Ponios ir ponai manęs gerbėjai, aš norėjau parašyti jums priešrinkiminę apžvalgėlę apie visokias politines partijas, bet gavosi taip, kad viena politinių jėgų grupė yra tokia primakaluota, jog taip paprastai nesigaus. Todėl šįsyk parašysiu tiktai apie visokius liberalus. O jau kitame straipsnyje pabandysiu apžvelgti ir kitus.
Liberalių ideologijų esmę bene geriausiai nusakytų pasakymas, kad liberalai – tai tie patys anarchistai, tiktai turintys pinigų ir sveiko proto. Ir netgi posakis, kad „anarchija – tvarkos motina“ – irgi kuo gražiausiai atskleidžia visą liberalizmo esmę: ne ribojimai kuria tvarką, o kiekvieno žmogaus laisvas apsisprendimas. Ir tai visiškai natūralu, nes visi procesai, visos organizacijos ir valstybės yra vienaip ar kitaip paremtos žmonių apsisprendimu. Ten, kur jis laisvas – žmonės būna laimingi, o kur ribojamas – kenčia nuo totalitarinio teroro.
Tačiau kai pažvelgi į visokias liberalaus raugo partijas, greitai supranti, kad iš pirmo žvilgsnio beveik neįmanoma susigaudyti, kur liberalai, o kur tiktai šūkalojančios bezabrazijos. Štai todėl aš ir ėmiau rašyti šitą nuobodžiai ilgą straipsnį – kad pasidarytų bent truputį aiškiau ne tik jums, bet ir man pačiam. Štai todėl čia nebus rimta, bet bus daug visokių šiaip nerišlių pastebėjimų, kurie ką nors gal ir pozityviai subalamutins: juk giluminės liberalų idėjos visgi yra gražios.
Atrodo nepaaiškinamai, kaip ir visas liberalizmas su įvairiausiomis liberalų keistenybėmis. Bet kai pasiaiškini, tai viskas daug paprasčiau, nei atrodo: čia ne skraidanti lėkštė, o tiesiog toksai gražus gatvės žibintas, kyšantis iš už medžių.
Grįžtant prie anarchistų – juk šie yra realūs ekonominiai dešinieji, kurie ir pinigų neturi, ir pakankmai pakvaišę yra, kad negalvotų apie kokią nors ekonominę sistemą, nes patys atsidūrę už sistemos ribų, neišvengiamai yra tapę sistemos oponentais*. Ir liberalai, ir anarchistai – tai tiesiog individualistai, sakantys, kad kiekvienas turi teisę tvarkytis savaip. Bet jokia anarchistų partija neina į rinkimus. O eina tiktai įvairūs liberalai.
Kodėl aš kalbu apie anarchistus? Tikrai ne vien todėl, kad įvairių liberalų tarpe yra tiek bardakų ir nesuprantamybių, kad susigaudyti juose beveik neįmanoma. Aš iki šiol net nežinau, kiek yra į liberalumus pretenduojančių partijų Lietuvoje – tai atrodo, kaip koks anarchistiškas chaosas. Aišku, kol nepasigilini, nes kai pasigilini, daug kas paaiškėja. Visgi anarchistus aš čia labiau užkabinsiu, nes palyginime su jais atsiskleidžia ir kai kurios įdomesnės liberalizmo idėjos.
Giluminė anarchizmo ir liberalizmo esmė
Politikoje individualizmas paprastai vadinamas tiesiog dešinumu. Dešinumas – tai individo laisvė. Kairumas – visuomenės (sociumo) gerovė. Paradoksalu, kad pažvelgę blaiviai, turim pasakyti keistą realiją: anarchistai yra idėjiniai dešinieji. Tiesiog dešinieji.
Čia išsyk jums pasakau (kad klausimų kam nors nekiltų), kad bet kokie aiškinimai, esą ekonominis dešinumas-kairumas ir autoritarizmas-libertarizmas – tai skirtingos dimensijos, yra tik komunistų kadaise išrasti pezalai, skirti pamakaroninimui, esą būna ir su asmens laisve suderinamas komunizmas. Ekonominė laisvė neįmanoma be visų kitų laisvių. O socialinių garantijų užtikrinimas – neįmanomas be individo laisvę ribojančių priemonių. Tad kai pamatysite kokiame nors internete kažkokią dvimatę schemą kur vienoje dimensijoje yra kokia nors individo laisvė, o kitoje – kažkokia ekonominė (pvz., kairė-dešinė) – žinokite, kad jums negrabiai kruša protą. Taip, yra ir normali antra dimensija – tai polinkis pokyčiams: nuo stagnacijos, būdingos komunistams ar klerikalams (va kuo šitie panašūs) iki visiško labilumo, būdingo… …vėlgi visokiems anarchistams ir liberalams.
Čia ne į temą paveiksliukas, bet iliustratyvus, nes pagal jį negalime pasakyti, ar čia pavaizduoti anarchistai, ar liberalai.
Bet kokios bent kiek giliau ekonominius santykius kabinančios anarchistų teorijos nedaug tesiskiria nuo visokių austriškų liberalistinių teorijų: valstybė neturi reguliuoti, visi turi pasirinkimą, etc.. Na, gal skirtumas tik toksai, kad anarchistai visgi dažniau pastebi monopolijų įtaką, kurią bukomis maldelėmis neretai bando nuneigti kai kurie frydmanistai ir šiaip austrijokai. O frydmanistai visgi pastebi, kad anarchistinis bandymas neigti sistemą ir realybę – absurdiškas. Bet jei rimtai pažvelgsim, tai tų nesutarimų – menkas procentėlis, o ir tie nesutarimai susiję su ribinėmis zonomis: juk monopolijos žmonių laisves riboja lygiai taip pat, kaip ir valdžia.
Dėl savo individualizmo anarchistai kadaise Vladimirui Leninui tapo gal net svarbesniu priešu, nei kokie nors kapitalistai ar baltagvardiečiai. Bolševikų problema su anarchistais buvo labai paprasta: nors ir palaikydami kokias nors mintis apie turto nusavinimą, išdalinimą ir pan., anarchistai individualų žmonių apsisprendimą nuolat keldavo aukščiau visko. Taigi, ir komunistams, ir anarchistams buvo visiškai akivaizdu, kad kokio nors tarpusavio supratimo jie gali turėti tik tol, kol kovoja prieš carinę sistemą. Vos toji buvo nuversta, ir Leninas įsitvirtino, komunistai ėmėsi naikinti anarchistus iš visų spėkų, nes jų bijojo labiau, nei kokios nors Antantės intervencijos.
Aš čia nukrypsiu į lankas, bet visgi pasakysiu šį bei tą apie individo laisvę ir dereguliaciją: nei vienas lietaus lašas nesijaučia kaltas dėl to, kad įvyko potvynis. Juk lašas negali sukelti potvynio, tiesa? Kita vertus, čia reikia pripažinti, kad net idėjiniai liberalai neretai suvokia, kad dereguliacija negali būti visiška. Anarchistai šito neretai suvokti nelinkę. Nors ir vėl, reikia pasakyti, kad ir vienų, ir kitų būna labai įvairių. O dar jei pasižiūrėsim į istoriją, tai atrasim, kad XIXa. anarchistai buvo tiesiog teroristiniai pamišėliai, o tuomečiai kapitalistai irgi nesibodėjo elementaria vergove, kol jos nepradėjo reguliuoti valdžia. Bet per tą laiką įvykę pokyčiai daugelį anarchistų pastūmėjo link nuosaikumo, o liberalams irgi davė normalesnio požiūrio.
Kai kurie dalykai būna nepaaiškinami. Nepaaiškinamas yra popiežius su moteriška skrybėlaite ant galvos. Taip pat nepaaiškinamos ir absurdiškos anarchistų draugystės su komunistais, kažkuo primenančios žodį "liberalsocializmas". Tai maždaug taip pat nepaaiškinama, kaip silkė su pienu ar namas su koldūnais.
Čia nukrypkim dar labiau į lankas: kaip ryškus kontrastas anarchizmui, paminėtinas nacizmas – dar viena socializmo atmaina. Nacionalsocializmas savo esme buvo tos pačios XIX a. socialdemokratijos atplaiša, tesiskyrusi nuo kitų socialdemokratijų vienu teiginiu: esą ne ekonominės klasės slepia problemas, o seniai neišspręstos tautinės bėdos. Tautiškumais besivadovaujantys nacionalsocialistai buvo kiek tolimesni įprastoms socialdemokratijos kryptims, bet giluminė esmė liko ta pati: sukurti sistemą, kur individai būtų aukojami vardan kažkokios sufantazuotos bendros socialinės gerovės, vardan kažkokio sociumo. Todėl ir vieni, ir kiti – visvien socialistai. Raudonškūriai. Tarp kitko, Rusijos bolševikų draugystė su naciais – puikiai žinoma, bet štai Šiaurės Korėjoje šios ideologijos išvis buvo apjungtos į vieną čiučche mokymą.
Žodžiu, apibendrindami pasakyti paprastai: ekonominiu požiūriu liberalai turėtų būti visai kažkur pačioje dešinėje, greta anarchistų. Visiškai priešingoje pusėje, nei kokie nors graikiški socialistai, rusiški bolševikai. Daugmaž priešingoje pusėje, nei švediški socialdemokratai ir t.t.. Idėjiniu požiūriu liberalai turėtų būti greta anarchistų, visiškai priešingoje pusėje, nei naciai, komunistai ir panašūs: individo laisvė ir pas vienus, ir pas kitus yra esminė vertybė. Žodžiu, pati toji laisvė, kur be jokių išlygų.
Kur skirtumas tarp anarchistų ir liberalų? Ogi tik tame, kad vieni sėdi be pinigų, o kiti sėdi su pinigais. Vos vieni praranda pinigus, išsyk tampa anarchistais ir protestuoja prieš valdžią, kartais netgi su visokiais komunistais susidėdami. O vos kiti uždirba bent kiek pinigų, išsyk tampa liberalais, neretai susidėdami su konservatoriais. Kitaip tariant, skiriasi pozicijos, o ne pažiūros.
