O juk Lietuvoje irgi buvo psichodelinis rokas

Iš viso to Nikitos Chruščiovo Atšilimo, prasidėjusio 1956 ir besitęsusio netgi keletą metų po paties genseko nušalinimo, kilo pilnavertė, tegul ir nevieša kultūros revoliucija. Stalino laikais buvo draudžiama viskas, kas tik neatitiko komunistinės ideologijos, netgi, atsiprašant, fokstrotas. Chruščiovo laikais draudimai lyg ir išliko, tačiau į visokius neatitinkančius dalykus buvo imta žvelgti truputį pro pirštus. Atšilimas kultūroje susiliejo su truputį atleistais politiniais spaustuvais ir prasiveržė disidentišku hipių judėjimu, pirma grojusiu visokius koverius, o paskui – ir originalias, neretai labai stiprias dainas. Beje, prasta technika kiek koregavo dainų skambesį – apie sintezatorius tekdavo tik svajoti, tad gitariškumas LTSR liaudies hipių kūryboje išlindo gal net anksčiau, nei Vakaruose, tegul pirma ir per big bytą, o tik vėliau jau per pilnavertį roką. Ne, mes visgi neužsiauginome tokių supermonstrų, kaip Omega iš Vengrijos, tačiau turėjom. Turėjom. Ir jų nenužudė, nes visgi tai buvo Atšilimas. Pakakdavo šiaip krušti protą apie brolybes.

Kertukai – vieni iš atšilimo muzikos pionierių. Labai netipiškas tiems sovietiniams laikams skambesys, tiesiog atvirai antiideologinis 🙂 Daina vadinasi „Lopšinė“:

Žinoma, cenzūra liko ir per Atšilimą. Dainų tekstus grupėms patikrindavo Glavlitas ir kitokios tinkamą idėjinį-meninį lygį kontroliuojančios komisijos, tad nieko labai prasmingo juose išgirst neįmanoma. Dažniausi dainų tekstai – apie saulutes, gėlytes, šūdukus, debesėlius ir pan.. Bet tai irgi ženkliška.

Stasys Daugirdas ir Gėlių Vaikai tapo tikra legenda. Šis gabalas taip ir vadinasi – „Gėlių vaikai“:

Neturėdama patvirtinto repertuaro, grupė negalėdavo koncertuoti netgi mokyklos aktų salėje, jau nekalbant apie kultūrnamius. Vos tik kam kildavo įtarimų (o dainuojantis jaunimėlis savaime kelia įtarimus), jokio patvirtinimo gaut nepavykdavo. Tiesa, gudresnės grupės vėliau atrado būdą, kaip prasimušti: reikia turėti vieną-kitą ideologiškai tinkamą dainą apie komsomolus ir šviesius tarybinius rytojus, tada patvirtinimo bent šitokiam ideologiniam repertuarui negali neduoti. O kai duoda patvirtinimą kokiai nors ideologinei dainai, tada jau galima imti kišti kitas – tinkamai parinktas, tačiau būtinai iš tinkamų sovietinių poetų kūrybos. Nes tokių irgi negali nepatvirtinti. Taip visokie baltakiai su salomėjomis tapo išskirtinai plačiai įdainuojamais dainų autoriais.

Antanėliai – „Nieko man nereikia“. Dar ir dabar daugeliui žinomas gabalas:

Gintarėliai. 1972 metų gabalas „Stebis tėtis ir mama“ – tiesiog ženkliškas. Palanga tapo ne tik LTSR, bet ir visos SSRS hipių centru. Pusiau legalūs milicijos persekiojami hipių, o vėliau ir pankų suvažiavimai ten tęsėsi iki pat Perestrojkos:

Palūžo tie hipiški dainavimai ir saviveikliškos kūrybos po Romo Kalantos susideginimo 1972. Valdžiažmogiai galų gale vienareikšmiškai susiejo netinkamą muziką su politiniais įvykiais. Tačiau hipių dvasia dar prasiveržė legendiniame 1973 filme „Velnio nuotaka“, kurį kūrė ta pati atšilimo karta – Viačeslavas Ganelinas, Arūnas Žebriūnas, Sigitas Geda ir kiti. Būtent iš tos pat kartos – ir Vytautas Kernagis, įdainavęs Girdvainio ariją:

Po Romo Kalantos susideginimo atlikėjams buvo uždėtas tvirtesnis apinasris, tačiau prasidėjusi brežnevinė stagnacija ideologinę kontrolę greitai užbugino dar geriau, nei crhuščiovinis atšilimas. Prasidėjo nauja, mums žinomesnė muzikos banga, atnešusi Hiperbolę, Antį ir daugelį kitų. Tačiau tai jau kita istorija.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook
Facebook
0Share on Google+
Google+
0Share on LinkedIn
Linkedin
Tweet about this on Twitter
Twitter

22 thoughts on “O juk Lietuvoje irgi buvo psichodelinis rokas

    1. Rokiškis Post author

      Nežinau, ar daugiau ta tema parašysiu, bet išties norėjau jau kelis mėnesius kažką parašyt apie tuos, kurie nuėjo užmarštin sovietinių biurokratų dėka. Dabar prisiruošiau 🙂

      Reply
          1. Gintaras Rumšas

            Esminis žodis sakinyje -- atliekos… Visa tai tėra žvaigždukų fabrikėlio produktas -- toks pats sintetinis, kaip ir visos tos užplikomos sriubos

            Reply
              1. Gintaras Rumšas

                Aha. Serijinė gamyba -- tie patys makaronai, tik skonio ekstraktas kitoks. Kam koks labiau patinka. Beviltiškumo jausmas apima, žiūrint į tą minedų gamybą. Seniau jei jau išeidavo diskas -- buvo aišku, kad pasiektas kažkoks (gerąją prasme) meninis lygis. Dabar gi kiekvienas rimiškis gali kompaktus leisti

                Reply
    1. Rokiškis Post author

      Tamsta, gerbiamasai, mane matomai laikot viską žinančiu. Deja, nežinau, kas tasai Baras, o kai keywordas toks -- tai ir nežinau, kaip surasti :-/

      Reply
      1. Adis

        Artūras Barysas, Lietuvos avantgardinio kino pionierius, melomanas, bibliofilas ir dar ten visoks kitoks.

        Jo filmo elementai panaudoti antram nuo viršaus klipe, kur su Daugirdu. Baras ir pats kadre matyti -- čia tas volosatikas su storais akinių rėmeliais, kurį „visi stumdo“.

        Šiaip jei neteko susidurti, labai rekomenudoju pasidomėti. Nuskambės pompastiškai, bet tikras LT alternatyvos šviesulys.

        Kažkada trumpai pats rašiau, mirties metinių proga. http://adis.stent.lt/?title=baras&more=1&c=1&tb=1&pb=1

        Reply
          1. Adis

            Galima būtų geriau. Jei tik pririnkus faktų, o ne vien įspūdžių. Tik tam reikia laiko ir pasišventimo 🙂 Na ir dar susidomėjimo, turbūt 🙂

            Reply
  1. Pingback: noriugroti.popo.lt » „Nereikia, aš pats!“

  2. Marius

    Absoliutus gėris, net nebūčiau pagalvojęs, kad taip kažkada Lietuvoj buvo. Ačiū už nušvietimą 🙂

    Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *