Visai netyčia vienas kolega užvedė ant šios temos*. Jis pats nei neįtaria, kokių man minčių sukėlė, o tos mintys – visai paprastos. Juk kalba – tai mąstymo įrankis ir netgi mūsų proto realizacija**, tiesa? O jei jau taip, tai turime buką bukiausią klausimą: kaip natūrali kalba realizuoja paprastą Būlio algebrą ar išvis elementariausią logiką?
Jei esate kalbainis, tai čia neskaitykit, nes pasijusite blogai.
Pernelyg nesigilindami į visus įmanomus operatorius, galim apsiriboti keliais, įsivaizduodami juos, kaip dėželes su vienu ar keliais įėjimais ir vienu išėjimu. Logika paprasta – pro įėjimus pakliūna reikšmės skaičiavimams, o išėjime gauname apskaičiuotą reikšmę. Visada išeina tiktai viena reikšmė – melas arba tiesa. Turint pakankamą rinkinį loginių operacijų, galima realizuoti bet kokį kompiuterį, o gal būt – net ir žmogaus ekvivalentą. Taigi, pagrindinės operacijos yra šios:
- AND, kitaip dar vadinama logine konjunkcija***: jei abu įėjimai yra tiesa, išėjime irgi yra tiesa, jei nors vienas įėjimas melas, išėjime irgi yra melas
- NOT, kitaip dar vadinama logine inversija arba negacija: jei įėjime yra tiesa, išėjime yra melas, o jei įėjime yra melas, išėjime yra tiesa
- OR, kitaip dar vadinama logine disjunkcija: jei visuose įėjimuose yra melas, išėjime yra melas, bet jei viename ar daugiau įjėjimų yra tiesa, išėjime irgi yra tiesa
Šitas rinkinukas yra funkcionaliai pakankamas, t.y., trijų funkcijų pakanka, norint realizuoti bet kurias likusias (o tuo pačiu – ir visą metateoriją), tačiau be jų, yra dar dvi itin geros funkcijos, be kurių būna labai keblu:
- XNOR, kitaip dar vadinama logine lygybe, o rečiau – logine ekskliuzinės disjunkcijos inversija. O žmoniškai šenkant – tai tiesiog palyginimas. XNOR yra nuostabi funkcija, kuri pati viena leidžia realizuoti visą Būlio algebrą, t.y., pati savaime yra funkcionaliai pakankama. Jos išėjime yra tiesa, jei abu įėjimai yra vienodi, t.y., jei abu yra tiesa arba abu yra melas, išėjime yra tiesa.
- XOR, arba ekskliuzinė disjunkcija, kuri ir yra šio straipsnio tema: lyg ir panašu į OR, tačiau absoliučiai kitas variantas. Jei vienas iš įėjimų yra melas, o kitas tiesa – išėjime gauname tiesą, bet jei abu įėjimai yra melas arba abu įėjimai sutampa, gauname melą.
Kitos pora populiarių funkcijų, tokios, kaip NAND (elementari AND rezultato inversija) arba NOR (tokia pat elementari OR rezultato inversija) – pakankamai neįdomios ir primityvios, kad jas labai jau lengva būtų realizuoti, kaip kitų funkcijų kombinacijas. Tačiau gyvenime, įprastoje kalboje AND, NOT ir OR – tiesiog būtinos, negalime apseiti ir be XNOR (lygybės) bei XOR – ekskliuzinės disjunkcijos. Nes kitaip užsiknistume, kaskart dėliodami nežmoniškas logines konstrukcijas, kai pakaktų ką nors pasakyti paprastai. Štai čia ir susiduriame su kalbos nepakankamumu bei užsistagnavusiomis kalbainių institucijomis.
Su AND lietuvių kalboje paprasta – tai tiesiog IR. Paprasta ir su NOT – tai tiesiog NE. Paprasta yra ir su XNOR – tai tiesiog TAPATU arba LYGU. Bet štai su OR ir XOR kyla klausimas. Paprastas klausimas: kaip lietuviškai vadiname OR ir kaip vadiname XOR?
