Rokiškis Rabinovičius

Kai kurie dalykai, susiję su pasikartojančiais incidentais Sirijoje, daugeliui yra nelabai suprantami, nes paprasčiausiai pritrūksta kai kurių cheminio karo žinių. O tos žinios išties nėra labai trivialios – didele dalimi jos tiek smarkiai skiriasi nuo įprastinio karo žinių, kad netgi ir kariškiai kartais nepagalvoja, kiek tenai visokios specifikos pasitaiko.

Taigi, šiame straipsnyje bus nemažai visokios istorinės apžvalgos, kuri parodys ir didelius skirtumus tarp skirtingų cheminių ginklų ir jų naudojimo. Iš to atsiras ir supratimas, kiek sunku kartais nustatyti, kur ir kaip ta chemija panaudojama – pasidarys aišku, kodėl Sirijoje, kur įtariama apie dešimtis, jei ne šimtus cheminio ginklo panaudojimo atvejų, tik keletą kartų pavyko surinkti pakankamus to ginklo panaudojimo įrodymus.

Kita vertus, manau, kad po straipsnio pasidarys labai aišku, kodėl specialistai vienareikšmiškai įvardina, kad kai kurios atakos beveik nekelia abejonių, kaip cheminės, įvykdytos būtent Sirijos pajėgų.

Kai kam visai įprastai gali pasirodyti atrodanti ataka, kur koks nors pastatų kompleksas apšaudomas artilerijos, bet apšaudymo viduryje dar atskrenda ir bombonešis, kuris bombas numeta. Kai kam, kas susipažinęs su kovinių nuodingųjų medžiagų specifika, iš tokio puolimo gali pasidaryti aišku ne tik tai, kad šitai buvo cheminė ataka, bet net ir tai, koks konkretus cheminio ginklo tipas buvo panaudotas.

Susipažinus su cheminio karo istorija pasidarys aišku ir tai, kodėl, nepaisant didžiulės grėsmės savo stabilumui, Assadas chemiją naudoja tame kare prieš sukilėlius (galiu atskleisti išsyk: būtent dėl tikslingo ir labai profesionalaus chemijos naudojimo karas prieš sukilėlius ir gaunasi veiksmingas – laimimi mūšiai vietose, kur sukilėliai itin įsitvirtinę). Ir pasidarys aišku, kodėl tą cheminį karą palaiko netgi Rusija, kuriai paskui tenka tuos chemijos panaudojimo atvejus dangstyti visokiomis propagandomis.

Atsiras ir kažkiek supratimo apie tai, kodėl, nors kalbama apie dešimtis ar šimtus chemijos aukų (lyg ir nedidelius kiekius), Vakarų šalys reaguoja taip aršiai – chemijos slėpimo atvejais realūs aukų skaičiai gali būti tiek smarkiai didesni, kad tų skaičių niekas nei nedrįsta įvardinti. Realiai 100 ar 1000 kartų paklaidos ribos pnašiais atvejais gali būti visai normalios.

Kaip bonusą pažadu dar vieną straipsnį, apie cheminį karą tarp Irako ir Irano – labiausiai cheminį karą visoje žmonijos istorijoje. Jis bus labai greitai.

Vokietija – cheminio karo kūrėja

Didžiausią patirtį cheminio ginklo naudojime ir kūrime iki pat XXa. vidurio turėjo vokiečiai, o iki to laiko ir susikūrė praktiškai visi šiuolaikiniai cheminio karo metodai. Atitinkamai, beveik visas metodikas galime nupasakoti, remdamiesi vien vokiečių sugalvotomis taktikomis bei patirtimis. Dalinę išimtį sudarytų tik Italijos praktikos Etiopijoje, Irako-Irano karas, Irako karas prieš kurdus ir paskutiniai chemijos naudojimo Sirijoje atvejai. Jie kažkiek skiriasi, tačiau, kita vertus, visvien yra daugiau ar mažiau, vienaip ar kitaip kilę iš vokiškų metodikų. Bene labiausiai nuo vokiškų metodikų atitolo Irakas – bet ir tai ne dėl to, kad būtų kažką labai naujo sukūręs, kiek dėl to, kad taikė itin masyviai, moderniame kare, kartu su naujų rūšių ginlais (sraigtasparniais) ir kartu turėdamas kraštutinai prastas gamybos sąlygas, bet, pagal viską, visai neblogus patarėjus.

Cheminis ginklas kare buvo uždraustas dar prieš pirmus jo naudojimus – pagal 1899 ir 1907 Hagos konvencijas. Nepaisant to, kaizerinei Vokietijai I Pasauliniame kare ta chemija pasirodė taip patraukliai, kad dėjo jie ant tų konvencijų. Atitinkamai ant tų konvencijų padėjo ir kitos šalys. Link I Pasaulinio karo pabaigos sąjungininai spėjo prisigaminti ir panaudoti daugiau cheminių ginklų, nei Vokietija, tačiau Vokietija taip ir liko chemijos lydere. To karo cheminių aukų skaičius – milžiniškas: apie 100 tūkstančių žuvusių ir daugiau kaip milijonas suluošintų. Dauguma suluošinimų buvo susiję su plaučių ir akių pažeidimais.

Pagrindinės cheminio ginklo panaudojimo taktikos buvo atidirbtos dar I Pasauliino karo metais, tobulintos Tarpukaryje, vėliau, daugiausiai teoriškai, vystytos II Pasaulinio karo metu. Netgi šiais laikais vokiečių karo chemikų rašyti karo chemijos vadovai yra visiška to tipo literatūros klasika, tiesiog tokia gera, kad geresnę sunku rasti netgi tarp naujausios literatūros. Netgi nepaisant to, kad per paskutinį pusę šimtmečio buvo padaryta daug naujų tyrimų ir išleista daug naujų knygų, kokio pusšimčio metų senumo vokiškos (ir į rusų kalbą verstos) knygos realiai stebina. Įsivaizduokit, kad kokioje nors Rytų Vokietijoje 1950 išleistoje knygoje galima rasti tai, apie ką atviresnėje anglakalbėje literatūroje imta rašyti tik apie kokius 1980-1990 ar netgi dar vėliau.

Vokiečių chemiko Siegfried Franke 1967 žinynas „Lehrbuch der Militarchemie“ iki šiol yra savo gilumu ir platumu nepralenkiamas įvadas įvadas į karo chemiją, kuriame yra tiek visko, iš tiek įvairiausių segmentų, kad suprantantiems maža nepasirodo. Perskaičius nuosekliai (su sąlyga, kad kažką išvis supranti apie chemiją), galima tarti, kad jau kažką susigaudai tuose junginiuose, bet esi visai žalias. O tada pasikapstai daugiau ir nustembi, kad net specializuotos informacijos ieškant pagal specifines junginių grupes, kažką naujo atrasti jau būna gan sunku. Ir sunku atrasti būna net keliais dešimtmečiais vėliau išleistuose žinynuose.

Po II Pasaulinio karo, maždaug iki kokių 1960-1970 metų daugelis vokiečių chemikų buvo esminiai SSRS konsultantai, o pati SSRS chemiją vystė pagrindinai perimtose nacių gamyklose. Tik apie 1970 SSRS ėmė gaminti VR jau pilnai savo, naujai pastatytame, o ne pilnai ar dalinai iš nacių perimtame fabrike, bet panašu, kad ir VR gamybą organizuojant, kažkiek prisidėjo Rytų Vokietija. Dar daugiau – iki šiol dauguma pasaulyje naudojamų cheminių ginklų yra arba Vokietijoje sukurti, arba vokiškų ginklų palikuonys, įskaitant ir tokias nevokiškas medžiagas, kaip VX ar Novičok – nors jie ir sukurti ne Vokietijoje, bet priklauso tai pačiai fosforganikos klasei, kaip ir tabūnas, zomanas ir zarinas.

Sovietinę karo chemijos programą, kuri buvo labiausiai išvystyta iš tų, ką tik kas nors pasaulyje yra turėjęs, irgi pradėjo vokiečiai – Tarpukaryje Šichanuose jie pastatė laboratorijas ir poligoną savo cheminio ginklo bandymams (pagal susitarimą su SSRS), kur mokė ir Raudonąją armiją, ir sovietų chemikus. Šaltojo karo metais, maždaug iki kokių 1960-1970 Rytų Vokietija buvo ta valstybe, kuri sovietų užsakymu atlikinėjo ir nemažai sudėtingiausių biocheminių cheminio ginklo tyrimų – pati SSRS gana ilgai buvo ne tai kad techniškai, bet tiesiog pagal žinias nepajėgi savarankiškai dirbti su neurobiologiniais ir enzimologiniais tyrimais, kas buvo itin svarbu fosforganikos atveju.

Vokiečių sukurti Šichanai taip ir pasiliko didžiausiu SSRS cheminio ginklo bandymų centru (Tarpukariu statytos vokiečių laboratorijos iki šiol ten dar naudojamos pagal paskirtį), o kai SSRS formaliai nutraukinėjo tyrimus GosNIIOHT (ten, kur buvo kurtas Novičok), tyrimai ir bandymai galutinai buvo perkelti į Šichanuose esantį filialą. Taip, netgi liūdnai pagarsėjęs Novičok pagal savo kilmę siejasi su vokiečių, ypač – su nacių darytais fosforganikos tyrimais.

Taip, kai kurias Novičok klasei priklausančias medžiagas, iš tų junginių grupių, kuriuos viešino Ilja Mirzajanov, galima rasti dar apie kokius 1960 leistoje Rytų Vokietijos literatūroje, kad ir tame pačiame Siegfried Franke žinyne – kai kurios iš tos grupės medžiagų jau yra minimos, kaip perspektyvūs junginiai. Beje, kai kuri specifinė Rytų Vokietijos cheminė literatūra dėl slaptumo kartais net nebūdavo išspausdinama vokiškai, o vien tik rusiškai – išversta. O ir kai būdavo išspausdinama vokiškai, vertimai į rusų kalbą kartais būdavo išleidžiami anksčiau, nei vokiški originalai. Aišku, viskas – tik slaptai, labai ribotais tarnybinio naudojimo tiražais. Šiais laikais, gerokai pakapsčius po internetus, įmanoma kai kurias iš tų knygų atrasti.

Apie 1960-1970 metus senieji vokiečių karo chemikai ėmė tiesiog išmirdinėti, o SSRS apie tą laiką jau išvystė ir savo chemijos pramonę bei mokslą – pakankamai, kad galėtų apsieiti ir be Rytų Vokietijos pagalbos. Nepaisant to, sena vokiška literatūra taip ir liko pagrindu sovietinių karo chemikų mokymui, o Rytų Vokietijos mokslininkai vis dar darė nemažai tyrimų, susijusių su gilesniais cheminio ginklo veikimo mechanizmais. Aišku, tie tyrimai pirmiausiai keliaudavo į SSRS.

Gana juntamai cheminius ginklus taikė XXa. pradžios komunistai (pagrindinai – Tambovo gubernijoje), kovodami prieš partizanus. Būtent dėl to, kad cheminiai ginklai paaiškėjo besantys stebėtinai efektyvūs, SSRS paskui ir ėmė bendradarbiauti su I Pasauliniame kare pralaimėjusia Vokietija: carinės atsargos išseko labai staigiai, o gaminti cheminių ginklų patys bolševikai nesugebėjo – norėjo vokiečių pagalbos. Vokiečiams, kurie pas save chemijos gaminti ir bandyti negalėjo, toks variantas labai tiko.

Apie XXa. vidurį cheminius ginklus bandė taikyti Japonija (Kinijoje), tačiau kažin kokių stebuklų jiems tenai nesigavo – iš esmės, tai buvo panašiau į I Pasaulinio karo nuodijimus, tik kad imant geresnius ginklus, geresnes technologijas ir labai nerišliai jas taikant kare prieš smarkokai atsilikusią Kiniją. Taigi, Japonija čia daug nepridėjo, kita vertus, pakankamai gerai žinoma, kad Japonija irgi rėmėsi vokiečių patirtimis, bent jau technologiniame lygyje.

Italijos karas prieš Etiopiją tapo bene didžiausiu pokyčiu – skirtingai nuo pozicinio I Pasaulinio karo, italai chemines užtvaras darė, kariaudami prieš mobilius ir tikrai pakankamai pajėgius etiopų padalinius. Tas karas parodė, kad visai naujos cheminės taktikos leidžia kardinaliai keisti karo eigą, netgi kai priešas yra sėkmingesnis. Iš esmės, galima tarti, kad itališka cheminio karo doktrina vėliau tapo pagrindu šiuolaikinėms VX naudojimo koncepcijoms. Kita vertus, ta pati doktrina irgi kilusi iš vokiškų iprito naudojimo metodų.

Bene didžiausią pokytį chemijos naudojime pademonstravo Irakas, kariaudamas prieš Iraną – bet ir čia pirmiausiai būdavo panaudojamos tos taktikos, kurias vokiečiai kūrė I Pasaulinio karo metais ir Tarpukaryje. Ten, kur Irakas tokių taktikų laikėsi, ten jam sekdavosi, o kur nesugebėdavo – chemijos naudojimas nelabai pasiteisindavo. Kita vertus, Irakas cheminius ginklus naudojo tiek intensyviai, kad galų gale atidirbo ir naujesnius metodus, kaip pvz., kombinuotą chemijos ir sraigtasparnių naudojimą, užblokuojant ir sunaikinant puolančius Irano dalinius.

Žodžiu, tiek čia tos įžangos – apie tai, kodėl beveik viskas, ką pasakoju – daugiau mažiau remiasi vokiečių taktikomis ir vokiečių požiūriais (netgi kai vokiečių nepaminiu). Apie kitas šalis čia pasakyti lieka gana nedaug. Tiesiog vokiečiai paėjo pagrindus visai šiuolaikinei karinei chemijai, o paskui tą chemiją porą dešimtmečių ir vystė – tol, kol vokiškas cheminio karo supratimas tapo tiesiog bendrai įprastu cheminio karo supratimu. Tik vėlyvais laikais chemijos lyderiais tapo SSRS, bet SSRS cheminės taktikos ir bendri požiūriai tebuvo tų pačių vokiškų tęsinys. Štai ir viskas.

Cheminio ginklo pradžia – paprasčiausias chloras

Pradėkime nuo I Pasaulinio karo, kai cheminį ginklą vokiečiai panaudojo pirmą kartą: 1915 balandžio 22 dienos pavakarę jie tiesiog pavėjui iš savo apkasų paleido chlorą. Vėjas tą chlorą nešė link priešų, priešai chloru kvėpavo, kosėjo, duso, o paskui mirė. Maždaug 6 kilometrų fronto ruože vokiečiai iš dujų balionų paleido 168 tonas chloro. Viskas vyko prie prancūzų gynybos linijų, šalia Ipro (Ypres) miesto. Žuvusių buvo apie 5000, dar apie 10000 buvo sunkiai sužeisti – žmonėms buvo išdeginti plaučiai ir smarkiai pažeistos akys.

Chloras buvo įprastos, tuometinėje chemijos pramonėje jau plačiai naudotos dujos. Gauti didelius chloro kiekius buvo pakankamai nesunku. Nors chloro debesims reikėjo pavėjui nueiti bene kilometrą, išleidus į orą daug tonų dujų, net ir už kilometro koncentracijos būdavo mirtinos. O kam nemirtinos – tiems tiesiog plaučius pažeidžiančios tiek, kad paskui visą gyvenimą kosulys kraujais, plaučių uždegimai ir taip toliau. Žodžiu, net ir gyvu likęs kareivis likdavo ne kareiviu, o ligoniu, tinkamu nebent nurašymui.

Toksai chloro naudojimas buvo atviras – dujos leidžiamos tiesiog į orą ir sklinda pavėjui. Dujų poveikio efektyvumas čia priklauso tik nuo koncentracijos – tai reiškia, kad apsimoka rengti labai dideles atakas, kur chloro į orą būtų išleidžiama kiek įmanoma daugiau, kuo platesniame fronto ruože. Kuo cheminė ataka masyvesnė – tuo ji ir efektyvesnė.

Problemų su chloru buvo labai daug: jis labai smirda (chlorkalkių kvapas), jis labai sklaidosi ore, nes nors ir sunkesnis už orą, visgi nepakankamai, be to, drėgnu ar lietingu oru jis maišosi su vandeniu, tirpsta vandenyje, tad toli nenueina. Jei paros laikas – vakaras – įšilusi žemė šildo sklindančias dujas ir jos linkę kilti viršun, tad chloro koncentracija ore krenta. Jei naktis – pakilęs oro drėgnumas nusodina chlorą. Jei cheminė ataka vykdoma dieną – atsklindantis chloro debesis matosi iš toli. Jei paryčiai, kai visi miega – tuo metu rasa iškrenta, tad chloro efektyvumas išvis prastas, vos ne tragiškas.

Dar labiau viską komplikavo tai, kad pavėjui leisti dujas sunku – vėjas turi būti ilgai sklindantis viena kryptimi, kad ginkdie, ant savų apkasų negrįžtų. Jei būdavo vėjo gūsių – net ir palankus vėjas chloro iki apkasų nenunešdavo, išsklaidydavo dujas ore, iškeldamas į viršų.

Pirma sąjungininkų apsisaugjimo metodika buvo labai paprasta – tiesiog išvaryt kareivius iš apkasų į aukštesnes vietoves. Chloras yra sunkesnis už orą, sklinda pažeme, tad net ant į neaukštas kalveles jis nepakyla. Vėliau dėl tų pačių priežasčių tranšėjas nustota kasti žemumose – jos persikraustė į aukštesnes vietoves.

Kareivių išvarymas iš apkasų sunkiau apsisaugoti padėdavo tik tuose ruožuose, kurie būdavo mirtinai ginami – ten kareivių išvaryti tiesiog nebuvo galima. Bet ten, kur karas būdavo mobilesnis, dujų atakos būdavo nesėkmingos. Kaip pvz., Rytų fronte prieš Rusiją dujos dažnai nesuveikdavo, vien dėl to, kad rusų armija buvo pakrikusi, tad karas nemaža dalimi buvo ne tiek pozicinis, kiek kažokiais tarpusavio antpuoliais. Kai karas judrus, pabėgti nuo dujų į kokias nors kalvas yra visiškai normalu, tai mūšių eigos iš esmės nekeičia, tad rusų daliniai tą ir darydavo.

Vakarų fronte karas buvo pozicinis, su kraštutinai įtvirtintomis fronto linijomis, nesikeičiančiomis daug mėnesių ar netgi metų – o tai reiškia, būtent priešo išvarymas iš apkasų tampa didesniu tikslu, nei priešo nunuodijimas. Smarkiai smirdantis nuodingas chloras tam buvo kuo geriausiai tinkamas.

Kita vertus, labai greitai atsirado ir primityvios dujokaukės, kurios chloro efektyvumą sumažino tiek, kad jis tiesiog nustojo veikti. Pakakdavo tiesiog ant veido užsimesti gabalą audinio, pamirkyto geriamosios sodos tirpale – toji su chloru reaguoja taip gerai, kad apsaugo kuo puikiausiai. Pirmos dujokaukės, kurias įvairios šalys savo kariams ėmė gaminti milžiniškais kiekiais, buvo labai paprastos – tiesiog medžiaginiai maišai, kurie užmaunami ant galvos. Kad kažkas matytųsi, akims į maišą būdavo įsiuvami stikliukai primityviuose rėmeliuose. Visas maišas išmirkomas geriamosios sodos tirpale – ir bent jau kol neišdžiūsta, filtruoja dujas kuo geriausiai. Ekstremalai gali bandyti maišą pamirkyti ir skiestame kaustinės sodos tirpale – tada netgi išdžiūvęs maišas chlorą gana juntamai neutralizuoja. Tik kad ta kaustinė soda odą žmonėms nuėda taip, kad maža nepasirodytų.

Žodžiu, chloras buvo naudotas neilgai, vietoje jo atsirado kitos cheminės medžiagos, kurios buvo daug efektyvesnės – visų pirma, fosgenas ir įvairios ašarinės dujos.