Kaip prasidėjo liberalų ir liberastų makalynė
Lietuvos liberalų ir šiaip visokių liberastų istorija labai įdomi: dar 1990 susidarė Liberalų Sąjunga, kur buvo tais laikais stebėtinai žinomos pavardės: Vytautas Radžvilas, Kęstutis Glaveckas, Bronislovas Lubys, Rimvydas Valatka, Eduardas Vilkas, Vytautas Kvietkauskas. Idėjų buvo gražių, bet partija jau per pirmus savo rinkimus 1992 patyrė totalinį feilą ir negavo Seime nei vienos vietos. Tiesa, porą vietų gavo 1996, kai Alvydas Medalinskas ir dar kažkas tapo seimūnais, bet padėtis iš esmės nelabai tepakito.
1999 bevegetuojančią Liberalų Sąjungą nutarė atgaivinti Rolandas Paksas, atskilęs nuo konservatorių – jam kaip tik reikėjo kokios nors jėgos, kur jau būtų šioks toks įdirbis, kad netektų visko daryti nuo nulio. Kadangi Paksas prisijungė su krūva visokių seimūnų ir nemenka įtaka, tai išsyk gavo pirmininko postą ir puikų trampliną šuoliui į politinęs aukštumas. Tuo pačiu į Liberalų Sąjungą atėjo ir Pakso pavaduotojai: Artūras Zuokas ir Dalia Kutraitė. Eugenijus Gentvilas tais laikais tapo pirmuoju pavaduotoju – svarbesniu už kitus.
2000 Rolando Pakso vedama Liberalų Sąjunga laimėjo rinkimus į Seimą, o tada, apsivienijusi su Artūro Paulausko socialliberalais ir gal dar ten su kažkuo, padarė savo vyriausybę. Vyriausybė pagarsėjo liūdnai: ir nuostabios derybos, per kurias Lietuva, stodama į ES, atsisakė atominės elektrinės, ir visiškas negebėjimas užtikrinti ilgalaikės energetinės politikos, ir kitos tragedijos. Sakyčiau, būtent tada buvo patsai tikrasis liberastijos sužydėjimas: su liberalumu – nieko bendra, tačiau kalbų apie visokias laisves – nors vežimu vežk.
Geri norai - kaip smėlio pilys: jose užsiveisia visokie gyviai - Ktulu, driežažmogiai bei ufonautai, kurie paskui ima grobti žmones.
2001 Rolando Pakso vyriausybė krito, o šis, po neilgos kovos buvo pusiau išmestas iš Liberalų Sąjungos, o pusiau – pats išėjo pakelta galva, 2002 sukurdamas savo liberaldemokratų partiją. Nuo to prasidėjo dvi istorijos: Pakso šuolis į prezidentus, pasibaigęs dar vienu, jau visiškai katastrofišku kritimu, o tuo pat metu – Artūro Zuoko šuolis į liberalcentristų viršūnes. Tuo pačiu atsitiko ir dar vienas įvykis: jau vegetuot pradėjusi Centro Sąjunga nutarė prisijungti prie Liberalų Sąjungos.
Tarp kitko, nors Liberalų Sąjunga pati siūlėsi centristams apie kokius 1993, pastarieji tuo metu jautėsi pernelyg kietai ir vaizdavo, kad nieko jiems nereikia. Tuo tarpu Pakso valdymo metu centristai jungtis jau norėjo, tačiau pernelyg kietai jautėsi Liberalų Sąjunga. Greičiausiai būtent Pakso griuvimas iš premjero posto ir suveikė, kaip jungiklis: abi partijos pasirodė besančios silpnos. Ir susijungė. Taip atsirado Liberalų ir Centro Sąjunga – iš esmės, tas pats absurdiškai nerišlus politinis darinys, kuris žinomas ir dabar.
2006 visu tuo politiniu nerišlumu užveikta grupelė protingesniųjų ėmė ir atskilo: taip susidarė Liberalų Sąjūdis. Nors pradžioje vinguriavęs ganėtinai nerišliais vingiais ir garsėjęs stebėtinai socialdemokratiško įvaizdžio figūromis, paskutiniu metu šis lyg ir bando susikristalizuoti: dabar jau šios partijos viršuje yra adekvačios figūros. Spėju, kad viena iš esminių priežasčių Liberalų Sąjūdžio skilimui buvo Artūras Zuokas, katras apie tą laiką jau buvo realiu liberalų ir centro sąjungos lyderiu.
Vienok visi bardakai nesibaigė libsąjūdžio atskilimu: 2009 Seimo nariu buvęs Artūras Zuokas nutarė atsistatydinti ir kurti nuosavą partiją iš naujo. Kaip kužda kai kurie žaidimų ekspertai, šitai realiai nereiškia nutrauktų Zuoko ir libcentristų ryšių – greičiau tai gali būti labai įdomus taktinis ėjimas, leidžiantis pasegmentuoti rinkėjus ir įtakas. Kita vertus, jei toksai segmentavimo planas ir buvo, vargu ar jis buvo sėkmingas, nes puikiai suveikė išsyk prasidėję vidiniai partijos reikaliukai, kurių rezultatu tapo Algis Čaplikas.
2011 prie nerišlios liberalcentristų grupės prisijungė dar ir Seimo klounai, taigi, po truputį vis tęsdama politinio šiukšlyno tradicijas, Liberalų ir Centro Sąjunga tęsia savo žygį į šviesų rytojų.
Įvairiarūšiai liberalai, jų atplaišos ir visokie šiaip pastebėjimai
Pasižiūrėję į tuos įvairiarūšius mūsų liberalus, galim pastebėti, kad liberalumai čia būna dviejų rūšių: šiaip liberalumas (anarchistai, beje, vartoja ir tokį žodį, kaip „libertarai“, nes jau aiškiai mato, kaip išpurvintas yra liberalų užvadinimas) iš vienos pusės, o iš kitos pusės – buka liberastija, kur yra daug kalbų apie belenkokias laisves, tačiau tos kalbos dažnai nieko bendra su realybe neturi. Ten, beje, ir su tolerastija viskas persidengia.
Dramblys yra problema, kai jis bute ir griauna baldus, tačiau užsimaskavęs taip, kad net nesuprasi, kur jis yra. Čia ir slepiasi tos blogosios liberastijos esmė: pasidabinant belenkokiais tapetais, atsidurti ten, kur geriau jau nereikėtų.
Nors dauguma visokio plauko liberastinių (turiu omeny pseudoliberalių) partijų ir subyrėjo ar šiaip kur nors pasislėpė, dvi partijos, kaip suprantate, vis dar turi žodį „liberalai“ savo pavadinime: tai Libcentristai ir Libsąjūdis. Ir čia man krenta į akis vienas dalykas: oponentai mielai sutiktų, kad šios dvi partijos vadintųsi vienu ir tuo pačiu pavadinimu. Todėl jas ir vadina vienodai – liberalais. Nors išties ten slepiasi tiesiog atviros priešybės.
Visgi tų liberalių, pseudoliberalių ar šiaip kažką liberalaus vaizduojančių partijų yra pakankamai daug, kad verta kiekvieną panagrinėti detaliau.
Liberalų ir Centro Sąjunga
Mediniai žaislai, užsikimšusi vonia... Anksčiau sakydavo, kad suskilusi gelda, prie kurios kas nors liko.
Keistas ir nesuvokiamas derinys jau pačiame pavadinime: liberalai ir bet kokie centristai – tai maždaug tokia pat kombinacija, kaip skaistybė ir reguliarus seksas. Arba kaip vegetarizmas ir visaėdystė. Arba kaip abstinencija ir savaitgalinis alkoholio vartojimas. Koksai pavadinimas, tokie ir rezultatai: 2003-2010 šiai partijai vadovavo Artūras Zuokas, o dabar ji garsėja tokiais personažais, kaip Algis Čaplikas ir Raimundas Palaitis.
Galima čia tik pridėti, kad Artūrui Zuokui ši partija pasirodė tokia prasta, kad jis jos net negelbėjo, o tiesiog pametė, kaip beviltišką. Kaip beviltiškus, libcentristus paliko ir kultūros ministras Arūnas Gelūnas, persimetęs prie Libsąjūdžio**.
Internautams gal bus kitas dalykas įdomus: liberalcentristų vadas Algis Čaplikas buvo bene vieninteliu politiku, kuris žiniasklaidoje agitavo už ACTA, suvaržančią žmonių teises. O per Raimundo Palaičio skandalingą atstatydinimą sumirguliavo kai kurie gandai apie valstybininkus bei vėl neaiškios sąsajos su VSD pažymomis.
Nors ir turėjusi ministrų šioje vyriausybėje, Liberalų ir Centro Sąjunga neturi rimtų šansų rinkimuose: visi bent kiek gabūs politikai nuo jų seniai atskilo, o prisijunginėdavo nebent lūzeriai. Menka libcentristų galimybė kažką laimėti kyla tik iš to, kad dažnas nesusigaudantis painioja libcentristus su Liberalų Sąjūdžiu.
Tarp kitko, tasai painiojimas yra amžina įvairiarūšių liberalų bėda – dėl to ir visą šį straipsnį rašiau. Dėl to painiojimo ir paksuoliai su zuokiniais kūrėsi sau ryškiai besiskiriančius ženklus, kurie jiems davė didžiulius pranašumus – rinkėjai bent geba atskirti juos nuo kitų.
Liberaldemokratai aka Tvarka ir Teisingumas
Ne tik Lietuvoje yra liberaldemokratų, ir ne tik Lietuvoje iš jų tyčiojasi sveiko proto turintys
Pavadinimas čia sako daug ką: jame nėra prieštaringumo. Tai ne kokie libsocialistai ar liberalcentristai. Liberalūs demokratai – tai maždaug kaip sviestas sviestuotas, atspindintis kažkokį norą atrodyti ir liberaliais, ir demokratiškais ir visaip kitaip pažangiais. Galim spėti, kad ties pavadinimu padirbėjo žmogus, turintis prasmės pajautimą.