Anglakalbiai, susidūrę su tuo, kad disjunkcija gali būti dviejų rūšių, sukūrė žodį XOR, kurį puikiausiai vartoja, kur tik reikia logikos. Bet lietuvių kalboje pripažįstamas tik vienas disjunkcijos variantas. Ir dar blogiau – netgi nelabai aišku, koksai. Kokia išties yra žodžio „arba“ prasmė?
Pabandykim susivokti pavyzdžiais: „Petras arba Jonas nueis bealkoholinio alaus ir turėsim, ką gert“ vienu atveju ir „Petras arba Jonas yra Zosios vyras“ – kitu atveju. Pirmu atveju matome, kad mūsų panaudotas „arba“ yra kuo atviriausias OR (gali eiti ir vienas, o gali ir abu), o antru atveju – akivaizdų akivaizdžiausias XOR.
Ką mums tuo klausimu pasakoja kalbainiai? Ogi visišką mėšlą: kalbaininiai pseudoinformatikai iš Likit puslapio aiškina, esą OR yra tas pats, kas „arba“, o XOR esą yra „griežtoji disjunkcija“. Kas, atleiskit, yra debilizmas savaime, nes absoliučiai visos loginės operacijos yra visiškai vienareikšmiai vienodai griežtos. Aš jau nekalbu, kad net pagal leksiką tie du variantai yra iš skirtingų aibių.
Populiarieji kalbosofai iš visokių kalbajobinių liaudies ratelių mums sako, kad „žodžio reikšmė priklauso nuo konteksto„, kas yra ne menkesnis absurdas, nes tai yra ne kas kita, kaip teiginys, esą reikia iš anksto žinoti, kokia konkrečiu atveju žodžio reikšmė, norint pasakyti, kokia to žodžio reikšmė. Jau nekalbant apie tai, kad kalbainiai, kaip įprasta, nesugeba nei reikšmės atskirti nuo prasmės****.
Žinoma, kad liaudis nedurna, todėl panašiai, kaip pas anglakalbius, taip ir pas lietuvius atsirado puikus kalbinis sprendimas, tik atvirkščias: sukurtas naujas žodis, kuris žymėtų OR. Taigi, ARBA reiškia XOR, kitaip tariant, vieną iš dviejų, bet ne abu (intuityviai dažniausiai žodį „arba“ taip ir vartojame). Tuo tarpu, kai kalbam apie bet kurį iš dviejų arba abu – galim sakyti IRBA.
Pavyzdžiui: „Petras irba Jonas nueis į parduotuvę bealkoholinių gėrimų„.
Vis dėl to, galiu jums garantuoti, kad to IRBA jokie kalbainiai nepraleis, nes tai neatitinka jų debilavotų žodžių darybos esą taisyklių (jie taisyklėmis vadina bet kokį savo pačių susikurtą kliedesį). Jie sakys, kad galima rašyti „ir/arba“, jie sakys, kad čia yra beprasmiška taip skirti, jie sakys, kad kažkas esą „priklauso nuo konteksto“, jie aiškins, kad tokia žodžių daryba negalima, jie isterikuos ir viską neigs, kol galų gale ims veblenti, kad žmonių kalba negali turėti logikos ir matematikos dėsniai netinka.
Galų gale, jei būsite atkaklūs, kalbainiai pasakys, kad galima sakyti „disjunkcija“, „ekskliuzinė disjunkcija“ ir panašiai, bet taip ir nesutiks pripažinti to, kad „irba“ išsprendžia begales problemų.
Labai korektiškai galiu pasakyti, kodėl taip yra: kalbainių mąstymo neapibrėžtumas yra pakankamas, kad būtų nesuderinamu su logika. Tai tiesiog žmonės, kuriems pernelyg sudėtinga mąstyti. Jie ne tiek mąsto, kiek blevyzgoja, remdamiesi nerišliomis idėjomis apie esą lietuviškumą. Pilnavertį kalbainį visada galima atpažinti iš bukumo: jis neigia ką papuola ne tiek dėl realių įsitikinimų, o daugiau dėl to, kad visokiais išgalvotais įsitikinimais bei ideologijomis dangsto savo silpnaprotystę.
