Rokiškis Rabinovičius

Vienas mano pažįstamas kartą degė gyvas. Tai buvo senais laikais, prieš daugiau kaip 20 metų. Jūs žinote, kaip jaučiasi žmonės, kurie dega gyvi? Aš nežinau, aš niekad nedegiau gyvas. Aš tik kartą užsipyliau sau ant rankos truputį degančios smalos – truputį, netyčia. Smala degė greitai ir smarkiai, ir ji negeso. Man buvo vos kokie 12 ar 13 metų, žodžiu, paaugliški žaidimai, eksperimentai, darant mazuto ir smalos mišinį.

Žinote, kaip jautiesi, kai ant tavo odos dega ir burbuliuoja kažkokia plastmasė, o jos užgesinti nesigauna, nes ji įkaitusi taip, kad užpūtus, užsidega vėl, savaime? Mazute yra ir lengvesnių angliavandenilių frakcijų – jos garuoja ir užsidega. O smaloje – sunkios frakcijos, jos labai smarkiai įkaista. Gaunasi neužgesinamas mišinys, panašus į napalmą. Kaip kokia deganti plastmasė, kuri tiesiog dega, verda ir burbuliuoja.

Tas mano randas ant rankos jau beveik nematomas. Nedidelis randas – praėjo daugybė metų, po truputį jis nyko ir daugiau mažiau nunyko. Bet tą klaikų skausmą aš atsimenu iki šiol. Smala negeso, ji tiesiog degė. Užgesinti gavosi, tik pakišus ranką po smėliu ir laikant gana ilgai, kol smala atvės. Buvo sunku išlaikyti tą ranką po smėliu pusę minutės, kai skausmas tiesiog plėšo.

Tas mano pažįstamas, kuris degė gyvas – aš nežinau, kaip jis turėjo jaustis. Į rūsį, kuriame jis dirbo, kažkas įmetė butelį su benzinu, viskas užsidegė. Pradėjo degti apdailos medžiagos, tos plastmasinės – ir jos ėmė varvėti nuo lubų. Jis degė gyvas ir negalėjo pabėgti. Jis pabėgo, tik išlaužęs apkaustytas duris. Jis laužėsi tol, kol išlaužė plienines duris. Aš nelabai suvokiu, ką jis turėjo patirti.

Po galais, aš nežinau, kaip tai yra, kai degi gyvas. Tai kažkas nesuvokiamai klaikaus. Kažkas, po ko lieka randai visam gyvenimui – ir ne tik išorėje. Ir viduje. Po tokių patirčių daugiau niekada negali jaustis saugiai.

Nežinau, kaip tai nupasakoti. Aš tieisog noriu pasakyti, kad gaisrai – tai yra kažkas labai labai klaikaus. Nesuvokiamai klaikaus.

Lietuvoje, atrodo, kažkiek jau ribojamas tų klaikių statybinių medžiagų naudojimas – bent jau dabar nesigauna pamatyti didesnių pastatų, apdailintų pigiomis plastmasėmis. Nors gaunasi pamatyti tokių plastmasinių apdailų viduje. Nors kartais – ir išorėje. Klaikiai degių. Aš jas pamatau ir prisimenu tą pažįstamą. Nuostabų žmogų, kuirs degė gyvas. Ir aš prisimenu, ką aš jaučiau, kai ant mano rankos degė truputis verdančios smalos. Ir aš dėl to biesinuosi, kai pamatau kažką, kas gali tapti realiai didelio gaisro priežastimi. Ne šiaip kokį fragmentėlį plastmasių, o, pvz., visą pastatą, apkaltą plastmasėmis. Arba kokias nors plastmasines lubas kokiame nors kaboke.

Kadaise seniai seniai man teko kapstytis po priešgaisrinę saugą. Ir visaip aiškintis istorijas, apie tai, kaip pvz., kur nors koks nors sušiktas viešbutis sugalvoja, kad reikia rakinti priešgaisrinius išėjimus. Kadaise aš tai mačiau bene didžiausiame Klaipėdos viešbutyje. Su užrašu, kad „raktas pas administratorę I aukšte“. Tas užrašas buvo kažkelioliktame aukšte.

Man yra tekę skaityti, kaip dėl tokių užrakintų durų žūsta dešimtys žmonių. Nes kažkokie sušikti pastatus administruojantys degradai sugalvoja, kad evakuacines duris reikia rakinti. Kad kas nors nevaikščiotų, suprantate. Ir tai – viešbutyje.