Visgi su liberalumu ši 2002 pavyzdžio partija vargiai turi ką nors bendro. Abejotinos bendrybės ir su kokia nors demokratija. Aiškias asocijacijas keliantis erelis, nuverstasis Prezidentas Rolandas Paksas ir naujas pavadinimas – Tvarka ir Teisingumas, kažkur giliai nešantis vos ne kažkokią liberalų ir demokratų priešingybę. Man asociacijos kyla maždaug tokios: tvarka tokia, kokia mums patogi, o teisingumas – irgi.
Pakapsčius po visokių savivaldybių skandalus, atrasti galima daug įdomybių: kur tik tvarkiečiai, džiaugsmas liejas per kraštus. Susidaro įspūdis, kad savo pavadinimuose liberaldemokratai aka Tvarka ir Teisingumas atspindi būtent tas savybes, kurių labiausiai ir stokoja. Tai yra kažkoks fenomenas tiesiog.
Nors gal ir nenuostabu, jei prisiminsime tą legendinę tualetinio popieriaus dvasią…
Artūro Zuoko Taip
Vilniečio alga bus 6400 litų per mėnesį. O gal ir dar dvigubai daugiau. O miesto transportas bus nemokamas, o šilumos kainos kyla dėl to, kad valdžia pinigų neduoda.
Apie paksuolius jau galime ir užmiršti – jie seniai tapo idėjiškai marginaline partija, kuri netgi nepretenduoja į liberalumą, tad aš jų čia plačiai nenagrinėsiu, nors jau apie juos tai tikrai būtų galima kalbėti ilgai. Bet paksuolių kontekste ypatingai įdomūs yra Artūro Zuoko taipininkai, bandantys atstatydinto prezidento scenarijus atkartoti taip tiksliai, kad netgi kyla mintis, kad kažkas bando pamėgdžioti. Štai pažiūrėkime:
- Artūras Zuokas buvo tos pačios partijos vadu, kaip ir Rolandas Paksas
- Rolandas Paksas gavo daug populiarumo, kai savo noru atsistatydino iš MP, o Artūras Zuokas gavo daug populiarumo, kai savo noru atsistatydino iš Seimo
- Po savanoriškai paskelbto atsistatydinimo, abu išėjo iš tos pačios savo vadovautos partijos ir abu įkūrė po nuosavą partiją, kurioje nebuvo vidinių konkurentų
- Ir Paksas, ir Zuokas kadaise buvo Vilniaus merais, o iš tų periodų daugeliui kilo visokių klausimų (Zuokas vėl tapo meru – klausimai ir vėl kyla)
- Abiejų partijų reklamos pasižymi ryškiais ženklais ir atidirbtais reklaminiais metodais, ko trūksta kitoms partijoms
- Abiejų partijų nariai atrodo absoliučiai nekritiški savo lyderiams
Artūro Zuoko vadovaujami taipiečiai jau spėjo apsišviesti labai įdomiomis liberaliomis keistenybėmis, pastebėtomis Liutauro Ulevičiaus. Nauja partija gavosi gal netgi dar labiau beprasmiška, nei libcentristai – ji net minimaliai nebando rodyti kokios nors ideologijos, o tiktai šūkiais bei reklamomis save rodo. Reklamos, tarp kitko, kažkuo man truputį primena rusišką judėjimą Naši***.
Našistus taipininkai primena visai aiškiai: sako „taip“ nesvarbu kokiam kliedesiui, kokį besugalvotų Vilniaus Meras, tad apie kokį nors liberalumą čia kalbėti galima nebent tyčiojantis. Verta pastebėti ir kitą dalyką: Artūras Zuokas niekada nesugebėjo prilygti Rolandui Paksui savo pasiekimais, tad apie kokią nors stiprią jėgą čia kalbėti neverta.
Pasakysiu dar vieną subjektyvų pastebėjimą: per paskutinius metus šios partijos vertė smuko greičiau, nei bet kurių kitų, nepaisant nuolatinės reklamos. Zuokinius jau žino ne tik vilniečiai, tačiau žino taip, kad vargu, ar kas nors džiaugtųsi: tai ir abonentinis bilietas, ir vis neužgestantys šilumos ūkio skandalai.
Socialliberalai aka Naujoji Sąjunga
Prieš daug daug metų Viktor Uspaskich pats buvo Naujosios Sąjungos nariu. O dabar jo partija suvalgė savo mokytojo partiją su visu prokuroru.
Šios politinės jėgos jau nėra, bet jie čia irgi verti dėmesio: jau pats pavadinimas – socialliberalai ar (apvertus) liberalsocialistai – tai maždaug tokia kombinacija, kad kaip palyginimai, man į galvą ateina tokie žodžių junginiai, kaip „nacistiniai tolerastai“ ar „anarchistiniai fašistai“.
Socialliberalai ypač įdomūs, jei pabandysime nagrinėti galimas Artūro Zuoko taipininkų perspektyvas. Jo bendravardis Artūras Paulauskas irgi turėjo politinių bendradarbiavimų su Rolandu Paksu, o savo laiku surengė ir vieną pirmų reklaminių kampanijų, kurios bandė ryškiau išskirti šią partiją iš kitų tarpo. Rinkiminį šūkį „nusipelnėm gyventi geriau“ dar ir dabar daugelis prisimena, kaip labai įdomią ir daug sakančią dviprasmybę. Dar keistesnes mintis kėlė paskutinių rinkimų į Seimą šūkis – „priverčiame valdžią dirbti„.
Kaip ir Rolandas Paksas, Artūras Paulauskas buvo iškilęs į gana nemenkas aukštumas – tapo Seimo Pirmininku, o Paksą nuvertus – kurį laiką ėjo ir Prezidento pareigas. Partijos vingiai irgi buvo įdomūs – savo laiku buvo ir kalbų apie susijungimą su LDDP, ir apie susijungimą su paksuoliais. Didžiąją politiką Artūras Paulauskas baigė paprastai: gavo maištą iš darbiečių, katrie kartu su konservatoriais surengė grakštų nušalinimą. Nuo to laiko Artūro Paulausko žvaigždė krito kaip į bedugnę, o viskas baigėsi tuo, kad norėdamas kokių nors šansų rinkimuose, buvęs LTSR prokuroras prisijungė prie to paties Viktoro Uspaskicho darbiečių.
Nuostabus Artūro Paulausko pseudoliberalumo pavyzdys – prieš ankstesnius Seimo rinkimus skleisti aiškinimai apie tai, kad piliečio teisė balsuoti turi būti traktuojama, kaip pareiga, o tie, kas nebalsuos – turi būti baudžiami. Reikia manyti, kad tokios laisvės daugeliui taip smarkiai patiko, kad Naujoji Sąjunga rinkimus tąsyk prakišo. Taip ir baigėsi – susijungimu su Darbo Partija****.
Liberalų Sąjūdis
Skirmantas Tumelis internetuose gali tapti nauju Liberalų Sąjūdžio veidu, o partija į tai žiūri rimtai: skyrė jam vienmandatę Kaišiadoryse
Liberalų Sąjūdis, neretai vadinamas tiesiog Libsąjūdžiu – gal ir bus tasai vienas dvasingas bandymas padaryti tai, ko iš pat pradžių norėjo Liberalų Sąjungos kūrėjai. Jie neturi kognityvinį disonansą keliančio pavadinimo, jie patys kažkada atskilo nuo liberalcentristų ir kurį laiką buvo tiesiog vadinami nevykėliais, neturinčiais jokių šansų.
Vos susikūrusiame Liberalų Sąjūdyje bene keisčiausiai atrodė poros ryškių figūrų kombinacija: iš vienos pusės – Petras Auštrevičius, savo laiku pagarsėjęs siūlymais įvesti į BK pataisas sodinimui už pasisakymus, skatinančius diskriminaciją, o iš kitos pusės – Leonidas Donskis, dvelkiantis NK-95 dvasingumais. Visgi nuo 2006 įvyko nemenki pokyčiai ir šios figūros nuplaukė į trečią planą.
Per ilgoką laiką visgi susiformavo partija, kur bent jau yra politinės minties požymiai, atsispindintys veikloje – ne tik kalbama apie liberalizavimą, bet ir daromi liberalizavimo judesiai. Tarp kitko, čia galim prisiminti keistus gandus apie tai, kad visokias iniciatyvas liberalizuoti įmonių steigimą ir darbo rinką keldavo Libsąjūdis, tuo tarpu lyg ir koalicijoje esantys libcentristai visą reikalą blokuodavo. Galima tarti, kad Libsąjūdis dabar yra vienintelė partija, kuri dar ir kažkokią rišlesnę (ne tik kalbas, bet ir veiksmus įtakojančią) ideologiją turi.
Nežinau, kiek tiesos ganduose, bet man labiausiai užkliuvo kitas dalykas: kai prireikė blokuoti ACTA, tai padarė Remigijus Šimašius. Aš to absoliučiai nesitikėjau. Už tai jis gavo iš manęs asmeninį nuodėmių atleidimą. Neįtikėtinai stagnavusį Lietuvos Paštą patvarkęs Eligijus Masiulis ir su absoliučiai beviltiškais universitetiniais kabalizmų bei cheromantijų puspročiais kovojantis Gintaras Steponavičius – irgi visai nieko figūros. Gal ne veltui pas liberalų sąjūdį ir kovas prieš ACTA rengęs Skirmantas Tumelis nuėjo.