Tiesa, užbėgant už akių – šiais chloras dabar naudojamas vėl – toje pačioje Sirijoje. Priežastis – elementari: chloras dabar nevertinamas, kaip praktinis cheminis ginklas, tad galima rengti chloro atakas ir išsisukinėti, jog esą ten tik šiaip kokie nors dujų balionai sprogo. Chloras turi ir dar vieną privalumą – nudusina žmones labai greitai. O dar vienas chloro privalumas – kad jis nepalieka kažkokių aiškiau identifikuojamų pėdsakų, kokie lieka nuo kitų cheminių ginklų, t.y., atakos sunkiai įrodomos, net jei jas tirs ekspertai su laboratorijomis.

Chloras šiais laikais taip lengvai gaminamas ir gaunamas (ir taip plačiai vartojamas chemijos pramonėje), kad jį gali panaudoti praktiškai bet kas, netgi beraščiai puspročiai teroristai, kurie gali pasivogti kelis chloro balionus, kuriuos paskui kur nors susprogdintų. Tokių atvejų fiksuota Irake, kur kokį nors chloro balioną per kokį nors puolimą bandydavo panaudoti ISIS. Tiesa, naudojimai, atrodo, nebūdavo sėkmingi – galimai dėl to, kad ISIS tiesiog per buki tokiems reikalams.

Didesnis chloro naudojimo įdomumas yra tas, kad jis yra visiškai dujinis, greitai išsisklaidants, be to, jis yra tiesiog labai paplitęs cheminis elementas, t.y., jam yrant, aplinkoje nelieka jokių aiškesnių cheminio ginklo panaudojimo pėdsakų. Tai yra ypatingai patogu tais atvejais, kai reikia surengti cheminę ataką, kuri vėliau nebūtų identifikuota. Net jei kas nors paskui apkaltintų cheminio ginklo panaudojimu ir atrastų tuos balionus, visada galima bus skelbti (ir taip ir būna skelbiama), esą sprogo kažkokie tai dujų balionai, atsitiktinai buvę kokiose nors sukilėlių slėptuvėse. Sukilėliai, suprantate, ruošėsi nuo Assado puolimų gintis chloru, todėl savo įtvirtinimuose tą chlorą laikė.

Žodžiu, chloras yra paprastas, pigus ir gana efektyvus, jei tik jo pakankamai daug, o problema tik viena – jo reikia pakankamai daug. Pavienio pastato cheminiam apdirbimui apatinės ribos yra dešimtys ar šimtai kilogramų chloro dujų (t.y., paprastai pavienio baliono būna gerokai per mažai), o tai reiškia, kad vienintelis šiuolaikinis chloro naudojimo metodas – tai aviaciniai bombardavimai.

Bet atleiskite, kad nubėgau su tais šiuolaikiniais chlorais taip toli į priekį – grįžkime prie I Pasaulinio karo.

Fosgenas ir cheminio karo evoliucija

Kaip jau matėme, chloras veikė gan prastai – taigi, vietoje jo atsirado geresnės dujos – fosgenas. Fosgenas irgi buvo dujinis, naudojamas taip pat, kaip ir chloras, tačiau nuo drėgmės nusėdantis prasčiau, o ir labiau palei žemę besilaikantis. Dar vienas fosgeno privalumas buvo tas, kad jis neturi aiškaus kvapo. Smirda fosgenas papuvusiomis žolėmis ar šienu, t.y., jo smarvė gana neblogai susimaišo su kitais aplinkos kvapais, ypač dar kai koncentracijos mažos.

Fosgenas turėjo ir kitą privalumą – primityviausios dujokaukės su soda veikė žymiai prasčiau.

Pirmos naktinės fosgeno atakos buvo nepaprastai efektyvios – kai koncentracijos būdavo didelės, ryte tranšėjos būdavo daug lavonų, susidariusių tylaus ir lėto nudusimo būdu. Kai koncentracijos būdavo mažesnės, ryte prasidėdavo kosuliai, paskui jie aprimdavo (būdingas laikinas fosgenu apnuodytų žmonių pasveikimas), o po dienos-kitos – vėlgi daug lavonų. Dar mažesnės koncentracijos lavonus kurdavo su dar didesniu uždelsimu. Visai mažos, kur per daugelį ekspozicijų – sukurdavo lavonus neprognozuojamu srautu, taip kad net sunku būdavo pasakyti, kada jie išties būdavo apnuodyti.

Sąjungininkai dujų ėmė labai saugotis, tad fosgeno atakų efektyvumas greitai nukrito – žmonės net miegoti imdavo su dujokaukėmis, o kita vertus, apkasuose nuolat būdavo budintys, kurie keldavo aliarmą, vos tik kažką užuosdavo. Taigi, vokiečiai, pastebėję uždelstus fosgeno efektus, taktiką patobulino: jie dujas ėmė leisti vėlai naktį ir nedideliais kiekiais.

Naktinės lėtos fosgeno atakos būdavo vykdomos kelias valandas – esant ramiam, silpnam vėjeliui, vokiečiai iš savo apkasų imdavo leisti lėtas, silpnas fosgeno sroveles. Tokias silpnas, kad už kokio kilometro esantys priešai nieko neužuostų. Nieko niekas neužuodžia, visi ramiai miega, nuo dujų niekas nedūsta, tačiau po kokios dienos-kitos žmonės ima kosėti. Pradžioje silpniau, paskui – stipriau. Dar paskui – prasideda plaučių uždegimai. Su plaučių uždegimais prasideda ir mirtys, o kas nemiršta – tiems plaučių uždegimai tęsiasi ir tęsiasi. Kosulys – irgi. Ir dar toks, kur su kraujais. Ir skausmingas, ir nevaldomai stiprus. Žodžiu, kareiviai arba numiršta, arba daugeliui mėnesių pasidaro ligoniais, o ir po to – lieka invalidais visam gyvenimui.

Tokia vokiečių taktika veikė lėtai, tačiau dėl užmaskuoto poveikio labai pasiteisino – per kokią savaitę kokiame nors ruože būdavo galima išnaikinti tūkstančius priešo kareivių – ir net nesvarbu, ar mirtinai, ar tiesiog juos invalidizuojant. Esmė tiesiog tame, kad priešo kareiviai dingsta iš apkasų ir priešui po kiek laiko prasideda problemos – trūksta karių, kuriuos į tuos apkasus galima būtų įkišti.

Kitas geras dalykas buvo tai, kad mažomis koncentracijomis, naikinant lėtai, fosgeno reikdavo labai labai nedaug – bent dešimtis kartų mažiau, nei norint išnuodyti žmones per kelias valandas. Žodžiu, ekonomiška.

Pirmas sąjungininkų atsakas buvo paprastas – kadangi žemos chloro ar fosgeno koncentracijos sklinda tik visai palei žemę – įtvirtinimus, kiek įmanoma, reikia rengti kalvose, o dalis karių gali miegoti ir ne tranšėjose, o vėlgi kur nors aukštesnėse vietose.

Kitas sprendimas buvo gudresnis – kažkas pastebėjo, kad net mažiausios ore esančio fosgeno koncentracijos neįtikėtinai pakeičia skonio receptorių veikimą: įprasto skonio dalykai pasikeičia tiek, kad pasidaro sunkiai atpažįstamais. Taigi, sureagavę į keistus pojūčius, kariai gali išlipti iš apkasų ir kuriam laikui perbėgti į aukštesnę vietą. Praėjus pavojui, kariai gali grįžti.

Efektyviausia fosgeno signaline priemone tapo cigaretės – jų skonis keisdavosi taip smarkiai, kad tuo metu rūkantys žmonės apie chemines atakas suprasdavo anksčiau, nei dujos pasiekdavo bent kiek pavojingas koncentracijas. Kažkiek padėdavo ir kramtomoji guma, kurios skonis keisdavosi – bet ji, visgi, buvo mažiau efektyvi. Žodžiu, rūkymas ėmė gelbėti kareivių gyvybes. Praktinės britų tvarkos gavosi tokios, kad rūkymas iš esmės tapo privalomu visiems (jei formaliai ir nebuvo tokio reikalavimo, visi žinodavo, kad reikia rūkyti), o rūkyti reikėdavo ne vienu metu, o paskirai. Bet taip, kad nuolat kažkas rūkytų. Būtent rūkantys ir įspėdavo visus, kad dujų ataka prasidėjo.

Vokiečių atsakas buvo vėlgi labai paprastas, bent jau teoriškai – kombinuotos atakos, kur įprastiniai apšaudymai vykdomi kartu su cheminiais. Techniškai tai nebuvo taip lengva – vietoje dujų skleidimo pavėjui teko kurti ir sviedinius, kuriuose galima būtų laikyti suskystintą fosgeną.

Kombinuotos atakos pasirodė besančios efektyvesnėmis už bet ką: įprastinio apšaudymo metu kareiviai negalėdavo perbėgti į aukštesnes vietoves, turėdavo slėptis tranšėjose ir slėptuvėse, o į jas už orą sunkesnės dujos pakliūdavo itin lengvai. Negana to, kai dujos būdavo nugabenamos sviediniais, tiesiai į apšaudymo vietą, jų koncentracijos būdavo daugybę kartų didesnės – kariams pakakdavo vos kelis sykius įkvėpti ir jie jau gaudavo mirtiną dozę.

Būtent kombinuotos atakos, kuriose apšaudymas vykdomas ir įprastais ginklais, ir chemija, tapo vienu iš dviejų esminių cheminio karo metodų. Tiesa, tuo metu šis metodas dar nepasirodė toks geras – bent kiek per mažomis koncentracijomis fosgenas (ir netgi chloras) veikdavo su gerokais uždelsimais – realiai efektyvūs puolamieji cheminiai ginklai I Pasaulinio karo metais taip ir nebuvo atidirbti.

Sąjungininkų atsakas į kombinuotas vokiečių chemines atakas buvo vėlgi paprastas: tobulesnės dujokaukės ir kategoriškai griežtai vykdomas nurodymas: prasidėjus bet kokiam artilerijos apšaudymui, privaloma užsimauti dujokaukę. Kariai be dujokaukių į požemines slėptuves neįleidžiami be jokių išlygų – tam, kad jie gautų bent minimalų šansą išgyventi, būdami aukštesnėje, kad ir apšaudomoje zonoje. Aukštesnėje zonoje dujos sklaidydavosi greitai, o tikimybė būti užmuštam sprogimo – visgi kelis kartus mažesnė, nei tikimybė mirti nuo mirtinų dujų koncentracijų.

Greičiau ir stipriau veikiančios I Pasaulinio karo medžiagos

Bandydami apeiti lėtą fosgeno veikimą, vokiečiai bandė ieškoti kitų priemonių – taip kare atsirado jau minėtos ašarinės dujos, buvo bandomas ir ciano vandenilis. Pastarasis teoriškai turėjo veikti labai staigiai, per sekundes ar minutes, tačiau su juo buvo bėdų – realiai žudančios koncentracijos turėdavo būti labai aukštos, o nuodingumas buvo visgi per žemas. To meto technologijos dar neleisdavo sukurti didelio tankio aerozolių, naudojant sprogmenis, tad ciano vandenilis taip ir liko gana ribotai naudotu cheminiu ginklu.

Vykdant puolimus, įvairios ašarinės dujos buvo žymiai efektyvesnės už fosgeną, pvz., koks nors bromacetonas sukeldavo kariams tokį žiaurų skausminį šoką, kad po cheminės atakos netgi ir išgyvenę likdavo beveik be sąmonės. Bėda su bromacetonu buvo paprasta – kai jo pritaškydavo ištisas balas, tai paskui tų apkasų ir patys negalėdavo užimti. Žodžiu, suveikdavo greitai, tačiau paskui nesigaudavo surengti puolimo. Taigi, prastai veikiantis ciano vandenilis atrodė tinkamesnis. Bet veikė prastai.

Kiek nukrypstant, vėliau ciano vandenilis kelis kartus vėl bandė atgimti, kaip cheminis ginklas – Tarpukaryje vokiečiai atrado, kad dėl sąlyginai didelio cheminio inertiškumo jis prasimuša per dujokaukių filtrus, t.y., jei tik koncentracijos geros, dujokaukės neapsaugo. II Pasaulinio karo išvakarėse, o ir karo metu rengti vokiečių bandymai parodė, kad tai visgi daugiau teorinė, nei praktinė galimybė – tam reikdavo tokių žvėriškų ciano vandenilio koncentracijų, kad jas įmanoma būdavo gauti tik ypatingai masyviai skleidžiant aerozolį tiesiai iš labai žemai skrendančių lėktuvų, bet netgi ir šitaip tos koncentracijos gaudavosi labai nestabilios.

Dar kartą ciano vandenilį bandė prikelti SSRS, kai maždaug apie 1950-1970 sukūrė realiai efektyvius cheminių medžiagų dispenserius raketoms – tos technologijos jau leisdavo sukurti išskirtinai tankius cheminio ginklo debesis, užtaisus sprogdinant ore, kelių dešimčių metrų aukštyje. Visgi net ir geriausios sovietinės technologijos pasirodė per prastos, juoba kad apie 1960-1970 ėmė rastis ir pirmos dujokaukės su katalizatoriais, o kai kurie iš katalizatorių ciano vandenilį skaidydavo be problemų. Bet atleiskite, kad aš čia vėl nukrypau į tas dujokaukes.

Šiaip, turiu pasakyti, kad nors cheminiai ginklai ir šiaip yra pragariškai klaikūs savo poveikiu, ciano vandenilis net ir tarp cheminių ginklų yra išskirtinis – jis siaubingai pažeidžia nervų sistemą, sukurdamas tokius skausmus, kur žmonės kelias minutes iki mirties jaučiasi lyg būtų gyvi verdami. Vargu ar įmanoma kažką skausmingesnio sugalvoti.

Apie 1917 metus cheminio karo taktika jau gerokai išsivystė. Bene ryškiausiu puolamosios taktikos pavyzdžiu tapo Kaporeto (Caporetto) stebuklas: jungtinės Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos pajėgos puolė įsitvirtinusius italus. Mūšis turėjo baigtis tuo, kad vokiečiai ir austrai tiesiog prisiplotų, nes italų įtvirtinimai buvo neįveikiami. Tačiau vokiečių kariuomenė masyviai panaudojo didelius kiekius visiškai neaiškių cheminių ginklų – panašu, kad įvairių arseno junginių (difenylchlorarsino, etc.), chloro, ašarinių dujų, difosgeno ir dar kažko.

Italai, turėdami prastas dujokaukes, žinojo, kad ilgai cheminės atakos neatlaikys – dujokaukės išlaikydavo vos valandą-dvi. Taigi, italai pasitraukė iš įtvirtinimų, palikdami visą sunkiąją ginkluotę. Kadangi laiko, per kiek medžiagos išsisklaidys, italai nežinojo, grįžti į įtvirtinimus jie negalėjo, tad greitai įtvirtinimus užėmė vokiečiai ir austrai. Kaporeto mūšis tapo didžiausiu Italijos pralaimėjimu visoje jos istorijoje: vokiečiai ir austrai nukovė 10 tūkstančių žmonių, apie 30 tūkstančių sužeidė, 265 tūkstančius paėmė į nelaisvę. Buvo paimta apie 3000 pabūklų ir 3000 kulkosvaidžių. Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos praradimai buvo apie 70 tūkstančių žmonių, t.y., kokius 4 kartus mažesni. Ir visa tai – mūšyje, kur italai buvo įsitvirtinę taip, kad jų nugalėti buvo neįmanoma. Tiksliau, atrodė, kad nugalėti neįmanoma.

Kaporeto mūšis Vokietijoje ir Austrijoje-Vengrijoje buvo pavadintas Kaporeto stebuklu. Tai buvo cheminio karo stebuklas. Klaikus ir baisus, kaip ir visas cheminis karas.

Bendrai visos šalys į naujesnes chemijas reagavo paprastai – kūrė geresnes dujokaukes. Vietoje primityvių sodoje mirkytų maišų ėmė rastis dujokaukės, primenančios dabartines – su priešdūminiais filtrais, kurie saugo nuo visokių aerozolių, su keliais sluoksniais į cheminį ginklą reaguojančių medžiagų.

Dujokaukėms vystantis, ilgainiui ėmė rastis daugiasluoksniai filtrai – pvz., pirmas sluoksnis nufiltruoja visas dulkes ir aerozolius, antras sluoksnis, sudarytas iš kokio nors kalcio hipochlorito, oksiduoja daugumą organinių junginių, trečias sluoksnis, sudarytas iš kaustinės sodos, neutralizuoja chlorą ir rūgštinius junginius, ketvirtas, aktyvuotos anglies sluoksnis, sugeria viską, kas dar liko. Žodžiu, kiekvienai bendrai pavojingos chemijos rūšiai po atskirą filtro sluoksnelį. Dar po kelių dešimtmečių ėmė rastis ir dujokaukės su specializuotais filtrais, pvz., formaldehidu impregnuotu sluoksniu, skirtu ciano vandeniliui, galų gale ir dujokaukės su katalizatoriais – pastarieji nesieikvoja (filtrų nereikia keisti daug ilgiau), o be to, gali skaldyti ir kuriuos nors chemiškai inertiškesnius junginius, pvz., kad ir tą patį ciano vandenilį. Ir viską gali daryti katalizatoriai, sukišti į tą patį aktyvuotos anglies sluoksnį. Atleiskite, kad čia nukrypau apie tas dujokaukes.

Kova prieš dujokaukes karo pabaigoje tapo esminiu visų karo chemikų tikslu. Taip kare išplito dar viena klasė junginių – arseno organika. Visokios tokios, kaip etildichlorarsinas, metildichlorarsinas, fenyldichlorarsinas, difenylchlorarsinas, defenilcianoarsinas, difenilamincianoarsinas ir panašios. Visos jos sukeldavo vėmimą, ir kartu visos pažeisdavo akis, ant odos sukeldavo pūsles, įkvėptos – sukeldavo ilgalaikius sunkius bronchų ir plaučių pažeidimus.

Beje, kad skambėtų gražiau, daugelyje vietų arseno grupės medžiagos, pvz., jau po karo išplitęs adamsitas, minimos kaip čiaudulį sukeliančios. Išties, labai mažos jų koncentracijos kelia čiaudulį. Bet didelės koncentracijos sukelia klaikų kosulį ir nevaldomą vėmimą. O kai žmogus nevaldomai vemia, tai jis prisivemia dujokaukę. Ir vietoje to, kad, atleiskite, bandytų išgerti viską atgal, jis nusiima dujokaukę ir bando iš jos iškratyti tai, ką privėmė. O kadangi vėmimo ir čiaudėjimo metu kvėpavimas būna reflektorinis, t.y., nevaldomas, tai žmogus neišvengiamai įkvepia ir nuodingų dujų, o paskui numiršta. Taigi, tokiomis medžiagomis galima nugalėti dujokaukes.

Tiesą sakant, nors teoriškai karas su arseno grupės medžiagomis turėjo būti vykdomas kombinuotai, pirma paskleidžiant arseno junginius (kai kurie jų yra kone bekvapiai, o vimdančius efektus sukelia net gana menkos koncentracijos), o paskui jau turėtų būti skleidžiamos ir mirtinos dujos, arseno organikos efektai būdavo tokie baisūs, kad kitų dujų nei nereikdavo. Pakakdavo visokių ten organinių arsinų.

Ipritas – realus pragaro ginklas

Kaip jau matėme, paprastiems nuodijimams ir puolimams chemiją panaudoti ne visada gaudavosi panaudoti. Nors kartais fosgenas ar kitos dujos ir nulemdavo mūšius, dažniausiai chemija tiesiog didino karo aukų skaičių ir viskas. Įvairios šalys ieškojo greičiau ir stipriau veikiančių, taip pat – greičiau išsisklaidančių cheminių ginklų, tačiau lūžį kare sukėlė priešingai veikiančios medžiagos. Kaip tik tokios medžiagos, kurios veikia lėtai, o aplinką užteršia tiesiog nepataisomai baisiai.

