Žemės drebėjimas ir atominė katastrofa Japonijoje, truputis faktų ir pabirų

Žemės drebėjimas ir cunamis Japonijoje 2011Kaip visiškas profanas, nieko nenuvokiantis apie jokias geologijas, tektonines išlaužas, žemės bangas ir seismines proveržas, noriu pastebėti, kad laikraščiuose išlendanti informacija apie žemės drebėjimą Japonijoje tarpais yra tokia, kad man netgi kaip profanui ir neišmanėliui atrodo neišmanėliškai. Tad pabandysiu užkišti šitą skylę savo kreivomis žinių nuotrupomis ir atsitiktinėse vietose prisirankiotu faktų, pusfakčių ir profanizacijų kratiniu. Nežinau, ar pas mane lankosi kokių geologų, bet kritika, kai sakant laukiama – žinau, kad komentaruose paaiškėja teisybė, o šita sritis – būtent mano visai neišmanoma, tačiau visiems pakankamai įdomi.

Visą vaizdą labai trukdo suprasti vienas įdomus dalykas, visai nesusijęs su katastrofos mastais – tai japoniška politinė kultūra. Kiek pas mus (ar kitose vakarietiškos kultūros šalyse) politikai linkę viską perdėti, darydami iš musės dramblį, tiek Japonijoje politikai yra linkę viską slėpti ir menkinti, iš dramblio darydami musę. Nekaltas ir nerišlus pranešimas apie tai, kad reaktoriuje kažkas ten lydosi, bet viskas tvarkoje – gali būti iškreiptas panašiai, kaip kai kurie mūsų veikėjų cypčiojimai po kažkurio smulkaus incidento Ignalinoje prieš kokį dešimtmetį, kai pasigirdo balsai, jog reikia pradėti gyventojų evakuaciją iš Vilniaus. Reikia turėti tai omeny.

Pradėkim gal nuo to, kokio stiprumo buvo tas žemės drebėjimas Japonijoje. Spaudoje įvardinamas 8,9 balų žemės drebėjimas pagal Richterio skalę yra pats galingiausias, koks išvis gali būti. Šnekos apie tai, kad buvo 9 balų žemės drebėjimas (teko girdėti net kalbų, kad „mokslininkai patikslino, kad tai 9 balai, oj, netgi galimai 10 balų, blabla“) – susiję su tuo, kad yra visa krūva skirtingų skalių, kurių kiekviena rodo vis kitaip ir vis kitokius dalykus. Richterio skalėje numatyti 9 ir daugiau balų yra iš esmės teoriniai, paprasčiausiai Žemės pluta negali sukaupti energijos tiek, kad kiltų 9 ar daugiau balų žemės drebėjimas – visi tektoniniai pasislinkimai ir lūžimai vyksta, dar nepasiekus tokio energijos lygio, kad pavyktų gauti 9 balus. Kitaip tariant, tie 8,9 balų – tai viršutinė riba, o didesni drebėjimai įmanomi nebent dėl kokių nors kitų procesų, pavyzdžiui, nukritus ant Žemės kokiam nors asteroidui. Kita vertus, pagal kokią nors seismologų naudojamą momento magnitudės skalę tas drebėjimas buvo 9,0 balų. O pagal kokią nors EMS skalę, pradiniais vertinimais – gal tik kokių 7-8 (išties pagal šitą skalę leidžiama rašyti tik romėniškai, t.y., VII-VIII) balų.

Žemės drebėjimai Lietuvoje ir Pabaltijyje

Pabaltijyje buvusių stipriausių žemės drebėjimų magnitudė atitiktų kokius 5-6 balus pagal Richterio skalę – tai 1908 metais fiksuoti žemės drebėjimai Gudoguose ir Daugpilyje – jie įvyko greitai po katastrofiškas pasekmes turėjusio 7,1-7,5 balų žemės drebėjimo Mesinoje. Beje, pastarasis yra tapęs iki šiol žinomu katastrofos simboliu: dėl prastai pastatytų namų, šis žemės drebėjimas tapo vienu iš daugiausiai aukų turėjusių kataklizmų, kokius tik žino žmonija. Mesinoje žuvo maždaug 100-200 tūkstančių žmonių, tikslus skaičius taip ir liko neišsiaiškintas – tais laikais italai nelabai vykdė gyventojų apskaitos, o daugelis lavonų taip ir liko palaidotais po griuvėsiais.

Matomai, tasai Sicilijoje įvykęs žemės drebėjimas sujudino kažkokias karstines tuštumas Latvijoje, o tai jau sukėlė antrinį žemės drebėjimą mažame plote. Tie 1909 Gudogų ir Daugpilio žemės drebėjimai – ko gero stipriausi, apie kurius Pabaltijyje žinoma, pagal lokalius intensyvumo mastus jie atitiktų maždaug 7 balus pagal sovietinę (ir iki šiol pas mus naudojamą) MSK-64 skalę (labai panaši yra amerikonų naudojama Mercalli skalė).

Ne taip seniai buvęs, daugeliui atsimenamas, kaip esą gan baisus žemės drebėjimas Karaliaučiuje tebuvo 5,3 balo pagal Richterio skalę. Tai būtų kokie 6 balai pagal MSK-64. Vilniuje tą žemės drebėjimą pajutome gal kokių 2-3 balų pagal Richterį virpesius, Klaipėdoje buvo juntamai silpniau, nei Karaliaučiuje – siekė apie 4 balus pagal Richterį. Pačiame Karaliaučiuje buvo kažkiek sugriovimų, berods 1 avarinės būklės sovietmečiu statytas pastatas nugriuvo, dar virš 1000 kitų buvo kažkiek pažeisti.

Kiek teko nugirst iš kažko kadaise – žemės drebėjimas Karaliaučiuje 2004 sukėlė ne tik mūsų, bet ir visos Europos seismologams šoką: pasirodo, toks seisminis įvykis visame Pabaltijyje būna ne dažniau, kaip kartą per 100-200 metų, o tiksliau – pirmą kartą per prietaisais stebimą istoriją, nes tai, pasirodo, buvęs tikras žemės drebėjimas, o ne koks nors vietinis, su karstiniais reiškiniais susijęs žemės suvirpėjimas.

Pasirodo, tas Karaliaučiaus žemės drebėjimas netgi tapo kažkokiu išimtiniu patvirtinimu kažkokiai visai naujai teorijai apie tai, kad gali vykti kažkokie ten lokaliniai vertikaliniai seisminės bangos perdavimai iš giluminių sluoksnių, nesusiję su tektoniniais lūžiais, ar tai kažkas tokio, ką užfiksuot mums čia pavyko tiktai dėl to, kad jokių seisminių įvykių čia nebūna ir taip toliau. Trumpai tariant, kažkoks fenomenalus fenomenas, nieko nesuprantu, neklauskit, neatsimenu.