——–
* Tai buvo gal prieš porą metų. Taip, čia dar vienas iš tų straipsnių, kur archyvuose gulėjo. Aš jau dabar netgi neatsimenu, kuris kolega tą mintį davė.
** Išties apie tai yra ištisos teorijos su pagrindimu, metateorijos pritaikymu kalbos ir mąstymo modeliavimui, etc., etc., etc., savo laiku tai net bandė vystytis kaip atskiras mokslas – Norbert Wiener, vienas iš IT tėvų, augino kibernetiką, turėjusią tapti jungiamąja grandimi tarp psichologijos, biologijos ir matematikos, bet tas reikalas pasirodė besąs pakankamai kebliu, kad beviltiškai užbuksuotų dešimtmečiams.
*** Neapsigaukite dėl vieno dalyko: kalbainiai kažkodėl galvoja, kad konjunkcija yra ARBA. T.y., jie kažkodėl aiškiausią disjunkciją vadina konjunkcija. Taip, tai yra realybė. Aš šito netgi nekomentučiau, bet tai yra taip įprasta kalbainių pasaulyje, kad tiesiog šitai tenka priimti kaip realybę: loginiai argumentai kalbainių neveikia, nes su anei jokia logika jie nieko bendro neturi. BTW, panašus atvejis, kuris jau seniai visiems žinomas – „skalbiemieji milteliai“. Skalbti miltelius jiems atrodo natūralu.
**** Kalbainių nemokšiškumą ypač gerai gali įvertinti bet koks programuotojas, ypač dar tas, kuris truputį su objektiniu programavimu turėjo reikalų: žodis arba ženklas – tai tiktai kintamojo pavadinimas, pagal kurį jį galime pasiekti, prasmė – tai kintamojo paskirtis ir funkcionalumas, o reikšmė – tai tiesiog kintamojo turinys. Bet kuris kintamasis turi prasmę, nes jis dėl kažko sukurtas (ir atitinkamas veikimo ribas), tačiau reikšmę gauna konkrečiu atveju, priskiriant. Dabar primeskim, ką daro kalbainiai: jie nesugeba net suvokti, kuo prasmė skiriasi nuo reikšmės. IT pasaulyje tokie veikėjai, užtikrintai blevyzgojantys visiškus briedus, vadinami lameriais: šitas neišverčiamas žodis reiškia nemokšiškumą, kombinuotą su neadekvačiu pasikėlimu, užtikrintumu ir nuolat išnaudojama galimybe gadinti, ką papuola. Kai lameriai užima visokius IT valdančius postus, tai patys žinote, į kokius šūdprojekčius tai išauga – pradedant šimtais kondicionierių, perkamų kompiuteriams kondicionuoti ir baigiant visokiais elektroniniais rinkimais. Tai vat, kalbajobai savo esme – patys tikrieji lameriai, tiktai gavę valdžią ir įsitvirtinę dar gūdžiais sovietiniais laikais, o per paskutinius 20 metų – degradavę iki išvis nesuvokiamų kliedesių ir korupcijos, iš serijos „žengdami į kompiuterinį amžių, turime suskaitmeninti lietuvių kalbos žodyną per 15 metų, o tam reikia labai daug pinigų“.
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
Visai galimas daiktas kad kalbajobai ir taip dirba:
http://senas.ctv.lt/video/1161/Lietuvi%C5%B3-kalbos-inspekcija-1
Dirbu minikalbainio darbą, bet man pasiūlymas labai patinka -- visiškai logiška ir nepanašu, kad bent kokiu aspektu „griautų kalbos sistemą“. Ir nepalyginti gražiau nei gremėzdas „ir / arba“. O kodėl manote, kad tai neįgyvendinama? (Klausiu nuoširdžiai, netrolinu.) Kaip suprantu, visokias dalelytes, jungtukus ir kt. nekaitomus dalykus įtvirtinti sunkiau nei, pvz., svetimžodžius -- bet kaip realiai toks procesas turėtų atrodyt, neįsivaizduoju.
Tiesiog daryba neatitinka jų susigalvotų taisyklių.
