Rokiškis Rabinovičius

Ėjau prieš kelias dienas Senamiesčiu, žiūriu, prie Prezidentūros – palapinės kažkokios, plakatai ir kokie tai žmonės. Priėjau pasižiūrėt, paskaitinėt, galvoju – kas ten vyksta sužinosiu. Sužinojau. Marazmas vyksta. Lietuva žlunga ir taip toliau. Žmonės žudomi ir paskui į psichiatrines uždardinami, kur juos paskui uždardina. Ir žudynes rengia valdžia. Ir teismai savivales daro. Plakatai visokie apie tai pasakoja aiškiai.

Kol aš ten žiūrėjau į tuos plakatus, prie manęs pristojo kokia tai mteriškė, kuri ėmė pasakoti, kad kovoja už kažką, bet gerai nesupratau už ką. Iš pasakojimo pabirų supratau, kad viskas blogai, gavo sąskaitą už kažkokias šiukšles, yra geriausia kažkokios mokyklos mokytoja ir ją persekiojo kažkoks žmogus, kuris visas mokyklas nusamdė, nes tenai sukišo KGB agentus ir dabar viską valdo.

Paskui priėjo dar koksai tai žmogėnas, kuris pradėjo išvis neaišku kokius vėjus pasakoti ir abu jau pradėjo kišti man kažkokį žurnalą, kur pasirašyčiau, kad Lietuvoje viskas blogai. Reikalavimų ar išvis pasirašymų prasmės nesupratau, tai ir pasakiau, kad neaišku, ko jie nori, tai nepasirašysiu. Tada prasidėjo dar didesnė diskusija.

Tada man parodė vieną plakatą, kur buvo klaikiai daug prirašyta kažkokių pseudoteisinių absurdų, skambančių lyg koks teisinis skundas, bet su nuorodom į belenką. Įspūdį padarė briedas apie tai, kad kasacinė instancija turi tikrinti bylos aplinkybes. Kai tą pasakiau, man pradėjo aiškinti, kad tą tekstą surašė teisininkas ir kad kas aš toks, kad prieštaraučiau.

Jie buvo atkaklūs, o paskui dar pradėjo klausinėti, kas aš toks. Suveikė galų gale senas bajeris, kuris visada suveikia panašiose situacijose – pasakiau, kad su kompiuteriais aš dirbu. Reakcija išsyk buvo iš serijos – „a… nu aišku tada…„. Vienas iš tų tipažų tai išgirdęs, išsyk ir nuėjo.

Žodžiu. Na, jūs supratote.

Ne, aš nemelavau, kad aš kažką bendro turiu su kompiuteriais. Kažką bendro turiu kažkaip. Ir SysadminDay kasmet vis kažkaip su manimi susisieja. Man tik šiaip čia fenomenas.  Aš nežinau, kodėl tie, kas su kompiuteriais ką nors bendro turi, sukelia visokiems protestiniams tipažams tokį beviltišką ir nesuvaldomą nusivylimą. Man rodos, kad tiesiog tai, kad tie, kas su kompiuteriais – tai turi smegenų. O tai jau nesuderinama su tais absurdiškais kliedesiais. Ir man atrodo, kad jie kaskart susiduria, kad jei kažkas su kompiuteriais kažką daro, tai beviltiškas.

Ir aišku, bado akcija. Žinoma, niekas netrukdo badauti, pvz., po 4 valandas, nes nu argi ne bado akcija? Viskas gi tvarkoje, ko jūs norite? Bado akcija gi! O paskui visokios Kremliaus propagandos skylės skelbia naujienas apie baisius mitingus, kur masiniai badavimai, o žmonės neturi ką valgyti.

Aš kažkaip suprantu tuos žmones, kurie ten sėdi tose akcijose. Kai galvoje bardakas, o gyvenimas blogas – tai ir bandai kažką daryti. O kai nesupranti, kad gyvenimas blogas, nes galvoje bardakas – tai bandai priežasčių ieškoti aplinkui save. O paskui su tuo bardaku galvoje imi kovoti, rengdamas bado akcijas. Ir kadangi tai bardakas galvoje, tai būna paskui bado akcijos po kelias valandas, vis pasikeičiant. Taip vat vis pasikeičiant ir gaunasi, kad nuolat kažkas badauja. Ir kovoja prieš teisėsaugos nusikaltimus bei psichiatrines ligonines.