Grynai iš asmeninių pozicijų – turiu pasakyti, kad anksčiau jaučiau Libsąjūdžiui didelę nemalonę, netgi labai smarkiai didesnę, nei konservams. Tačiau per kažkiek metų ir Libsąjūdis smarkiai pasikeitė, ir mano paties požiūris pagilėjo, nes truputį pasiaiškinau po kai kuriuos politinius ir biurokratinius niuansus. Gal čia ir bus tie vieninteliai liberalai, turintys kažką bendro su liberalizmu.
————
* Anoksai visai nukvaišęs idealistinis anarchistas Darius Pocevičius, kuris bičiuliaujasi su visokiais komunistuojančiais puspročiais, slepia nuo jų esminį dalyką: ideologiniu požiūriu, jis yra toksai pats komunistų nekentėjas, kaip LLRI ir LTJS kartu sudėjus. Tik jo komunistuojantys draugeliai to dar nežino, nors kartkartėmis ponas Pocevičius apie tai ir užsimena. Bet dabar sužinos ir isterikuos.
** Labai keistas mintis sukelia, kai frazę „Arūnas Gelūnas“ suvedi Google paieškoje: pačiame viršuje išlenda dvi reklaminės nuorodos, užkabintos ant šių raktažodžių. Viena nuoroda veda tiesiai į Algio Čapliko puslapį, o kita – į libcentristų internetą. Savaime aišku, tuose reklamuojamuoe puslapiuose nelabai ką apie Arūną Gelūną įmanoma rasti. Matyt, kažkas žaidžia kažkokius žaidimus.
*** Naši, arba kaip nekatrie sako, našistai – tai tokia nauja Rusijos komjaunimo rūšis, prieš kažkiek metų užsukta Putino: teisingai ideologiškai orientuotas jaunimėlis, palaikantis valdančiuosius ir kovojantis su valdžios priešais. Pagarsėjo jie tuo, kad visaip stengėsi pritraukti kuo daugiau žmonių, darė žymiai geresnes reklamas, nei kitos politinės grupuotės, kėlė masines riaušes ir parduotuvių pogromus Taline, etc.. Turiu pasakyti, kad iki Naši lygio visa ta Taip organizacija netempia, nors prisiminus Zuoko šarvuotį, dar kai kurios asociacijos kyla. Bet jei netempia – tai ir gerai.
**** Darbo Partija turi daug įdomesnį pavadinimą, nei dažnas pagalvoja. Čia galime prisiminti, kad ne taip dar seniai Lietuvoje buvo anokia Demokratinė Darbo Partija, susidariusi iš LTSR komunistų. O dabar esanti Darbo Partija – jau be žodžio „demokratinė“, kas turėtų kelti minčių. O Vakarų šalyse ir šiaip visokie socialdemokratai save vadina darbo partijomis, darbininkų partijomis ir panašiai. Dar kita vertus, jei pažvelgsim į visokių darbo partijų istoriją, tai atrasim, kad viena pirmųjų tokių buvo Vokietijos Darbininkų Partija, dar žinoma, kaip Deutsche Arbeiterpartei (DAP), kuri išsivystė iš keistos okultinės draugijos, žinomos kaip „Thule-Gesellschaft“ arba „Studiengruppe für germanisches Altertum“. Ši partija, į kurią 1919 įstojo Adolfas Hitleris, vėliau persivadino į Vokietijos Nacionalsocialistinę partiją (Nationalsozialistische Deutsche Arbeiterpartei, NSDAP). Iš vėlesnių žymių darbo partijų, pasaulyje dar pagarsėjo Angolos MPLA, rengusi masines skerdynes bei Norvegijos Arbeiderpartiet, kuriai pačiai anoksai Breivikas surengė skerdynes. Žodžiu, ko tik tuose internetuose nesurasi…
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
Dėl liberaldemokratų pavadinimo, tai juo Rusijoje puikuojasi dar įdomesnė partija, nei čia pas mus. Kartais atrodo, kad abu tą pačią receptų knygą skaitė, kartais atrodo, kad sutapimas: na tiesiog 2002 metais buvo pabertos kaladėlės ant stalo su užrašais „social“, „demokrat“, „krikščion“, „darbo“, „Lietuvos“, „partija“, ir t.t., ir parinkta laisva „paprasto žmogaus“ neįžeidžianti kombinacija. Beje, šitas paaiškinimas kol kas man atrodo įtikinamiausias socialliberalų pavadinimui.
Dėl LDDP ir DP, tai irgi įdomus dalykas, ir dingo ne tik demokratija, bet ir Lietuva.
Taip, Vladimiras Žirinovskis su savo Rusijos liberalais demokratais. Ir ten yra dar toks jo pavaduotojas Vladislavas Švedas, rengęs mums Sausio 13 skerdynes.
O, kad Švedas nuėjo pas Žirinovskį, tai labai įdomu buvo sužinot, ačiū. Kas turbūt naujiena man paskutiniam 🙂
Nu ne paskutiniam 🙂 Wikipedia dar sako, kad dirba tos partijos sekretoriate (nežinau kiek tai reikšminga) 🙂
gal kada ir viską perskaitysiu, bet užteko, kad anarchistus pavidintų dešiniaisiais ir individualistais. Nu elementarus nežinojimas, o tik bandymas ale samprotaujant gauti kažkokį atsakymą. Liberalai -- dešinieji -- tai turtingųjų klasę atstovaujanti ideologiją.
Iš tamstos komentaro aš matau, kad tamsta esate kaip tik iš tų, kurie paprastai aiškina, kad NK-95 yra kitokie komunistai, negu šiaip komunistai.
Vaje, dėti lygybės ženklą tarp stalinizmo/bolševizmo ir marksizmo/kairumo yra ižeidimas intelektui.
Tamsta supainiojot žodžius. Norėjote parašyti žodį „entelektui“.
Kalbas apie visokius ne tokius komunismus ir socializmus aš girdėjau dar prieš ketvirtį amžiaus, kai vyko Perestrojka. Tada pasakodavo, kad Stalinas iškreipė Lenino idėjas ir gali būti socializmas ar komunizmas su žmogišku veidu.
Ar norėtumėte pasiginčyti su manimi apie tai, kad Pol Potas neteisingai suprato ankstyvųjų Naujosios Kairės ideologų mokymą?
O gal norėtumėte pakalbėti apie permanentinės revoliucijos problematiką Leono Trockio ir Herbert Marcuse teorijų kontekste?
O gal geriau visgi tamstai susiprasti, kad pataikėte kiek netinkamon vieton ir čia nebus diskusijos apie tai, kad vieni kliedesiai pranašesni už kitus kliedesius?
Labai norėčiau, nes žmogus teigiantis, kad Pol Potas yra naujosios kairės atstovas, ryškiai neturi supratimo.
Pol Potas buvo primityvistas, kuris dėjo ant technologinio progreso. Paskaitytumėt bent vieną kairuolišką darbą apie ekonomiką, žinotumėte, jog būtent technologinis progresas sukuria terpę komunizmui/socializmui.
Tiesiog sakau, anarchistai jokie ne individualistai, vien dėl to, kad pasisako už laisvę. Neužtenka paimt vieną bruožą ir pagal jį išvesti išvadą.
Ponas Lukai Mikelioni, tai aš tada tamstai paaiškinu būtent taip, kad tamstai tai būtų suprantama: ne vien tarp darbininkiškų klasių vyksta kova, o ir tarp kitų socialinių grupių. Tai permanentinė revoliucija, žinote.
Ir kai mes galų gale pritrėkšime tūpas raudonąsias lervas, galų gale ateis visuotinė gerovė, lygybė ir laisvė -- tada ir bus garantuotos visos socialinės garantijos žmonijai.
Nes svarbiausia kova, kuri vyksta -- tai tarp tų, kas yra tūpi ir tų, kas yra protingi, kadangi nuo to laiko, kai darbas iš beždžionės padarė žmogų, protas yra lemiantis progreso veiksnys, ir tą tamsta tikrai turite žinoti.
Todėl bet kuri permanentinė revoliucija, bet koks revoliucinis judėjimas į priekį vyksta per tai, kad tūpesni yra pritrėškiami evoliuciniais domkratais.
Ir tamsta esate po tais domkratais.
„Liberalai — dešinieji — tai turtingųjų klasę atstovaujanti ideologiją.“
Buuuu…..uždirbti -- tai nuodėmė. Visą perviršį būtina paskirti Mikelionių fondui! Nedelsiant! 🙂
P.S. O Jūs ką atstovaujate? Tikiuosi, ne pensininkų partijos šešiolikinius narius?
Uždirbti ne nuodėmė, tačiau pastebėkite kada pradėjo lįsti visokie ekonominiai/kapitalistiniai liberalai -- po 80-ųjų, kai gerovės valstybė buvo sugriauta. Kažkaip nematau gerumo, kad kažkas uždirba šimtais kartų daugiau nei vidurinė klasė.
Gerovės valstybė -- CCCP? 🙂 Jūs dar buvot negimęs, tamsta. Kas čia jums tokių pasakų pripasakojo?
P.S. gerumai prasidės, kai liausitės skaičiuoti svetimus pinigus ir susidarysite savo karjeros planą.
P.P.S. iš dalies Jus suprantu, kadangi LTU apsčiai visokių ala Odolzyl-kupil-prodal-bolsze odolzyl-malo vsem zaplatil kapitalistų, kurie galėtų vadintis mafija, arba tiesiog vergvaldžiais. Čia grįžtam prie mano ankstesių komentarų kitoje temoje dėl kultūros ir ūkio santykių užburto rato.
Išmok skaityt. Niekur nerašiau apie CCCP.
Gerovė valstybė buvo ir JAV, ir DB ir visur kitur vakaruose. Bet po soclagerio griūties (na truputi ankščiau, nes buvo matyti, kad nevykeliai yra), buvo pradėta demontuoti gerovės valstybę.