O šiaip -- kalbainiai yra nebūtinai kalbininkai ar šiaip kalba užsiimantys. Tai smarkiai persiklojančios sąvokos, tačiau toli gražu netapačios.
Apie kalbainio darbą buvo pusiau (auto)ironiškai, pusiau liūdnai, nes toks jis daugiau mažiau ir yra, skiriasi turbūt tik „darbuotojo“ užsiciklinimo irba aklo sekimo taisyklėm laipsnis.
Bet „irba“ tikrai sudomino -- manau, reikia jį kažkaip įteisint, bent kaip kokį nors šalutinį ar stilistinį variantą. Juk užtenka tiesiog visur tekstuose, pradžiai turbūt internete, jį vartoti, kad žmonės priprastų, -- nes tikrai pagavus, plius funkcionalus, labai aiški ir apibrėžta reikšmė.
Antra vertus, kaip kažkas pakomentavo žemiau, tas „ir“ itin įsitvirtinęs, išgirdus ką nors prie jo prilipusio reikia po to galvoj perprogramuoti visą junginį. Na bet tokį stabilumą ir verta „klibinti“, turbūt.
Manau, kad pakaktų, jog susirinktų kritinė masė vartojančių, o tada jau plistų kaip žargonizmas.
Bazinė sąlyga -- tiesiog kad pakankamai daug žmonių žinotų tą žodį. O kai tik žino -- tai jau vartojimui kelias atviras.
Griežtąją disjunkciją labai paprasta pasakyti „Arba Petras arba Jonas yra Zosios vyras“.
Anglų kalboje, praktikoje, egzistuoja ta pati problema -- wikipedijoj prie XOR labai gražiai paaiškinta. Todėl kasdienėje kalboje apie tai nesuku galvos, nes aišku iš konteksto. O kasdieniame darbe -- vėlgi -- aišku iš konteksto, kad apie programavimą kalba eina.
Baisiau už viską yra skirtumas tarp „bitwise OR“ ir „logical OR“. O prie logikos dar pridėkim aibes: „Paduok man žalias ir raudonas vėliavas“, t.y. „vėliavas, kurios yra arba žalios arba raudonos“.
Gal ir palaikyčiau „irba“, jeigu XOR nebūtų tiesiog „arba“, o būtų „arbaarba“ ir abu naudojami tik loginiuose kontekstuose.
Tamsta siūlote vietoje normalaus operatoriaus kaišioti konstrukcijas su lenkiška notacija. Jau tai pasako apie tamstą daug visokių dalykų -- čia netgi nereikia to pasakymo „griežtoji disjunkcija“, kuris tamstai atrodo normalus.
Ir paskui prisipažįstate, kad tamstai kelia problemas bitų masyvų orinimas.
Ponuli, ar tamsta orientuojatės aplinkoje?
Nieko aš nesiūlau. Yra egzistuojantis dalykas. Jį _galima_ naudoti. Galima ir nenaudoti ir aiškinti žmonėms kas yra „irba“.
„Sudėtis moduliu 2“. Whatevaz.
Tam tikrose populiariose programavimo kalbose „bitwise“ nuo „logical“ skiriasi vienu simboliu, kuris kartais pasimeta ir dėl to rezultatai būna nenuspėjami, o klaidą surasti sudėtinga. Taip. Prisipažįstu. Kelia problemas. Kitaip ir neišsireikši.
Gerai, kad paprasčiau būtų: taip, yra variantas tam, kad nusakyti XOR. Yra ir variantas, kad nusakyti ir/arba.
Bet ar tai, kad galima nuolat daryti visokius hakus, yra priežastis tam, kad nedaryti paprastų sprendimų?
Čia, žinote, man primenate kai kuriuos senos kartos, dabar jau išnykusius senų laikų veikėjus, kurie sakydavo, kad daugyba programavime yra perteklinis veiksmas, nes tą patį galima padaryti, naudojant sudėtį cikle.
O dėl tų kalbų -- taigi ko norėt, jei vienu atveju turit boolean kintamąjį, o kitu atveju -- masyvą?