Bene didžiausias Lietuvoje fiksuotas žemės drebėjimas buvo 1909 metais, tada kažkur šalia Vilniaus atsivėrė kokio kilometro ilgio plyšys – matyt ėmė slinkti žemė nuo kažkurių šlaitų, tačiau namai atrodo, lyg ir negriuvo. Tas žemės drebėjimas buvo spėjamai kokių 3-4 balų pagal Richterio skalę. Dauguma kitų žemės drebėjimų, kuriuos pajuntame Lietuvoje – rezonansiniai, kylantys, kaip atspindžiai kokiems nors žemės drebėjimams Karpatuose. Retkarčiais pastebimi vietinius epicentrus turintys žemės drebėjimai paprastai susiję su karstiniais procesais (t.y., visokiomis požeminėmis gruntinių vandenų išplautomis kreidos duobėmis, kurios kartais įgriūna), o tokie judesiai būna labai jau silpni, paprastai – iki 2 balų pagal Richterį. Tiesą sakant, net ir karstinių zonų normalių Lietuvoje nėra.

Kokia didelio žemės drebėjimo tikimybė Lietuvoje?

Atsakymas išties yra elementariai paprastas: tikimybė, kad Lietuvoje kils žemės drebėjimas, siekiantis 7 ar daugiau balų, t.y., galintis sukelti daugybines žemės drebėjimams neatsparių pastatų griūtis – tokia pati, kaip tikimybė, kad čia ims ir iškils pilnavertis ugnikalnis. Vieni daugmaž koreliuoja su kitais – kur žemės drebėjimai, ten ir ugnikalniai. Ir atvirkščiai – kur ugnikalniai, ten ir žemės drebėjimai. Šis ryšys – ne koks statistinis, o priežastinis: ir žemės drebėjimus, ir ugnikalnių išsiveržimus sukelia tie patys tektoniniai procesai. Artimiausias Lietuvai ugnikalnis – beveik už 1500 kilometrų, prie Liuksemburgo, tiesa, jis jau porą tūkstančių metų, kaip užgesęs. Artimiausia vulkaniškai aktyvi zona – kažkur Italijoje, beveik už 2000 kilometrų. Ten ugnikalnių išsiveržimų kartais pasitaiko.

Taigi, kai koks nors politikas ar šiaip pezalas ima šnekėti, kad Lietuvoje gali kilti stipresnis, nei 7 balų pagal Richterį žemės drebėjimas, galit jį vadinti durnium, besmegeniu, nusišnekėtoju ir tyčiotis, nesismulkindami. Beje, Ignalinos atominė elektrinė buvo projektuojama taip, kad atlaikytų 7 balų žemės drebėjimą, o tai, kaip žinia, maždaug 100 kartų daugiau, nei toje vietovėje išvis kada nors būta. Ir tai net nekalbant apie perteklinį konstrukcijų tvirtumą, kuris pastatams leidžia atlaikyti dar kelis kartus daugiau, nei jie būna suprojektuoti. Kadaise kažkur teko skaityt, kad realybėje Ignalinos AE galėtų atlaikyti maždaug iki 8 balų, bet kita vertus, nežinau, negaliu tvirtinti, nesu specialistas.

Šiaip jau Pabaltijys laikomas vienu iš seismiškai pasyviausių pasaulio regionų, net pačių menkiausių žemės drebėjimų čia veik nebūna, o Lietuva laikoma bene mažiausiai seismiška šalimi iš visų Europos ir Pabaltijo valstybių, t.y., absoliučiai seismologams neįdomia skyle. Bene dažniausiai užregistruojami vietiniai seisminiai įvykiai – tai kokie nors kartą per mėnesį kažkur nukenksminami II Pasaulinio karo sprogmenys, nuvirtęs statybinis kranas, žemėn kalami statybiniai poliai ar dar kas nors panašaus.

Apie žemės drebėjimo stiprumo skales – Richterio ir kitas

Žemės drebėjimai matuojami dviem visiškai skirtingais būdais – vienos skalės yra paremtos moksliniais žemės judesių energijos matavimais, o kitos – išimtinai sugriovimų ir aukų mastais, kitaip tariant, žemės drebėjimo pasekmių intensyvumu. Vienos rūšies skalės nėra tiesiogiai pervedamos į kitos rūšies skales, nes sugriovimų mastai labai smarkiai priklauso nuo daugybės faktorių – pvz., mediniai namai griūna daug sunkiau, nei mūriniai, o mūriniai – irgi būna įvairaus atsparumo, negana to, sugriovimų ir aukų skaičius labai smarkiai priklauso nuo to, koks dirvožemis, koks vietovės kalvotumas ir pan.. Esant nepalankioms sąlygoms, netgi saikingas žemės drebėjimas gali sukelti baisias pasekmes, pvz., žemės nuošliaužas ar kokių nors užtvankų griuvimus. Kita vertus, jei pasiruošta gerai, o gamtinės sąlygos – irgi tinkamos, net ir milžiniškas žemės drebėjimas gali apsieiti beveik be aukų.

Žiniasklaidoje dažniausiai naudojama Richterio skalė, nes ji yra gan universali – žymi santykį tarp žemės drebėjimo realios galios ir amplitudės. Šią skalę sukūrė amerikietis Čarlzas Richteris (Charles Richter) dar prieš II Pasaulinį karą, bandydamas įvertinti žemės drebėjimo metu kylančių sugriovimų priklausomybę nuo žemės judesių energijos. Richterio skalė yra logaritminė su 10 pagrindu, t.y., vienas balas reiškia 10 kartų stipresnį žemės drebėjimą. Kitaip tariant, 7 balų žemės drebėjimas pagal Richterį yra 10 kartų galingesnis, nei 6 balų žemės drebėjimas. Ir 100 kartų galingesnis, nei tas pats maždaug 5 balų drebėjimas, prieš 6 metus buvęs Karaliaučiuje. Žemės drebėjimas Japonijoje, kartu su pora kitų susijusių drebėjimų bei 10 metrų aukščio cunamiu sukėlęs Fukušimos atominę katastrofą, buvo 8,9 balo pagal Richterį, t.y., gerą pusšimtį kartų galingesnis, nei legendinis 1909 metų drebėjimas Mesinoje ir bent keliasdešimt tūkstančių kartų galingesnis už tą, kuris 2004 buvo Karaliaučiuje.

Richterio skalė sukurta, bandant patobulinti, prie fizinės realybės pririšti sugrioviminę (pasekmių intensyvumą žyminčią) 10 balų Giuseppe Mercalli skalę, dar XXa. pradžioje sukurtą Italijoje. Vėliau pastaroji skalė buvo visaip tobulinta, jos pagrindu sukurta 12 balų Mercalli-Concani-Sieberg skalė, paprastai vadinama MCS. Šios skalės pavadinimas kilo iš pirmų žemės drebėjimus ir vulkanų išsiveržimus klasifikavusių mokslininkų pavardžių raidžių – italo Giuseppe Mercalli, kito italo Adolfo Cancani – (šis skalę išplėtė iki 12 balų), o jau galutinį, perkurtą variantą sukūrė vokietis August Heinrich Sieberg. Galima dar pridurti, kad ir Mercalli skalė buvo ne pirmoji – ji sukurta, remiantis Rossi–Forel skale.

Kiek vėliau Sovietų Sąjungos pastangomis buvo sukurta MSK-64 12 balų skalė, labai artima tai pačiai MCS (MSK – tai Medvedev-Sponheuer-Karnik, iš ruso Sergej Medvedev, vokiečio Wilhelm Sponheuer ir čeko Vit Karnik). Galų gale, Europos Sąjungos pastangomis rusiškos MSK skalės pagrindu sudaryta europinė EMS-98 skalė. Lietuvos seismologai dažniau mini tą pačią MSK-64, galimai tai susiję su tuo, kad sovietiniai SNiP standartai, pagal kuriuos pas mus pastatyta dauguma pastatų, buvo kuriami atsižvelgiant būtent į MSK skalę, t.y., šioji, matomai, vis dar aktualesnė.