„po soclagerio griūties…“ „nevykėliai…“
Apskaiskaitęs vykėlis pasijautėt? 🙂 Vistiek nebuvot gimęs…
„Išmok skaityt.“
Nesakykit ką man daryti, o aš nesakysiu kur tamsta turite eiti 🙂 Tuo pakalbį ir baigsim.
ai, žinot, aš nebuvau gimęs ir per Prancūzijos revoliuciją, bet apie ją žinau. Todėl ir jūsų argumentas, neva jūs gyvenot tada, o aš ne -- gali sužavėti tik kokią žiurkytę.
Tik pasakiau, kad ne apie CCCP kalbėjau, bet ką čia. Juk jūs gyvenot ten, tai ir visur paranoja, jog Stalinas grįžta.
Siulau rimtai pradziai paskaityt kad ir kokio Suvorovo darbus.Labai blaivina.Zmogus gana rimtai pasistudijaves tiek USSR tiek Stalina, tiek Marksa su Engelsu.
Pvz:
Atrodo tokie paprasti pastebejimai kad pvz USSR nesvente pergales dienos (geguzes 9) 20 metu! (pradejo svest tik prie Breznevo) arba kad Stalinas atsisakydavo nesioti bet kokius su ww2 susijusius apdovanojimus; kad „pergales“ parada priiminejo Zukovas o ne Stalinas, pakankamai aiskiai rodo, kaip seno sukirpimo bolsevikai traktavo karo su Vokietija isdavas.
LoL
Tamstai butu itin sveika zinot, kad Stalinas realizavo tik _dali_ Markso/Engelso ideju. Realizavus jas visas, stalinizmas atrodytu tik kaip vaiku darzelis (net nenoriu plestis i tokius klausimus kaip seimos instituto panaikinima ir visuomenini auklejima -- arciausiai jo yra vaiku namai. Manau klausimu nekyla..). Kazkuris is musu truputi turi per daug roziniai/raudonu iliuziju.
Šiaip jau pakviesti Paksą į LLS buvo Zuoko idėja, realizuota per seną liberalą Joną Čekuolį, dirbusį premjero Pakso atstovu spaudai. Paksiniai dar vasarą buvo apsisprendę, kad prieš rinkimus spruks iš Vyriausybės cielkas vaidinti, ieškojo, tik su kuo susimesti. Tai Jonukas ir pričiulbėjo 🙂 Pats Zuokas irgi iš apysenių liberalų, kontaktuodavo dar 93-4 metais, įstojo, regis, 1997 ar 1996 gale.
Čia yra geras, man kažkodėl atrodė, kad čia Paksas Zuoką atsivedė, o pasirodo, kad atvirkščiai 🙂
Rokiški,
Jau galvojau, kad dėsiu tave šuns dienosna už šitą ilgą rašliavą, bet galas tai širdį glosto.
Nuoširdžiai, libsąjūdietis
Jo, po viso to blogio, kurį sudėsčiau apie visokius ten liberastus, reikėjo bent kažką gero palikti. Tai vat užtat šitaip ir gavosi, kad tamstos Libsąjūdis tiktai pabaigoje atsidūrė.
Panasiai neseniai liberalus savo smegenu stalciuose susideliojau – geras straipsnis.
Aš visiškai nesuprantu, ką galima įžiūrėti Masiulyje ar Steponavičiuje… Ne, rimtai.
Abu „nuo mokyklos suolo prie politikos“. Matau tik pražilusius studentiškų politinių draugijų oportunistus.
Aš įžiūriu irgi nelabai daug, jei jau atvirai. Bet visgi šį tą įžiūriu, ypač kai palyginu su kitais įvairiarūšių partijų veikėjais.
Kadangi žinau, kokio masto vyko bardakai Lietuvos Pašte, man tiesiog šitas vienas padarytas dalykas yra pakankamas pagrindas tam, kad Masiuliui daug ką atleist.
O dėl Steponavičiaus -- aš žinau tą visiškai neįmanomą situaciją, kuri yra švietimo sistemoje. Žmogus, kuriam užtenka beprotybės tam, kad nesvarbu kaip, bet bent kaip nors kažką judintų -- irgi jau kažko vertas.
IMHO, Lietuvos Pašto atvejis yra analogiškas atvejui su Laivininkyste:
tyliai papjovė sveiką karvę ir tyliai apsimetė, jog perka karvės odą. Kažkas sukruto, kažkam pasikeitė aplinkybės ir prastumt neišėjo.
O čia kur buvusi, kur nebuvusi žalmargė gal ir be kailio, tačiau kvėpuoja.
Mano galva, jei jau ši Libų kontora rimta, tai partijos lyderis savo kėdėje turėjo
„perlaužti“ ir kelininkus IR LitGelžkelį IR Klaipėdos uostą. Bent pajudintų rimčiau šią Šventą Trejybę -- suvalgyčiau Gentvilo barzdą.
Kaip tuos tris ir per kur laužti -- neįsivaizduoju iš principo. Kita vertus, pasikartosiu: tai bet kuriuo atveju kažkoks judesys.
Ar tas judesys per mažas, ar koks -- klausimas čia analogiškas, kaip ir konservų atveju. Deja, tenka rinktis ne tarp mažo ir didelio judesio, o tarp stagnacijos ir mažo judesio.
O dėl libsąjūdžio rimtumo ar šiaip liberalumo -- alternatyvas pavardinau. Rinkitės.
Realiai, galime visi nusiraminti su libdemais ir apskritai dešiniaisiais. Jie jau pralošė rinkimus, tik dar to nežino. Galėčiau išguldyti rinkimų rezultatus, bet tingiu skaičiuoti.
„… o tarp stagnacijos ir mažo judesio.“
Yra dar ir trečiasis -- šoko terapijos -- variantas. Anas man, beje, atrodo realiausias. Nieko asmeniško, bet aš vis laukiu, kada žmonės Lietuvoje nustos guostis ir ims kapstyti rimtas problemas. Smėlio laikrodis tiksi….
P.S. Penas susimąstymui: kai Jungtinėje Karalystėje PR žmogelis Cameronas sudarė koaliciją, britams tai buvo tolygu pralaimėjimui. Anas gavo tokį spyrį nuo visų pusių (ir draugų ir priešų) į užpakalį, kad dar ilgai prisimins.
Jei apie šoko terapiją -- tai gal pasiūlysite Drąsos Kelią? Jie tikrai panašūs į šoko terapijos darytojus.
O dėl rinkimų pralošimo -- matant, kokia korta eina Tėvynės Sąjungai ir Liberalų Sąjūdžiui (kylantys reitingai, ekonomikos atsigavimas, teigiami vertinimai iš visur, krentantys socialistiniai režimai, etc.), man keista, kodėl jie taip pasyviai komunikuoja.
Nes kaip tik šitie rinkimai ir yra realus šansas gauti antrą kadenciją iš eilės.
Pasyviai komunikuoja, nes nesupranta sistemos. Tuo tarpu tie, kas supranta -- prikomunikuoja nesąmonių ir pridaro dar didesnių nesąmonių.
Nežinau iš kur pas jus tokios optimistinės gaidelės….kadencijos nebus. Norėčiau kad būtų, nes dešinieji visad buvo ir bus mano aplinkos elektoratas, bet užtenka pažiūrėti į objektyvius skaičius, kad suprasti. O tie, kas laimės tegul per daug nedžiūgauja -- juos liaudis greičiausiai ant iešmų kabins su laiku už visas nuodėmes. Ir teisingai.
Reikia suprasti paprastą dalyką -- Lietuvos demokratija nebrandi. Tai visada buvo socialistinis kraštas. Supratimas, kaip turi veikti valstybė -- menkas. Neužmirškit, kas buvo praeitų rinkimų didvyris -- Valinskas. Jeigu ne jis, dešiniųjų Vyriausybės nebūtų buvę. Visokio plauko koalicijos -- irgi de facto pralaimėjimas.
O visumoje noriu pasakyti, kad šoko terapija ateina nepriklausomai nuo valdžios. Tik Jūs dar jos nematot.
Vat tamsta čia taikote prielaidas, kurios nepagrįstos: esą Lietuvos demokratija nebrandi ir kad visada tai bus socialistinis kraštas.
Situacija keičiasi. Prieš kelioliką metų, žmogui pasakius, kad jis moka apie trečdalį atlyginimo Sodrai, jis nepatikėdavo. Dažnai tuo nepatikėdavo netgi buhalterės, nors jos pačios viską skaičiuodavo. Žmonėms buvo įsivaizdavimas, kad juk tuos ~30 procentų ne jie sumoka, o darbdavys.
Prieš kokius 5 metus ta situacija jau ėmė keistis, dabar dauguma jau suvokia tokius dalykus. Kaimo bobutės jau pasakoja, kad mokesčiai per dideli.
Pasižiūrėkite į Vilniaus gatves -- kaip tik šiemet atrodo įvyko kažkoksai lūžis galutinai: besišypsančių žmonių daugiau, nei paniurusių. Žmonės galų gale darosi kaip žmonės.
Socialistinis briedas, ilgai rusenęs senos kartos galvose, jau ima gesti. Jau įtaką ima daryti nauja karta. Ir jau demokratija tampa brandžia. Runkelių laikas baigiasi.
Valinską išrinko jaunimėlis, pasibodėjęs senais nomenklatūrščikais. Paskui jaunimėlis pasibodėjo Valinsku, bet tai nereiškia, kad jie balsuos už senus nomenklatūrščikus. Komuniagos po truputį eina praeitin.
Būtų įdomu sužinoti, kurios gi čia prielaidos nepagrįstos? Man atrodo, kad Jūs be reikalo nuvertinat istorinį kontekstą. Nieko tokio, po rinkimų vėl prisiminsit. Nors tai natūralu – kažkuo Jūs tiksliukišku mąstymu panašus į Kubilių… O tos optimistinės gaidos labiau būdingos dar gyvenimo nelabai mačiusiam žaliam jaunimėliui. Tad čia Rokiškis, tiesą pasakius, mane truputį stebina 🙂
[i]“Prieš kokius 5 metus ta situacija jau ėmė keistis“[/i]
Be abejonės, viskas keičiasi. Klausimas tik – į kurią pusę. Aš siūlyčiau tamstai išvykti truputį už savo vakuumo -- už de facto bankrutavusios Vilniaus provincijos ribų (dabar nenagrinėsim kodėl bankrutavo ir kas kaltas – čia atskira tema) ir apsižvalgyti -- daugiau keikiančių valdančiuosius, nei juos giriančių.