Kalbajobams diskrečioji matematika neįkandama. Jie geriau tyrinės kokių tai nereikšmingų žodžių kilmę ar užrašinės kokio tai „kalabybiškio“ kaimo tarmę. O po to ataskaitose rašys, kad tai netgi labai visuomenei naudingi projektai.
Deja, ir tarmes jie patyliukais naikina, nes tarmiškumus laiko nepageidautinu dalyku, dėl kurio lietuvių kalba fragmentuojasi.
IRBA gal būtų ir neblogas žodis, tačiau manau, jeigu pradėčiau vartoti -- daug žmonių manes nesuprastų, panašiai kaip nesuprastų IT žargono. Asmeniskai aš tokiu atveju naudoju kiek kitokią, gremėzdiškesnę, bet užtikrintesnę formą -- Petras arba Jonas, arba abu …
Kad galėtumėt tokį žodį vartoti, tiesiog tereikia, kad klausytojai žinotų jį. Paaiškinti paprasta: irba reiškia ir/arba. Paprastai žmonės staigiai tokius dalykus pagauna.
Manyčiau, kad jei XNOR -- TAPATU, tai XOR -- SKIRTINGA 🙂
Ne.
O šitas „irba“ bent kažkiek vartojamas kaip nors realiame gyvenime (internetai skaitosi kaip realus gyvenimas)? Nes man dar neteko su tokiu žodžiu susidurti.
Ir kažkaip nelimpa man jis. Jeigu išgirsčiau, tai galvočiau, kad žmogus vidury sakinio persigalvojo ir vietoje „ir“ nutarė sakyti „arba“.
Čia panašiai jeigu sakytum „gaidys“, bet persigalvotum ir bandytum sakyti „koldūnai“, tai pasakytum kažką tokio, kaip „gaidūnai“.
Čia, aišku, nereikia galvoti, kad aš už kalbainius. Ar toks žodis prilips (priliptų — čia, įtariu, daugiau teoriniai pasvarstymai), spręs masės. Ir jeigu aš būsiu ta mažuma, kuriai tas žodis nepatiks, tai vistiek man teks pradėti jį vartoti.
Jau prieš kelis metus tekdavo susidurti su irba vartojimu ne tik internetuose, bet ir reale. Kai kuriuose sluoksniuose, kur griežti apibrėžimai aktualūs.
Iš pradžių buvau sugalvojusi vietoj neįprasto „irba“ gerbiamam Rokiškiui pasiūlyti „irar“ (trumpinys ir/ar, kur „ar“ lygu „arba“), bet po to pažiūrėjau į žodyną, kad tarp „ar“ reikšmių (tarp kurių ir „arba“) yra viena, reiškianti „irgi, ir, taip pat“. Pasirodo, kai kuriose tarmėse „ar“ (kirtis vienur ant a dešininis, kitur ant r riestinis) gali būti vartojamas vietoj „ir“. Apibendrinant, kadangi „ar“ gali reikšti tiek „arba“, tiek „ir“, logikos moksle siūlau šį trumpą žodelį priskirti „ir/arba“ reikšmei, tada gal ir kalbainiai nepyks. 🙂
Vat ir tamsta tarp reikšmių ir prasmių painiojatės.
O iš praktinės pusės -- nesisiaurina prasmės pas žodžius taip paprastai, ypač jei žodis plačiai vartojamas. Žodžiu, irba ir viskas.
O kad kalbainiai pyks ar nepyks -- tai jų toleruot nereikia tiesiog.
Gal kartais čia tos tarmės arčiau latviškų kraštų? Latviškai „ar“ juk reiškia „su“, tad toks pasiskolinimas kaip ir natūralus būtų.
O šiaip iš praktinio patogumo pusės pradėti vartoti naują žodį turėtų būti lengviau, nei visus pripratinti, kad „ar“ lietuviškai nuo šiol reiškia „ir“, tegu ir skirtingai kirčiuojant. Pati tik neseniai sužinojau „irba“ ir neformaliuose pokalbiuose jau naudoju beveik tiek pat, kiek ir „tasme“ 🙂
ARBA/IR = (A&B)v(AvB)būtų IRBA, bet kalboje yra ir kita panašiai skambanti išraiška:
ARBA IR = Av(A&B),
tai kodėl būtent pirmas, o ne antras variantas turėtų būt vadinamas IRBA?