EMS-98 Rich. Pasireiškimai
I. Nejuntamas 0,4 Nejuntamas iš principo, kad ir žinotumėte ir bandytumėte pastebėti
II. Vargiai juntamas 1,5 Žemės drebėjimą kartais įmanoma nežymiai pajusti, gulint ant spyruokliuojančios lovos, dažniau viršutiniuose aukštesnių pastatų aukštuose. Kitais atvejais nejuntamas visiškai.
III. Silpnas 2,5 Drebėjimas silpnas, dalis žmonių jį gali pajusti, būdami pastatų viduje, tačiau lauke jis visiškai nepastebimas. Ant spyruokliuojančių lovų gulintys žmonės jaučia lingavimą ar lengvą virpėjimą.
IV. Plačiai pastebimas 3,5 Pastatų viduje daugelis žmonių pajunta žemės drebėjimą, tačiau lauke jį pastebi tik vienas-kitas. Jautresni miegantys lovose žmonės gali atsibusti. Vibracijų ar lingavimų lygis nėra gąsdinantis, tačiau durys, langai, indai ima dzingsėti, kabantys daiktai – nesmarkiai siūbuoti.
V. Stiprus 4,4 Pastatų viduje žemės drebėjimą pastebi beveik visi, daugelis miegančių žmonių atsibunda nuo stipraus siūbavimo, kai kada toks žemės drebėjimas jau sukelia nevalingą išgastį, išvaro žmones į lauką. Pastatai dreba. Kabantys daiktai siūbuoja juntamai. Indai ir buteliai spintose ima ne šiaip dzingsėti, o aiškiai barškėti ar netgi dardėti, judėdami. Vibracijos pastatų viduje jaučiamos labai aiškiai, sunkesni, nestabilūs daiktai gali pargriūti. Durys ir langai ima darinėtis.
VI. Keliantis nedidelius pažeidimus 5,2 Pastatų viduje žemės drebėjimą pastebi beveik visi, daugelis pastebi ir būdami lauke. Daugelį žmonių, esančių pastatuose, apima panika, žmonės bėga į lauką. Smulkesni daiktai krenta nuo lentynų ir stalų. Įprasti pastatai nežymiai pažeidžiami: ima skilinėti tinkas, atitrūksta nedideli ar seniau suskilę tinko gabalai.
VII. Keliantis pažeidimus 6,0 Daugumą žmonių apima panika, visi bėga lauk iš pastatų. Baldai ima linguoti ir slinkti, daiktai krenta nuo lentynų. Daugelis pastatų pažeidžiami: atsiranda nedideli sienų įtrūkiai, gabalais nubyra tinkas, įlūžta ar dalinai sugriūna kaminai.
VIII. Keliantis didelius pažeidimus 6,7 Baldai gali apvirsti. Daugelis įprastų pastatų gerokai pažeidžiami: griūna kaminai, sienose atsiranda dideli įtrūkimai, vienas-kitas pastatas gali nugriūti.
IX. Griaunantis 7,4 Daug įprastų pastatų dalinai apgriūna, kai kurie – išgriūna visiškai. Siūbuoja ir krenta kolonos ir paminklai.
X. Smarkiai griaunantis 8,0 Daug įprastų pastatų pilnai sugriūna.
XI. Naikinantis 8,5 Dauguma įprastų pastatų pilnai sugriūna. Tokio lygio žemės drebėjimas laikomas katastrofišku.
XII. Visiškai naikinantis 8,9 Praktiškai visi statiniai ir komunikacinės sistemos, esančios ir virš žemės, ir po žeme, yra smarkiai pažeidžiamos arba sunaikinamos, atsiranda landšafto pokyčiai. Toks žemės drebėjimas jau vadinamas kataklizminiu, keliančiu nesuvokiamo masto pasekmes.

Maždaug tokia priklausomybė tarp sugriovimų ir drebėjimo magnitudės yra normaliose šalyse. Japonija to neatitinka absoliučiai

Patys mokslininkai (seismologai) naudoja visai kitas skales matavimams – lokalinės magnitudės skalę (iš esmės, ta pati Richterio skalė), kūno bangos magnitudės skalę, paviršiaus bangos magnitudės skalę, trukmės magnitudės skalę ir modernesnę momento magnitudės skalę. Bet visos šios yra nėra rišamos su sugriovimais, tad pagal jas ką nors pasakyti gali tik mokslininkai. Man čia pievos ir grybai.

Žemės drebėjimo mastai Japonijoje ir truputis pabirų minčių

Skirtumai tarp magnitudinių ir sugrioviminių (intensyvumo) skalių milžiniški, tačiau būtent jie leidžia suprasti tai, kas išties įvyko Japonijoje. Padarius prielaidą, kad šviežias 8,9 balo pagal Richterį žemės drebėjimas Japonijoje nusinešė 50 kartų mažiau gyvybių, nei 50 kartų silpnesnis žemės drebėjimas Mesinoje 1909, galim pamatyti, kad aukų skaičiaus skirtumas, priklausomai nuo šalies seisminio pasiruošimo, gali sudaryti ištisus 2500 kartų. Galim spėti, kad jei japonai būtų žemės drebėjimams pasiruošę taip pat, kaip XXa. pradžios italai, žuvusiųjų būtų buvę mažiausiai keli milijonai. Turint omeny didelį gyventojų skaičių ir tankį – gal net ir dešimtys milijonų, t.y., pagal MSK skalę būtų ne mažiau X, o gal ir pati ta viršutinė riba – XII balų.

Negana to, tai buvo ne šiaip pavienė banga, o toks atvejis, kai žemės drebėjimas virto trimis: priešbangė Kovo 9 ir pobangė, praėjus kelioms valandoms po didžiojo Kovo 11 drebėjimo, t.y., dešimtis kartų silpnesnės išankstinės ir liekamosios drebėjimo bangos, buvo daugiau, nei 7 balų pagal Richterį stiprumo. T.y., tokios, kaip ta pati mano palyginimuose vis minima Mesinos katastrofa. Kitaip tariant, tasai baisusis žemės drebėjimas siaubė pastatus, kurie jau spėjo patirti didžiulį žemės drebėjimą. Ir po to didžiojo žemės drebėjimo kilo dar vienas, irgi toks, kad mums atrodytų, kaip košmaras.

Nežmoniškai daug aukų nusinešęs 2010 metų Haičio žemės drebėjimas buvo ~7 balų pagal Richterį stiprumo. Tiesa, po jo užfiksuota dar keliasdešimt sekusių mažesnių drebėjimų, keliolika iš jų buvo maždaug 5-6 balų, tad matomai tiesiog pribaigė griūti pradėjusius pastatus. Taip ar anaip, tai kokį šimtą kartų silpnesnis žemės drebėjimas, nei tas, kuris įvyko Japonijoje.