[i]“Kaimo bobutės jau pasakoja, kad mokesčiai per dideli.“[/i]
O raskite nors vieną, kam mokesčiai patinka? Bet nematau jokių galimybių juos mažinti. Priešingai -- jie tik didės. Ir jie tikrai didės Jūsų per gero gyvenimo sąskaita (čia ne mano akimis) :). Ir pats pirmas bus NT mokestis. Pats pagalvokit -- ar daug valstybių pasaulyje įteisinę mažesnį, nei 15%, pajamų mokestį? Leisiu šiam paragrafui truputėlį įsitvirtinti Jūsų pasąmonėje…duokit žinią, kad “įsisavinot”.
[i]“Komuniagos po truputį eina praeitin“[/i]
jei turite LDDP minty, tai taip. Bet čia yra du momentai: jų vietą užpildo makaronų apkepas su brokoliais, taip pat komuniagų patirtis sėkmingai perduodama jaunimui….
[i]“Socialistinis briedas, ilgai rusenęs senos kartos galvose“[/i]
….ką įrodo tiek reitingai (apkepo sudėtinės dalys), tiek kolega Lukas – jaunas ir atkaklus svieto lygintojas. Musėt, gerą mokytoją turėjo?…
[i]“Valinską išrinko..“[/i]
Nesidomėjau, kas jį išrinko, bet man labai aišku, kad jeigu ne jis, tai 2008-ųjų dešiniųjų vyriausybės nebūtų buvę. Vadinasi – dešinieji – tai mažuma, vadinasi – valstybė nebrandi (pats suprantat).
Ponas Gruodi, taigi ar nemokat skaityt? Parašiau aiškiai, kokios tamstos prielaidos nepagrįstos -- kad Lietuvos demokratija nebrandi ir kad čia visad buvo socialistinis kraštas.
Iš tų neteisingų prielaidų tamsta darote neteisingas prognozes. Ir paskui kartojatės. Negerai.
Atskirai pasakysiu tamstai dėl to 15 procentų GPM -- tai ponuli, tamstai reiktų susiimti, nes tamstos negebėjimas suvokti, kokie mokesčiai iš DU dalies yra mokami ir kokiomis apimtimis, čia tamstai kiša koją skaudžiai, nes koks yra DU bendras apmokestinimas, tamsta matyt nežinote.
Ir vat tokiais atvejais tamstai nevertėtų rautis, nes nepasigailėsiu, nes tolerancijos briedui čia pas mane nebus. Ir šitą būtent tamstai reiktų įsisavinti.
Ir kai įsisavinsit ir pranešit, tai tada aš tamstai atleisiu, bet jei ginčysitės -- nurašysiu ir bus blogai.
Ginčas vardan ginčo būtų absurdas – todėl atsiprašau, jei taip pasirodė, įspėjimą įsisavinau* ir meldžiu atleidimo 🙂 Vistik savo poziciją išsakyti pabaigsiu, kad būčiau teisingai suprastas.
Dėl prielaidų -- dar reikia įrodyt, kad jos nepagrįstos:
a) Mano akimis brandumas demokratijoje yra tada, kai (1) kai gali išrinkti ir gali atšaukti Seimo narį, tuo pačiu išlaikant Vyriausybės nenutrūkstamą darbą, arba (2) vyrauja nusistovėjusi dvipartinė sistema (kas iš esmės yra 1 punkto išvestinė). Nei to, nei ano neturim. Kol kas visos vyriausybės koalicinės + 15 vyriausybių per 20 metų. Žiūrint į reitingus man akivaizdu, kad dauguma žmonių iki šiol nesupranta (20čiai metų praėjus!!!!), kad jie yra atsakingi už demokratišku būdu išrinktą Seimą ir kad jie turi reikalauti atsakomybės ir rezultatų. Pvz. ties patys Libdemai turi galimybę pasistūmėti brandumo link paskelbdami, jog įgyvendins projektą, pagal kurį bus galima rinkėjams nepatikusį Seimo narį atšaukti iš pareigų. Ir tą įgyvendinti labai paprasta. Proporcionaliai užtenka tik 3000 tūkst / 141 = 21 tūkst rinkėjų parašų (dėl modelių sveika diskutuoti). Šiandien apklausose pirmauja labiausiai užmirštos partijos. Rinkimų sėkmė tiesiogiai proporcinga parodytų plakatų skaičiui -- paklauskit kolegos Lapinsko. Visuomenės dalyvavimas balsavimuose „didėja“ -- dar vienas rodiklis? „Brandūs“ rinkėjai serga „brandžia“ amnezija, kapitalas bėga iš šalies, o Jūs čia man vos ne makaronus kabinat apie šviesų rytojų ir besišypsančius žmones, kaip komunizmo laikais? Nesolidu.
b) Patinka mums, ar nepatinka, bet Tėvynė -- socialistinis kraštas. Labai socialistinis pasaulio valstybių kontekste. Šis regionas istoriškai nepasižymėjo didele verslumo dvasia ar dešiniosiom pažiūrom, nepriklausėm mes pasaulio prekybininkų klubui. Buvom vidutiniokai. Galima kelti prielaidą, kad net ne savo noru, tiesiog taip susiklostė. Peržvelkit, Rokiški, paskutinių dvejų dešimtmečių partijas, nustekenusias Lietuvą. Pagrinde tai socialistai marksistai. Neskaitant pirmųjų metų, dešinieji viso labo padrikai valdė 5 metus (čia įskaitant pabėgėlio Pakso laikus, vadinasi realiai dešinieji valdė mažiau ir jų dešiniosios politikos irgi didelis klaustukas – elementarus pvz. su indėlių gražinimu, nuo kurio LB turėjo visom prasmėm gintis? WTF?). Ir visą laiką valdė koalicijose su kažkuo. Kur čia ne 20-ies metų socializmas? Jūs turbūt žinote, kiek nuošimčių LTU biudžeto surenkama iš mokesčių? Tikiuosi, kad nepradėsite man pasakoti, kad tai kapitalistinis biudžetas?
Kas link banalių mokesčių, tai esu priverstas save trumpai reabilituoti: pats suprantat, kad DU bendras apmokestinimas vs GMP -- du skirtingi dalykai. Sodros mokesčiai -- atskira kalba. Bent jau teoriškai taip turėtų būti, tad specialiai jų neminėjau. Tai tų pačių tamstos minėtų bobučių išlaikymas (ir jis tik augs, nes nieko nedaroma, kad tai amortizuoti). Jūs teisus, kad LTU madinga imti mokesčius bile kokiu pavadinimu ir naudoti ne pagal paskirtį (elementari nesąmonė, kad kelių mokestį moka vien tik įmonės, o pavieniai vartotojai nuo jo atleisti, lygtai keliais nevažinėtų) – bet tai jau ligos diagnozė. O jei dar pasigilinus į vagystes tiesiant asfaltą, ko pasekoje keliuose pilna duobių…ir kas trukdo tuos asfalto vagis išgaudyt? Tinginystė ar šiaip durnumas?
*Beje, žodis „įsisavinti“ mano buvo paminėtas neatsitiktinai -- atspindi paskutinių 8 metų ES lėšų dvasią.
P.S. išeinu neapmokamų atostogų, nes sau tai galiu leisti 🙂
Dirbau su 1996 m. liberalų rinkimine: su Artūru dirbom, bet partiniu jis tikrai nebuvo. Į partiją formaliai jis stojo Filharmonijoje, kaip nr2 į liberalus įsiliejančioje Pakso komandoje.
Sutikdamas su bendru libcentro (o ir visų kitų partijų) vetinimu, visgi neskubėčiau jų nurašyti. Tą klaidą dažnai daro vilniečiai“ekspertai“, susidarydami nuomonę apie partiją pagal tai, ką mato centrinėje spaudoje, seime, etc. Libcentro jėga -- regioniniai mažųjų rajonų skyriai, kur žmonės balsuoja ne tiek už partijas, o už žinomas asmenybes. Neabejoju, kad jų žmonės turi šansų šešiuose-septyniuose rajonuose išeiti į antrą turą. Tad patys šie rinkimai nebus libcentro krachu. Po jų, metų-dviejų bėgyje, keli svarbesni skyriai pereis pas laimėjusius rinkimus. Libcentras žlugs per ateinančią kadenciją, bet ne iškart po rinkimų.
Zuokas gaus į kaulus, bet iš Vilniaus jis nedings dar ilgai.
Tad rinkimus Liberalų Sąjūdis labiau laimės ilgalaike prasme, nors po rinkimų, kad ir su padidėjusia frakcija, gali tekti metus kitus paopozicionauti.
Ok, tamstos pastebėjimas apie regionus -- teisingas. Tas pats ir su paksuoliais -- jie per kaimus balsus susirenka.
Dėl Zuoko -- sprendžiant iš to, kokius žostkus klausimus Commonsense.lt užduoda, tai jo, panašu, kad ilgokai dar gali tempti Vilniuje.