Man vienas draugas kartą pasakojo, kaip matė kažkokį piketą, kur viena moteriškė laikė plakatą, skelbiantį, kad Lietuvoje vykdomas hibridinis genocidas. Aš suprantu, kaip tai vyksta jų galvose: tie žmonės nežino, nei ką reiškia tas žodis „hibridinis“, nei ką reiškia žodis „genocidas“. Jie tik žino, kad tai kažkas blogo, nes girdėdavo tuos žodžius, kai būdavo kalbama apie kažką blogo.

Taigi, norėdami pasiskųsti, tokie žmonės išranda sąvoką „hibridinis genocidas“, kad būtų dvigubai baisiau. Lygiai taip pat jie galėtų išgirsti žodį „diarėja“ ir „kognityvinis“, o tada išrasti sąvoką „kognityvinė diarėja“. Oh, wait…

Taip, išties tai ir yra – tai ir yra kognityvinė diarėja. Šnekant lietuviškai – mąstymo viduriavimas.

Taip, Lietuvoje daug visokių blogybių, visokiose srityse. Gerai yra apie tas blogybes kalbėti, nes kai apie jas kalbame – jas identifikuojame ir galime pataisyti. Blogai būna tada, kai vietoje analizės ir mąstymo, tos problemos imamos spręsti kognityvinės diarėjos metodais.

Kiek didesnė problema iš to būna tokia: visą šitą absurdišką kognityvinę diarėją pasigauna Kremliaus propaganda, kuri ima skleisti visokius vėjus apie bado akcijas, vargšus kovotojus ir panašiai. Vargšai kovotojai tada pajunta dėmesį ir ima kovoti dar aktyviau.

O dar paskui kas nors surengia smagumo akciją – pavalgo viešai cepelinų, o Kremliaus propaganda tada pradeda pasakoti, kaip rusofobai fašistai lietuviai tyčiojosi iš tų po kelias valandas nevalgančių badautojų, skleisdami šitaip neofašizmą ir dar kažką ten. Nes cepelinų valgymas – tai neofašizmas.

Valgymas ir cepelinai – tai neofašizmas, ir dar, žinokit, neofašistai Andrius Tapinas, Albertas Daugirdas, Haroldas Daublys, nes jie ėda fašistinius cepelinus Vilniaus senamiestyje, matant žmonėms! Ir dar neofašistai, klaikūs provokantai – tai Viačeslavas Mickevičius, kuris stato fašistinius spektaklius, Gaudrius Dzikaras, pagal kurio maršus demonstruoja fašistų demonstracijos ir Edvinas Šereiva, kuris išvis susijęs su kažkokiu Žaliuoju Velniu.

Jūs suprantate, kokio lygio marazmas yra pasiekęs Rusiją? Iki kokių kliedesių jau yra priėję jų propagandos kanalai? Taip, čia yra realas. Marazmo realas. Tas marazmo realas ateina kaip tik prieš pat Zapad-2017 pratybas, su kuriomis kažkaip keistai keistai susiderina. Tas matosi ir iš visų tų cypsmų, kuriuos skleidžia Rusijos propaganda.

Tai kažkoks kitas realas, paralelinė Visata tiesiog. Marazmo realas. Ir į tą marazmo realą jau slenka tuntai ir tunteliai visokių tipažų. Tarp jų – ir labai keistų, figūravusių krūvose kitų panašių akcijų.

Rita Miliūtė daugelį tų tipažų identifikavo, o vakar jau susilaukė grasinimų iš kažkurio, kad anas ją po teismus užtampys. Tai irgi labai įdomu: viena vertus, tokie tipažai pasakoja apie neteisingą teismų sistemą, o antra vertus, jie ja bando remtis, patys terorizuodami tuos, kas apie juos ką nors pasako. Irgi geras marazmas.

Ne, ne marazmas tai. Kognityvinė diarėja tai – kai kliedesiai yra taškomi į visas puses kaip kažkokie šūdai. Išties tame ir yra panašių akcijų esmė.