Būtent tą nežmonišką žemės drebėjimo galią reikia įsisamoninti pirmiausiai: aukų ir sugriovimų skaičius Japonijoje yra tiesiog neadekvačiai, neįtikėtinai mažas, nors tai, jei neklystu, yra pats galingiausias iš Japonijoje buvusių žemės drebėjimų, kokius tik žino šios šalies istorija. Kai kas nors sako, kad Lietuvoje neliktų nei vieno pastato – tai ne perdėjimas. Lietuvoje esančios statybinės normos, jei mano kiaura atmintis nemeluoja, numato patikimą pastatų atsparumą maždaug iki 4-5 balų pagal Richterį. Net ir nebūdami dideliais optimistais, galėtume tikėtis, kad dauguma statinių atlaikys 6 balus (prisiminkim, kad rimtesnių sugriovimų Kaliningrade nuo 5,3 balo drebėjimo beveik nebuvo). Tačiau žemės drebėjimas Japonijoje – maždaug 1000 kartų galingesnis.

Jei toksai 8,9 balo žemės drebėjimas kada nors kiltų Lietuvoje, išties neliktų nei vieno mūrinio pastato, griūtų netgi tvirti nauji medinių rąstų namai, o smarkiau kalvotose vietovėse (kaip aplink Vilnių ir dalyje Vilniaus) kardinaliai keistųsi net reljefas, pvz., Gedimino ir Trijų kryžių kalnai susmuktų žemyn ir Vilnelė grįžtų į senąją, dabar užpiltą vagą. Kas dėtųsi kur nors kalvotame Antakalnyje – sunku net įsivaizduoti. Galim tik spėti, kad daugelis namų ne tik nugriūtų, bet ir būtų palaidoti po daugiametrinio storio žemių nuošliaužomis. Beje, pas mus paplitę visokie birūs smėlynai su visokiomis giliai išgraužtomis upių vagomis per stiprius žemės drebėjimus keistųsi itin smarkiai ir greitai – toks gruntas, drebant žemei, linkęs tapti takiu, lyg košė. Taigi, galiu spėti, kad Lietuvoje tai būtų cieli XII balų pagal MSK skalę. Kita vertus, tos pačios gilios upių vagos bei neįtikėtino statumo kalvos (neretai – su kelių dešimčių metrų aukščio išgraužtais šlaitais) rodo, kad jokių bent kiek stipresnių už 4-5 balus žemės drebėjimų Lietuvoje nebūta mažiausiai nuo ledynmečio pabaigos – t.y., nuo tada, kai ir formavosi Lietuvos reljefas.

Bet grįžkim prie Japonijos. Tai, kad 8,9 balo pagal Richterį žemės drebėjimas daugumai japonų tevirto išgasčiu – štai kas turėtų stebinti. Tai, kad negriuvo, o tik grakščiai siūbavo japoniški dangoraižiai – tai yra stebuklas, kuris demonstruoja, kad žmogiška technologija, ypač – vėlesnio periodo – leidžia nugalėti tai, kas anksčiau atrodė nenugalima. Japonijoje statybos ir projektavimo metodologijos, koriose atsižvelgiama į žemės drebėjimus, imtos kurti apie 1960-1970 – ko gero, susirūpinus ~7,6 balo Niigata drebėjimo 1964 bei ~8,2 balo Misawa drebėjimo 1968 pasekmėmis. Po 1978 įvykusio Miyagi žemės drebėjimo, turėjusio ~7,7 balo galią, priešseisminę konstrukciją turintys pastatai tapo nekvescionuojama vertybe – kokios nors abejonės tokių pastatų būtinumu dingo galutinai: nauji pastatai stovėjo puikiai, o seni – byrėjo. Beje, tasai Miyagi žemės drebėjimas irgi vyko Sendai regione – kaip ir dabartinis. Ir nieko nepridarė tuo metu jau veikusiai Fukušimos elektrinei.

Kalbant vaizdžiai, vidutinė pasaulio valstybė po tokio žemės drebėjimo būtų pavirtusi ištisinėmis dykromis, kur išgyvenę pavydėtų mirusiems, kur lavonų niekas net neieškotų, kur jau siaustų visokios dizenterijos ir šiltinės, o žmonės žudytų vieni kitus ne dėl pinigų, o dėl maisto, vandens ir beprotybės. Kažkas panašaus prieš šimtmetį vyko Mesinoje, po dešimtis kartų silpnesnio žemės drebėjimo. Tačiau Japonijoje vis dar tvarka.

Apie cunamį, kas tai per banga ir ką ji gali

Nors cunamis įsivaizduojamas kaip velniškai aukšta ir stipri banga, realybėje yra gerokai kitaip – nei jis išskirtinai aukštas, nei jis bangą primenantis. Japoniją užgriuvęs cunamis buvo maždaug 10 metrų aukščio – netgi paprasto audros bangos vandenyne būna pusantro karto didesnės. Jau nekalbant apie tą garsiąją superbangą, kurią 1958 JAV mokslininkai užfiksavo Lituya įlankoje, Aliaskoje. Pastaroji buvo daugiau, nei pusės kilometro (~520m) aukščio. Ji kilo, kai po ~8 balų žemės drebėjimo į vandenį nuo kalnų įlėkė milžiniška akmenų nuošliauža. Kad galėtumėt geriau įsivaizduoti – 520 metrų yra pusantro karto daugiau, nei Vilniaus Televizijos bokštas. Įsivaizdavote?

Cunamis tuo tarpu tėra 10 metrų aukščio banga. Maždaug kaip 3 aukštų namas. Tačiau jo energija – tai ne puskilometrinio aukščio pūkštelėjimas (tas įvykis Aliaskoje, lyginant su gero cunamio energija – tik smulkmė). Cunamis – tai didelis didelis vandens srautas, primenantis milžiniška ir nepaprastai staigiai kylantį, iš jūros atlekiantį potvynį. Čia galėtume įsivaizduoti, kad Vilniaus viduryje ima ir per kelias minutes atsiveria ištisinis Nemunas. Su savo kokių 10 metrų gylio vandens srautu. Tik tiek, kad atsivėrusio Nemuno plotis – šimtai kilometrų. Ir visas tas iš kažkur išlindusio Nemuno srautas teka kokias 15 minučių ar net pusvalandį. Kaip manot, kas atsitiks? Akivaizdu, kad mašinos vartysis, žmonės skęs, namai grius ir t.t..

Tai va, tas palyginimas su Nemunu nėra teisingas. Dėl vienos priežasties – Nemuno tėkmės greitis tesiekia kokius 2-4 kilometrus per valandą. Cunamio srauto greitis pakrantėje siekia apie 80 kilometrų per valandą. Pabandykite dabar tą 80 km/h greičiu atsivėrusį 10 metrų storio srautą įsivaizduoti. Man kažkaip nepavyksta. Vaizdiniai, kurie lenda į galvą, primena kažkokius milžiniškų sugriuvusių užtvankų srautus, kurie griauna viską, kas tik pasimaišo. Kalbant skaičiais – Nemuno metinis debitas tėra kokie 20 kubinių kilometrų. 10 metrų aukščio cunamis su 10 kilometrų pusbangiu (t.y., nešama vandens mase) į 200 km pločio pakrantės ruožą per kelioliką minučių atiduoda tiek vandens, kiek Nemunu prateka per metus. Tai dar pridėkim, kad tie cunamiai ateina ne kaip pavienė banga, o kaip ištisa bangų seka, pakrantes užliedami vienas po kito.