O todėl, kad ne iš išraiškų poreikiai, o iš poreikių išraiškos.
Nes belenkokį kratinį galima sugeneruot ir pasakyt, kad išraiška tokia yra, tai kodėl gi jos nevartot?
Nepamirskim, kad lietuviu kalba yra siek tiek tonine. Butent tonais snekamojoje kalboje tas skirtumas yra isreikstas ir placiai naudojamas vieninteliame zodyje ARBA
OR-vidurinio lygio tonas abiejuose skiemenyse
XOR-vidurinis->kylantis(ties R)->zemas
Programuotojai taip senai kalbasi ir nemato bedu.
Ponuli, aš kadangi humoro nesuprantu, tai nežinau, ar čia tamsta taip juokaujate, ar kliedite. Tai kadangi nežinau, tai negaliu ir pakomentuoti vienareikšmiškai.
Rizikuoju užsitraukti puslapio šeimininko rūstybę, ale drįsčiau paprieštarauti dėl anglų kalbos aukštinimo… 🙂 Taip, ji lankstesnė, nei lietuvių ir naujadarai ten gimsta greitai, ale ji turi savų žaismingumų ir dviprasmybių. Kaip pvz., gali būt Lews Caroll ir Terry Pratchet kūriniai (persiprašau, jei neteisingai užrašiau, nesitikslinu dabar googlyje). Ten vertėjai spjaudosi ir keikiasi versdami, nes dauguma konteksto tiesiog dingsta verčiant į kitas kalbas, jei griozdiškai neaiškinama išnašose. Spėju ir kitose kalbose galima tokių dalykų atrasti. Ką jau padarysi, kad gyvos kalbos vystėsi stichiškai, dideliuose regionuose ir dar maišėsi bei vėl skilo į tarmes…
Paprasčiau žiūrėkite -- į tai, kas parašyta, o ne į tai, ką tamsta įsivaizduojate.
Supraskite paprastai: jei reikia atidaryti butelį, tai reikia atidarytuvu tai daryti, o ne dantimis.
Jei trūksta loginių operacijų kalboje, tai reikia jas įvesti, o ne išsidirbinėti.
supratau, supratau… 🙂 Ar Rokiškis skaito/skaitydavo fantastiką? Yra buvus tokia nebloga knyga „Išaukštinimo karas“, kur buvo užkabinta šita kalbinė problema. Tik ten ją taikė visai Žemei, priešpastadydami kažkokias kitaplanečių logines kalbas. Tik ten dar giliau griebė. Kaip tik prisiminiau vieną epizodą, kur vienas iš ateivių mėgavosi savo neapibrėžtu pažadu „NETRUKUS kažką padaryti“.
Yra ir kita medalio pusė. Jei kalba eitų tik apie tam tikrus patobulinimus (beje, aš pats tą „irba“ netgi kartais vartoju :)), tai viskas sveikintina. Svarbu nenueiti per toli. Nežinau, kaiop čia išsireikšti tiksliau… per nelyg didelis diskretiškumas gali duot ir neigiamų pasekmių. Kaip pvz., Orvelo 1984 aprašyta kalba su jos „geras“ ir „dupliusgeras“. Būtų iš dalies netgi liūdna tam tikrų niuansų netekus, kad ir vien dėl to, kad išnyktų kai kurie anekdotai 🙂
Yra buvę žymiai smagesnių knygų, kur rimčiau į tas kalbines problemas buvo lendama. Pvz., Samuel Delany, Babel-17.
O dėl to „netrukus“ -- ar bandėte kada paanalizuoti, kokį laiką atstovauja, pvz., liepiamoji nuosaka, kuri pagal kalbainius nėra laikas? Ir kuo tas liepiamosios nuosakos laikas skiriasi nuo tariamosios nuosakos? 🙂
Surizikuosiu laužtis į atviras duris: taigi XOR lietuviškas atitikmuo yra konstrukcija „arba… arba …“.