Nors žaviuosi anarchistų idėjomis dėl centrinės valdžios ydingumo, totalios asmens laisvės, korporacijų kritikos, tas flirtas su socialistais (libertarian socialism ar anarchist socialism), visa syndicalism’o teorija (ar apskritai begalinis krypčių kiekis) višiskai prasilenkia su realybe. Daugelis „grynųjų“ anarchistinių idėjų neįgyvendinamos paprasčiausiai dėl milžiniškos žmonių vertybių įvairovės ar, paprasčiausiai dėl mūsų įgimto godumo. Bolševikų „nepernešu“ patologiškai, koncervatorių „tradicijos“ atrodo nenuoseklios ir dažnai nesuvokiamos -- artimiausia atrodo liberalai. Na, aš nekalbu apie „keistas“ partijas, kurios tik įtraukė į pavadinimą žodį „liberal“, bet jis nieko bendro su jomis neturi. O pervertęs programas (senokai negyvenu Lietuvoje, tad su visais įvykiais ar sprendimais ne visada suspėju -- tad tik iš jų galiu vertinti idėjas)- solidžiausiai ir man patraukliausiai irgi atrodytų Liberalų sąjūdis.
Stephan Molyneux video youtube pažiūrėk, non-aggression principle, voluntarism ect. visi tie libertarian socialism yra oksimoronai
Su socializmu tai realiai siejasi tiktai tiek, kiek kai kurios naujesnės liberalų kryptys įvardina, kad didžiosios korporacijos žmonių ribojimus daro analogiškai valdžiai.
Kitais atžvilgiais -- JAV liberalizmas painiojamas su socializmu maždaug taip pat, kaip Lietuvoje komunistai painiojami su anarchistais. T.y., maždaug iki tokio lygio, kad jie patys neskiria, kurie yra kurie.
Plg. su pas mus tipiniu variantu, kur kokia nors save anarchistine vadinanti persona ima kleidėti, kaip buvo gerai gyventi sovietmečiu.
Zuokas lygu Paksas? Jūs turbūt juokaujate. Panašumų radote, bet skirtumų, ir esminių, būtų gerokai daugiau. Čia tas pats, kaip sakyti, kad Ostapas Benderis lygus tam Vilniaus bomžui su barzda, apie kurį čia romantiškai rašė viena jauna žurnalistė, žavėdamasi jo laisve…
Ponia Vaida, jei jau teigiate, kad skirtumų, ir esminių, gerokai daugiau, tai būkite tokia maloni, įrodykite tai faktais. Aš išvardinau 6 panašumus, tai tamsta pasakykite man 7 esminius skirtumus tarp Zuoko ir Pakso.
Kaip ir paprastai, bet teisingai viskas 🙂 Tik Auštrevičius tai baudų už emigracijos skatinimą nesiūlė. Atvirkščiai, siūlė panaikinti, bet gal aš tekste neteisingai mintį supratau.
O apskritai apie partija -- nei vienos nėra kur ideali būtų, bet kad Libsąjūdžiui su pseudoliberaliomis, pusiaulibareliomis arba anksčiauliberaliomis partijomis ne dėl ambicijų, o dėl vertybinių dalykų nuolat reikia susistumdyti, tai faktas.
Ne dėl emigracijos skatinimo, o dėl diskriminacijos skatinimo, ir ne baudų, o laisvės atėmimo.
kategoriškumo tekste nemažai. visi, realiai egzistuoja ir toks terminas kaip socialliberalizmas, turintis savą doktriną, požiūrį ir tt. būna ir anarcho-socialistų.
bet va ko norėjau paklausti, tai apie Šimašiaus nuodėmes, kurias atleidot vasario 16ąją? kokios jos buvo? ar jei jau atleistos, tai nereik ir prisimint? aš tik vieną pamenu -- kai teikdamas projektą dėl partnerystės įstatymo, neįtraukė homoseksualių porų, ką teko Aušrinei Marijai padaryt.
Jeigu aš nuomones atleisti galiu, tai ir užleisti galiu. Vat užleisiu ant tamstos kokią, tai ir bus tamstai klausinėt.
huh? aš apie nuodėmes.
http://rokiskis.popo.lt/2012/02/16/nuodemiu-atleidimas-remigijui-simasiui/
Tamstai panižo labai, odą ėmė dilgčioti, lyg niežėjimas būtų apėmęs, lyg vabaliukai smulkūs tamstą graužtų ir dirgintų odą, lyg prakaitui išpylus. Jūsų galva bėgioja mentalinės utėlės, kurios dirgina savo kojytėmis galvos odą ir tarpais įkanda. Ir pečiais, ir kaklu bėgioja utėlytės. Ir jums niežti. Rankas niežti, nugarą, galvą, kaklą, pečius. Niežti nuo mažų mentalinių utėlyčių.
Dabar kasykitės ir prisiminkit, kad kitą kartą reikia klausyt, kai pasakau.
skirtingose dimensijose mes šiandien berods
Ar jau pasikasėt?
Būtų idealu, jeigu konservatoriai išvemtu visus tautininkus, išsikratytų iš klešnių visus klierikalus ir išvėdinę pripestus kambarius ((C) A. Ramanauskas) susibėgtų su libsąjūdžiu.
Būtų bent jau gyvybinga ir efektyvi atsvara visokiems populistamas.
socialliberalai nėra toks nelogiškas junginys, kaip bandote pavaizduoti. tai yra viena iš liberalizmo krypčių -- modernusis liberalizmas, besiskirianti nuo klasikinio liberalizmo tuo, kad pripažįsta valstybės reguliavimo reikalingumą ekonomikoje, bet ir asmens laisvę. http://laisve.lt/index.php?option=com_k2&view=item&layout=item&id=319&Itemid=98
Tai labiau liberalcentristų ideologija nei Darbo partijos su NS. Tačiau kad yra skirtingų liberalų, nėra ko stebėtis. Dalis liberalizmo globalioje ekonomikoje ir žmogaus teisėse tapo neatskiriama šiuolaikinio gyvenimo dalis.
Ne man šitą bloga moderuoti, bet šįkart nesusilaikysiu ar pasakysiu, kad esate:
a) kurio nors iš tekste minimo politinio sambūrio pasamdytas piarastas;
b) kurios nors iš „liberalių“ partijų narys;
c) durnius.
Jei kadaise buvo geltona siena, kurią perdažėme oranžiniai, vadinti jos geltona nebegalima. Ir nesvarbu, kad ji kažkada buvo geltona, ar tai, kad oranžinė spalva gal kiek primena geltoną, bet siena yra vistiek geltona.
Ir nereikia čia jokių etikečių: „modernusis“ ar „klasikinis“ ar „teisingas“, įtariu, kad nepasivarginote (o gal protinių pajėgumų neužteko) atsiversti nuorodą su didžiojo Šūdinosios Korėjos vado išvedžiojimais, tai gal suprastumėte, kad savo politinių judėjimų interpretacijos ir rebrandingai yra visokių politinių oportunistų savo šiknų gelbėjimai, kai nebeliko naujų ėjimų.
Rokiškis panaudojo keletą tūkstančių žodžių, kad tamstai paaiškintų, kad liberalai, kurie pradėjo nuo dešinės o atsidūrė radikalioje kairėje ir tam, kad nepasirodytų išverstaskūriais plevėsomis, priklijavo žodelį „social“ yra NEBE LIBERALAI. Lygiai taip pat, jie NĖRA LIBERALAI kaip ir pridėjus šaukštą cukraus į puodelį šilto šlapimo, kurį gavome išgėrę arbatos, arbata pavadinti negalėsime.
Tas pats galioja ir tam, kas žodį „liberalas“ vartoja tik marketingo tikslais. McDonalds pvz. vadinasi restoranas, bet kažkodėl nesu ten matęs Mockaus, užsakinėjant foie gras.
Aš prieš porą savaičių taip pat, kaip Rokiškis, buvau pasiklydęs tarp visokių liberalų. Tad skaičiau, kuo jie teoriškai skiriasi. Nedaug, bet man užteko, kad sužinočiau, jog yra klasikiniai liberalai, socialliberalai, neoliberalai, anarcho-kapitalistai ir t.t.
žr. http://en.wikipedia.org/wiki/Social_liberalism ir http://en.wikipedia.org/wiki/Liberalism
Taigi, tuo tarpu kai klasikiniai liberalai (LRLS) mano, kad viską teisingiausiai sureguliuos rinka ir konkurencija joje, o kur nėra rinkos, ją reikia sukurti (ryškiausias pavyzdys -- moksleivio krepšelis), modernieji liberalai (LiCS bei DP/NS) pripažįsta, kad silpnieji negali patys pakovoti už save, todėl valstybė turi rūpintis viešuoju interesu; kad asmens laisvė netrukdo, o padeda visuomenės gerovei. Iš esmės tai dominuojanti politika Vakarų Europoje XX a. antroje pusėje, tai JAV Demokratų partijos politika. O jūs aiškinate, kad tai neįmanoma.
Tai sakydamas, aš prieštarauju Rokiškio antro skyriaus teiginiams, kad liberalai=dešinė=pokyčiai o jiems priešinga yra socialistai=kairė=stagnacija, o visus kitus galima kažkur priplakti. Tiesa, kad daug partijų nelabai turi ar laikosi ideologijos, bet pagal darbą Seime galima išvadas daryti apie jų realią, o ne deklaruojamą, ideologiją. Be kairės/dešinės dar yra ir paralelinių ideologijų, kaip valstiečiai, žalieji, euroskeptikai, nacionalistai, ir pridėjus tokių kauliukų greta social-, demokrat-, krikščion-, liberal- ir kitų, gaunasi labai daug kombinacijų, ką mes ir matome Lietuvos politinėje padangėje. pvz., TAIP prisistato kaip krikščion-liberalai. Ir jau buvo kažkur straipsnis, kad tai ne taip nesuderinama, kaip (ir man) atrodo.
P.S. šūdų pylimas ant kitų komentatorių nėra diskusija. Tai tik parodo, pas ką didelės šūdų atsargos.
Su ideologijomis daug paprasčiau žiūrėkite: problema yra tame, kiek partijos realiai, o ne kalbomis ir pakazūchomis atitinka savo deklaruojamas vertybes ir idėjas.
Ir kai pabandai pakapstyti, absoliučiai netikėtai paaiškėja, kad atitiktis toms vertybėms paprastai yra maždaug tokia, kaip tarp karvės ir šampano.