Ipritas tapo efektyviausiu I Pasaulinio karo ginklu, nors jis sukeldavo ne tiek jau ir daug mirčių. Sakykim, vienam statistiniam nuo iprito mirusiam kareiviui tekdavo kokie 5-10 klaikiai suluošintų, dažniausiai – praradusių regėjimą, bet neretai – ir praradusių ištisas veido dalis, pvz., nosis, lūpas, liežuvius, praradusių pirštus ar pėdas, praradusių skrandžius ir taip toliau. Mirusiųjų būdavo ne tiek jau ir daug. Pakankamai nedaug, kad kai kurie degradiški cheminio karo proponentai vėliau dešimtis metų aiškino, esą ipritas gi nesąs mirtina medžiaga, o tik inkapacitantas, panašiai kaip kokios lėtai veikiančios ašarinės dujos, o todėl neturėtų būti laikomas cheminiu ginklu. Ipritas, suprantate, gi nemirtinas, o tai reiškia, kad humaniškas. Suprantate, humaniška, kai dauguma ipritu paveiktų žmonių lieka aklais ar be pusės plaučių.

Ipritas nebuvo dujinė medžiaga, jis buvo tiesiog skystis, kurį cheminiai sviediniai ištaškydavo kokiame nors plote. Tas skystis suveikdavo labai negreitai – kartais tik po kelių dienų, o pirmas valandas kareiviai nei nepajusdavo jokių požymių, kad kažkas gali būti ne taip. Tose vietose, kur ipritas sukontaktuodavo su kūnu, ląstelės būdavo pažeidžiamos, iššokdavo pūslės, paskui jos imdavo pūliuoti, trūkinėti, atsiverdavo žaizdos, kurios toliau pūliuodavo, viskas tęsdavosi savaites ar netgi mėnesius, įvykdavo didžiulės infekcijos, dalis žmonių nuo tų infekcijų mirdavo, kas nemirdavo – neretai sugangrenuodavo, na, žodžiu, gaudavosi taip, kad kažką baisesnio įsivaizduoti gana sunku.

Iprito naudojimas kardinaliai skyrėsi nuo fosgeno: jis būdavo paskleidžiamas kur nors fronto linijoje, kokiose nors vietose, kur galėtų slėptis priešo kariai, ar per kur tie priešo kariai galėtų judėti. Ar tiesiog ten, kur jų gali būti, o gali ir nebūti. Arba gali būti po savaitės. Arba tiesiog kur nors prieš apkasus, kuriuos priešai gali pulti – kad jei bandys pulti, tai kad paskui jau nieko nebepultų ir nebekariautų daugiau.

Man įstrigo viena iš kažkur skaitytų istorijų apie tipišką iprito poveikį – apie tai, kaip nuo jo nukentėjo kažkks prancūzų karių būrys: šie tiesiog peržygiavo per kažkokį miškelį, kuris keliomis dienomis anksčiau buvo apšaudytas iprito sviediniais. Kadangi apšaudymo metu nieko tame miškelyje nebuvo, tai niekas apie jokį ipritą ir neįtarė. Kariai praėjo miškelį, nuėjo kažkur kitur, tačiau kitą dieną jiems pradėjo rastis pūslės ant pėdų, kojų pirštų, rankų pirštų, akių, lūpų, liežuvių, dantenų, ir dar ant kai kurių gerų organų. Didelė dalis ėmė vemti ir viduriuoti kraujais. Pagrindiniai, anksčiausiai pasirodę ir didžiausi pažeidimai buvo ant kojų.

Dalis iš tų kareivių prieš valgydami, prausėsi rankas – tie su kruvinu viduriavimu ir vėmimu problemų neturėjo. Visgi praktiškai visi turėjo pūsles ir ant rankų, ir ant veidų, ir ant akių, ir ant pimpalų. Kas įdomu, nuodingame miškelyje jie nei nebuvo sustoję – tiesiog praėjo jį ir viskas.

Visi efektai pasireiškė paprastai: kareiviai praėjo per ipritu aplaistytas žoles, ipritas pakliuvo ant batų. Per senus, suplyšusius batus (I Pasaulinio karo metais kariai neretai būdavo labai prastai aprūpinami) ipritas prasiskverbė iki pėdų, sukeldamas didžiulius pažeidimus. Vėliau, matyt persiaunant, ipritas pakliuvo ant rankų. Nuo rankų, šlapinantis, ipritas pakliuvo ant pimpalų. Kadangi dėl dulkių kareiviai tarpais pasitrindavo ir akis – daugumai pakliuvo ir ant akių. Kadangi valgoma buvo gerokai vėliau, ramioje vietovėje, kur kariai galėjo apsiprausti, dalis ipritą kažkiek nusiplovė, tad ant maisto valgant jis pakliuvo ne visiems, tačiau kam pakliuvo – sukėlė žaizdas burnoje, stemplėje, skrandyje ir žarnyne. Ant dantenų pakliuvęs ipritas baigiasi tuo, kad visi dantys išpūliuoja ir iškrenta.

Tokie iprito poveikiai yra labai tipiški – jis pakliūna ant įvairių kūno ar drabužių vietų, nuo vienų vietų – ant kitų ir taip toliau. Vėliau to paties I Pasaulinio karo metais sąjungininkai pastebėjo, kad geri batai nuo iprito gana neblogai gali apsaugoti, tačiau vienaip ar kitaip ipritas visvien pakliūdavo nuo batų ant rankų, o nuo rankų – ant maisto, veido, akių ir pimpalų.

Iprito pažeistose vietose po kiek laiko iškildavo pūslės, kurios supūliuodavo, trūkdavo, atsiverdavo žaizdos, o paskui dėl visokių užkrėtimų tik dar labiau išaugdavo – tiek, kad mėsos pūdavo ir virsdavo gabalais. Tipiškiausios apnuodijimo ipritu pasekmės būdavo liūdnos – amputuotos pėdos ar pėdų pirštai, amputuoti rankų pirštai, prarastos akys, amputuoti lytiniai organai, iškritę dantys, amputuoti liežuviai, nepataisomi skrandžio ir žarnyno sužalojimai. Aklumas būdavo viena iš itin dažnų iprito poveikio pasekmių.

Ipritas nesustabdydavo priešo puolimo, tačiau jo žalojantys efektai buvo tokie klaikūs, kad kareiviai imdavo atsisakinėti eiti į mūšius tose zonose, kurios gali būti užterštos ipritu. Tiesiog dėl to, kad daugeliui sušaudymas atrodydavo geriau, nei tokie sužalojimai.

Taip atsirado antra cheminio karo taktika – cheminio ginklo užtvaros, t.y., įvairaus pločio ruožai, užteršti cheminiu ginklu tam, kad priešas per tas zonas negalėtų praeiti. Ipritas dar ir garuodavo – jei jo būdavo daug prilaistyta, užterštoje zonoje kurį laiką pabuvę kareiviai būdavo iškertami net tada, kai kitų pažeidimų išvengdavo, t.y., ant paties iprito neužlipdavo. Karštu oru iprito garai plaučius pažeidžia taip pat efektyviai, kaip skystas ipritas pažeidžia odą – prasideda plaučių uždegimas, plaučiai ima tiesiog pūliuoti ir žmogus numiršta. Ir visa tai – irgi su uždelsimu, pirmi simptomai paprastai atsiranda po pusdienio, dienos, ar netgi po pusės savaitės.

Bene vienintele to meto problema tapo tai, kad nei viena šalis anuomet nesugebėjo sukurti gerų iprito paskleidimo priemonių. Dūminiai užtaisai ipritą skaidydavo, o įprasti skysčiu užpildyti artilerijos sviediniai – ne tiek ištaškydavo į šalis, kiek suvarydavo kažkur giliai žemėn. Norint užteršti kokią nors teritoriją, reikdavo sunaudoti labai jau daug tų kovinių medžiagų. Kita vertus, kai kas nors į vos kelis hektarus žemės suvarydavo kelias dešimtis tonų įprito, prasta chemijos sklaida nustodavo būti problema.

Sąjungininkai taip ir nerado gerų sprendimų, kurie leistų nuo iprito apsisaugoti. Esminiai sprendimai buvo pirmiausiai gera avalynė, gumuoti batai, labai griežtos procedūros, skirtos praėjimui per potencialiai užterštas zonas (jokių kontaktų su krūmais, jokių stabtelėjimų, prie nieko nesiliesti, eiti ten, kur žolės nėra arba ji labai trumpa), o taip pat – degazacija vandeniu, labai smarkūs plovimaisi muilais, chlorkalkių tirpalais ir taip toliau.

Ipritas, žinoma, būdavo naudojamas ir tiesiogiai prieš apkasuose esančius karius, tačiau apkasų zonose visgi gaudavosi jį degazuoti – chlorkalkės buvo labai geras įrankis. Didžiausius pokyčius ipritas sukėlė būtent per tas nepraeinamai žalojančias užteršimo zonas.

Dar ir šiais laikais, praėjus visam šimtmečiui nuo pirmo naudojimo, ipritas yra laikomas vienu iš pagrindinių cheminių ginklų. Griežtai kalbant, tai nėra pavienis junginys, o visa junginių grupė (sieros ipritai), kur skirtingos medžiagos turi skirtingą skystėjimo temperatūrą ir kažkiek skirtingą poveikio greitį.

Kiek vėliau, jau po I Pasaulinio karo, išplito dar keli panašūs junginiai – azoto ipritai (įprastas ipritas yra sieros ipritas) ir liuizitas. Pastarąjį išrado amerikiečiai, pagal poveikį jis buvo gana tarpinis tarp iprito ir adamsito – mažos ore esančios liuizito koncentracijos sukeldavo klaikų akių perštėjimą, kosulį, čiaudėjimą ir vėmimą, o pakliuvęs ant odos, jis imdavo deginti, greitai atsirasdavo pūslės ir pūliuojančios žaizdos.

Ilgainiui dėl tokių cheminių junginių įvairios šalys sukūrė priešcheminius kostiumus – tokius, kur kariai apsivelka ištisinius gumuotus kombinezonus, kad tik ant odos jokios medžiagos nepakliūtų. Nors teoriškai tokie kostiumai turi apsaugoti, praktiškai jie apsaugo ne visada, o tie, kurie apsaugo geriau, sveria daug, klaikiai šutina žmones (pvz., išties ganėtinai efektyvūs rusiški guminiai kostiumai karštesniu vasaros laiku patys laikas nup laiko tampa mirčių priežastimi – ir tai netgi taikos metais), negana to, tie kostiumai baisiai trukdo judėti. Taigi, netgi ir apsaugotiems kariams užteršimo zoną praeiti būna labai labai sunku. Apie kokį nors efektyvų kovojimą, apsirengus tokia apranga – išvis sunku kalbėti.

Kiek nukrypstant, ipritui artimi junginiai davė ir naudos – kadangi jie yra stipraus poveikio citotoksikai, jie vėžines ląsteles žudo daug stipriau. Patys pirmieji, apie XXa. vidurį išrasti vaistai nuo vėžio išties ir buvo ne kas kita, kaip azoto ipritai – tie patys junginiai, kurie Tarpukaryje buvo nagrinėjami ir netgi gaminami kaip cheminiai ginklai. Azoto ipritai praktikoje buvo kiek mažiau nuodingi už įprastinį ipritą, tad buvo įmanoma juos vartoti tokiomis dozėmis, kurios nesukeltų katastrofiškų pasekmių. Vėžinės ląstelės, kurios yra daug kartų aktyvesnės už įprastas, tuos azoto ipritus įsisavindavo daug kartų greičiau ir dėl to mirdavo. Įprastos ląstelės didesne dalimi išgyvendavo. Aišku, toks gydymas būdavo problematiškas – irgi su kruvinais viduriavimais ir vėmimais. Bet visgi padėdavo, jei gydymas būdavo tęsiamas pakankamai ilgai – paprastai, bent kelis mėnesius.

Didesnė dalis kitų priešvėžinių vaistų irgi veikia tuo pačiu principu, netgi ir patys moderniausi – visi jie kažkuo primena ipritus. Žodžiu, kai kur nors išgirsite apie chemoterapiją, tai turėkite omeny, kas tai per pragaras ir kodėl kai kuriems žmonėms atrodo paprasčiau iš lėto mirti, nei tą vėžį gydytis vaistais.

Be iprito, I Pasaulinio karo metais buvo bandoma ir daugybė kitų junginių – pvz., tokių, kaip chlorcianas, kuris nuodingumu lenkė ciano vandenilį, nuodijo ir prasiskverbdamas per odą, o mažesnėmis koncentracijomis klaikiai dirgino ir odą, ir akis, ir plaučius – kaip ašarinės dujos, bet su sunkiais liekamaisiais pažeidimais, primenančiais fosgeno ar chloro sukeliamus. Ašarinės dujos, tarp kitko, irgi buvo efektyvus ginklas – nuo didesnių koncentracijų kariai kartais patirdavo tiesiog skausminį šoką (grynai medicinine prasme), nuo kurio ir numirdavo.

Spalvoti kryžiai

Dujų mišinius kurti pradėjo vėlgi ta pati Vokietija, irgi dar I Pasaulinio karo metais – jie atrasdavo, kad pvz., fosgenas veikia per lėtai, bet gerai nukauna, o ašarinės dujos veikia greitai, bet žmonės dažniausiai lieka gyvi. Negana to, vokiečiai pastebėjo ir tai, kad kai kurios medžiagos, nors ir sukeldamos labai panašius efektus, pvz., pūsles ant odos, dar ir sustiprina viena kitos veikimą. Pvz., kokie nors arseno organiniai junginiai, sumaišyti su ipritu, pūsles sukeldavo ir kažkiek greičiau, ir kažkiek didesnes, nei tie patys gryno iprito ar arsenorganikos kiekiai.

Kitas dalykas buvo tas, kad junginiai ir mišiniai buvo kuriami vis nauji, tad keisdavosi, o praktiniai jų naudotojai nelabai tesusigaudydavo dešimtyse skirtingų junginių pavadinimų. Taigi, paprasčiau buvo sukurti kelias mišinių grupes, kurios galėtų turėti labai įvairią sudėtį, tačiau būtų naudojamos tokiais pačiais tikslais.

Taigi, vokiečiai anuomet sukūrė savo spalvotus kryžius. Kryžiais tie mišiniai buvo vadinami todėl, kad ant cheminių užtaisų būdavo kokios nors spalvos kryžius:

• Blaukreuz (mėlynasis kryžius) – kvėpavimo takus veikiančios medžiagos, sukeliančios nevaldomai stiprų kosulį ir vėmimą. Pagrindiniais mišinių komponentais būdavo difenilchlorarsinas, difenilcianoarsinas, etilchlorarsinas ir metilchlorarsinas. Savo bendru poveikiu šios medžiagos labai dirgindavo akis ir bronchus, sukeldavo pūsles, pažeisdavo plaučius. Neretai mėlynu kryžiumi būdavo žymimos ir šiaip plaučius veikiančios, kosulį sukeliančios ašarinės dujos, jei tik jos didesniais kiekiais gebėdavo sukurti ir rimtesnius bronchų ar plaučių pažeidimus, dėl kurių kiltų nevaldomas kosulys ir vėmimas. Bendras šių medžiagų tikslas buvo vienas – priversti priešo karius nusimauti dujokaukes ir neleisti tų dujokaukių užsimauti. Vemiantis kareivis nelabai gali būti su dujokauke, tiesa?
• Grunkreuz (žaliasis kryžius) – plaučius veikiančios (dusinančios) medžiagos, kur pagrindiniais mišinių komponentais būdavo chlorpikrinas, fosgenas ir difosgenas. Savo bendru poveikiu šios medžiagos visiškai pažeisdavo plaučius, neretai – sukeldavo ir sunkius bronchų pažeidimus, būdavo tinkamesnės vėsiam orui. Šios medžiagos tiesiog išnuodydavo žmones. Žaliasis kryžius dažnai būdavo panaudojamas išsyk po mėlynojo kryžiaus: kareiviai nusimauna dujokaukes, o tada jau kvėpuoja fosgenu, kuris negrįžtamai išdegina plaučius.
• Gelbkreuz (geltonasis kryžius) – odą pažeidžiančios, pūsles sukeliančios medžiagos. Iš esmės – tiesiog ipritas, pradžioje maišytas su įvairiais tirpikliais, dėl kurių jis neužšaldavo šaltu oru, o vėliau – maišytas ir su etildichlorarsinu bei etildibromarsinu, o galų gale – net ir šie du junginiai paskirai, be jokio iprito – nes odą jie irgi pažeisdavo labai smarkiai (kiek vėliau, jau po karo, atsirado dar ir liuizitas – stipriausiai odą pažeidžiantis arseno junginys, kuris veikė panašiai, kaip ir kiti arsinai, bet daug daug stipriau). Šios medžagos būdavo skirtos tam, kad atsirastų nepraeinamos, cheminiu ginklu ilgam užterštos teritorijos.
• Weisskreuz (baltasis kryžius) – įvairiausios ašarinės dujos, kurios būtų nelabai mirtinos. Čia buvo bromacetonas, kamitas, ksililbromidas, chloracetonas, etilbromacetatas ir panašiai – viskas, kas tik klaikiai skausmigai dirgindavo, bet bent jau teoriškai – nežudydavo. Šios medžiagos naudotos daugiausiai greitiems puolimams ar tais atvejais, kai į cheminiu ginklu paveiktas teritorijas greitai teks siųsti savus kareivius.

Vokiečių gamintuose mišiniuose neretai vienas agentas būdavo pakeičiamas į kokį nors kitą – pvz., tame pačiame žaliąjame kryžiuje kartais naudotas ir difenilchlorarsinas, nes jis irgi gerai pažeisdavo plaučius. Kai kuriais atvejais du mišiniai, pažymėti tuo pačiu kryžiumi, galėjo skirtis tiek, kad juose nesutaptų nei viena medžiaga.

Vokiškas skirstymas į kryžius gana ilgam davė pagrindą įvairioms vėlesnių laikų kovinės chemijos klasifikacijoms, kur ginklai būdavo suskirstomi ne tiek pagal panaudojimo tikslus, kiek pagal fiziologinį poveikį.

Taip dešimtims metų įsitvirtino cheminių kovinių medžiagų skirstymai į kvėpavimo takus dirginančias (mėlynasis kryžius), dusinančias (žaliasis kryžius), odą pažeidžiančias (geltonasis kryžius) ir akis dirginančias (baltasis kryžius). Vėliau šią klasifikaciją papildė dar ir tokios junginių grupės, kaip bendrai nuodingos (pvz., chlorcianas, ciano vandenilis), nervus paralyžuojančios (tabūnas, zarinas, zomanas, VX, Novičok) ir psichocheminės (pvz., BZ).

Tokios vokiškos cheminių ginklų klasifikacijos laikėsi ir SSRS, perėmusi visas vokiškas cheminio karo idėjas, o ilgainiui netgi sugebėjusi tas vokiškas idėjas vystyti toliau. Rusija, beje, irgi tą vokiškos kilmės klasifikaciją naudoja iki šiol, nors šiais laikais beveik niekas jau ir neprisimena, kad klasifikavimai buvo skirti tiesiog mikstūrų gamybai: galima sumaišyti kelias tos pačios grupės medžiagas ir jos veiks įvairesniu oru, o dažnai – dar ir efektyviau.

Visokias mikstūras dar I Pasaulinio metais nuo vokiečių greitai nusižiūrėjo ir prancūzai, o paskui ir kitos šalys, o Tarpukaryje tų mikstūrų kūryba tapo vienu iš pagrindinių karo chemikų užsiėmimų – būdavo daromi ir pramoniniai mišiniai, kur daromas sutirštintas, itin ilgai aplinkoje išliekantis ipritas, ir mišniai, skirti šaltam orui, ir išvis kas papuola maišoma su kuo papuola ir žiūrima, kas iš to gausis.

Tarpukario pokyčiai

Po I Pasaulinio karo visas pasaulis pamatė, kad karinė chemija yra nepaprastai galinga. Aišku, įvairios šalys kūrė vis naujus ir naujus cheminius ginklus, įvairios šalys bandė ir visokius priešcheminius kostiumus, ir vis naujas dujokaukes, tačiau kardinalių pokyčių padaryti beveik niekam nesigavo. Paprastesnė dujinė chemija (fosgenas, difosgenas) buvo vis mažiau efektyvi, ipritas buvo nepralenkiamai efektyvus, visokios ašarinės dujos (jų buvo prikurtas gyvas galas) veikdavo per trumpai, o kažko kardinaliai naujo nebuvo.

Bene vienintele šalimi, XXa. pradžioje išrado kažką naujo, gudresnio už vokiečius, buvo JAV – anie sukūrė adamsitą ir liuizitą – du skirtingus, ypatingai efektyvius arseno organinius junginius. Tiksliau, netgi ir adamsitą išties pirmi sukūrė vokiečiai, tačiau JAV tiesiog identifikavo jį kaip itin perspektyvią medžagą. Daugelio šalių ginkluotėje adamsitas paskui buvo apie pusę šimtmečio, maždaug iki 1970, kai jį galutinai išstūmė modernios ašarinės dujos, pvz., CN, CS ar CR – skirtingai nuo adamsito, jos suveikdavo ne per kokias 5-20 minučių, o momentaliai.

Adamsitas savo poveikiu priminė kitą arseno organiką, bet visgi mažiau veikė odą, o labiau veikė plaučius. Poveikis būdavo gana sudėtingas, pilnai išsivystydavo tik tada, kai adamsitas giliau įsisavindavo per gleivines – o jau tada kildavo ir ašarojimas, ir čiaudėjimas, ir kosulys, ir vėmimas, ir taip toliau. Vienas iš ašarinėms dujoms nebūdingų efektų čia buvo tas, kad nuo adamsito kildavo dar ir nevaldomai stiprūs neurologinio pobūdžio skausmai – galvos skausmas, sąnarių skausmas, dantų skausmas, raumenų skausmas ir t.t..

Kadangi adamsitas teoriškai (bent jau mažomis koncentracijomos) būdavo nemirtinas, amerikiečiai Tarpukaryje bandė jį naudoti demonstracijų vaikymui, vietoje ašarinių dujų. Paaiškėjo, kad problemų adamsitas sukelia per daug – kartais pažeidžia odą, sukeldamas pūsles (nors teoriškai neturėtų), pažeidžia ir akis, ir plaučius (neretai sukeldamas aštrų ir mirtimi pasibaigiantį plaučių uždegimą), o be to, visiškai neyra aplinkoje, ne iki galo suyra netgi po degazavimo. Adamsitu išvaikius kokias nors demonstracijas, paskui visokios problemos adamsito naudojimo zonoje tęsdavosi savaites ar netgi mėnesius, o kentėdavo nuo tų bėdų visai atsitiktiniai žmonės.

Tiesioginės adamsito aukos dažnai gaudavo ASD (Aštrų streso sutrikimą), o paskui – ir PTSD (Portrauminį streso sutrikimą), nes šis itin baisiai veikdavo plaučius, sukeldamas tokį klaikų kelias valandas trunkantį skausmą kvėpuojant (ir įkvepiant, ir iškvepiant), kad žmonės paskui tiesiog bijodavo kvėpuoti, netgi ir po to, kai adamsito poveikis būdavo seniai praėjęs.

Kvėpavimo baimė, flešbekai su staiga užeinančiu nevaldomu, literaliai iš kojų išgriaunančiu, klaikią astmą primenančiu dusuliu ir panikos priepuoliai adamsito aukoms neretai tęsdavosi mėnesių mėnesiais ir metų metais. Tas liekamasis, psichiką traumuojantis adamsito poveikis buvo itin pastebimas ir ryškus – daugelis adamsitu paveiktų žmonių paskui pakliūdavo į durnynus, nes po to kelias valandas trunkančio skausmingo dusinimo taip ir neatsigaudavo, stogai jiems pačiuoždavo kaip po kokių klaikiausių kankinimų. Išties tai ir būdavo klaikiausi kankinimai – savo poveikiu adamsitas buvo tikrai pragariškas junginys. Kažkuriuo metu JAV kariškiai, matydami tuos ilgalaikius psichikos sutrikimus, netgi spėliojo, kad adamsitas kažkaip pažeidžia smegenis.

Beje, didesnėmis dozėmis kažkiek panašų poveikį kvėpavimo takams turi ir kai kurios ašarinės dujos, pvz., CS (aišku, jei įkvėptas didesnis kiekis), tik kad tas poveikis dažniausiai būna visgi silpnesnis už adamsito (jaučiamas daugiau viršutiniuose kvėpavimo takuose) ir paprastai trunka trumpai – ne valandas, o kelias-kelioliką minučių. Kita vertus, net ir nuo tokio, silpnesnio CS poveikio kartais irgi išsivysto ASD ar PTSD.

Didžiulius kiekius adamsito buvo prisigaminusi SSRS, tačiau net ir šioji ilgainiui visą tą adamsitą išmetė iš ginkluotės – naudos mažai, o problemų – gyvas galas. Viena iš problemų buvo ta, kad adamsitas visiškai neyra, jis yra labai stabilus junginys. Nors teoriškai jį turėtų skaidyti oksidatoriai (chlorkalkės, vandenilio peroksidas, azoto rūgšties tirpalas ar pan.), praktiškai tas skaidymas vyksta per silpnai, o jo metu tik susidaro kiti arseno organiniai junginiai. Žodžiu, pagaminti adamsitą gaunasi, o štai sunaikinti – nepavyksta. Taigi, tūkstančiai tonų adamsito iki šiol pūva Šichanų poligone, o dar kiti tūkstančiai tonų guli kažkur Baltijos jūros dugne.

Na, bet čia mes jau kiek per daug nukrypome. Grįžkime prie Tarpukario reikalų.

Amerikiečių sukurtas liuizitas irgi buvo vienas iš arseno organinių junginių. Pradžioje jis atrodė itin perspektyviai – jis buvo chemiškai stabilus, todėl atlaikydavo aukštas temperatūras. Tai reiškė, kad skirtingai nuo iprito, tiko dūminiams mišiniams, kur būtų paskleidžiamas oru, o jo prisikvėpavę kariai labai staigiai numirtų. O kas būtų su dujokaukėmis – tuos, pabuvusius dūmuose, pūslės nusėstų taip, kad jie atrodytų lyg verdančiu aliejumi aplaistyti.

Vėliau paaiškėjo, kad liuizitas visgi yra daug prastesnis už ipritą – jau vien todėl, kad net garams nepriartėjus prie mirtinų ar efektyviai žalojančių koncentracijų, imdavo graužti taip, kad visi suprasdavo, jog vietovė yra užteršta cheminiu ginklu. Ipritas tokio trūkumo neturėjo, bet turėjo kitą – šaltyje užšaldavo, negaruodavo, tad veikė prastai. Taigi, ėmė plisti mažesnės molekulinės masės iprito rūšys, o taip pat – iprito mišiniai su liuizitu – pastarasis žemoms temperatūroms būdavo daug atsparesnis. Kitaip tariant – tas pats geltonasis kryžius, tiktai gerokai patobulintas, su naujesne arseno organika.

Azoto ipritai vienu metu irgi atrodė itn perspektyviais, Tarpukariu jie tirti labai smarkiai. Visgi ilgainiui azoto ipritai nepasiteisino – taip ir nepavyko sukurti ilgam saugojimui skirtų mišinių, tad teoriškai lyg ir turėję būti gal kažkuo vos ne geresniais, sunkiau užšalančiais ir nuodingesniais, praktiškai taip ir liko teoriniais ginklais. Juoba, kad nors teoriškai azoto ipritai buvo bent kelis kartus nuodingesni už sieros ipritus (pagal intraveninį poveikį), praktiškai, pagal įsisavinimo per odą nuodingumą jie nuo tradicinių ipritų atsiliko bent keletą (greičiau – kelioliką) kartų.

Tarpukariu bene daugiausiai įvairios šalys prikūrė ašarinių dujų – kai kurios netgi visai mikroskopinėmis koncentracijomis duodavo tokius efektus, kad žmonės rėkdami voliotųsi ant žemės, kai kurios kitos – lengvai garuodavo, tad lengvai sukurdavo labai aukštas koncentracijas. Visokių ašarinių dujų buvo prikurta šimtai, bene kelios dešimtys tų junginių pakliuvo ir į vairių valstybių karinę ginkluotę, o kai kuriuos ėmė naudoti ir policija – demonstracijų vaikymui.

Būtent tais laikais imtas skleisti ir mitas, esą dirginančios medžiagos, pvz., ašarinės dujos ar koks nors adamsitas, esą tik nekenksmingi, humaniški junginiai. Išties tai buvo mitas ir yra mitas – visos dirginančios medžiagos yra ir pavojingos, ir mirtinos, daugelis sukuria ir pūsles, panašias į iprito, ir dusina panašiai kaip koks chloras, ir taip toliau. Mirtinos ašarinių dujų koncentracijos tėra vos kelis-kelioliką kartų didesnės už nepakeliamas – tas, nuo kurių žmonės ima ropinėti, rėkdami nuo skausmo. O ir tos nepakeliamos, menamai saugios – irgi ne taip jau ir retai baigiasi mirtimis. Na, bet tai ne šio straipsnio tema.

Nors įvairios šalys ir bandė sukurti nuodingesnes medžiagas, sekėsi gana prastai. Liuizitas nebuvo smarkiai geresnis (bet buvo smarkiai brangesnis) už ipritą, ipritas užšaldavo šaltu oru, tad pvz., teritorijų užteršimui skirti mišiniai būdavo daromi ne tiek naujų junginių pagrindu, kiek maišant ką papuola su kuo papuola. Kitaip tariant, pasaulis bandė atkartoti ir pagerinti tuos pačius I Pasaulinio karo vokiškus spalvotus kryžius.

Gerinamas buvo ir kitas dalykas – saugojimo laikai. Dauguma cheminių ginklų buvo labai chemiškai aktyvios medžiagos, tad vis keldavo problemas – pvz., ipritas polimerizuodavosi (tirštėdavo). Tai reiškė, kad per kelis mėnesius ar metus sviedinyje esantis ipritas iš skysto pavirsdavo į niekur nesitaškančią košę. Geresnė gamyba (pvz., distiliavimas) Tarpukaryje išsprendė niekam nematomą problemą – atsirado galimybė kaupti ilgalaikes, didžiules cheminio ginklo atsargas.

Ryškiau matomi pokyčiai buvo kitoje srityje – pačių cheminių ginklų paskleidimo priemonėse. I Pasaulinio karo dujosvaidžiai nuėjo užmarštin, tačiau įvairios šalys ėmė kurti priemones chemijai laistyti iš lėktuvų bei visokias chemikalus sprogimais ištaškančias bombas. Su bombomis buvo daug problemų (dauguma medžiagų smarkiai irdavo nuo jas ištaškančio sprogimo), tačiau lėktuai tokių problemų turėti neturėjo. Bent jau teoriškai tai turėjo būti paprasta ir efektyvu.

Praktiškai tebuvo vos dvi valstybės, kurios sugebėjo atidirbti aviacines chemijos laistymo technologijas – Vokietija ir SSRS. Čia kiek nukrypstant, priminsiu istoriją: po to, kai Vladimiro Lenino nurodymu buvo pradėtas malšinti Aleksandro Antonovo surengtas sukilimas Tambvo gubernijoje, Michailas Tuchačevskis (vėliau jis ilgai buvo šlovintas, kaip vienas žymiausių Raudonosios armijos vadų) ėmė naudoti cheminius ginklus valstiečių naikinimui. Per 1921 metų vasarą Raudonoji armija išnaudojo visą turėtą chemiją, tačiau su ja išnaikino tiek valstiečių, kad galų gale sukilimą nuslopinti pavyko. Žodžiu, chemija pasiteisino.

Chemija bolševikams pasitesino, bet bėda buvo su atsargomis – jų neliko. Carinė chemijos pramonė buvo didele dalimi prarasta ir išgriauta, specialistai išsilakstę ir cheminių ginklų tiesiog nebuvo kam ir kaip gaminti. Čia ir pasipainiojo vokiečiai, kuriems po Versalio sutarties nebuvo jokių galimybių kažką naujo kurti patiems.

SSRS vokiečiams išskyrė didžiulį plotą kažkur Rusijos glūdumose, prie Šichanų kaimo, vokiečiai ten pasistatė laboratorijas, o paskui su Raudonąja armija ėmė ir gaminti, ir bandyti cheminius ginlus, ir organizuoti cheminių ginklų gamyklas bolševikams. Kadangi vokiečiai galėjo daryti ką tik nori, nevaržomai, tai ir darė. O bolševikai – mokėsi.

Ką ten vokiečiai darė – iki šiol ne viskas aišku, tačiau aišku tas, kad jau link Tarpukario pabaigos Šichanai buvo tapę realiu, didžiuliu cheminio karo poligonu, su laboratorijomis ir bandomosios cheminio ginklo gamybos įranga. Kokio lygio siautėjimai ten vyko – galima įsivaizduoti kad ir iš pavienės istorijos, kur lėktuvas iš oro išpurškė didelį debesį kovinio (t.y., neskiesto) iprito, tas debesis, nešamas vėjo, nuskrido ir nusileido ant už kelių kilometrų buvusios mokyklos, o rezultate būrys vaikų žuvo, daugelis buvo sunkiai sužaloti. Po incidento niekas neliko kaltas, tokie patys bandymai vyko toliau, o incidentai, kad ir mažesniais mastais, vėl kartojosi.

Dalį technologijų apie 1935-1940 metus vokiečiai atidirbinėjo ir patys, patyliukais – pvz., įvairius aerozolių sudarymo metodus artilerijos sviediniams. Kad ne balomis taškytųsi, o ore debesis sukurtų. Reikia pasakyti, sekėsi ne taip jau lengvai – sprogstamieji užtaisai būdavo linkę padegti tą pačią chemiją, negana to, aukštos temperatūros iškeldavo chemijos debesis viršun, kur šioji išsisklaidydavo be didelės žalos. O jei sprogmenų būdavo labai mažai, chemija taškydavosi prastai. Žodžiu progresas progresavo gana sunkiai. Bet kažkiek kažkaip vyko.

Bene vieninteliu ryškiau išsiskyrusiu cheminiu karu tapo Italijos-Etiopijos, tiksliau, Italijos-Abisinijos karas. Apie karą plėstis būtų daug, bet jo eiga buvo gana neįprasta: labai gerai ginkluotos italų pajėgos negalėjo susidoroti su pusiau partizaniniais, kraštutinai mobiliais ir nepaprastai drąsiai puolančiais etiopais. Italams nesisekė. Jie turėjo krūvas tankų, kulkosvaidžių, lėktuvų, o etiopai buvo ginkluoti kartais netgi išvis kažkokiais dūminiais šautuvais. Ir visvien italams nesisekė. Tiesiog etiopų partizanai buvo kraštutinai mobilūs, palaikomi vietinių, mokantys slapstytis, o mūšiuose – absoliučiai negailintys savęs.

Italams nesisekė taip, kad jie ėmė naudoti ipritą. Tik jau ne stabiliems mūšiams, o visokioms gynybinėms užtvaroms. Jie ėmė ipritą purkšti iš lėktuvu, visokiose pakelėse ar šiaip pievutėse. Jie ėmė kurti ipritu užterštus ir nepraeinamus ruožus. Iprito užtvaromis jie tiesiog ėmė varžyti visus etiopų judesius. O karštu sausu oru ipritas laikėsi labai gerai, labai ilgai.

Žodžiu, mobilios etiopų pajėgos su visais savo kupranugariais ir arkliais kur nors prajodavo, o po kelių dienų arkliai ir kupranugariai apsipildavo pūslėm, o paskui – nugaišdavo. Arba stabteldavo kur nors prie žolės tie kurpanugariai – po dienos-kitos imdavo triest ir vemt kraujais, ir taip pat nugaišdavo. Etiopų mobilumas dingo.

Dar labiau tas mobilumas dingo, kai pusbasiai etiopai ėmė be arklių ir kupranugarių bandyti kur nors vaikščioti savo pačių kojomis – ir irgi prasidėjo tie patys reikalai, kaip arkliams – supūslėjusios, supūliavusios, o paskui nugangrenavusios kojos.

Ipritas Etiopijoje pasirodė nepaprastai efektyviai. Galima tarti, kad Italijos-Abisinijos karas buvo vienu iš poros tokių žmonijos istorijoje buvusių karų, kur karo baigtį išties nulėmė kovinės nuodingosios medžiagos. Jei ne chemija, tai neaišku, ar italams būtų bent kažkas pavykę.

Nors Italijos-Abisinijos karas buvo labai prastai dokumentuotas, nuolat buvo neigiamas bet kokių cheminių ginklų naudojimas, o jokių ten užsienio stebėtojų nebuvo, šiais laikais tasai karas vertinamas, kaip pirmas, kuriame labai sėkmingai buvo panaudotos cheminės užtvaros, visiškai blokuojančios priešo kariuomenės mobilumą.

Kita vertus, apie tą karą likę tiek mažai duomenų, kad dalis istorikų, ypač iš ankstyvesnio periodo, mažiau susipažinusių su cheminio karo metodais, sako, kad nieko ta chemija toje Etiopijoje nenulėmė.

Čia vat pagalvokime apie dar vieną chemijos savybę: daugeliu atvejų ji lieka nepastebėta ir neidentifikuota, o jos realus poveikis būna nesuprastas. Jau anais laikais propaganda ir neigimai suveikdavo sėkmingai: italai vis skelbdavo, kad niekas neturi įrodymų, niekas išties ir negalėdavo pateikti tų įrodymų, tad gaudavosi lyg ir taip, kad lyg ir visi apie tą kažkaip žino, bet įrodymų nėra – reiškia, kad ir cheminio karo gal nėra. O jei ir yra, tai gal nieko jis nekeičia, o tai reiškia, kad kaip ir nėra. Ir išvis, kam gi tiems italams naudoti ipritą Etiopijoje, jei jie ir taip laimi karą?

Ir dar lyg tarp kitko prisiminkim ir paminėkim, kad daugybę įrangos ir konsultacijų Italijai tiekė Vokietija. Ji ir mokino italus, ir pati mokėsi.

Bendrai imant, pagrindinis Tarpukario pokytis buvo susijęs ne tiek su naujų cheminių junginių kūryba, kiek su auginamais gamybos pajėgumais (iki dešimčių tūkstančių tonų chemijos per metus – t.y., tiek, kad šimtakilometrinius iprito ruožus gautųsi kurti), chemijos ilgaamžiškumu (pvz., kad ipritas polimerizuotųsi ne per mėnesius, o per dešimtmetį – t.y., ilgai nesugestų ir gautųsi sukaupti dideles jo atsargas) ir daug efektyvesniais chemijos paskleidimo ir naudojimo būdais.

Nors ne, su pačia chemija irgi buvo pokyčių. Tuos pokyčius pradėjo beveik niekam neįdomus, šiais laikais beveik užmirštas junginys – diizopropilo fluorofosfatas, dar žinomas kaip DFP, kurį 1932 sukūrė vėlgi tie patys vokiečiai. Nuodingumu jis atsiliko nuo daugelio kitų cheminių ginklų (perorališkai mirtina dozė vidutiniam žmogui – apie pusė gramo), tačiau visgi daugmaž atitiko I Pasaulinio karo chemijos reikalavimus. Skyrėsi tik visiškai kitokiu poveikiu – tyliai ir greitai iškirsdavo nervų sistemą, puikiai veikdavo ir garais, ir pakliuvęs ant odos.

DFP sukūrę vokiečių mokslininkai pastebėjo, kad jis klaikiai nuodingas, tačiau kurį laiką Vokietija, varžoma Versalio sutarties, tuos tyrimus formaliai lyg ir ignoravo, o lyg ir bandė tirti – bet tik kaip pesticidą, skirtą vabzdžių nuodijimui žemės ūkyje. Junginį pastebėjo britai, kurie jį ėmė gaminti, tačiau rimtai į jį irgi nepažiūrėjo – vertino tiktai kaip gerą, papildomą poveikį turintį tirpiklį ipritui, kad galima būtų neužšalančiuose mišiniuose naudoti.