Žinoma japonai bando apsisaugoti ir nuo cunamio. Tačiau nuo šito dalyko apsisaugoti taip, kaip nuo žemės drebėjimo – neįmanoma. Aišku, daugelyje vietų pajūryje yra statomos kelių metrų aukščio sienos, kurios tiesiog minutei ar kelioms pristabdo cunamio bangą – žmonės gauna šansą nubėgti ant kalvų, kur lieka saugūs, o vandens srauto greitis gerokai sumažinamas. Yra naudojamos ir įspėjimo sistemos, kurios leidžia sužinoti apie cunamį anksčiau, nei jis pasieks krantą. Tačiau visa tai – tik dalinės priemonės. Būtent cunamis išgriovė ir užliejo tuos dyzelinius generatorius ir vandens siurblius, turėjusius aušinti ir Fukušimos reaktorius, ir atidirbto branduolinio kuro kasetes.

Kita vertus, ar Japonija galėjo apsisaugoti geriau? 2004 metų Indijos vandenyno cunamis, su kurio pasekmėmis nesusidorota iki šiol, nusinešė 230 tūkstančių gyvybių, iš jų vien Malaizijoje – apie 170 tūkstančių. To cunamio banga buvo daugiau, nei 30 metrų aukščio, grubiai imant tai reikštų kokius 10 kartų didesnę griaunamąją galią, nei cunamis Japonijoje. Tačiau žmonių per cunamį Japonija prarado ne dešimt, o mažiausiai kelis šimtus kartų mažiau. Priežastys – elementarios: Japonijos gyventojai buvo įspėti evakuotis – tą ir padarė, tuo tarpu Indijos vandenyno pakrančių gyventojai nebuvo informuoti, nors seismologai apie cunamio pavojų žinojo puikiai: jį sukėlęs žemės drebėjimas įvyko keliom valandom anksčiau, nei pakrantes pasiekė naikinanti banga. Kaip matome, gan panašių įvykių atveju gerai organizuota valdžia lėmė mažus nuostolius, o prastai organizuota (tie #$%&@!$ iš Malaizijos valdžios tiesiog nenorėjo gąsdinti žmonių) – sukėlė tokią tragediją, kad su ja sunku ką nors ir palyginti.

Apie tuos branduolinius reaktorius bei atomines elektrines Japonijoje, Lietuvoje ir kitur

Fukušimos Mark-1 tipo atominiai reaktoriai pradėti statyti dar 1967, pirmas ėmė veikti 1970. Visi šeši Fukušimos-I reaktoriai buvo imti eksploatuoti iki 1973. Įdomumas čia ne tik tas, kad šitokį žemės drebėjimą iš esmės atlaikė reaktoriai, pradirbę 40 metų, bet ir tame, kaip vyko visa katastrofa:  reaktoriai tvarkingai sustojo po žemės drebėjimo, tačiau problemas sukėlė cunamis, kuris užliejo ir pažeidė pastatus, kuriuose buvo reaktoriams vandenį tiekiantys aušinimo siurbliai. T.y., priežastimi katastrofai tapo ne pats žemės drebėjimas, o cunamio banga. Sutrikus aušinimui, reaktoriai ėmė kaisti (net ir išjungtas reaktorius turi būti aušinamas, kaip ir panaudoto kuro kasetės: liekamasis radioaktyvumas prigamina labai didelius kiekius šilumos). Jei įvyksta perkaitimas reaktoriuje ar panaudoto kuro kasetėse, prasideda vandens reakcija su reaktoriuje naudojamais cirkonio lydiniais – 2H2O+Zr=2h2+ZrO2. Štai ta reakcija ir bumbtelėjo.

Įdomumai čia yra du: viena vertus, apie panašų scenarijų buvo žinoma jau seniai. Dar 1976 metais General Electric patyrė šoką, kai trys jų reaktorių kūrėjai su skandalais išėjo ir viešai pareiškė, kad Mark-1 tipo reaktoriai yra nesaugūs, jei kils aušinimo sistemų sutrikimai. Tie trys Mark-1 kūrime dalyvavę inžinieriai, turėję patikrinti projektą – Gregory C Minor, Richard B. Hubbard ir Dale G. Bridenbaugh, dabar žinomi, kaip „GE Three“ (lietuviškai – „GE Trejetas“), tapo bene pirmais rimtais atominės energetikos priešininkais, turinčiais ne tik idėjas, bet ir kvalifikaciją, leidžiančią tas idėjas pagrįsti. Būtent po tų skandalingų 1976 įvykių GE požiūris pasikeitė ir vėlesni reaktoriai jau buvo kuriami, atsižvelgiant į galimas aušinimo bėdas. Deja, tai įvyko jau po to, kai buvo paleisti tie probleminiai reaktoriai.

Galim prisiminti ir kitus skandalus, susijusius jau konkrečiai su Fukušimos elektrinę valdančia Tokyo Electric Power Company (TEPCO): dar 2002 metais net 17 šiai įmonei priklausančių branduolinių reaktorių buvo sustabdyti, kai paaiškėjo, kad valdžiai pateikiami suklastoti duomenys apie reaktorių būklę. Pakartotinis skandalas kilo 2007, kai paaiškėjo, kad net po 2002 skandalo ir toliau buvo slepiami duomenys apie branduolinėse jėgainėse pasitaikančius incidentus.

Ar tie reaktorių blokai buvo išties neapskaičiuoti tokiai katastrofai, ar būta kokių kitų problemų – vertinti sunku. Žinau tik vieną bent kiek panašų atvejį – 1988, po 7,2 balo pagal Richterį žemės drebėjimo Armėnijoje (tas garsusis Spitako žemės drebėjimas, įvertintas X balų pagal MSK-64 skalę ir nusinešęs apie 25000 gyvybių) buvo sustabdyta Armėnijos atominė elektrinė Metsamore. Jokių avarijų tenai nebuvo patirta, elektrinė buvo sustabdyta tiesiog spaudžiant visuomenei. Beje, 1988 buvo sustabdyta ir Ignalinos 3-iojo bloko statyba – žalieji tais laikais buvo labai aktyvūs, rengė masinius mitingus. 1993 ta pati Metsamoro elektrinė buvo paleista vėl – tiesiog subyrėjus SSRS, konfliktuojant su Azerbaidžanu ir patiriant spaudimą iš Turkijos, armėnams pritrūko elektros. Ta pati Metsamoro elektrinė veikia ir dabar.

Teisybės dėlei reiktų paminėti, kad Ignalinos AE buvo statoma su RBMK tipo reaktoriais – pirmieji šio tipo įrenginiai sukurti dar 1954. Pirmasis Visagino reaktorius buvo paleistas 1983, uždarytas 2004, po 21 metų darbo. Antrasis reaktorius buvo paleistas 1987, uždarytas 2009, po 22 metų darbo. Kitaip tariant, sunaudojus tik dalį iš numatyto resurso – RBMK konstrukciškai apskaičiuoti 35 metams veikimo. Armėnijos AE Metsamore turi VVER reaktorių, kuris yra žymiai modernesnis, konstrukciškai panašesnis į tą patį Fukušimos reaktorių Japonijoje. Pirmi VVER reaktoriai išbandyti apie 1970.

