Rokiškis Rabinovičius

Vaikystė buvo graži. Mes gyvenom bendrabutyje, kuriame buvo visas būrelis mano bendraamžių – keliems truputį mažiau, nei penki, keliems kitiems – truputį daugiau. Penki metai – vis dar atradimų ir kvailiojimų metas, toks metas, kai dar nesupranti sudėtingų dalykų. Mes visi buvom paprasti. Susiradę tuščią butelį, įkišom kažkokių pienių (net be vandens – o kam?) ir tampėm po aukštus, statydami ant palangių ir stalų – vaza, puošmena, dizainas.

Vestibiulyje, šalia pat budinčiojo durų, butelis sudužo. Išsigandę sprukom, bet jau po minutėlės nutarėm grįžti – surinkti šukes. Aš buvau pirmas, nusprendęs tai padaryti – jaučiausi atsakingas. Bendrabučio budintis buvo kokių 60 metų senukas, kažkodėl ant kostiumo nešiojęs apdovanojimų juosteles. Paprastai tokias nešiodavo tiktai rusakalbiai veteranai, tačiau šitas senukas kalbėdavo lietuviškai. Mane tai stebindavo. Stebindavo ir tai, kad kažkodėl suaugę su juo kalbėdavo nedrąsiai, lyg prisibijodami. Tą vakarą budėjo šitas senukas. Ir šalia budinčiojo kambario durų mes sudaužėm butelį.

Aš pribėgau prie duženų, ėmiau jas rinkti, po akimirksnio budinčiojo durys atsidarė, pro jas iššokęs senis griebė mane už pakarpos, pakėlė ir tėškė į tas mano rinktas šukes, su jėga spausdamas mano veidą prie grindų. Mano veidas atsirėmė į rankas, tačiau į delnus susmigo stiklai. Mane pakėlė vėl, ir vėl tėškė, pakėlė ir vėl tėškė. Ir vėl, ir vėl. Aš rėmiausi rankomis į grindis, ant kurių buvo krūva stiklo šukių, o jis mane daužė į stiklus. Instinktyviai jaučiau, kad nepaisydamas skausmo turiu remtis į šukes rankomis, kad apsaugočiau veidą ir akis. Senukas šaukė, kad rinkčiau šukes, tačiau vos kelias paimdavau į rankas, jis vėl mane kilsteldavo už pakarpos ir tėkšdavo į grindis. Kraujas bėgo upeliais, aš rėkiau ir apmintas kažkokios gyvuliškos baimės rinkau šukes iš lipnios raudonos balos. Kraujas buvo visur, o senukas mane vis trankė į stiklus. Po kelių minučių jis, matomai, liko patenkintas, tad iš kažkur ištraukė kibirą su skuduru ir liepė plauti grindis. Aš ėmiau šluostyti. Vanduo maišėsi su krauju, atrodė, kad šio darosi vis daugiau ir daugiau, aš sėdėjau raudonoje baloje, šluosčiau, mirkiau skudurą vandenyje ir vėl šluosčiau. Senukas mane dar kelis kartus, pagriebęs už pakarpos, trenkė į žemę, bet skuduras buvo švelnus, jis nepjaustė delnų.

Bendrabučio vestibiulyje iš kažkur ėmė rinktis žmonės, kažkas pasakė man bėgti namo, aš nuėjau prie laiptų… Atsimenu ne viską. Atsimenu senuko žodžius – "aš pats jums pabūsiu iš milicijos". Atsimenu, įžūliai tasai senis mano mamai liepė plauti krauju ištepliotus laiptus. "Nieko jam neatsitiks, juk neužmušiau, bet jei dar kartą pasikartos…" – dar viena apytiksliai įstrigusi frazė. Jau paskui kažkokios moterys baltais chalatais kišo man panosėn amoniaką, bintavo rankas, šluostė veidą ir ant jo klijavo pleistrus, girdė kažkokius vaistus ("čia kad tau neskaudėtų"), įkalbinėjo važiuoti į ligoninę. Trumpai pasirodę milicininkai greitai dingo. Kažkokie žmonės, apsirengę kostiumais ir pilkais lietpalčiais, klausinėjo, kas čia vyko. Paskui šitie pareiškė, kad aš pats kritau ir susižeidžiau, į ligoninę man nereikia, sutvarstyt ir sutvarkyti viską reikia čia, niekur nevežant. Medikės bandė ginčytis, kostiumuotieji joms kažką pasakė ir tada jau medikės ėmė prašyti, kad joms leistų pabūti čia, bent kelias valandas… Kostiumuotieji kažką kalbėjosi ir su mano mama: vėliau ji plovė mano krauju išterliotus laiptus – taip, kaip ir liepė tas senukas.

Keli bendraamžiai, matę egzekuciją, vėliau bijodavo vieni nusileisti į pirmą bendrabučio aukštą. Aš irgi bijodavau. Bet senas NKVD veteranas pradirbo neilgai – išėjo "savo noru". Įstrigo kalbos, kad bendrabučio komendantė įskundė jį per partinę liniją. Nežinau kodėl tą partinę liniją įsivaizdavau, kaip kažkokį ypatingą telefoną.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

• Web
|
• Twitter
|
• Facebook
|
• Google+
|
• More Posts (1489)