Fosforo organikos atsiradimas

Artėjant II Pasauliniam karui, Vokietija vėl ėmė kišti pinigus į naujų cheminių ginklų kūrybą. Niekam neįdomus DFP pasirodė besąs pačiu įdomiausiu junginiu – nepagydomai mirtinu, sužalojančiu labai ilgam laikui, puikiai įsisavinamu per odą, gana ilgai išliekančiu aplinkoje ir taip toliau. Tik tiek, kad truputį per mažai nuodingu. Bet beveik idealiu.

Apie tą laiką atėję į valdžią naciai ėmė kišti krūvas pinigų į naujus ginklus, tad prasidėjo panašių, tik efektyvesnių junginių paieškos. Paieškos baigėsi tuo, kad 1936 buvo sukurtas tabūnas – toks nuodingas ir pragariškas, kad lyginant su juo, netgi ipritas atrodė lyg kokia uogienė ar vaikiška tyrelė.

Tabūno nuodingumas buvo toks, kad kur nors išpylus kelis jo litrus ant žemės, už šimto metrų pavėjui esantys žmonės per kelias ar kelioliką minučių galėtų gauti mirtinas garų dozes – aišku, jei vėjas tinkamai pūs. Žodžiu, atsirado galimybė cheminį ginklą naudoti visiškai nevaldomam didžiulių teritorijų užnuodijimui.

Už mirtinas mažesnės tabūno dozės irgi puikiai veikė – žmonės nuo mažų koncentracijų tiesiog praradavo regėjimą, nuo didesnių – likdavo suparalyžuotais. Paralyžius tęsdavosi net ne savaitėmis, o mėnesiais.

Jau vos sukūrus tabūną, jo garais apsinuodijo visa krūva laboratorijos darbuotojų – labai nežymiai, nes dozės buvo mikroskopinės. Dėl tų mažyčių dozių visiems prasidėjo miozė (stiprus akių vyzdžių susitraukimas), dėl ko darbuotojai pasidarė pusakliais, sutriko judesiai, prasidėjo mieguistumas, svaigimas, pykinimas, vėmimas, viduriavimas (fosforo organika labai aktyvizuoja ir skrandį bei žarnyną). Ir tai nepaisant to, kad jie žinojo, su kokiomis medžiagomis dirba – saugojosi, naudojo traukos spintas ir taip toliau. Visi tabūno sukelti efektai tęsėsi apie tris savaites – tik po to laboratorijos darbuotojai pasidarė daugiau mažiau darbingais.

Dar vienas tabūno pliusas buvo tai, kad jis nedirgino ir turėjo sąlyginai silpną kvapą, tegul ir užuodžiamą, bet ne tokį stiprų, kad pavojingos dozės išsyk sukeltų aliarmą. Tai buvo netipiška – didesnė dalis kitų to meto cheminių ginklų smirdėdavo taip, kad maža neatrodydavo. T.y., sukūrus tabūną, gavosi tiesiog idealus, tyliai veikiantis ir nepaprastai efektyvus cheminis ginklas. Toks, kokio pasaulis negalėjo net įsivaizduoti. Lyginant su DFP, tabūnas buvo maždaug tūkstantį kartų nuodingesnis.

Tabūno gamyba pasirodė besanti pragariškai brangi ir sudėtinga, tačiau IG Farben, kuri buvo didžiausia pasaulyje chemijos korporacija (beje, technologiškai lenkusi irgi bet ką) gamyklą pastatyti sugebėjo – pabaigė jau karo metais, kažkur ten dabartinės Lenkijos teritorijoje. Slaptas junginys buvo toks bjaurus, kad Vokietijos gilumoje jo niekas gaminti nenorėjo. Pernelyg pavojingai tai atrodė.

Per tą laiką, kol IG Farben statė tabūno gamyklą, vokiečiai atrado dar kelis cheminius ginklus, kurie pasirodė besantys dar efektyvesni. Pirmas iš jų, atrastas dar 1938, buvo zarinas – jo garų nuodingumas dar 10 kartų lenkė tabūno nuodingumą, bet kartu jis garavo taip lengvai, kad garų koncentracijos irgi gaudavosi bent keletą kartų didesnės, nei tabūno. Žodžiu, pagal efektyvumą – dešimtis kartų geresnis ginklas atakoms – tik įkvėpei ir viskas. Negana to, bent jau karštesniu oru zarinas išgaruodavo taip greitai, kad jau po pusvalandžio-valandos užteršta teritorija imdavo darytis saugesne, per kelias valandas zarinas išgaruodavo visiškai ir į išnuodytas teritorijas jau buvo galima leisti ir savus kareivius. Aišku, jei zarinas būdavo paskleidžiamas taip, kad nebūtų didesnių, į žemę susigėrusių balų, kurios garuotų ištisas dienas.

Žodžiu, zarinas paaiškėjo besąs idealus ginklas puolimui – kaip tik toks, kuris visus išnuodija momentaliai, o paskui išsisklaido. Itin greitai zarinas išsisklaidydavo, jei būdavo paskleidžiamas ore, o ne ant žemės, t.y., jei nesudarydavo balų, kurios garuotų ilgai. Zarino išsisklaidymas tik nuo paskleidimo būdo ir tepriklausydavo – labai geras (smulkus) aerozolis galėdavo išnykti per kelioliką minučių, nors, pvz., didesnės zarino balos netgi karštu oru sukurdavo mirtinas koncentracijas apie parą laiko. Žodžiu, priklausomai nuo paskleidimo būdo, zariną buvo galima naudoti ir kaip puolamąjį, ir kaip užtvaras sukuriantį ginklą.

Be įprasto zarino, vokiečiai bandė ir etilzariną, kuris dėl kai kurios cheminės specifikos turėjo būti gaminamas lengviau ir pigiau (sintezėje naudojant dujinį etaną). Visgi paaiškėjo, kad visgi nuodingumu šis nuo paprasto zarino gerokai atsilieka (apie 5-8 kartus), o garavimas dargi silpnesnis – taigi, bendras efektyvumas būna smarkiai mažesnis. Pagal viską, už zariną lengviau garavo metilzarinas, bet jo nuodingumas buvo dar mažesnis, nei etilzarino. Žodžiu, paprastas zarinas (izopropilzarinas), kad ir sunkiau gaminamas, buvo idealus.

Kitas atrastas ginklas buvo zomanas – susintetintas 1944. Faktinis zomano nuodingumas buvo dar kelis kartus didesnis, nei zarino, bet garų koncentracijos ore buvo mažesnės, nes garavo jis sunkiai. Zomanas galėdavo ilgai ilgai laikytis aplinkoje – kelias dienas ar net savaites, jei oras yra šaltas, o jo prilaistyta daug, tiek, kad susigertų į visokius plyšius, iš kurių lėtai garuotų.

Vienintelė zomano problema buvo kaina – jam sintetinti buvo reikalingas pinakolilo spiritas, kuris nors ir neatrodo kaip labai jau sudėtingas organinis junginys, visgi yra pakankamai komplikuotas. Dar vokiečių pastebėjimas apie zomaną buvo toks, kad skirtingai nuo zarino ar tabūno, zomanu apnuodyti žmonės niekada neatsigauna. Dozės, kurios būdavo daug kartų mažesnės už mirtinas, sužalodavo visam laikui.

Bandydami mažinti zomano kainą, vokiečiai ieškojo alternatyvių, nuodingumu zomanui prilygstančių ir taip pat ilgai aplinkoje besilaikančių junginių – taip buvo atrastas ir ciklozarinas, kuris buvo gal porą kartų mažiau nuodingas už zomaną, bet sąlyginai labai pigus. Tačiau tai jau buvo pačioje pačioje karo pabaigoje. Per karo reikalus ciklozarino formulės kažkur dingo ir paskui pakartotinai buvo išrastos jau Didžiojoje Britanijoje. Dar vėliau, po daugelio metų, ciklozariną ėmė gaminti Irakas.

Bendrai imant, tabūnas ir po jo sukurti cheminiai ginklai (ypač – zarinas ir VX) padarė perversmą cheminėje ginkluotėje – iš ginklų, tinkamų šiaip dideliems karams, šie ginklai virto tokiais, kuriais galima išnuodyti ištisas valstybes, mirtinai užteršiant dešimtis ar šimtus tūkstančių kvadratinių kilometrų.

Per II Pasaulinį karą naciai prigamino maždaug nuo 10 iki 30 tūkstančių tonų tabūno, keletą ar kelias dešimtis tonų zarino ir gal kelis kilogramus zomano. Pilnai veikiančios zarino gamyklos jie taip ir nepaleido (SSRS užėmė tą fabriką dar tuo metu, kai jis tik bandė gaminti bandomąsias partijas, turėdami tik dalį veikiančių įrengimų), tačiau tabūną gamino labai rimtais kiekiais. Vėliau ir veikiančią tabūno gamyklą, ir beveik pastatytą zarino gamyklą perėmė SSRS, išsivežė kažkur į Dzeržinską ir ten paleido vėl. Nacių tabūno atsargos dalinai buvo suverstos į Baltijos jūrą (tos, kur atiteko sąjungininkams), o kitos – pakliuvo į SSRS ginkluotę.

Naciai turėjo efektyviausius, tiesiog kardinaliai kito lygio cheminius ginklus, tačiau, visa laimė, taip ir nepanaudojo jų kare. Istorikams taip ir liko spėlioti apie priežastis, kodėl kažkuriuo metu Hitleris kategoriškai pareiškė, kad Vokietija cheminių ginklų nenaudos pirmoji. Vieni spėja, kad Hitleris baiminosi, jog SSRS, Jungtinė Karalystė ir JAV turi visvien didesnes chemijos atsargas, o gal būt – turi ir to paties tabūno analogus.

Kiti labiau linkę manyti, kad Hitleris cheminį karą laikė tiesiog užribiniu, pernelyg nežmonišku – I Pasaulinio karo metais jis pats buvo nukentėjęs nuo cheminių ginklų, ir tos jo patirtys jam kėlė tiesiog nežmonišką siaubą. Daug didesnį siaubą, nei bet kokie jo paties daryti nusikaltimai.

II Pasaulinis karas

Iš esmės, didesnių cheminio karo veiksmų per II Pasaulinį karą kaip ir nebuvo, jei neskaitysim anksčiau minėto italų karo Abisinijoje ir Japonijos intervencijos į Kiniją. Karo metais japonai gana aktyviai naudojo ipritą ir liuizitą, kovodami su kinų partizanais, tačiau Kinija buvo pakankamai didelė, kad net ir tūkstančiai tonų chemijos tebuvo lašas jūroje.

Bene vieninteliu ryškiu karo epizodu tapo Čande (Changde) mūšis, kur japonų kariuomenė puolė įsitvirtinusius kinų padalinius. Pirmame etape japonai (apie 60 tūkstančių karių) bandė išmušti įsitvirtinusius kinus (apie 8000 žmonių), naudodami artileriją, o tuo pačiu – ir panaudodami biologinį (maro sukėlėjai) ir cheminį ginklą.

Panašu, kad cheminis ginklas buvo naudojamas visiškai be galvos – puolant miestą buvo naudotas ir puolimui absoliučiai netinkamas liuizitas bei ipritas, o tik paskui pereita dar ir prie fosgeno ir ciano vandenilio naudojimo. Iš 8000 besiginančių kinų karių žuvo kokie 7900, t.y., beveik visi. Gyvų liko maždaug apie 100.

Po gana ilgai trukusių mūšių japonai iš miesto išstūmė kinus, o paskui viskas apsivertė aukštyn kojomis: jau kinai ėmė pulti miestą, o japonai – gintis kuo papuola, įskaitant ir vėlgi fogeną t.y., gynybai visiškai, netgi teoriškai netinkamas medžiagas.

Sprendžiant pagal viską, chemiją naudoję japonų padaliniai į visus tuos chemikalus žiūrėjo kaip į kažką nesuprantamo, nes vargu ar įmanoma sugalvoti kažkokias blogesnes taktikas, kaip naudoti ipritą puolimui, o fosgeną – gynybai. Kita vertus, net ir labai prastas cheminio ginklo naudojimas sukėlė begales aukų, o taip pat – ir milžinišką paniką miesto gyventojų tarpe.

Čande mūšyje per nepilnus du mėnesius žuvo apie 40 tūkstančių japonų, gana juntama dalis – dėl savo pačių skleisto bakteriologinio ir cheminio ginklo. Kinų nuostoliai taip ir liko neaiškūs, bet panašu, kad irgi buvo labai dideli. Ypatingai didelės pasekmės buvo civiliams gyventojams – pagal kai kuriuos vertinimus, žuvusių skaičius galėjo siekti netgi apie 300 tūkstančių žmonių. Kita vertus, labai tikėtina, kad visi šie skaičiai yra smarkiai perkreipti vėlesnės kinų propagandos – kalbant apie civilius, gal netgi keliasdešimt kartų.

Gal vieninteliu didesniu cheminio karo atveju Europoje tapo 1942 Bari incidentas Italijoje. O ir tai, šitai buvo ne tiek cheminis karas, kiek karo sukelta cheminio ginklo katastrofa.

Trumpai tariant, sąjungininkai, ruošdamiesi cheminiam karui su Vokietija, į Italiją pasiuntė slaptą krovinį – iprito bombas. Iš viso, maždaug 2000 bombų, kurių kiekvienoje buvo apie 30 kilogramų iprito. Laivų su visokiais kariniais kroviniais Bario uoste buvo daug, nacių žvalgyba tą pastebėjo, tad Vokietija surengė oro reidą, kurio metu laivus išbombardavo.

Maždaug 100 vokiečių bombonešių numušė 27 sąjungininkų laivus. Taip pat – ir S.S. John Harvey, kuriame buvo tos iprito bombos. Ipritas išsiliejo, puikiausiai ištirpo visokiame kure, kuris buvo išsiiejęs iš kitų laivų ir taip pasklido jūros paviršiumi. Kokia dalis iprito bombų išsiliejo – sunku spėlioti, bet panašu, kad tik saikinga dalelė – gal būt, kelios, o gal ir kelios dešimtys iš tų poros tūkstančių bombų. Bent kelios bombos sprogo, sukurdamos iprito aerozolio debesį – vėjas šį nunešė ant miesto. Didesnė dalis išsiliejusio iprito susimaišė su jūros paviršiuje pasklidusiu kuru bei tepalais.

Kadangi bombardavimo metu daugelis jūreivių iš visokių laivų šokinėjo į vandenį ir plaukė link kranto (tai yra saugiau, nei būti pačiame laive), tie jūreiviai išsimaudė visokiuose iprito tirpaluose. O paskui išlipo į krantą, buvo surinkti gelbėtojų ir medikų, išsiųsti į ligonines ir jautėsi sveiki, tik kad visi tepaluoti. Bėdos prasidėjo tik po kokios paros, kai per jūreivių kūnus ištisai ėmė eiti pūslės. Tokios pat pūslės išbėrė ir gelbėtojus bei medikus, kurie dalyvavo traukiant jūreivius iš jūros. Kiek vėliau tokios pat pūslės išbėrė ir ligoninių personalą, kuris tais jūreiviais rūpinosi.

Viską kraštutinai apsunkino JAV karinės vadovybės bandymai slėpti masinio cheminio nudeginimo priežastis – iprito įvežimas į Europą buvo labai slaptas, jis buvo vežamas tam atvejui, jei reiktų atsakyti į vokiečių chemines atakas, t.y., turėjo būti slaptu akmeniu užantyje. Taigi, niekas nesiėmė priešcheminių priemonių.

Maždaug po paros 628 jūreiviai ir jais besirūpinę žmonės buvo iškirsti cheminių nudegimų, pažeidusių pagrindinai odą ir akis. Maždaug tuo pat metu į ligonines plūstelėjo didžiulis srautas civilių iš skirtingų, tarpais toli nuo uosto buvusių vietų – tie civiliai buvo iškirsti vėjo atneštų iprito dulkelių bei garų.

Specifiniu epizodu visame Bari incidente tapo U.S.S. Bistera atvejis – šis karo laivas stovėjo atokiau, liko nepažeistu, o po bombardavimo iš jūros ištraukė keliasdešimt jūreivių. Kitą dieną Bistera jūreiviai ir karininkai buvo išberti pūslėmis, o dauguma ir apako – visi vienaip ar kitaip gavo iprito ant savo rankų, ir visi vienaip ar kitaip tomis rankomis sau pasitrynė akis.

Incidentas su ipritu buvo išviešintas tik po to, kai visą iškristą ir aklą Bistera įgulą perėmė civiliai – tokio specifinio, visą laivą ir išgelbėtus jūreivius iškirtusio cheminio poveikio nuslėpti jau nepavyko.

Suminiai aukų skaičiai buvo dideli – iš tų daugiau kaip 600 jūreivių žuvo 83, tačiau civilių žuvo netoli 1000. Tokie dideli mirtingumo skirtumai buvo susiję su skirtingomis poveikio formomis: jūreiviai gavo chemiją tik per odą, besimaudydami ipritu užterštame tepalo ir kuro mišinyje, tad dauguma jų liko gyvi, bet suluošinti (pvz., akli). Civiliai gavo iprito dūmų debesį, kuris nusileido ant miesto – pagrindinė iprito poveikio dalis teko plaučiams, nuo ko prasidėjo staigūs ir nepataisomi plaučių uždegimai. Absoliuti dauguma iš tų ipritinių plaučių uždegimų baigiasi mirtimi.

Netgi šiais laikais jokių efektyvių priemonių nuo iprito sukeliamų plaučių pažeidimų nėra.

II Pasauliniame kare vos neįvyko kitas didelis cheminis incidentas – jau kai amerikiečiai įsiveržė į Vokietiją. Kažkuris JAV karių būrys, buvęs berods prie Oderio, pastebėjo plaukiančią baržą, ant kurios buvo nenormaliai daug ginkluotų žmonių. Amerikiečiai ėmė šaudyti, bet vos po kelių sekundžių ant baržos buvę vokiečių kariai iškėlė baltą vėliavą. Incidentas atrodė labai keistai – baržoje buvę kareiviai pasidavė daug mažesnėms ir silpnesnėms amerikiečių pajėgoms, nors įprastais atvejais vokiečių kariai kovodavo netgi beviltiškose situacijose.

Sulaikius baržą, vokiečiai paaiškino, kad jei amerikiečiai būtų toliau šaudę, nebūtų likę gyvų nei jų, nei vokiečių, nei išvis ko nors per daug kilometrų aplinkui. Baržoje buvo tūkstančiai tabūno užtaisų.

Pagal tai, iš kur plaukė barža, amerikiečiai labai greitai atrado ir vokiečių cheminio ginklo laboratorijas, ir sugebėjo užgrobti nemažą dalį cheminio ginklo gamybos dokumentacijos.

Kai britų ir amerikiečių karo chemikai ėmė tirti tabūną, jiems kilo tikras šokas – iki tol jie manė, kad iš principo neįmanoma, jog egzistuotų tokio efektyvumo cheminiai ginklai, nes tiesiog neįmanoma ir viskas. Tabūnas, lyginant su dauguma kitų ginklų, kovinėmis garų koncentracijomis buvo beveik bekvapis, jis įsisavindavo ir per odą, ir garais, praktiniu nuodingumu jis dešimtis ir šimtus kartų lenkė kitus to meto cheminius ginklus, ir negana to, suveikdavo neįtikėtinai greitai – netgi mažomis koncentracijomis žmones galėjo iškirsti per minutes.

Įsivaizduokit, kad į kažkokias muštynes ateinate su peiliais, priešai išsilaksto, o tada aptinkat, kad tie priešai buvo ginkluoti automatais ir kulkosvaidžiais. Tai tiesiog visiškai nesuprantamas KPŠ. Tai vat taip pasijuto amerikiečių ir britų karo chemikai, susidūrę su vokiečių cheminiu arsenalu.

Kovinė chemija po II Pasaulinio karo

Po II Pasaulinio karo chemija pergyveno kelias revoliucijas. Kai kurios buvo sėkmingos, o kai kurios – nelabai. Apie kai kurių iš tų revoliucijų pasekmės spręsti gana sunku – galima tik paspėlioti, nes realių karų su kai kuriomis naujomis cheminio karo technologijomis banaliai nebuvo. Nebuvo panaudojimų – negalime ir spėti, kas išties būtų.

Ryškiausiai pasikeitė įvairių šalių pagrindinė cheminė ginkluotė – esminiais ginklais tapo fosforo organika, nacių sukurta dar prieš II Pasaulinį karą. Ji buvo tokia efektyvi, kad dauguma kitų, prieš II Pasaulinį karą nagrinėtų ginklų tapo tiesiog beprasmiais. Nemažai prieš karą ypatingai perspektyviai atrodžiusių karo chemijos tyrimų, pvz., skirtų švino organikai (tas pats benzino priedas – tetraetilšvinas kažkurį laiką laikytas vienu iš perspektyviausių ginklų), taip ir užsilenkė, nes nei iš tolo nepriartėjo prie fosforo organinių junginių.

Kita vertus, atsirado itin efektyvios ašarinės dujos – tokios, kaip CN, CS, o paskui – ir CR, veikiančios taip žvėriškai, kad net pavienė, kelis kilogramus sverianti dūminė šaškė gali dūmais užteršti kelis hektarus teritorijos. CR, vienas iš naujesnių chemikalų, buvo išvis nepralenkiamas – dirginantis ne tik akis ir kvėpavimo takus, bet ir odą. Ant odos pakliuvus didesnei CR koncentracijai, gana greitai išsivysto pojūčiai, lyg apiplikius verdančiu vandeniu. Ir jie tęsiasi gana ilgai.

Nors buvo sukurta keletas arseno grupės cheminių ginklų, kurie efektyvumu kelis-kelioliką kartų lenkė adamsitą, jie taip ir nepakliuvo į cheminius arsenalus. Adamsitas iš arsenalų irgi išnyko, dar apie kokius 1970 metus: kaip dirginančios medžiagos, arseno organika veikė pernelyg lėtai – netgi mirtinoms artimos koncentracijos pilnai suveikdavo tik per kelias-kelioliką minučių, kai ašarinės dujos veikdavo praktiškai momentaliai. Ašarinės dujos turėjo ir daug mažiau kenksmingų poveikių.

Pačioje XXa. pabaigoje, po Irako-Irano karo, chemija vėl buvo tapusi visiems suprantamu siaubu, tad atsirado ir keistų dvasinguminių fenomenų – pvz., norint pavaizduoti mažesnį ašarinių dujų kenksmingumą, atsirado dvasingos ekologinės medžiagos, tokios, kaip kapsaicinas. Tipo, natūralu ir sveika. Praktikoje kapsaicinas (raudonųjų pipirų alkaloidas, sukeliantis aštrumo pojūtį) savo kenksmingumu neatsilieka nuo kokio nors CS, o gal net ir lenkia – iškertančios dozės irgi būna ir pavojingos gyvybei, ir sukeliančios pūsles ant odos, ir mirtinus plaučių uždegimus. Bet atrodo labai ekologiškai ir dvasingai. Kai kurių šalių policijos šiais laikais netgi perkasi natūralius, ekologišku raudonųjų pipirų ekstraktu užpildytus dujų balionėlius. Taip, jūs teisingai supratote.

Iš įvairių šalių ginkluotės daugmaž dingo ir liuizitas – jis per daug dirgindavo, tad buvo sunkiai užmaskuojamas. Kita vertus, geriausias I Pasaulinio karo ginklas, ipritas – taip ir pasiliko vienu iš svarbiausių cheminių ginklų. Kažkiek patobulėjo tik jo gamyba.

Visas pasaulis pasisuko į fosforo organiką, ypač – į zariną ir VX. Šie du junginiai (kartu su tradiciniu ipritu) tapo esminiais. Greta jų kažkiek šalių bandė ar gamino ir kitus fosforo organinius junginius – tabūną, zomaną, ciklozariną, etilzariną, o galų gale – ir Novičok. Daugiausiai tokių bandymų darė SSRS.

Cheminiais ginklais ilgainiui labiausiai susidomėjo visokios arabų šalys, visų pirma, SSRS labai remtas Egiptas, kuris paskui ilgokai buvo vienu iš cheminių technologijų, o ir pačių cheminių ginklų eksportuotoju.

Gal didžiausiu, nors visai nematomu karinės chemijos pokyčiu tapo tai, kad atsirado realiai efektyvios cheminio ginklo paskleidimo priemonės. Problema, kur visokios šalys spręsdavo ir negalėdavo apsispręsti, ar naudoti lengviau gaminamą (t.y., tokį, kurio daug kartų daugiau galima pagaminti), bet mažiau nuodingą etilzariną, ar paprastą zariną, išsisprendė: atsirado žemų temperatūrų užtaisai, kurie neskaido to paties zarino, atsirado ir gana rafinuoti, didelio pralaidumo pulverizatoriai, sukuriantys labai turbulizuotą dideliu greičiu sklindantį skysčio srautą.

Aš atsiprašau, kad čia taip sudėtingai parašiau prieš tai buvusią pastraipą. Problema yra tokia: jei turime, tarkim, bačką zarino ir ją tiesiog išpilame, ta bačka sukurs balą, o ta bala garuos labai ilgai. Gal dieną, gal net kelias, o gal net savaitę, jei giliai į kokius nors plyšius įsigers. Žodžiu, nieko gero. Zarino panaudoti greitam puolimui nesigaus – užteršimas laikysis pernelyg ilgai. O ir šiaip, chemijos panaudojimo zonoje, netoli tos balos esantys kareiviai spės sureaguoti ir užsimaus dujokaukes. Jei zariną paskleisim tiesiog sprogimu, kad ir itin žematemperatūriu, tas sprogimas visvien sukurs balas, o ir debesis gausis gana netolygus. Žodžiu, nors ir efektyviau, bet irgi nelabai efektyvu.

Apie kokius 1960 metus SSRS buvo sukurti pulverizatoriai, kurie primena kelių dešimčių litrų talpos bačkas su gana didelėmis skylėmis. Išoriškai tos bačkos atrodo gana paprastai ir primityviai, tačiau skylės yra gerai paskaičiuotos, viduje yra trumpi vamzdžiai ir skysčio kreipiančiosios, kurios įsuka ir suturbulizuoja visą skysčio srautą taip, kad purkšdamas, jis itin smarkiai maišytųsi su oru. Sprogus išpurškiančiam užtaisui, per kokią sekundę bomboje esantis zarinas išpurškiamas į visas puses, jo čiurkšlės ore slinda didžiuliu (šimto metrų per sekundę ar pan.) greičiu, sudarydamos labai smulkų aerozolį, praktiškai – tiesiog rūką, be jokių didesnių lašelių.

Tokios bombos ar raketų užtaisai sprogsta ore, kelių dešimčių metrų aukštyje, sudarydamos didelį, dešimčių metrų skersmens zarino debesį, kur zarino garai momentaliai pasiekia maksimalias koncentracijas. Už orą gerokai sunkesnis debesis per kelias sekundes nusileidžia ant žemės ir visi, kas tik į jį pakliūna, išsyk gauna dešimtis ar šimtus mirtinų zarino dozių. Net jei kareivis ir spėtų užsimauti dujokaukę, ant jo veido ir pačios dujokaukės vidaus bus nusėdę tiek zarino, kad šansų išgyventi jis tiesiog neturės.

Itin smulkūs zarino lašeliai nusėda ant visokių paviršių, tačiau neįsiskverbia giliai, tad ilgalaikio užterštumo židiniai nesusidaro. Jei oras karštas ir vėjas pučia nuo puolančiųjų, po tokios zarino atakos galima pulti užterštą teritoriją labai greitai, netgi po keliolikos minučių zarino koncentracijos gali būti sumažėję tiek smarkiai, kad bent jau priartėti prie chemija paveiktos zonos jau būtų galima be dujokaukių. Aišku, su sąlyga, kad nelįsi į pastatus ar kokius nors rūsius, kur zarino garai gali užsilaikyti ilgiau. Po pusvalandžio-valandos zarinu paveikta zona jau ima darytis sąlyginai saugi – gali būti užimta.

Analogiškai buvo patobulintos ir ilgalaikiam užteršimui skirtos priemonės – joms skleisti atsirado kasetinės bombos. Tą patį zomaną galima paskleisti ne aerozoliais ir ne viena bala, o mažomis, 100-200 gramų svorio bombikėmis. Iš vienos didelės bombos paskleidžiama šimtai mažų bombikių, kurios išsibarsto po didelę teritoriją, sukurdamos labai plačias zonas, kuriose viskas siaubingai smarkiai užteršta. Pavienė bombikė gali paskleisti chemiją vos kelių metrų spinduliu. Tai reiškia, kad nemažai medžiagų susigeria giliai į žemę ar pastatus, o paskui ilgai ilgai išlieka. Ir visa tai – šimtuose ar tūkstančiuose taškų, išsibarsčiusių dideliame plote.

Kai kuriais atvejais tos kasetinės bombikės gali būti padarytos tiesiog kaip polietileniniai paketai: krentanti kasetinė bomba smarkiai įsisuka, kai iki žemės lieka keli šimtai metrų, jos sienelės atšoka, o viduje esančios bombikės yra išsklaidomos išcentrinės jėgos, t.y., pasklinda dideliame plote. Ant žemės nukritusi polietileninė bombikė turi pakankamai didelį greitį, kad tiesiog išsitaškytų į visas puses, paskleisdama chemiją kelių metrų spinduliu – panašiai, kaip polietileninis maišiukas, pripiltas vandens, užrištas ir išmestas per balkoną kam nors ant galvos.

Po kasetinio bombardavimo zomanu ar VX, susidaro šimto metrų ar netgi didesnio skersmens plotai, kur net po savaitės chemijos būna tiek, kad net ir su dujokauke nepraeitum – pakaks to, kad vienas kitas lašelis chemijos pakliūtų ant odos – ir mirsi.

Ai, taip, VX. Zomanas buvo klaikiai brangus. Labai efektyvus, net šaltu oru sukuriantis ore mirtinas koncentracijas, bet labai jau brangus. Vienintelė jį gaminusi šalis buvo SSRS, bet ir tai dar kaip – visos Chimprom dirbančios laboratorijos, įskaitant net smulkių gamyklų laboratorijėles, kelerius metus mėgintuvėliuose sintetino pinakolilo spiritą, nes niekas pasaulyje jo negamino didesniais, nei kelių dešimčių gramų kiekiais. Tos mažos pinakolilo porcijos – iš ko dešimtys kilogramų per metus, o iš ko – ir kokia tona, būdavo surenkamos, o paskui keliaudavo į cheminio ginko fabrikus. Sumoje gaudavosi šimtai tonų pinaklilo spirito. Tik savikaina būdavo maždaug panaši, kaip aukso, jei vakarietiškais kriterijais vertinant. Bet SSRS chemijai pinigų netaupė. Auksinis zomanas jai buvo tvarkoje.

Užtruko daug metų, kol SSRS pradėjo rimtą pramoninę pinakolilo spirito gamybą – ji pilnais mastais ėmė veikti gal tik apie kokius 1970 ar kada ten – apie tuos laikus SSRS jau paleidinėjo ir VR (rusiško VX) gamyklą.

Kitos pasaulio valstybės auksinio zomano sau leisti negalėjo. Per daug brangu tai buvo. Čia tik komunistai sutikdavo žmones marinti badu, bet užtat gaminti aukso kainos cheminius ginklus.

O VX – nu tiesiog kažkokia švedų laboratorija maždaug apie 1950 metus išrado naują pesticidą – Amiton. Tiksliau, švedai išrado fosforiltiocholinus, o kažkokia britų firma vieną iš tų ėmė gaminti ir davė vienam iš tų junginių pavadinimą – Amiton. Greitai paaiškėjo, kad pesticidas neįtikėtinai efektyviai naikina vabzdžius, tačiau žmones irgi naikina neįtikėtinai. Maždaug kaip koks nors tabūnas. Tiesa, su pora skirtumų – silpnai garuoja, tad šaltu oru gan sunkiai sudaro kenksmingas koncentracijas, tačiau užtat labai ilgai išlieka aplinkoje – šaltu oru gali išsilaikyti netgi kelis mėnesius. Ir kas dar nuostabu, per odą tas Amiton įsisavina žymiai geriau už tą patį zomaną ar tabūną.

Labai greitai tais naujais pesticidas sukėlė kariškių susidomėjimą, o vienas iš jam artimų, tačiau daug nuodingesnių junginių greitai pakliuvo į britų, amerikiečių ir švedų ginkluotę, gavęs ir savo pavadinimą – VX. Labai panašų, tik dar sunkiau garuojantį ir ilgiau aplinkoje išsilaikantį junginį ginkluotėn priėmė ir SSRS – tas junginys (VR) pradėtas realiai masiškai gaminti apie 1970-1980 metus. VX savo praktiniu nuodingumu lenkė visiškai bet ką, pakliuvęs ant odos buvo bent kelis kartus nuodingesnis netgi už zomaną.

Sovietai pasirinko kiek ilgiau išsilaikančią fosforyltiocholinų versiją, nes, skirtingai nuo Vakarų valstybių, jau turėjo zomaną, kuris aplinką užteršia kelioms dienoms, o šaltu oru – ir savaitei. Kiek vėliau, vis besikankindami su pinakolilo spirito sintezėmis, netgi ir sovietai zomaną apleido, pasukdami labiau link VR bei zarino gamybos. Zomanas liko tik kaip auksinė chemija, kuri būtų skirta ypatingiems, labai pragariško užnuodijimo atvejams.

Taigi, galutiniame rezultate ir išsiskyrė du pagrindiniai cheminiai ginklai, atitinkantys ir dvi esmines strategijas: VX – pagal savo naudojimo paskirtį primenantis italų karus Abisinijoje, ir dar nacių sukurtas, bet iki šiol nepralenkiamas zarinas, skirtas puolimams ir primenantis Kaporeto stebuklą.

O jau dar paskui atsirado per Skripalių skandalą pagarsėję Novičok grupės medžiagos. Pastarosios turėjo turėti zomano efektą (t.y., stiprų negrįžtamą acetilcholinesterazės skaidymą), o kartu savo nuodingumu bent kelis kartus lenkti VX. Ir dar, nepakliūti į pasauliui žinomų nuodingų junginių tarpą, kad bent dalį prekursorių gautųsi pirkti iš Vakarų chemijos gamyklų.

Amitonas, beje, irgi niekur nedingo – sovietai ilgokai jį gamino kaip realų pesticidą (vadinosi tetram), pagrindinai – visokiems medvilnės laukams laistyti Vidurinėje Azijoje. Laistydavo tuo amitonu iš lėktuvų, kartais būdavo ir incidentų su dešimtimis žuvusių kolūkiečių. Vėliau amitoną didžiuliais kiekiais ėmė gaminti ir Šiaurės Korėja – kaip menamą pesticidą, kurio ištisos tonos laikomos kai kuriuose kolūkiuose, esančiuose arčiau sienos su Pietų Korėja. Kaip pesticidas, jis numatomas karo atvejui – gerai palaisčius laukus, jokie priešai nepraeis.

Nesėkmingi binariniai cheminiai ginklai

Dar apie 1950 metus JAV, o kažkiek vėliau – ir kitos šalys ėmė kurti ir bandyti binarines chemines bombas. Mintis buvo paprasta – cheminis ginklas per daug nuodingas, kad jį saugotum ir laikytum, o visokia fosforo organika – ne tik nuodinga, bet dar ir klaikiai ėdanti visas talpas, kuriose tik gali būti saugoma. Kažkada berods rašiau jau apie tuos cheminius pragarus, kuriais pasižymi kovinė fosforo organika, bet čia pasikartosiu: įsivaizduokit, kad jūs turite bidoną brudo, kuriame yra visokių viską ėdančių rūgščių mišinys, o tarp tų rūgščių – dar ir toks brudas, kaip fluoro vandenilio rūgštis, kuri ėda ir visokią organiką, ir stiklą. Ir tam brudui lėtai yrant, išsiskirdinėja visokios dujos, tad slėgis talpose ilgainiui tik auga ir auga.

Žodžiu, zarino, somano, VX ir kitų panašių ginklų problema yra paprasta – jais užtaisytos bombos linkę labai greitai išrūdyti kiaurai (net kai pagamintos iš storo nerūdijančio plieno), o paskui – dėl aukšto vidinio slėgio gali imti netikėtais fontanėliais purkšti chemiją čiurkšlėmis į visas puses. Ir visa tai – savaime. O ta chemija – labai nuodinga. Labai nuodinga.

Patikėkit manim, jūs nenorėtumėte būti net už 10 kilometrų nuo vietos, kur šitaip čiurkšlėmis išsiveržia pustoninė zarino bomba, nes išsičiurkšti gali tiek, kad ir už dešimties kilometrų koks nors geriau susiformavęs vėjo gūsis jums atneštų pakankamai zarino garų, kad maža nebūtų. Dargi taip maža nebūtų, kad jei pagalbos išsyk negautumėt, tai paskui pagalbos jau ir neprireiktų. Mažesniu atstumu, už kelių šimtų metrų pavėjui, toks išsiveržimo pasekmės atrodytų išvis labai vaizdžiai – koks nors stebėtojas matytų, kaip kažkokie žmonės eina, pradeda svirduliuoti ir krenta ant žemės. Per sekundes tiesiog.

Tiesą sakant, poligoniniai zarino naudojimo bandymai parodė, kad kartais mirtinos zarino garų koncentracijos susidaro net už 15-25 kilometrų nuo panaudojimo vietos. Tiesiog oro srautai kai kada tuos garus nuneša labai toli ir beveik neišsklaidydami. Mažesniais atstumais tos zonos susidarinėja dar lengviau – gaunasi tokie lyg ir klaidžiojantys debesys.

Žodžiu, labai jau viskas nesaugu su tomis chemijomis. Taigi, reikia kaip nors saugiau kažką daryti. Saugiau – tai reiškia, kad sukurti kokią nors technologiją, kur sumaišytum du saugius ir nepavojingus junginus, o tie sureaguotų tarpusavyje ir gautųsi cheminis ginklas. Teoriškai viskas labai gražu, pora saugių junginių, chemija skrendančios bombos viduje susimaišo, padaro šakar-makar, link priešo skrendanti nenuodinga bomba staiga pavirsta į nuodingą. Na, jūs supratote – eilinis „taigi čia paprasta, tu juk chemikas, viską moki, ką tau reiškia“.

Nors daug šalių tokias bombas kūrė, sėkmingų atvejų nebuvo. Buvo daugiau kalbos apie sėkmingus atvejus. Pvz., apie sovietų binarinių bombų bandymus truputis žinoma iš Mirzajanovo ir kelių kitų autorių pasirankiotomis nuotrupomis – kalbos buvo tokios, kad GosNIIOHT (pagrindinis cheminį ginklą kūręs institutas) tiesiog suchaltūrino, gavo premijas už menamai sėkmingą binarinį ginklą, o realios karui tinkamos binarinės bombos taip ir nesigavo pagaminti. Chaltūros į ginkluotę praėjo tik todėl, kad tuo metu jau buvo pasirašinėjamos sutartys dėl visuotinio cheminio ginklo draudimo, tad visokie neatitikimai ir neveikimai niekam buvo neįdomūs ir išaiškėti negalėjo.

Vos sukurtos sovietinės (tuo metu jau greičiau postsovietinės – berodas tai jau buvo apie kokius 1992) binarinės bombos buvo tiesiog nurašytos, nei nepradėjus gaminti, o projektas – uždarytas. Nes, kaip suprantate, tarptautinės sutartys. Reikia pasakyti, kad Borisas Jelcinas, skirtingai nuo Vladimiro Putino, tarptautinių sutarčių visgi laikėsi.