Šiaip jau mūsų Ignalinoje turėta RBMK konstrukcija laikoma labai nesaugia (būtent dėl to kilo Černobylio katastrofa), nes šie reaktoriai buvo kuriami, kaip plutonį gaminantys, dauginantys neutronus: teoriškai (o pas kariškius – ir praktiškai) su jais galima pagaminti branduolinio kuro daugiau, nei sunaudojama, kitaip tariant, lieka reali galimybė, kad reaktoriuje prasidės nevaldoma ir spartėjanti branduolinė reakcija, kuri vyks tol, kol neišdegs didžioji dalis branduolinio kuro. Tačiau yra ir vienas teorinis privalumas – RBMK reaktoriai naudoja nesodrintą uraną, kuris yra kraštutinai pigus, o kuro tiekėjais gali tapti net ir nebranduolinės šalys. T.y., žvelgiant politiškai, su tokiais reaktoriais Lietuva netampa priklausoma nuo Rusijos ar dar ko nors. Tai teoriškai.

Ir galų gale, jei dar jūsų neužkniso tos žemės drebėjimų ir atominių katastrofų problemos

Žinokit, mane jau patį užkniso rašyt. Todėl jau nerašysiu apie radiacijas ir dar ką nors, nors tai dar viena tema, reikalinga, norint gauti bendrą vaizdą. Tiesiog mane patį jau užveikė. Todėl parašysiu trumpas išvadas. Tiems, kas tingėjo skaityti.

Japonijos patiriamos atominės problemos, palyginus su tuo, ką galėjo padaryti žemės drebėjimas – tai tiesiog smulkmenos, net jei tarsim, kad jų mastai yra smarkiai nuvertinti. Grubiai tariant, tai tokios smulkmenos, kad jei tektų pasirinkti, ar Vilniuje patirti 10 kartų silpnesnį žemės drebėjimą, nei tas, kur buvo Japonijoje, ar 10 kartų didesnę atominę katastrofą, nei Černobylis – nedvejodamas rinkčiausi pastarąjį variantą. Jis atneštų šimtus, o gal ir tūkstančius kartų mažiau aukų.

Kita vertus, ar įmanoma kažkas panašaus pas mus? Kaip matėm iš to, ką reiškia Richterio skalė, jei 7 balų žemės drebėjimai kartotųsi bent kartą per kelis šimtmečius, turėtume gerokai kitokį landšaftą: nežmoniškai stačios kalvos, kokių yra Vilniaus apylinkėse ar beveik vertikalūs vandens išgraužti šlaitai, kokių yra palei daugelį upių – neegzistuotų. Visur būtų lėkštos lygumos. Tad seisminiu požiūriu esame bene nuobodžiausias pasaulio kraštas.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook53Share on Google+0Share on LinkedIn2Tweet about this on Twitter

31 thoughts on “Žemės drebėjimas ir atominė katastrofa Japonijoje, truputis faktų ir pabirų

    1. Rokiškis Post author

      Ponuli, suprantu, kad tamsta čia iš manęs šaipotės, ale jei rimtai, tai man rimtai truputį pavažiavo stogas, berašant, ėmiau netgi apie branduolinius sprogimus kleidėt, nes ėmė prasiveržinėt pasąmoninga kažkokia natūra, tai dabar rankioju tuos bugus iš teksto po truputį…

      Reply
      1. Gintaras Rumšas

        Nesišaipau, esmi rimtas kaip Qbilius kokis be šypsenos veide. Šiaip straipsnis geras, faktografinė medžiaga į tris tačkas netilps, tiesiog apimtis jau žurnalinio straipsnio.
        O šiaip -- peši afftar ješčo 🙂

        Reply
    1. Rokiškis Post author

      Na, čia aišku spėlionės, bet šiaip jau tie vulkaniniai ir tektoniniai dalykai gan susiję, tad bus matyt. Ir šiaip, drebėjimai ten tęsiasi, tad klausimas, ar nepradės byrėti kokios nors pažeistos konstrukcijos. Žodžiu, nieko gero.

      Reply
  1. skirtumas

    Viskas labai super. Tik laukiu nesulaukiu kokių geologų komentarų apie tai kas ta magnitudė, kaip ji skaičiuojama…

    Reply
  2. mo

    perskaiciau, labai idomu. dabar reikia eit kur kitur, ieskot „antros dalies“ apie radijacijos sklaida.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Jei rankos prieis, kažką gal ir apie tai parašysiu, bet nepažadu. O šiaip, jei ką -- nėra šansų, kad iki Lietuvos atneš.

      Reply
      1. skirtumas

        O jei vis dėlto atneš, tai prisiminkite, kas geriausiai saugo nuo radiacijos (check my blog) ;)) ghghgh

        Reply
  3. banditaz

    Apie RBMK kurą netiksliai pasakyta, 2% sodrinimas nėra „nesodrintas“, tai šiek tiek sodrintas. Netūraliu (nesodrintu) uranu laikomas toks, kuriame U235 iki 0.711%. Šiek tiek sodrintas -- iki 2%, mažai sodrintas uranas -- iki 20%, bet tokio net eksperimentuose nenaudoja.

    Palyginimui, kuro prisodrinimo lygis įvairiuose reaktoriuose:
    * RBMK -- iki 2-2,4%;
    * PWR -- 3,6-4,1%;
    * BWR -- 3-3,2%.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Jo, tamsta teisus, mane prigavot. Jei teisingai supratau, tai tik pirmosios versijos Obninske ir pan. dirbo su natūraliu uranu, vėlesnėse konstrukcijose kuras buvo keičiamas į nežymiai sodrintą, nes tai krūvą kartų reikalingo kuro apimtis sumažina.

      Dėkui.

      Reply
    2. skirtumas

      Papasakokit, mielieji, smulkiau kaip sodrina tą uraną, arba nuorodų plz (esmi tinginys)…

      Reply
  4. donatas

    Rokiški, o iš kur tu ištraukti, kad rbmk gali gaminti daugiau branduolinio kuro negu, kad sunaudoja? Kiek pamenu, tai gali atlikti breaderiai, t.y. Reaktoriai, kuriuose yra daugiau greitųjų neutronu, bet ne letųjų. O grafitas, kuris naudojamas kaip moderatorius, kaip tik efektyviai stabdo neutronus. Gal aš kažką maišau, tai pataisykit ir nuorodą duokit. Beja su neprisodrintu uranu puikiai dirba sunkiojo vandens reaktoriai, kuriuos sėkmingai stato ir naudoja Kanada, etc.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Negaliu aišku tvirtinti vienareikšmiškai, nes tai ne ta sritis, kur būčiau stiprus.

      Šiaip nuo neutronų greičio viskas priklauso tiek, kad branduolio skilimo metu, jei pataikė greitesnis neutronas, tai tikimybė, kad greičiau atiduos daugiau neutronų -- didesnė, o neutronų trūkumas ar perteklius ne tiek su lėtinimu, kiek su sugėrimu susijęs. Vanduo tiesiog sugeria neutronus gan smarkiai.

      Kiek atsimenu iš savo palaidų žinių, gan panašūs reaktoriai Obninske ir buvo naudojami būtent, kaip dauginantys -- plutonio gamybai.

      Tuo tarpu brideriai, kiek atsimenu, turi tiesiog labai aukštą perteklių neutronų -- tai jau vėlesni developmentai, kur su metalais vietoj vandens aušinimo sistemose (kad neutronų nesugertų), pilnavertei plutonio gamybai pramoniniais mastais.