Pas kai kurias partijas tie kliedesiai netgi atsispindi ideologiniame apvalkale (kaip kad socializmo kombinacijose su liberalizmu), o pas kai kurias kitas -- net ir to apvalkalo realiai nėra, o tik drastiškai nagla propaganda.
Vat kai per šitą galą pasižiūrim, tai paaiškėja, kad tokių, kurie bent jau minimaliai, o ne pakazūchiškai laikosi tų vertybių -- labai mažuma.
Nepasigilinant, apsigauti yra nepaprastai lengva. Čia kaip pvz., socdemų jau du ar tris kartus kartoti cirkai su tuo, kad labai reikia progresinių mokesčių, buvo skirti tų progresinių mokesčių blokavimui, kai apie apatinio sluoksnio apmokestinimo mažinimą, skirtą įdarbinimui paskatint, pabandė kalbėti keli konservai.
Ar čia piaras dėl to, kad Liberalų sąjūdžio lyderis pasisako už homoseksualių žmonių partnerystės įteisinimą Lietuvoje?
Na ko jau ko, o Steponavičiaus negaliu pernešti. Švietimo reforma tai grynas aukštojo mokslo komercializavimas, jokios naujos kokybės moksle neatsirado. O dabar dar „naktinė švietimo reforma“. Teko klausytis jo kalbant, tai tikrai erudicijos neskleidžia.
O šiaip Liberalų sąjudis gal ir nieko būtų, bet vis ryšiai su visokiais lygių galimybių centrais, laisvos rinkos institutais (kuris jau įrodyta, kad ne tik šūdmaliauja, bet ir spaudžia vyriausybę sau naudinga linkme).
Dėl tų krepšelių -- jie skirti tam, kad galėtų atsirasti privačios mokyklos, kurios mokytų geriau ir bent kažkokią konkurenciją sudarytų valdiškoms. Tai yra labai gerai teoriškai. Bet praktiškai…
Praktiškai įdomumas yra toks: krepšeliai įvesti, tačiau per kelerius metus taip ir nepavyko padaryti, kad juos būtų galima skirti privačioms mokykloms. Visi bandymai baigdavosi isteriškais spygsmais iš visų pusių, kad valstybinės mokyklos žlugs.
Taigi, dabar kažkokiu būdu gaunasi, kad jei mokinys eis mokytis į privačią, tai šioji tegaus 20 procentų, o 80 procentų to krepšelio gaus valdiška mokykla, esanti šalimais, nors joje tas mokinys net neapsilankys.
Analogiška situacija ir su vaikų darželiais. Dėl universitetų -- spėju, kad irgi panašiai, ypač dar turint omeny, kaip visokie nudegradavę VU veikėjai žiūri į kokį ISM.
Steponavičius užsitraukė baisią nemalonę tada, kai atėjęs į ministrus, apvertė mokyklų finansavimo sąrašus. Tiesiog paėmė sąrašą pagal tai, kiek mokyklos gavo berods per paskutinius 10 metų, surūšiavo, pastatė mažiausiai gavusias viršuje ir joms ėmė duoti pinigus. Tai vat tada tos, kurios turėjo visokį įdirbį, ėmė tiesiog spiegti.
Pastebėtina, kad JAV „liberal“ = „left wing“, o „conservative“ = „right wing“.
Kaipo pvz, „konservatoriaus“ Stepheno Colbert’o citata „Reality has a well-known liberal bias.“
Taip, Obama pas juos liberalas aka socialistas.
Kita vertus, ten pas juos ir žodis „liberalas“ reiškia ką kitą: jei pas mus LLRI dėka tai yra austrijokai, katrie yra kraštutiniai dešinieji, tai tenai yra visokie kovotojai už žmogaus teises.
„Tad kai pamatysite kokiame nors internete kažkokią dvimatę schemą kur vienoje dimensijoje yra kokia nors individo laisvė, o kitoje – kažkokia ekonominė (pvz., kairė-dešinė) – žinokite, kad jums negrabiai kruša protą.“
Tai kad visas JAV politikos diskursas tuo pagrįstas: vieni už mažus mokesčius, dereguliaciją ir tuo pat metu prieš abortus ir gėjus, kiti- atbulai.
Tai visam pasaulyje politikos diskursai paremti proto krušimu dar ir kaip. Bet tai, kad proto krušimas paplitęs, nereiškia, kad tai ne proto krušimas.
Na, bet nuo tam tikros ribos tai jau tampa ne proto krušimu, o tiesiog visuotinai priimtu standartu.
Kai maximos kasininkė linki gero vakaro, juk negalvoji, kad ji realiai nori, kad tavo vakaras būtų geras?
Ir nuo to koks nors fufelis pavirs standartu, o proto krušimo schema pavirs kuo? Teisibe?
Super geras Rokiškio surastas kalambūras su Zuoku:
„Vilniečio alga bus 6400 litų per mėnesį. IKI 2020-ųjų.“ O po to kas? Smuks iki 300 litų? :))
Ar pastebėjot kas PR liapsusą? 🙂
Čia dar vienas klausimas -- kokio konkretaus vilniečio alga? Gal kažkurio iš tų, kas nusipelnė gyventi geriau?
Liberalai -- anarchistai, kuriems dar sveikas protas ir pinigai neišbyrėję, geras pastabėjimas 😀
Tačiau dėja jaučiu kad jiems nelabai seksis šiuose rinkimuose (na pakso partija turi bobučių, bei neaiškių bedarbių palaikymą). Laimės tie, kurie pensijas didesnes pasiūlys, nesvarbu, kad nėra kam jų mokėti. Ir žinant rinkėjų demografiją šansų laimėti bus mažiau.
Tie, kas pasiūlys didesnes pensijas, turės susidurti su faktu, kad Sodrą reikia likviduot kažkaip. Ir tos pačios bobutės juos ir paskandins.
Kiek pastebėjau, dabar pensijų niekas didinti nežada, o tiktai žada didinti minimalų atlyginimą.
Pingback: Mokykitės, o tai Rokiškiu pavirsite | Lukas Mikelionis. Archyvai.
Mielas Autoriau,
Seniai nekomentavau, bet šitas tekstas man priminė skaudžią tiesą: Lietuvoje beveik nebeliko rimtų politikos komentatorių. Tarp likusių Pats išsiskiri trimis dalykais (gera atmintimi ir jos nebalinimu/nejuodinimu), analitiniu mąstymu, laisva pozicija. Pirmas dvi savybes turi ir Kęstutis Girnius, dėl trečios kiek abejočiau, vien trečią turi nemažai kas,bet savaime tai nevertybė. Kurlink suku? Turbūt tai geriausias tekstas apie liberalias politines partijas per paskutinius 10 metų. Labai norėčiau tamstai pateikti kultūrinį-komercinį pasiūlymą, bet normaliu paštu, telefonu ar pan. o ne google+ ar pan. kpš, kurių nevaldau. Reikalas suktųsi apie dvi „Lietuviško liberalizmo“ knygas (prieš 60 metų ir dabartinę Donskio) bei recenzavimą nespalvotame žurnale.
Parašiau tamstai į emeilą.
Nenoriu būti perdėm kritiškas, bet reikia pažiūrėti, kad straipsnyje stokojama paminėjimo apie tai, jog socializmas ir liberalizmas stovi iš esmės ant tų pačių metafizinių pagrindų, ir dėl to yra itin panašūs. Autorius net nemini neįtikėtino fakto, jog tai, kas yra liberalai už Atlanto (JAV), yra vadinami socialistai Europoje. Ir atvirkščiai. Kas yra aiškus įrodymas to, kokios glaudžios yra liberalizmo ir socializmo ideologijos. Nes esmingai išauga iš tos pačios šaknies. Todėl socialliberalizmas (nors ir atrodo žaidimas žodžiais), nėra tokia ir kvailystė. Žinoma, ne lietuviškoj politinėj arenoj.
Dar pamiršot paminėti faktą, kad tamstos varde esanti raidė „y“ yra tokia pati, kaip ir žodyje „dramblys“. Kas yra aiškus įrodymas to, kokios glaudžios yra jūsų ir Zimbabvės sąsajos. Nes esmingai išauga iš tos pačios šaknies. Žinoma, ne lietuviškoj politinėj arenoj.
Beje, nors nuotraukoje matome gerb. Ratzingerį, tuo metu, tikėtina, jis dar buvo „tik“ kardinolas, o ne popiežius. Mat dėvi tradicinę raudoną kardinolo skrybelę – galerą. Tai ne moteriška skrybelė…
bet Donskį su NK 95 netikusiai supiršot- jis juos yra pavadinęs popieriniais tigrais ir turi dar mažiau bendro nei pvz. Paksas ir liberali pasaulėžiūra.
Pingback: Partijų apžvalgos. Lietuvos Socialdemokratų Partija « Rokiškis
Apie TAIPistus tai mano žiauri nuomonė yra tokia, kad jų organizacijos pavadinimas parinktas specialiai tokiam rinkėjui, kuris yra nei tai apatiškas, nei tai fanatiškas, nei tai psichinis ligonis nematantis skirtumo tarp priešingybių. Greičiausiai viskas viename.
Bet kita vertus… juk Zuokas toks gražus vyras! O Fukušima tokia baisi tragedija! (čia apie jų naujausią baisiai neetišką propagandos kampaniją)
Pingback: Bendrai apie visokias partijas « Rokiškis
Pingback: Skirmantas Tumelis ir Liberalų Sąjūdis. Trumpai apie rezultatus. « Rokiškis
Pingback: Zuokas gerina Vilniaus transportą « Rokiškis
Labai daug girdžiu, skaitau socialinės garantijos. O kas tai yra? Prašau po mitingo prieš grafą zuokulą dėl privačių vežėjų nesunaikinimo paaiškinti kas tas yra.
„O socialinių garantijų užtikrinimas – neįmanomas be individo laisvę ribojančių priemonių.“