Kiek daugiau informacijos išlindo per visokias nuotrupas apie JAV kurtas chemines bombas. Nors iš kai kurių paviešintų brėžinių atrodo, kad tie brėžiniai buvo tikslingai sukurti kaip falsifikacijos, kuriomis galėtų remtis ir nesėkmes patirti visokios šiaurės korėjos (pvz., konstrukcijų brėžiniuose nei nenumatoma, kad kažkur kažkas turi sugerti fluoro vandenilį), galima atsirinkti ir tikresnių duomenų. O pagal tuos tikslesnius duomenis matosi, kad lyginant su įprastomis cheminėmis bombomis (santykis tarp bombos masės ir naudingo gabenamo medžiagų svorio), binarinės vargu ar galėjo turėti daugiau kaip 50% įprastų cheminių bombų efektyvumo – greičiau jau kokius 20-30%. Aišku, tai visvien daug, bet kelis kartus sumažinti chemijos nuodingumą – tai jau gana prastai. Pagal kitus, radikalesnius vertinimus, tas efektyvumas galėjo siekti vos apie 10%, lyginant su įprastomis bombomis.

Radikalesni vertinimai buvo paremti prielaida, kad dėl binarinės konstrukcijos jos tų medžiagų negali efektyviai paskleisti teritorijoje – pvz., negali sudaryti smukių aerozolių zarino atveju (nes reaktorius negali būti pritaikytas gerai sklaidai), o taip pat negali būti naudojamos kaip kasetinės VX atveju – rezultate bombos efektyvumas krenta iki 5-10 kartų, netgi kai reakcijos bombos viduje vyksta labai efektyviai.

Taip, 10-20% nuodingųjų medžiagų efektyvumo – visvien vis dar kažkas, kas yra labai labai pavojinga ir veiksminga. Bet visgi tai labai mažai. Norint saugumo – gal ir pasiteisina, bet norint efektyvumo – tai jau praradimai labai jaučiasi. Dėl tos priežasties maždaug iki kokių 1975 metų SSRS binarines bombas, atrodo, išvis ignoravo – net nebandė kurti. Sovietinis požiūris visada buvo tipiškas – geriau efektyvumas, o į saugumą – nusispjaut.

Binarinių ginklų nesėkmės buvo labai paprastos: reakcijos išskirdavo daugybę šilumos ir dujų, visas susidaręs mišinys suputodavo ir užvirdavo, o temperatūros gaudavosi tokios, kad prasidėdavo klaikiai spartus nuodingųjų medžiagų irimas. Tai reiškė, kad didžiulę dalį bombos masės turi sudaryti trečios medžiagos, kurios sugertų irimą skatinančias medžiagas bei nenaudingus dujinius subproduktus, o negana to, turi būti dar ir kažkokios šaldymo priemonės, kad mišinys neperkaistų, ir dar kažkokios priemonės tam, kad slėgio perteklių sumažintų.

Dalinai perkaitimo problemas galėjo išspręsti konstrukcijos, kur reakcija įvyksta tik pačiu paskutiniu sviedinio ar bombos skrydžio momentu, tačiau tai davė savas problemas: mišiniui pritrūkdavo laiko, kad jis spėtų pilnai sureaguoti.

Dar kažkiek problemas galėjo spręsti į bombas dedamos suskystinto azoto ar bent jau sauso ledo kapsulės, kurios padėtų šaldant, bet neaišku, ar tai išvis kur nors buvo naudojama, nes tokios konstrukcijos išvis durnai atrodo.

Galų gale, problemas su binariniu ginklu kėlė ir tai, kad saugių pirminių komponentų jam taip ir nepavyko sukurti – geriausiu atveju bent jau vienas iš pirminių komponentų visvien būdavo klaikiai nuodingas, tiesiog keliasdešimt ar šimtą kartų mažiau nuodingas už zariną. T.y., maždaug panašiai nuodingas, kaip koks nors fosforo organikai pradžią davęs DFP. Žodžiu, teoriškai saugiomis turėjusios būti binarinės bombos netgi teoriškai nesigavo.

Praktiškai irgi nesigavo – cheminio ginklo prekursoriai būdavo tokie pat chemiškai agresyvūs, kaip ir fosforganiniai cheminiai ginklai, tad irgi būdavo linkę ėsti bombų korpusus, o jei bombų korpusą praėdęs prekursuorius prasigrauš iki kito prekursoriaus – tai reiškia, kad prasidės daug šilumos ir dujų išskirianti reakcija, kuri į visas puses čiurkš kokį nors gatavą zariną taip, kaip čiurškia išprotėjęs putų gesintuvas. Žodžiu, smarkiai smarkiai baisiau, nei šiaip prarūdijusi zarino bomba.

Tai reiškė, kad visos bombos ar visi sviediniai turi būti surenkami, o vienos jų pusės turi būti viename sandėlyje, o kitos pusės – kitame sandėlyje. O tai reiškė, kad atsiranda dar ir visokie surinkimo mechanizmai, talpų jungtys ir kitos konstrukcinės problemos.

Sakykim, taip: JAV kurta Bigeye binarinė bomba projektuoti pradėta dar apie 1950 metus, pirma bandomoji serija pagaminta apie kokius 1975 (tik po to binariniais ginklais kažkiek susidomėjo ir SSRS), o tada paaiškėjo, kad problemų tiek, kad niekam ji netinka, tada ją dar dešimtį metų tobulino, kol galų gale apie 1988 metus buvo priimta pirma pramoninei gamybai skirta versija, kurios efektyvumas tebuvo dalelė to, kuris pasiekiamas įprastose cheminėse bombose. Štai taip vat.

Taigi, gražūs norai visiems baigėsi gražiais norais. Šiais laikais, tiesa, neretai galima aptikti kokių nors pezalų, kai kokie nors asmenys ima pasakoti, kaip paprasta gaminti cheminius ginklus, o binarinius – dar paprasčiau, nes saugiau ir visaip geriau. Labą dieną, benzinu laužo gesinti nebandėte?

Keisti cheminio ginklo klystkeliai

Apie 1950-1970 labai keistas medžiagų grupes ėmė nagrinėti JAV kariškiai. Tokius pat tyrimus darė ir sovietai, bet deja, informacijos apie sovietų tyrimus rasti beveik neįmanoma, jei neskaitysim hiperalergenų – apie juos žinoma tik iš labai fragmentiškų info nutekėjimų, kurių kilmė – Chimprom ir Biopreparat perbėgėliai iš SSRS.

Apie 1950-1960 kariškių dėmesį patraukė kelios skirtingos medžiagų grupės – visos tokios, kur itin mažų dozių reikdavo kam nors. Kam nors – tai reiškia, kad kokiems nors kareivius iš rikiuotės išvedantiems efektams. Gal būt, mirtiniems efektams. O gal būt ir nebūtinai mirtiniems.

Bene perspektyviausia cheminių ginklų grupe ilgą laiką buvo laikomi bakteriniai toksinai. Išties savo gamybos technologijomis tie toksinai buvo daug artimesni bakteriologiniam ginklui, o ir pagal sukeliamus susirgimus daug kuo bakterijas priminė – poeikis dažniausiai išsivystydavo gana negreitai, aplinkoje tie toksinai labai staigiai suirdavo, tad tekdavo juos skleisti taip, kaip skleidžiamos bakterijų sporos – per specialius miltukuose išvoliotus vilnos gumulėlius, kurie išmėtomi iš kasetinių bombų. Vilnos gumulėliai lėtai sklinda oru, miltukai nuo jų barstosi, vieną kitą-dulkelę įkvepia koks nors žmogus ir gauna bakterijų ar toksinų dozę.

Dė bakterinės gamybos ir paskleidimo metodų, tapačių bakterijų sporų sklaidai, bakteriniai toksinai net ir dabar neretai klasifikuojami ne kaip cheminės nuodingosios medžiagos, o kaip bakteriologinis ginklas.

Bakterijų toksinai buvo klaikiai nuodingi. Kaip pvz., botulizmo toksinas A yra išvis pati nuodingiausia žmonijai žinoma medžiaga. Skaičiuojant mirtinas dozes poodinėmis injekcijomis, su vienu gramu BTA galima nunuodyti grubiai maždaug nuo 500 tūkstančių iki 5 milijonų žmonių. Teoriškai.

BTA išties yra pragariškai nuodingas, veikia nervų sistemą, nors poveikiu – kažkiek priešingas fosforo organikai. Jei pastaroji iš esmės pakelia nervinio signalo lygį iki maksimaliai įmanomo, tai botulotoksinas nervinį signalą išjungia visiškai. Ilgam laikui, mėnesiams. Bet ir signalo perviršijimas, ir išjungimas galutiniame rezultate duoda tą patį efektą – paralyžių ir mirtį. Žodžiu, BTA atrodė tobulas. Teoriškai.

Praktiškai BTA labai sparčiai skyla nuo ultravioletinio spinduliavimo, tad dienos metu smulkios ore sklandančios toksino dulkelės gali suirti anksčiau, nei nusileis ant žemės. Skyla tas BTA ir nuo drėgmės, ir nuo ko papuola, netgi nuo gana saikingos šilumos – kad ir nepilnai, bet ima irti prie tų temperatūrų, kur koaguliuoja baltymai, t.y., jau prie kokių 45-50 laipsnių. O tai reiškia – kad jo nesigauna skleisti dūminėmis bombomis. Ir per odą visiškai neįsisavina. Ir kai ant žemės nusileidžia, irgi suyra, o kas nesuyra – tas prilimpa prie visokių paviršių ir į orą jau nepakyla.

Žodžiu, paaiškėjo, kad BTA, kad ir tobulai nuodingas, yra tiesiog nepritaikomas koviniams tikslams. Tiesa, vėliau kažkas sugalvojo taikyti BTA visai kitiems tikslams – taip atsirado botoksas. Bet tai jau kitos istorijos, nesiplėskim apie tai.

Panašiai gavosi ir su kitais toksinais – pvz., stafilokokiniu enterotoksinu B, dar žinomu, kaip PG-SEB. Šis, pakliuvęs į organizmą, po trumpo latentinio periodo (pagal viską – kelios ar keliolika minučių) sukelia neįtikėtinai staigius ir stiprius virškinimo sutrikimus. Grubiai šnekant, žmonės apsivemia ir apsitriedžia tokiais tempais ir taip nevaldomai, kad voliojasi savo pačių išskirtose krūvose, nei nenusimovę kelnių. Nusimaut kelnių negali, nes tamposi triesdami ir vemdami taip, kad niekas jau jiems neberūpi.

PG-SEB kurį laiką atrodė labai įdomiai – aplinkoje suirdavo kiek lėčiau už BTA, o ir buvo nemirtinas, bent jau teoriškai. Jei žmonės gauna pagalbą. Realiai visgi tai buvo mirtinas ginklas, turėjęs praktiškai visas BTA problemas – sunkiai paskleidžiamas aplinkoje.

Kiek įdomiau pasirodė kai kurie mikotoksinai, gaminami pelėsių – bent jau šiuos išties įvairios šalys įvairiuose etapuose gamino ir traukė į ginkluotę. Ir pagaminami jie paprasčiau, nei bakteriniai toksinai, ir negana to – daugelis jų nėra baltyminiai junginiai, o tik šiaip labai sudėtingos organinės molekulės, t.y., aplinkoje suyra lėčiau.

Pelėsių toksinai turi esminį privalumą – jie yra gana užslėpto, uždelsto poveikio citotoksikai ir kancerogenai, sukeliantys ir vėžį, ir visokiausius, labai nerišlius visų organų pažeidimus. Mintis buvo tokia, kad apkrėsti mikotoksinais žmonės po kelių savaičių ima sirguliuoti, po kelių mėnesių ligos pavirsta labai labai sunkiomis, tad priešo kareiviai tiesiog iškrenta. O kadangi poveikis yra labai labai uždelstas, kariai netgi negali nustatyti, kur ten jiems ligos prasidėjo.

Mikotoksinus gamino SSRS, gamino Irakas, gamino ir kažkiek kitų šalių, yra ir nepatvirtintų atvejų apie tai, kad mikotoksinai buvo naudoti Vietname, o paskui – ir Afganistane. Kai kurie įtarimai sklando ir apie tai, kad mikotoksinus prieš JAV karius galėjo naudoti Irakas, per Irako-Kuveito karą – mikotoksinams būdingų susirgimų požymių anais laikais buvo pastebėta. Paprastai mikotoksinų naudojimas būdavo siejamas su specifišku, geltonu lietumi (iš debesų lyjantis vanduo turėdavo gelsvą atspalvį). Panašu, kad paskleidimas per lietaus debesis buvo vienintelis efektyvus būdas mikotoksinų sklaidai. SSRS ir Vietnamas visus tokius geltono lietaus atvejus neigdavo, o kai paneigti nepavykdavo – pasakodavo visokias mitologijas apie bites, kurios spiečiais skrenda ore ir pradeda skleisti medų, kuris su lietumi persimaišo ir taip toliau. Na, žodžiu, jūs supratote.

Kaip ir bakteriniai toksinai, taip ir mikotoksinai aplinkoje visgi laikosi prastai, įsisavina sunkiai, tad efektyvumas jų tragiškas, nors teoriniu nuodingumu jie daugybę kartų lenkia įprastinius cheminius ginklus, tokius, kaip VX.

Bene vienintelis patikimai išaiškintas pramoniniu būdu gamintų toksinų panaudojimo atvejis buvo ne karinis, o susijęs su Bulgarijos ir SSRS KGB – kai iš soclagerio pabėgęs bulgarų rašytojas Georgi Markov 1978 metais buvo nunuodytas ricinu (ricinmedžio toksinu) Londone. Jo kūne buvo surastas mikroskopinis šratukas, kuriame buvo išgrynintas ricinas – vienas iš nuodingiausių toksinų, irgi nagrinėtas kaip potencialus cheminis ginklas. Pagal tai, ką pavyko išsiaiškinti, šratuką į jį iššovė bulgarų saugumo agentas, iššauta buvo iš lietsargio, kuriame buvo paslėptas speciali šaudyklė. Šratuke buvo ricinas, kurį bulgarai gavo iš SSRS KGB. Kaip nužudymo opcija bulgarams buvo pasiūlytas ir tepalas su VX, kuriuo galima būtų sutepti paties Georgi Markov odą ar kažkuriuos daiktus, prie kurių jis prisiliestų ir paskui numirtų (po kelių dešimtmečių analogiškas metodas buvo panaudotas prieš Skripalį, bet jau su Novičok, o ne su VX). Bulgarai visgi pasirinko ricinu šaudantį lietsargį.

Žodžiu, su bakteriniais toksinais nelabai kas gavosi, tačiau buvo ir kitų opcijų – pvz., apie 1960-1970 labai smarkiai tirti psichocheminiai junginiai. Jų idėja buvo paprasta – žmonės paveikiami kažkokiomis psichiką veikiančiomis medžiagomis, tada jie apsvaigsta ir ima daryti nesąmones, arba išvis nustoja ką nors daryti. Žodžiu, viskas atrodo labai humaniškai ir gražiai: priešo kariumenė gulinėja, kliedi ir mato haliucinacijas, o tuo tarpu savi kariai puola, priešus taikiai nuginkluoja ir laimi.

Tarp labiau tirtų medžiagų buvo LSD, psilocibinas, meskalinas ir chinuklidilo benzilatas, plačiau žinomas, kaip BZ. Pradžioje atrodė, kad BZ labiau už kitus pasiteisino, nes sukeldavo visiškai nepermatomas haliucinacijas, panašias į sapnus, dėl kurių žmonės išvis nesuvokdavo, kur jie yra, o negana to, žmonės patirdavo ir stiprius judesių koordinacijos sutrikimus – t.y., svirduliuodavo, griuvinėdavo, šliaužinėdavo ir gulinėdavo, lyg būtų negyvai prisigėrę.

LSD buvo sunkiau prognozuojamas, kovinės dozės (jos tikrai daug kartų didesnės, nei tos, kurias visokie hipiai ėda) sukeldavo nepraeinančias psichozes, o labai dažnai – ir periferinių kraujagyslių spazmus, dėl kurių išsivystydavo gangrenozės. Psilocibinas išvis labai jau lengvai baigdavosi mirtimis. Meskalinas irgi buvo pavojingas gyvybei. Galų gale paaiškėjo, kad vienintelis lyg ir tinkamas junginys – tai BZ, tačiau jis sukelia tokias problemas su lygiaisiais raumenimis, kad jei tik paveiktiems žmonėms nepadaroma kateterizacija, jiems tiesiog sprogsta šlapimo pūslės, tad panaudojus praktiškai, ginklas gautųsi mirtinas visiems, kas tik negaus skubios pagalbos. O kateteriai, reikia pasakyti, tikrai nėra daiktas, kuris būtų įprastas kariškose vaistinėlėse.

Buvo tyrinėti ir kiti psichiką veikiantys junginiai, tačiau vis kas nors būdavo prastai – tai poveikis per silpnas, tai poveikis per trumpas, tai poveikis nepatikimas, tai poveikis mirtinas, tai dar kas nors.

Žodžiu, visa ta psichochemija nepasiteisino, išsyrus tik vieną junginį. Nors ir tas junginys šiaip tai nepasiteisino – tai buvo fentanylas (aka fentanilas). Fentanylas – tai vienas iš stipriausių sintetinių opioidų (nuo jo paskutiniu metu mirčių epidemijos kyla įvairiose pasaulio vietose). Nuo fentanylo dozės žmogus apspangsta, susieuforizuoja ir miega, sapnuodamas visokius sapnus. Žodžiu, lyg ir visai nieko cheminis ginklas turėtų būti.

Vienintelė šalis, kuri fentanylą priėmė į cheminę ginkluotę, bet ir tai, atrodo, ribotai (specialioms operacijoms), buvo SSRS, kuri vieną iš fentanylo derivatyvų panaudojo Kolokol-1 dujoms gaminti. Šios dujos buvo panaudotos 2002 Maskvoje, per Nord-Ost įkaitų krizę, irgi kaip esą nepavojingas ginklas. Rezultatas buvo toks: iš 850 žmonių, buvusių teatre, 170 žuvo. Aukos numirė nuo apsinuodijimo ta menamai nekenksminga psichochemija. Tie, kas išgyveno – pagrindinai tik dėl to, kad laiku gavo pagalbą.

Paaiškėjo, kad nemirtina migdanti psichochemija savo praktiniu mirtinumu gali lygintis su įprastu zarinu (Aum Shinrikyo teroro aktų Tokijo metro atveju, mirusių nuo zarino dalis buvo daug kartų mažesnė), tik kad ta psichochemija yra sudėtinga, nepatikima, prastai tinkama atviram orui ir visvien prasta.

Žodžiu, ir toksinai, ir psichochemija taip ir liko nurašytais, kad ir labai perspektyviais junginiais.

Gal bene vienintelis įdomesnis naujos kovinės chemijos variantas buvo hiperalergenai, apie kuriuos beveik nieko nežinoma – perbėgėliai iš sovietinio cheminio ir biologinio ginklo institutų pabarstė tik vieną kitą gandą apie tai, kad šis medžiagų segmentas pradėtas aktyviai tirti sovietmečio pabaigoje.

Hiperalergenai, skirtingai nuo įprastų alergenų, sukelia alergines reakcijas visiems arba daugumai žmonių. Ir kartu, bent teoriškai, jie yra pilnaverčiai alergenai – veikia taip, kaip kokie nors riešutai veikia riešutams alergiškus žmones – t.y., sukelia staigų anafilaktinį šoką ir mirtį. Tiksliau, turėtų taip veikti.

Teoriškai hiperalergenai savo efektyvumu galėtų lygintis su bakteriniais toksinais (t.y., visam Vilniui išnuodyti pakaktų kokį kilogramą ar kelis paskleisti virš miesto), tačiau skirtingai nuo toksinų, jie nėra sudėtingi baltyminiai junginiai – tai medžiagos, kurios gali turėti gana mažą molekulinę masę, o tai reiškia, kad galimai netgi ir per odą įsisavinančios. Ir mažų mažiausiai, neyrančios aplinkoje nuo paprasčiausios saulės šviesos ar vandens garų.

Problemų su hiperalergenais buvo nemažai: kaip ir kiti alergenai, jie suveikia tik po to, kai žmogaus organizmas jau išmoksta reaguoti. T.y., realų kovinį poveikį turi ne pirmas, o antras hiperalergenų panaudojimas (nuo pirmo panaudojimo išsivysto tik imuniniai reagavimo mechanizmai). Tai labai nepatogu. Kita vertus, taip atsiranda ir šantažo galimybė: panaudojus cheminį ginklą pirmą kartą, žmonės nemiršta, tačiau visi žino, kad mirs po antro karto.

Kita vertus, nuo visokių alergenų, o ir nuo hiperalergenų labai gerai padeda visokie antihistamininiai preparatai, jei tik naudojami profilaktiškai. Tas pats paprastas tavegilas ar kiti vaistai, kurie gelbsti nuo pavasarinės slogos. Žodžiu, panašu, kad ši sovietų nagrinėta cheminių ginklų grupė irgi nepasiekė kokio nors karui tinkamo lygmens.

Tiriant hiperalergenus, buvo surasta kažkiek mažos molekulinės masės junginių, keliančių alergines reakcijas daugumai žmonių. Kai kurie iš tų junginių buvo priklausantys organinių tirpiklių klasei, t.y., buvo skystos medžiagos, kurios normaliomis sąlygomis dar ir juntamai garuoja, t.y., yra įsisavinamos ir per odą, ir per plaučius.

Praktikoje, atrodo, mažos molekulinės masės hiperalergenai alergines reakcijas keldavo per silpnai – žmonėms kildavo staigūs ir stiprūs bėrimai, bet patikimų anafilaktinių šokų gauti lyg ir nepavykdavo. Kažkiek tokias savybes turinčių junginių galima atrasti, pakapsčius po organinės chemijos žinynus. Apie tas specifines reakcijas (dažnai minimas, kaip dermatitai ar pan.) neretai būna pažymėta.

Kai kurie šiuolaikiniai atvejai

Ko gero pirmas ryškesnis atvejis, kai jau po II Pasaulinio karo kažuri valstybė naudojo chemiją, buvo Jemeno pilietinis karas, vykęs 1963-1967, kur cheminį ginklą naudojo Egiptas. Ginklai buvo gana primityvūs – ipritas ir fosgenas. Buvo ir pranešimų, kad karo pabaigoje Egiptas galėjęs naudoti ir kažką iš fosforo organikos – galimai tabūną ar zariną, tačiau tokie pranešimai atrodo, švelniai tariant, labai abejotini – tais laikais Egiptas iš principo nebuvo pajėgus gaminti kažką panašaus didesniais, nei laboratoriniai, kiekiais.

Egipto chemijos programos prasidėjo dar apie 1950-1960 metus, kai valdė Gamal Abdel Nasser, o santykiai su SSRS buvo tokie geri, kad kažką geresnio net sunku įsivaizduoti – sovietai matė Egiptą, kaip būsimą komunizmo sklaidos centrą, per kurį galės savo įtaką skleisti visoje Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose. Taigi, SSRS kraštutinai smarkiai parėmė Egipto cheminio ginklo programas, ėmė mokyti specialistus ir statyti Egiptui vaistų ir insekticidų fabrikus. Aišku, su dviguba paskirtimi.

Jemeno pilietinio karo metu Egiptas daugiausiai naudojo aviacinį bombardavimą, kur apmėtydavo įvairius Jemeno kaimus, kalnų perėjas ir rojalistų bazes iš oro. Bombardavimai būdavo vykdomi, naudojant sovietų gamybos bombonešius, buvo naudojamos ir sovietinės cheminės bombos KHAB-200 ir AOKH-25. Nuo pat pirmo cheminio ginko panaudojimo 1963 iki pat paskutinio 1967 Egiptas viską neigė ir skelbė, jog tai yra melas bei JAV ir Jungtinės Karalystės propaganda. Karo eigą chemija pakeitė gana nesmarkiai, nes naudojama buvo gan fragmentiškai, tačiau bendrai Egipto ir SSRS įsikišimas į Jemeno karą baigėsi tuo, kad rojalistų pajėgos buvo sumuštos ir sukurta Jemeno arabų respublika, draugiška Egiptui ir Kremliui.

Jemeno pilietinio karo metu, naudojant chemiją, buvo nužudyta apie 1500 civilių, dar panašus kiekis buvo sunkiai sužeista, sužalota. Chemija karo eigos nepakeitė, bet gerokai apsunkino rojalistų partizaninius veiksmus, jų logistiką, buvo naudojama rojalistus palaikančių gyventojų naikinimui. Žuvusių skaičius – 1500 žmonių, yra minimalus, visiškai patvirtintas. Pagal spėjimus, realus aukų skaičius galėjo būti iki 5-10 kartų didesnis, tik kad dauguma tų aukų žūdavo tokiose vietose, kad jas atrasdavo tik po savaičių, kai kūnai būdavo suirę tiek, kad niekas nei nesuprasdavo, nuo ko ten kas žuvo.

1972, prieš Yom Kippur karą, Egiptas ėmė tiekti dideles cheminių ginklų partijas Sirijai – taip prasidėjo ir Sirijos cheminio ginklo programa. Apie tą patį laiką iš Egipto chemines technologijas ėmė gauti ir Irakas. Pastarojo cheminė programa gan ilgai vystėsi sunkiai, tačiau labai suaktyvėjo apie 1978. 1980, prasidėjus Irako-Irano karui, chemijos gamyba ir naudojimas Irake ėmė augti žvėriškais tempais. Jau apie 1981-1982 metus, kai Iranas išstūmė Irako pajėgas ir perėjo į kontrpuolimą, chemija imta naudoti labai masyviai, nulemdinėti daugelio mūšių baigtį.

Pradžioje Irakas daugiausiai naudojo dirginančias medžiagas – ašarines dujas, stabdydamas kraštutinai masyvius Irano pajėgų įsiveržimus, tiesiogiai mūšiuose. Irako pajėgos laimėdavo dėl to, kad turėjo dujokaukes, Irano kariai chemijos naudojimui būdavo visiškai nepasiruošę.

Kiek vėliau buvo imtos naudoti iprito užtvaros, dar vėliau – atidirbti metodai operatyviam puolimų stabdymui, apšaudant puolančius Irano dalinius tabūno ir zarino sviediniais, paskui chemijos naudojimas išsiplėtė – ipritas buvo imtas naudoti antskrydžiuose į Irano gilumą, užteršiant kelius.

Fronto zonoje Irakas atidirbo gana unikalius ir labai efektyvius kombinuoto karo metodus: prieš Irano pajėgas būdavo sudaromos cheminės zarino užtvaros, kurios blokuodavo judėjimą, o tada Irakas naudodavo sraigtasparnius, iš kurių ir naikindavo Irano karius. Kiek vėliau metodai buvo patobulinti, imti naudoti masyvūs apšaudymai reaktyviniais pabūklais, kurių sviediniai būdavo užtaisomi zarinu, sukuriamos ir iprito zonos tose vietose, per kurias Irano padaliniams teks trauktis. Cheminiai sviediniai būdavo naudojami kartu su įprastais, apšaudymai būdavo mišrūs, įprasti apšaudymai pridengdavo chemijos panaudojimą.

Karo pabaigoje Irakas atididrbo ir puolimo metodus, kai į įprastus artilerijos apšaudymus įterpiami zarino sviediniai. Pačioje karo pabaigoje Irakas cheminius metodus atidirbo tiek gerai, kad sugebėjo vėl pereiti į puolimą, cheminėmis atakomis tiesiog triuškindamas Irano dalinius. Kai kuriuose mūšiuose per dieną-dvi žūdavo ar būdavo sunkiai sužeidžiami 5-10 tūkstančių Irano karių, o karo pabaigoje daugiau kaip pusė Irano aukų jau tiesiogiai tekdavo chemijai, kai kuriuose mūšiuose – net apie 60-70%.

Galutinėse Irako-Irano karo stadijose chemija visiškai nulemdavo mūšius, o paskutinį karo pusmetį sukėlė tieisog masinį Irano kariuomenės bėgimą. Karo pabaigoje Irakas ėmė cheminį ginklą masiškai naudoti ir prieš kurdus, ir prieš Irano gyvenvietes, kovinėmis nuodingosiomis medžiagomis naikindamas tūkstančius civilių gyventojų.

Irako-Irano karas, bent antroje pusėje, tapo vieninteliu žmonijos istorijoje pilnaverčiu cheminiu karu – tokiu, kuriame chemija ne šiaip lemdavo, o tiesiog buvo tapusi vienu iš pagrindinių ginklų visų tipų mūšiuose. Chemijos aukų skaičiai aiškiai nežinomi iki šiol – spėjama, kad apie 50 tūkstančių žmonių. Sužeistųjų Irano karių skaičiai – iki šiol tik aproksimuojami, tačiau galima vertinti, kad dar ne mažiau 50 tūkstančių. Chemijos dėka Irakas mūšius laimėdavo ir prieš kelis kartus didesnes Irano pajėgas, daugybe atvejų tik chemijos dėka sugebėdavo atsilaikyti prieš Irano puolimą. Tai vienas iš poros karų žmonijos istorijoje (kartu su Italijos-Abisinijos karu), kur chemijos naudojimas vienareikšmiškai nulėmė viso karo eigą.

Irako-Irano karas turėjo ir propagandinės specifikos: Irakas chemijos naudojimą neigdavo, negana to, kaltindavo cheminio ginklo panaudojimais Iraną. Realūs chemijos naudojimo mastai pasauliui atrodė nelabai įmanomais, nesant nepriklausomų patvirtinimų, žiniasklaida nebuvo linkusi tikėti Irano pranešimais apie Irako cheminius ginklus. Apytiksliai karo mastai buvo įvertinti tik praėjus 5-8 metams po karo pabaigos, ir net po keliolikos metų vis dar išlįsdavo naujų duomenų apie cheminio ginklo naudojimą tame kare (pvz., apie ciklozarino naudojimą).

Paties Irako vėliau deklaruoti cheminių medžiagų gamybos skaičiai maždaug 10 kartų atsiliko nuo Irako gamybinių pajegumų – tai irgi demonstruoja, kiek smarkiai gaudavosi iškraipyti informaciją. Panašiai iškraipymus rodo ir faktas, kad tik gerokai po karo buvo gauti duomenys apie gana masyvią ciklozarino gamybą ir jo naudojimą.

Irako-Irano karas tapo labai stipriu postūmiu cheminio ginklo uždraudimui visame pasaulyje, o skandalai, susiję su dvigubos paskirties chemikalų ir įrangos tiekimu iš Vokietijos ir Prancūzijos – tapo priežastimi, dėl kurios į konvencijoje draudžiamų medžiagų sąrašus buvo įtraukti didžiuliai kiekiai prekursorių, netgi tokių, kurie dažniausiai naudojami visiškai taikiais tikslais.

Iki šiol nėra visiškai aišku, kas tiesiogiai konsultavo Iraką, šiam kuriant cheminius ginklus. Panašu, kad pagrindiniais moksliniais rėmėjais tapo Egiptas ir SSRS, o Vakarų firmos tiesiog uždarbiavo, parduodamos dvigubos paskirties įrangą – tą, kurią nurodydavo konsultantai iš SSRS ar Egipto. Vėliau dėl tokių pardavimų buvo nemažai bylų.

Galų gale, įdomus yra ir šiuo metu vykstantis karas Sirijoje, nes jis irgi turi savų specifikų. Atrodo, kad Assado pajėgos ten dažniausiai naudoja kombinuotus metodus (chemija su įprastais artilerijos apšaudymais). Sirijoje pastebimas cheminio ginklo naudojimas bei to panaudojimo tobulinimas kažkuo primena Irako-Irano karą, tik kad mastai juntamai mažesni.

Pačioje karo pradžioje Sirija naudodavo ašarines dujas (jos nedraudžiamos konvencijoje), ir panašu, kad bent kartais tos dujos visai pasiteisindavo. Kiek vėliau (Homse) buvo bandymų naudoti zariną paskirai, be kito bombardavimo – viskas baigėsi išviešinimais ir milžiniškais skandalais.

Dar vėliau, Sirija akivaizdžiai perėjo prie kombinuotų artilerijos puolimų, kažkiek primenančių Irako-Irano karo pabaigoje vykusias puolamuosius veiksmus, tik kad dešimtis kartų mažesnių: puolami objektai pirmiausiai apšaudomi artilerija, apšaudymo metu įterpiama cheminių sviedinių, kurie išnuodija slėptuvėse besislepiančius, paskui tęsiamas apšaudymas įprastais sviediniais. Analogiška schema kai kuriais atvejais būdavo naudojama ir su aviaciniais bombardavimais, kai cheminės bombos įterpiamos tarp įprastinių.

Toks kombinuotas apšaudymas yra žymiai efektyvesnis už įprastas chemines atakas, negana to, kadangi į apšaudymo zoną negali atvykti gelbėtojai, nesigauna ir lengvai nustatyti mirties priežasčių ar išvis pamatyti kokių nors aiškių chemijos naudojimo požymių.

Vėlyvosios Sirijos cheminės atakos, atrodo, dar labiau pakito: vietoje labai efektyvaus zarino imama naudoti chlorą, kuris išsisklaido itin greitai ir kartu grunte nepalieka išvis jokių chemiškai identifikuojamų cheminio ginklo panaudojimo pėdsakų. Dėl to, kad chloro nuodingumas sąlyginai labai mažas, kažkiek pakinta ir chemijos naudojimas: chloro nepavyksta tinkamais kiekiais nugabenti artileriniais apšaudymais, tam tenka naudoti aviaciją.

Per vieną aviacinę chloro ataką iš lėktuvų gali būti numetama nuo kelių iki kelių dešimčių chloro balionų (baliono atidarymo ar sprogdinimo mechanizmai nėra aiškūs), pasklidęs chloras prasiskverbia į slėptuves. Kad prasiskverbimas būtų efektyvus, pastatai turi būti smarkiai pažeisti prieš tai vykusiais apšaudymais. Bendras tokių chloro atakų scenarijus – pirmiausiai pradedami artilerijos apšaudymai, vėliau jie paremiami trumpalaikiais bombardavimais iš oro (artimiems barrel bomb ar kasetinių konteinerių bombardavimais), vėliau dar pratęsiama artilerijos ataka, o paskui vykdomas sėkmingas puolimas.

Dėl tokių chloro panaudojimo scenarijų atakos, kur naudojama ir artilerija, ir aviacija, turėtų kelti padidintus įtarimus. Kita vertus, tais atvejais, kai panaudojamas zarinas, aviacinės chemijos gabenimo priemonės gali būti nereikalingos – pakanka specializuotų raketų, užtaisytų zarinu.

Kaip ir Irako atveju, chemijos naudojimas, atrodo, nulemia sėkmingus Sirijos kariuomenės veiksmus – jai pavyksta išmušti priešus tais atvejais, kai jie gerai įsitvirtinę. Nors šiuo metu Sirijos cheminių atakų mastai vis dar neaiškūs, galima numanyti, kad mažų mažiausiai chemija nulemia paskirų mūšių eigą, maždaug tokiame pat lygyje, kaip ir Irako-Irano karo metu, apie 1983-1985 periode.

Kartu su visu chemijos naudojimu, labai aiškiai matosi ir dezinformacijos sklaida, visiškai atitinkanti ir Jemeno, ir Irako-Irano karo laikus: bet koks chemijos naudojimas yra neigiamas, tarptautiniai tyrėjai vienaip ar kitaip blokuojami, galų gale chemijos naudojimu yra apkaltinama priešinga pusė, ypač dažnai kaltę verčiant ISIS – t.y., tiems, kurie išties yra pamišę fanatikai, netgi lenkiantys tuos islamistinius Islamo revoliucijos bepročius, kurie savo kūnais išminuodavo minų laukus Irano puolimuose prieš Iraką.

Reikia pasakyti, kad bent jau ISIS pajėgos išties bando naudoti cheminius ginklus, bet absoliuti dauguma tokių bandymų buvo Irake, o apie Siriją tėra žinoma keletas įtariamų (bet atrodo, kad iki šiol nepatvirtintų) atvejų. Praktikoje beveik visi ISIS cheminiai bandymai nesukūrė jokių didesnių aukų skaičių, buvo kraštutinai neprofesionalūs. ISIS pradžioje apsiribodavo bandymais panaudoti chlorą (balionais), tačiau paprastai tai būdavo neadekvačiai maži chloro kiekiai, kurie nepadarydavo įtakos. Vėlesniais metais buvo pastebėta ir keletas ISIS bandymų panaudoti puolimams neaiškios kilmės ipritą, sukėlusį nedideliems kiekiams žmonių sunkias pūsles. Kita vertus, jau vien tai, kad ipritas naudotas puolimui (nors suveikia tik po kokios dienos nuo panaudojimo), daug ką sako apie jų cheminius gebėjimus.

Dar kita vertus, naudoti iprito kiekiai nebuvo pakankamai dideli, kad gautųsi tarti, jog ISIS turi savo gamybą – iki šiol spėjama, kad jie galėjo atrasti ir kažkur užsilikusių priešistorinių Irako-Irano karo laikų atsargų liekanų. Pastarąjį spėjimą patvirtina ir keli incidentai, kai ISIS Irake bandė naudoti menamą zariną – tiesiog palei JAV dalinių buvimo vietas sprogdindami iš kažkur iškastus Irako-Irano karo laikų chemija užpildytus sviedinius. Visi tokie bandymai baigdavosi visišku nuliu, nes sviediniuose buvusios medžiagos būdavo suirusios iki praktinio nulio dar prieš gerus 20 metų. Kita vertus, skirtingai nuo zarino, ipritas, kad ir gesdamas (polimerizuodamasis) išlieka gerokai ilgiau, tad Saddamo laikų iprito kilmės versija – netgi labai įtikėtina.

Vėlgi, kokių nors kelių sintetintis ipritui ISIS greičiausiai irgi ieškosi – netgi keli kilogramai šitokios chemijos gali būti sėkmingai panaudota labai bjauriems, dideliems teroro aktams. Klausimas tik tame, ar yra galimybės.

Nors informacijos apie ISIS chemijos bandymus Sirijoje praktiškai nėra (jei neskaitysim kelių visiškai akivaizdžių Assado režimo falsifikacijų, kai filmuojami neaiškūs bidonai su neaišku kuo ir pasakojami beprasmiai kliedesiai apie neaišku ką, arba pvz., tokių, kai ISIS kaltinama labai profesionaliais zarino apšaudymais, kokių ji iš principo negali atlikti netgi teoriškai), visgi teoriškai įmanoma, kad ISIS ir Sirijoje bandytų panaudoti chlorą ar ipritą.

Dar kita vertus, vargu ar galima tikėtis, kad Sirijoje ISIS sugebėtų elgtis bent kiek profesionaliau, nei Irake, kur jų cheminiai bandymai būna labai labai nevykėliški – t.y., besibaigiantys ne efektyviomis letalinėmis priešų baigtimis, o daugiau išgąsdinimais ar ribotais sužeidimais. Savo chemijos panaudojimu ISIS veikla kol kas primena visiškus namudininkus, kurie daro kažką, ko patys nei nesupranta.

Paskutiniuose Sirijos incidentuose matomi chemijos panaudojimo scenarijai gana specifiški – neretai iš kažkur atsiranda kokie nors chloro balionai, artilerijos apšaudymų viduryje puolami objektai pabombarduojami iš lėktuvų ar sraigtasparnių, paskui gana ilgai į įtariamą chemijos panaudojimo zoną negali pakliūti jokie ekspertai, o paskui viskas neigiama, verčiama kaltė ant pačių apšaudytųjų ir panašiai. Būdinga, kad daugelis įtariamų incidentų baigiasi labai sėkmingais Assado pajėgų puolimais.

Skirtingai nuo Jemeno ar Irako-Irano karo, Siriją valdantis Assado režimas, atrodo, deda kardinaliai daugiau pastangų bendrai chemijos panaudojimo maskavimui – tą rodo faktas, kad paskutiniu metu režimas renkasi atsilikusius, primityvius cheminius ginklus, tokius kaip chloras – kaltę dėl jų paskui galima suvertinėti ir sukilėliams, ir ISIS.

Pastebėkime, kad kaip Jemeno pilietiniame kare netiesiogiai buvo įvelta SSRS, taip Sirijoje įvelta Rusija – o Kremliaus metodai, įskaitant ir propagandinius, didesne dalimi liko tie patys, kaip ir prieš pusę šimto metų.