Man yra tekę skaityti krūvas istorijų ir analizių apie tai, kaip menamai nedegios medžiagos (pvz., polichlorvinilas), esant tinkamoms sąlygoms, degdavo kaip sausas šienas. Ir dar blogiau – menamai nedegios medžiagos išskirdavo krūvas mirtinai nuodingų dūmų, nuo kurių žmonės uždusdavo anksčiau, nei juos pasiekdavo ugnis.

Esant tinkamoms sąlygoms, dega praktiškai beveik bet kas. Na, išskyrus tik visai jau paprastą betoną, stiklo ar akmens vatą, plytas, akmenis, cementą ar panašius dalykus. Bet jei vyksta gaisras ir ugnies yra pakankamai daug, tai net ir tokie dalykai gaisro zonoje praranda tvirtumą ir pradeda byrėti.

Dega aliuminis, dega netgi plienas (vienoje iš mano skaitytų istorijų didžiuliu gaisro šaltiniu tapo plieninė vata, kuri neatsimenu kokiam reikalui buvo naudota kažkokioms pastato konstrukcijoms – ji kažkokiu būdu užsidegė ir viskas baigėsi labai blogai). Visai neblogai dega medis, netgi impregnuotas specialiomis medžiagomis, kurios sumažina degumą. Ir jau visai gerai dega visiškai visos plastmasės. Tiesiog visos. Jei gali vykti oksidacija – ji gaisro metu vyksta. Daugelis menamai nedegių (arba mažai degių) medžiagų dega kaip parakas, jei tik atsiranda degimo židinys, kaitinimas ir geras oro padavimas.

Žinote, man labai nepatinka visokios inspekcijos, kurios trukdo įmonėms dirbti. Kai kurios prisigalvoja nesąmonių (pvz., darbų saugos reikalai kokiose nors finansų firmose – tai yra geras WTF). Bet kai supranti, kokios būna tam tikrų dalykų pasekmės, tai apie visokius saugumo reikalus imi galvoti absoliučiai kitaip. Ir dėl to mane labai dirgina visokie dalykai, susiję su priešgaisrine sauga, kur pasekmės būna tokios, kad maža neatrodo.

Aš jau rašiau vieną kartą apie nedegančias medžiagas ir iš jų statomus pastatus. Aš jums šiandien duodu iš Rusijos naujienų – visai šviežių dar: ėmė ir sudegė kažkoks viešbutis. Visai gražiai ir tvarkingai atrodė, kol gaisras nekilo. Pasižiūrėkite, kas gali atsitikti, kai pastatas gražiai ir pigiai apdailintas. Menamai nedegiomis medžiagomis. Netgi nežinau, kokiomis – akivaizdžiai kažkokios plastmasės po dekoratyvinėmis plokštėmis. Kai kur kadruose matosi, kad tiesiog teška ant žemės kažkokios degančios plastmasės.

Rusija pasižymi ypatingai prasta statybų kontrole. Aiškinantis apie statybas, ten galima atrasti tiek nesuvokiamų nesąmonių, kad tai tiesiog šiaip už suvokimo ribos. Bet ir pas mus tų nesąmonų pilna. Gal tiktai kiek mažesnių. Kiek mažesnių?

Tas gaisras, iš kurio aš čia kadrus dedu – visai nesenas, du žmonės ten atrodo sudegė. Kiti visgi spėjo pabėgti. Kiek greitai įsidegė pastatas – matosi iš kadrų viename filmuke: kažkas filmuoti ėmė dar pačioje gaisro pradžioje – tos nedegančiai ir saugiai atrodančios plokštės liepsnoja kaip popierius.

Kiek aplinkui mus tokių pastatų Lietuvoje? Aš nežinau. Aš tiesiog atsimenu smalą ant savo degančios rankos. Ir tą savo pažįstamą, kuris degė gyvas. Ir krūvas visokių priešgaisrinės saugos reikalavimų ir visokių istorijų, dėl kurių vieni ar kiti reikalavimai atsirado.

Kartais, kai pernelyg daug aiškiniesi apie visokias taisykles ir jų atsiradimo priežastis, per daug žinai, kuo kažkurie dalykai gali baigtis. Ir paskui nelabai malonu būna, kai pamatai kokius nors tokius reikalus. Plastmases degančias ar dar ką nors tokio. Pasekmės visada turi priežastis. O priežastys duoda ir pasekmes.