškos sistemos negalima, kad ją gal būt dar galima patobulinti ir panašiai, ir dar retoriškai klausinėjančių – „o tai kokias alternatyvas jūs siūlote?„. Na, jūs žinote.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook
Facebook
0Share on Google+
Google+
0Share on LinkedIn
Linkedin
Tweet about this on Twitter
Twitter

41 thoughts on “Brandos egzaminų absurdas

  1. Andrius

    Išlaikęs egzaminus visai neblogai, esu linkęs nesutikti su gerb. Rabinovičiaus rašiniu šia tema. Taip, švietimo sistema formalizuota, orientuota į kalimą ir bevaisė. Tačiau teigti, jog geriausiųjų-blogiausiųjų skalė yra apversta, yra šiek tiek per stipru. Net ne švietimos bėda, kad 25% neišsprendžia paprasčiausio uždavinio su bandele. Jei tesugebi iškalti negyvenimišką uždavinį, tikriausiai ne sistema, o tu pats kaltas. Vargu ar tarp tų kelių procentų, išsprendusių pirmąjį uždavinį ir neišsprendusių antrojo, rasite bent kažką panašaus į kandidatus būti „tarp geriausių“.