      Reply
      1. Dozess

        Sita vieta siek tiek patikslinsiu, nes tikrai si vieta palaida.
        RBMK, VVER, PWR, BWR ir kiti populiariausi pramoniniai reaktoriai dirba urana skaldydami i lengvesnius elementus.
        skilimo procesu jie visi daugmaz vienodai „daugina“ kura. nes fizika cia ta pati skiriasi isodrinimas ir dar keletas gal niuansu, tokiu kaip kuro „isdeginimas“.

        Pasakymas kad dauginantys kura, yra saliginis nes visi sie rektoriai skaldo sunkius elementus (pradeda nuo urano) i lengvesnius ir kai kuro sudetis pasikeicia taip kad nebegali uztikrinti stabilios reakcijos (isdega) jis keiciamas, bet sis isdeges kuras gali buti naudojamas kituose reaktoriuos del kitokiu fizikiniu savybiu, nes siame atidirbusiame kure dar daug energijos lieka, tik kolkas nera isdirbta nebrangi ir paprasta technologija siam kurui panaudoti. tai butu cia jau pamineti breederiai dirbantys greituju neutronu pagrindu.
        Tradiciniai musu reaktoriai dirba letuju neutronu pagrindu ir nes uranas gali pagauti ir sugerti tik letaji neutrona, tada jis skyla ir pazeria sauja nauju greituju neutronu. Reaktoriuje naudojamos medziagos (vanduo arba grafitas) dali sugeria, dali suletina ir letuosius neutronus vel sugauna nauji urano branduoliai.

        O RBMK blogumas kaip ir senuju VVER reaktoriu tai kad nera viska gaubiancio ir galincio viska sulaikyti gaubto. tai cia oficiali versija, kita galima versija kad RBMK reaktoriai leidzia prisidengiant elektros gamyba gan efektyviai gaminti plutoni, zinoma viska siuo metu atidziai stebi tarptautine bendruomene, bet kaip Irano atveju labai sunku tvirtinti kad valstybe nesiruosia branduolinio ginklo gamybai.
        Dar viena is versiju yra kad lietuva Ignalinos nestate o tiesiog paveldejo. todel statybos islaidu nepatyredel to teoriskai gali gaminti pigesne elektros energija ir istojus i EU nera kaip uzdrausti tiekti sia pigia energija.

        Tai tiek cia keliais zodziais

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Tamsta puikiai čia papildote, dėkui. Aš tada irgi truputį prasiplėsiu.

          Taip, tas dauginimas yra visur, tiesiog skirtingais tempais. Aš turėjau omeny galimybę tiesiog augti reaguoti galinčio kuro masei.

          Dėl kuro perdirbimo -- jei atmintis nemeluoja, VVER atliekos būdavo panaudojamos RBMK reaktoriuose, nes pastarieji ant žymiai liesesnio dirbdavo.

          Dėl neutronų pagavimo -- kiek atsimenu, keletas pikų yra, t.y., su konkrečiais greičiais optimumai, nors pagavimo spindulys lėtesniems vidutiniškai didesnis.

          Su brideriais -- jie laikomi velniškai perspektyviais jau kokį pusšimtį metų -- ne tik dėl efektyvesnio kuro panaudojimo, bet ir dėl to, kad neutronų perteklių galima panaudoti to kuro utilizavimui, skaidant sunkiuosius radioaktyvius branduolius prievartiniu būdu į daug mažesnį pusperiodį turinčius lengvuosius elementus. Bet kiek suprantu, tai vis dar teorija, bet ne praktika.

          Dėl plutonio gamybos RBMK -- dar senais laikais teko skaityti, kad tai nėra sudėtingas reikalas (tiesa, nesudėtingas teoriškai, bet ne praktiškai -- radioaktyvumas verčia jas kažin kiek metų prieš perdirbimą laikyt baseinuose) -- kasetėse esantį kurą tiesiog išdegina dalinai. Pakrovus naują kasetę, kurį laiką kuro dalis joje auga pagaminamo plutonio sąskaita, o paskui, jau kai išdega daug -- ima mažėti. Kokiu trečdaliu panaudotos kuro kasetės ir gali būti naudojamos plutonio gamybai.

          O su RBMK kiek atsimenu, toks fyntas yra, kad avarijos atveju jis gali destabilizuotis, pereidamas į reakciją stiprinantį (virškritinį) procesą. Tas buvo Černobilyje. Su VVER ar tais pačiais Fukušimoje esančiais Mark-1, kiek suprantu, avarijos atveju destabilizacija nesigauna, įmanomas tiktai šiaip perkaitimas su visokiomis pasekmėmis.

          Reply
  5. kolegas.

    Neperkraunant teksto moketi rastyti irgi reikia moketi.
    Sis tekstas -- tik kratinys, faktu, skaiciu ir nuomones, be jokios vientisos sistemos, aiskaus teksto tikslo ir t.t.

    Mano manymu, cia tebuvo nesekmingas bandymas reaguoti i aktualija -- „O, reikia ka nors bloge apie zemes drebejima parasyti ir man, turesiu daugiau skaitytoju.

    Ricardai, nepyk, FAIL.

    🙂

    Reply
    1. Simas J

      Kolega, nuo tokios kritikos vemt verčia. Jei jau norite kritikuoti -- parašykite savo straipsnį pagal visus iškeltus reikalavimus (sistemingą, jei pageidaujate -- su išnašomis į šaltinius) o tada įdėkite nuorodą „kaip reikia rašyti“. Nes tokių „kritikuotojų“ tai pilnas delfis. Straipsnyje niekur nėra nuorodos kad jis pretenduoja į išsamiausią moksliškai pagrįsta apžvalgą, o tikslas parašytas pirmuosiuose sakiniuose -- jei jo nepastebėjote, gal vertėtų ir visą straipsnį perskaityti atidžiau?

      Reply
  6. kolegas.

    Na paskaitykit pats. Didziosios raides mano isryskintos.

    „Pasirodo, tas Karaliaučiaus žemės drebėjimas netgi tapo KAŽKOKIU išimtiniu patvirtinimu KAŽKOKIAI visai naujai teorijai apie tai, kad gali vykti KAŽKOKIE TEN lokaliniai vertikaliniai seisminės bangos perdavimai iš giluminių sluoksnių, nesusiję su tektoniniais lūžiais, ar TAI KAŽKAS tokio, ką užfiksuot mums čia pavyko tiktai dėl to, kad jokių seisminių įvykių čia nebūna ir TAIP TOLIAU.“

    Nekyla sypsena paciam is tokios grafomanijos?:)

    Reply
  7. er

    „prasideda vandens reakcija su reaktoriuje naudojamais cirkonio lydiniais – 2H2O+Zr=2h2+ZrO2. Štai ta reakcija ir bumbtelėjo.“
    Netikslu. Ši egzoterminė reakcija generuoja vandenilį ir šilumą. Gi vandenilis buvo sąmoningai išleistas į antrinį apsauginį gaubtą, mažinant slėgį pirmame, ir ten reagavo su deguonimi. Panašu, kad vieno reaktoriaus atveju įvyko detonacija, kito -- deflagracija.
    Na ir paskutinė pastraipa apie rbmk padrika. kokius ten neutronus kas daugina? t.y. kame skirtumas nuo kitų reaktorių?