T.y. OR atveju, kaip pats rašei,
“Petras arba Jonas nueis bealkoholinio alaus ir turėsim, ką gert”
o XOR atveju-
“ARBA Petras ARBA Jonas yra Zosios vyras”
Tik nereikia aiškint, kad lietuviška konstrukcija niekam netikus, nes taip priekabiaujant kokią nors vokiečių kalba su neigimais sakinio gale tai reiktų iš viso uždraust.
Žr. aukščiau, komentaruose. Spręsti operatoriaus trūkumą aplinkiniais keliais, vietoje normalios konstrukcijos įvedant belenkokias -- tai ne sprendimas.
Ir tik nereikia aiškint, kad tik nereikia aiškint, nes išbaninsiu ir nereiks aiškint, kad tik nereikia aiškint.
Paskutinės pastraipos nekomentuosiu, tik leisiu sau pastebėti, kad žodyje rekursija yra žodis rekursija :-).
>Spręsti operatoriaus trūkumą aplinkiniais
>keliais, vietoje normalios konstrukcijos
>įvedant belenkokias — tai ne sprendimas.
Nesutiksiu, kad čia ĮVEDAM konstrukcijas- konstrukcija „arba … arba … “ yra visuotinai žinoma, ir ne nauja nei trupučio.
Kita vertus, aišku, neuždrausi juk programeriams kurti savo specifinio žodyno. Angliškai irgi- programuotojai naudoja XOR, paprasti žmonės kasdienėje kalboje naudoja „either … or …“.
Klausimas tuomet tiktai, kam reikia specializuoto lietuviško termino- programistai gali ir toliau naudoti anglišką XOR, jie supras. Paprastoj kalboj pilnai užtenka „arba … arba …“.
Ponuli, tamstai rekomenduoju dabar eiti naxui neklausinėjant ir nepyzdelinat, nes jau pakankamai prišnekėjote man čia xuinių visokių.
Ir jei bent mikroskopiškai dar papyzdelinsite man apie gramatinius reikalus ir tai, ko esą kažkam ten užtenka, nei nenuvokdamas kuo normali forma skiriasi nuo lenkiškos ir kas gaunasi, jas suplakus, tai išbaninsiu tamstą naxui, ir tamsta tai dabar jau žinote.
Daugiau įspėjimų nebus, nes jau patirtį, kaip keliauti naxui, tamsta turite iš anksčiau.
O žinot, visi tie logiškos konstrukcijos ir nelabai… Vakar darbo reikalais verčiau vienam kolegai į anglų kalbą pelno mokesčio įstatymo ištraukas + kelias vietas iš to įstatymo komentaro, paregngto VMI. Tai žinot… žargoniškai kalbant nu ir naf.. Kai susidari su biurokratizmais ir niolikos aukštų „if“ sąlygomis,kur „išskyrus tą, kuris buvo išskyrus, bet tik jei anas įvyko ne taip kaip pasakyta ten…“ 😀 Tai šitos „arba“ problemos juokingos pasirodė 😀
Atsiprašau už lyrtinį nukrypimą…
Didelės konstrukcijos prasideda nuo mažų sudedamųjų. Ir būtent nuo mažų sudedamųjų ir priklauso, kas gausis su didelėmis.
Vat kaip pvz., čionai truputį aukščiau ponas Geraširdis pasakoja, kaip esą galima lengvai išsiversti be atskirų xor/or analogų, pridedant antrą „arba“.
Vat paimkim sakinį, kuris paprastas, su arba vietoj xor ir irba vietoj or:
Petras arba Jonas irba Antanas arba Mykolas taps finalistais.
Kaip matome, sakinys visiškai natūralus ir logiškas. O dabar pabandykit jį realizuoti be irba ir gausite atsakymą, kodėl kartais atsiranda nežmoniško nesuvokiamumo konstrukcijos.
Įdomus TED’o video apie tai kalbos kaitą:
https://www.youtube.com/watch?v=F6NU0DMjv0Y
Mūsų moksininkams reikėtų pasimokinti…