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Nu, čia kaip sakant, kokia informacija, tokia ir informacija -- daugina neutronus, daugina ir kurą. Nebūtina gilintis. Nes kitaip prisidės dar krūva diskursų apie tai, kas tie neutronai ir ką jie daro ir kuo vienų reaktorių konstrukcijos skiriasi nuo kitų 🙂

      O dėl to cirkonio reakcijų -- manau, kad tie, kam įdomu, susiprotės, kas ten su tuo išsiskyrusiu vandeniliu gaunasi, o kam neįdomu, tai tiems ir to pakaks.

      Reply
  8. Paulius

    Tamsta išties sugebate absorbuoti nerealius kiekius informacijos. Man patiko, nors ir chaotiška ir be jokių išvadų.

    O japonai tikrai nerealūs. Vakar per BBC žiūrėjau -- sėdi chebra kažkokioj salėj, gauna ryžių saują dienai (čia neperdedant -- tikrai taip yra), o nepatenkintų kaip ir nėra. Bandau įsivaizduoti kas būtų pas mus…

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Grubiai imant, turėjau tik vieną tikslą -- duoti pakankamai platų kratinį informacijos, kuri reikalinga, norint suprasti, kas ten Japonijoje įvyko ir kuo šitame kontekste Japonija skiriasi nuo Lietuvos.

      Atitinkamai -- nesiruošiau daryti nei kokių gilesnių išvadų, nei ką nors giliau kapstyti. Tiesiog bandžiau pakankamai apie viską. Kad paskaičius, paskui būtų lengviau atskirt politinius ir žiniasklaidinius bullshitinimus nuo realybės.

      Bet paskui supratau, kad užsiknisiu, tad apie radiacinius dalykus ir cunamį taip ir neparašiau 🙂 Nors gal ir vertėtų papildyt.

      Reply
  9. Arvydas Damijonaitis

    Arvydas Damijonaitis
    2011 03 19 14:38
    INFORMACIJA: Tarptautinė teisė įpareigoja ,statant pasienyje pavojingus objektus, gauti kaimyninės valstybės leidimą ,
    sutikimą. Priešingas elgesys yra noras ateityje pažeisti gretimos valstybės infrastruktūrą arba veikimas iš jėgos pozicijų ,
    t.y. iš esmės karo paskelbimas. Paranojinės Rusijos ir Baltarusijos tandemas branduolinėmis“ replėmis“ apjuosia mažytę
    Lietuvą, toks elgesys parodo šių šalių bendradarbiavimą paminant GYVYBIŠKAI SVARBIUS Lietuvai dalykus .Būtina
    rengti prie ambasadų protestus, nutraukti diplomatinius santykius, vertinti atomines statybas kaip KARO PASKELBIMĄ
    LIETUVAI..Matomai Prezidentė nesuvokia, kad į istoriją įeis kaip branduolinio siaubo prezidentė, „batkos“ bendrininkė
    ,laiku nesugebėjusi išsakyti griežtą Lietuvos VETO.

    Arvydas Damijonaitis, medicinos inžinierius

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Ponuli, jūs čia su savo xuiniomis eikit naxui iš čionai ir daugiau negrįžkit, nes šitas blogas ne isterikams skirtas, o žmonėms su netuščia smegenine.

      Reply
  10. sveikas protas

    Rokiskis atsiskleide visi mato kas tai per zmogus. Debile, ar tu sitokios „tragedijos“ linki Lietuvai?

    Reply
  11. Žavinta

    Na ponuli, jūs duodate! Jei būčiau skaičiusi vienu įkvėpimu, tai.. hmm, nebebūčiau čia. Bet kadangi ištvėriau, mestelsiu savo padrikas mintis.

    Mes nuo Japonijos skiriamės ne tik tuo jog mūsų namai neišlaikytų tokio drebėjimo ir tokio cunamio. Mes skiriamės ir pasiruošimu tokioms stichijoms, išsilavinimo lygiu bei tautiniu charakteriu. Aišku apie kokį pasiruošimą galima ir kalbėti kai paties pateiktais duomenimis mes esame seismologams neįdomi dykynė. Visgi, jei nesiruošiame žemės drebėjimui, tai radiacijos pavojus realesnis. Turėjom Ignaliną, bus naujos elektrinės pas mus ir pas kaimynus. Kaip mes elgtumėmės jei vienoje iš jų atsitiktų bent kažkas panašaus į tai kas vyksta Japonijoje?

    Panikuotume! Realiai! Akivaizdus pvz yra jodo trūkumas mūsų vaistinėse šiom dienom, nes visi bijo radiacijos iš Japonijos(per žinias sakė). Ir žinai manęs tai nestebina. Kai pagalvoju manęs mokykloj/universitete nemokė ką daryti kilus radiacijos pavojui, ką daryti karo metu krentant bomboms. Mūsų seneliai, dar kažkiek mano tėvai, turėjo rimtų apmokymų, suvažiavimų kai treniruodavosi gelbėti sužeistuosius, atpažinti ir įvertinti pavojų. O mano karta? Mes nežinom kaip tinkamai sutvarstyti perpjautų venų…

    O japonai ką? Ramūs, nes išmokinti, užgrūdinti nuo vaikystės, žino tvarką, pas juos yra disciplina. Nepanikuoja, klauso nurodymų ir elgiasi nesiblaškydami. Čia ir mūsų skirtumas. Bet visi skirtingi, visokių ir reikia.

    Beje, toks pastebėjimas į šoną. Mėgėjiškų vaizdelių iš Japonijos filmuojančių cunamį vienetai. Iš kitų vietovių -- šimtai. Kultūrinis skirtumas – japonai gelbėjasi, o ne kaip kokių amerikaškos puola prie kameros, gi „nufilmuosiu ir patalpinsiu į youtube“.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Na, jei dėl tautinio charakterio -- žinoma, kad mes kitokie, tačiau prisiminkim Sausio 13 ir pamatysim, kad skiriamės ne taip, kad būtume kokiomis nors priešybėmis. Tiesiog ypatingais atvejais mes galvojame ir elgiamės visai kitaip, nei įprasta -- taip, kad mums patiems sunku būtų patikėti.

      Reply
  12. teisusis

    Issilygins kalvos ir upiu skardziai? pakeis upes vaga? sugrius rastiniai namai? is kokios lempos tu cia istraukiai magija sita? supermama Mamyciuku?

    lietuvos peizazas, iskyrus kelis isimtinius atvejus ten ar sen, nepakistu nuo 8.9 drebejimo, lietuvoje nera nei kalnu, nei uolu, mes praktiskai esam sanasu dubuo, butent del to cia drebejimu ir nelabai buna (ta kaliningrado tai as tada dar lietuvos pajury gyvendamas jutau :D), viskas butu amortizuota, slaitai nusliuoztu tik ten kur augalija nera saknu suleidus. upes vagu nekeicia tik del to, kad kazkas dreba, reiketu, kad senoji vaga butu uzgriauta, kas lietuvos peizaze nutiktu tik keliose nereiksmingose vietose ir vaga pasikeistu labai nezymiai.

    http://www.planetware.com/i/photo/nara-jpn059.jpg

    cia japonijos kalvos, jai lietuvoj statesniu yra tai as nelietuvis.

    Reply
  13. Pingback: referendumu teršiama Lietuva – Buržujaus rašinėliai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *