Rokiškis Rabinovičius

Ukrainoje įsivažiavo Euromaidanas. Kuo jis baigsis – vis dar neaišku, nors akivaizdu, kad Viktoras Janukovyčius dreba dėl savo subinės, o Maidano rengėjai supranta, kad arba jie laimės, arba jie bus susodinti į kalėjimus tūkstančiais, o gal net ir dešimtimis tūkstančių.

Euromaidanas kilo po to, kai Viktoras Janukovyčius paskelbė, kad neis link Europos Sąjungos. Ir tai parodė, kad valdžios interesai visai neatitinka tų, kuriuos turi žmonės: su Jaukovyčiumi susiję oligarchai visai nesuinteresuoti ES, nes didelė dalis jų pajamų siejama su Rusija. Tuo tarpu žmonės žiūri paprastai: ES yra daug daugiau demokratijos, nevyksta sistemingi kriminalinių su valdžia susijusių gaujų siautėjimai, o link ES pasukusių šalių gyventojai netgi uždirba keleriopai daugiau.

Tai krenta į akis visiems – kadaise, kai buvo sovietmetis, Ukraina gyveno ne ką prasčiau, nei Lietuva. Dabar gi praktinis pragyvenimo lygis Ukrainoje yra apie du-tris kartus mažesnis. Ypač prastai gyvena žmonės iš tų Viktorą Janukovyčių palaikančių regionų, kurie turtingi iškasenomis – gal tai ir paradoksas, bet iškasenos juos tiktai nustekena, o jie tada balsuoja už tuos, kas juos apvogė.

Visgi ne pats žemas pragyvenimo lygis ir ne pats demokratijos trūkumas tampa problema – tai greičiau simptomai. O problemos (visų tų matomų blogumų priežastys) yra kiek gilesnės. Todėl štai jums keletas dalykų, į kuriuos verta atkreipti dėmesį.

Nacizmu užmaskuotas vogimas

Donecko ir kelių kitų Pietryčių Ukrainos regionų bėdos yra panašios kaip ir nekatrų Pietryčių Lietuvos regionų: vietiniai politikai jiems knisa protą apie tai, kad jie apvagiami, o kalti dėl to ukrainiečiai. Stengiamasi maksimaliai skleisti nacistinę propagandą, aiškinant, kad rusai ir SSRS yra geresni, o ukrainiečiai – juos esą pavergę.

Žaidimas yra dvigubas: ta pati rusofašistinė pietrytinių regionų valdžia išties ir apvagia žmones, bet dėl savo vogimo kaltina kitus ir dangstosi menamais ukrainiečių nacionalizmais. Apie Vakarų Ukrainą pasakoja visokius blėnis, įskaitant netgi marazmus apie tai, kaip kažkokios Stepano Banderos gaujos esą žada juos ateityje išnaikinti.

Esminis mechanizmas, į kurį reikia atkreipti dėmesį: vogimas ir totalinė korupcija leidžia perimti rinkimų kontrolę, nes visa vietinė žiniasklaida nuperkama, o visos konkuruojančios politinės jėgos išvejamos. Rezultatas – regionų lygyje žmonėms praplaunamos smegenys ir jie ima tikėti, kad dėl prasto gyvenimo kalta ne apsivogusi vietinė valdžia, o kažkas kitas.

Verta atkreipti dėmesį, kad rusofašizmas Pietryčių Ukrainoje išaugintas smarkiai, o po protestų ėmė aiškėti, kad rusofašistinės juodašimtininkų gaujos yra sudarbintos į miliciją ir tuos pačius pagarsėjusius Berkut padalinius. Įdomu, kad patys rusofašizmo skleidėjai vaizduoja antifašistus, patys nei nepastebėdami, kad jų pačių veikla yra atvirai nacistinė – nukreipta prieš visus, kas tik nekalba rusiškai ir nesvaičioja apie Rusijos glėbį.

Rusofašizmo sklaida

Rusofašizmas – gana senas dalykas, atsiradęs dar prieš I Pasaulinį karą – anuomet tie buvo vadinami juodašimtininkais. Atpažinti juos lengva iš visokios simbolikos – carinės Rusijos herbų, juodai-geltonai-baltų vėliavų, visokių tipiškai nacistinio turinio lozungų, užrašytų pseudosenoviška kirilica ir panašiai.

Paprastai tokiems rusofašistams dar būdingas ir perdėtas religingumo vaizdavimas – nors dažnas jų nėra net kelių eilučių iš Šventojo Rašto perskaitęs, nesidrovi kartu apsikabinėti namus ir mašinas visokiomis ikonomis. Sąjajos ne šiaip sau – dar sovietmečiu daugelis Pravoslavų bažnyčios vadų buvo susieti su KGB ir kompartijos viršūnėmis – Josifui Stalinui to labai prireikė II Pasaulinio karo metais, o ryšiai ir bendradarbiavimas išliko ir vėliau.

Daugelis rusofašistų susiję su ganėtinai nauja rusiško nacionalsocializmo forma, žinoma, kaip nacionalbolševizmas. Paprastai šnekant, tai tie patys komunistai, tiktai papildę savo kliedesius visokiomis sapalionėmis apie tai, kad rusų tauta išrinktoji, o visos kitos pasmerktos pražūčiai. Aišku, paprastai pražūčiai – nuo teisiosios rusų tautos, kuri didi kankinė, bet atsities ir tada jau parodys visiems taip, kad tų visų ir neliks.

Demonstruodami, kaip ta didžioji rusų tauta visiems parodys, rusofašistai paprastai ima skleisti visokias propagandas apie sovietinius pasiekimus, SSRS ir Rusijos stebuklingą karinę galią, o save dažniausiai tapatina su visokiais SSRS/Rusijos desantininkais ir specnazininkais. Išplitęs vasario 23 – tarybinės armijos dienos šventimas, šią užmaskuojant kaip esą vyrų šventę.

Rusofašizmas yra aktyviausiai skleidžiamas pačioje Rusijoje, bet ir už jos ribų – taip pat. Skirtingai nuo vokiško fašizmo, rusiško fašizmo simboliai sunkokai atpažįstami, dažnam atrodo beprasmiškai, tad atvirai nacistinės grupuotės ilgai lieka nepastebėtomis.

Janukovyčiaus oligarchinė šeima

Paskutiniu metu bene tiksliausiai problemą įvardino toksai Baltarusijos diktatorius – Aliaksandras Lukašenka: jis pasakė, kad nereikėjo Janukovyčiui duoti savo sūnums verslais užsiimdinėti, nes dėl to visos problemos.

Išties, jei nežiūrėsim pernelyg sistemiškai, o ieškosim vieno kaltės taško – tai bus Viktoro Janukovyčiaus šeima. Ir ne tik šeima, o ir šiaip šutvė, į kurią įeina artimiausi giminės ir visokie draugeliai, turintys nesveikai didelius turtus, atsiradusius lyg iš niekur. Aišku, kad ne iš niekur – didžiausias tų turtų šaltinis buvo dujų ir naftos tenderiai, kur nieko lyg ir nedaręs dujų tarpininkas užsidirbdavo belenkiek milijardų dolerių kasmet, o paskui tuos pinigus kišdavo į politiką.

Tokia kalėjime sėdinti Julija Tymošenko, valdžion atėjusio Janukovyčiaus buvo apkaltinta kenkimu Ukrainai ir už tai pasodinta. Greitai paaiškėjo, kas ten per kenkimas buvo – ogi Tymošenko identifikavo su Janukovyčiaus šutve susijusią tarpininkavimo firmą ir dujas ėmė pirkti tiesiogiai iš tiekėjų, išvengiant tarpininko, gaunančio keliasdešimt procentų. Vat šito Janukovyčiaus šutvė atleisti negalėjo – už tai Tymošenko ir buvo pasodinta.

Pats Viktoras Janukovyčius dar sovietmečiu buvo du kartus nuteistas už kriminalinius nusikaltimus (dalyvavo plėšikų gaujoje), o dabar garsėja kaip visiškai muilinas guminis žmogus, galintis žadėti bet ką, o paskui pasakyti kad nieko nebuvo ir nuo visko išsisukti, o savo intrigomis – paskandinti bet ką. O su juo susijusi gauja liaudyje vadinama „Šeima“ – dėl mafijinių bruožų. O pats Janukovyčius dažnai vadinamas Janušesku – panašiai, kaip Rumunijos diktatorius Nikolajė Čaušesku.

Tarp visokių su Šeima susijusių tipų – tokios pinigais pertekusių oligarchų pavardės, kaip Kurčenko, Klimenko, Arbuzov, Pšonka, Zacharčenko, Stavickij ir panašiai. Tos pat pavardės ir valdžioje. Aišku, ryškiausia iš tų pavardžių – Janukovyčiaus, o ypač jo sūnaus Aleksandro, per stebuklingai trumpą laiką tapusio vienu iš turtingiausių Ukrainos žmonių.

Šeima plečia savo įtaką ir bando užgrobti visą verslą, kiek tiktai gali. Jei atsiranda konkurentų – jiems keliamos įvairios bylos. Jei nėra priežasties byloms, o konkurentai rimti – pakeičiami įstatymai, kad priežastys atsirastų. Jei nesigauna iškelti bylų, o įstatymų keisti neapsimoka – pasiunčiami tituškos.

Kriminaliniai sąryšiai

Žodis „tituška“ jau tapo žinomu ir Lietuvoje – taip vadinami visokie buduliai, pacukai, kurie samdomi nešvariems darbams. Anksčiau juos šiaip vadindavo banditais ir siųsdavo tai kokiems konkurentams langų išdaužyti, tai ką nors padegti, tai kažką primušti. Tituškų gaujos veikė lyg ir atsietai nuo valdžios, kol 2013 prasidėjo rimti protestai prieš valdžią – tada šios grupuotės ėmė burtis į visokius antifašistus ir užpuldinėti Janukovyčiaus priešininkus.

Užpuolimai kartojosi ir dažnėjo, kol 2013 gegužę neįvyko įdomus incidentas: vienos iš menamai antifašistinių gaujų veikėjas, užpuolė žurnalistę, o paskui dar ir fotografą, kuris užpuolimą nufotografavo, kartu su abejingai į viską žiūrinčiais Kijevo milicininkais. Medžiagos buvo užtektinai, kad internetuose prasidėtų paieška – paaiškėjo, kad antifašistu buvo anoks kriminalinis tipas, identifikuotas kaip Vadim Tituško. Štai pagal jo pavardę ir atsirado pavadinimas.

Neseniai vienas užsienio portalas susižavėjęs skleidė kliedesius apie Ukrainos kalėjimus, o tuos kliedesius perskleidė vienas lietuviškas portalas. Kliedesiuose buvo rodomos nuotraukos apie tai, kaip ištaiginai ir prabangiai gyvena Ukrainos kaliniai, turintys didžiulius butus kalėjimuose, baseinus ir oranžerijas. Žurnalistai nesuprato, kad tai yra tiems kaliniams, kurių Janušesku šutvė nesugebėjo išsukti – tituškų vadeivoms ir Šeimos klapčiukams.

Janukovyčiaus režimo sąsajos su nusikaltėlių grupuotėmis – jau seniai ne tik neabejotinos, bet tiesiog savaime aiškios. Įdomumas čia toksai, kad valdžia, kuri susijusi su kriminalinėmis gaujomis, o visa tai integruota ir su teismais, ir su milicija, ir su prokuratūra – elementariai negeba elgtis normaliai, jai negalioja joksai sveikas protas, o pasaulio suvokimas pas juos yra banditiškas.

Banditiškas suvokimas yra paprastas: arba tu esi toks pat banditas, kuriam galioja paniatkės, arba tu esi lochas, kurį galima apiplėšti. Beje, skirtingai nei daugelis įsivaizduoja, paniatkės negalioja lochams. O lochai – visa Ukraina, išskyrus vieną-kitą iš valdžios.

Tituškos nėra įprasti banditai – jie greičiau primena sovietmečiu žinomus jaunuosius dzeržinskiečius – atseit visuomeninius aktyvistus, besiveisusius prie milicijos nuovadų. Tokie dzeržinskiečiai būdavo užsiundomi ant tų, kas neįtiko (pvz., turėjo per ilgus plaukus), o paskui, kilus muštynėms, prisistatydavo milicija, kuri aišku suimdavo ne užpuolikus, o tuos, ką reikia.

Milicija ir OMON

Tituškos lygiai taip pat integruoti su milicija – vykdo nurodymus, gauna užmokestį ir beveik niekada nepakliūna į kalėjimus, nes visada kaltais lieka kiti. Anksčiau naudoti prieš verslininkus, dabar tituškos naudojami prieš protestuotojus – užpuldinėja šiuos gatvėse, provokuoja, smuša ir panašiai. Milicija paskui visus tituškų nusikaltimus suverčia ant demonstrantų.

Tačiau ne tik tituškos yra baisūs. Ne mažiau baisūs yra ir Berkut – buvęs sovietinis OMON. Savo laiku OMON būriai buvo sukurti specialiai kovai prieš bet kokius demokratinius judėjimus, rengiančius demonstracijas prieš sovietinę valdžią. Valdžia to ėmėsi, pamačiusi, kad pernelyg rizikinga prieš demonstracijas siuntinėti VRM kariuomenės šauktinius – paskui kyla rizika, kad tie patys kareiviai taps priešais. Vat taip ir buvo sukurtas OMON. Lietuvoje šie daliniai pasižymėjo per Sausio 13 įvykius, o ir po jų.

Lietuvoje OMON buvo sunaikintas, tačiau Ukrainoje jie išliko – tie patys, su tais pačiais vadais ir įpročiais. Tiesiog buvo pervadinti į Berkut. Išlikusi sovietinė milicijos struktūra tapo neadekvačia: praėjus kuriam laikui po gruodžio įvykių, kai buvo kraštutinai žiauriai sumušti ir išvaikyti Euromaidano protestuotojai, aktyvistai identifikavo daugybę Berkuto pareigūnų rusiškame VKontakte socialiniame tinkle. Ir štai tada paaiškėjo, kad ten – ištisinis rusofašistų sambūris.

Tipiškas Berkut pareigūnas atrodo tipiškai: dalinasi visokiais kliedesiais apie tai, kad ukrainiečių tauta neegzistuoja, kad Ukraina yra ne valstybė ir turi nustoti egzistuoti, kad Ukraina – tai senos Rusijos žemės ir taip toliau. Ukrainiečius vadina fašistais, skleidžia visokius juodašimtinius fufelius, o save pačius sieja su tuo pačiu rusišku OMON.

Janukovyčiaus šeimos valdoma žiniasklaida, o dar labiau – įvairūs Rusijos propagandos kanalai berkutus vaizduoja, kaip vargšes protestuotojų aukas, protestuotojus vadina smogikais, nusikaltėliais ir panašiai. Neįtikėtinai iš visokių fragmentų sumontuoti propagandiniai antimaidaniniai filmukai, kuriami Rusijoje, vaizduoja viską apversdami aukštyn kojomis – panašiai kaip savo šlykščiose laidose ir filmuose vaizduodavo Aleksandras Nevzorovas, skleidęs propagandas apie tai, kaip sužvėrėję lietuviai bandė žudyti bejėgius desantininkus prie TV bokšto per Sausio 13.

Sunaikinta Ukrainos žiniasklaida

Viktoro Janukovyčiaus sūnus Aleksandras Janukovičius – buvęs stomatologas. Kaip sklando gandai, stomatologas ne tiek dėl to, kad dantis taisė, kiek dėl to, kad neįtikusiems dantis kas nors vis patvarkydavo. Lyg iš niekur nieko Aleksandras Janukovyčius staiga tapo milijardieriumi, o taip pat – didžiausiu Ukrainos žiniasklaidos magnatu. Supirkinėjo viską, kas tik buvo – interneto portalus, laikraščius, žurnalus, TV ir radijo stotis.

Supirkęs, faktiškai paversdavo žiniasklaidą į propagandinius leidinius, kur žurnalistai dirbti turėdavo pagal konkrečias temų sąrašus, kurie jiems būdavo nurodomi. Sąrašuose būdavo temos, apie ką galima rašyti, apie ką draudžiama rašyti ir šiaip apie ką kaip rašyti. Tokių temų būdavo tūkstančiai.

Žiniasklaida, nupirkta Aleksandro Janukovyčiaus ir jo sėbro Sergejaus Kurčenko, imdavo skleisti teigiamą informaciją apie regionų partiją, neigiamą informaciją apie politinius oponentus, nufiltruodavo viską, kas gali sukelti skandalus. Gaudavosi kaip ir žiniasklaida, bet kaip ir nelabai.

Itin ryškiai tai pasimatė, kai prasidėjo Euromaidanas – daugybė Ukrainos leidinių ir ignoruodavo, ir netgi dabar ignoruoja įvykius. Kijevo stotys, netgi prasidėjus didžiuliams susirėmimams, neskelbia nieko apie tai, kas vyksta Kijevo centre. Naujienos apie užsienį, naujienos apie orą, dar kažkoks šlamštas ir muzika. Paprasčiausiai Kijeve nėra nei vienos radijo stoties, kuri nepriklausytų Janukovyčiaus šeimai.

Žiniasklaida nebuvo superkama tam, kad neštų pelną – ji buvo superkama tiktai tam, kad neskleistų ko nereikia apie Janušesku šutvę, o skleistų ką reikia apie Janušesku priešininkus. Viskas, kas būdavo parduodama, Janukovyčiaus sėbrai supirkdavo, viską kas neparduodama – priversdavo parduoti, terorizuodami savininkus, vadovus ir redaktorius.

Bet štai čia ir buvo spąstai, kuriuos Janušesku režimas pasistatė pats sau. Kai didžioji dalis žiniasklaidos ėmė skelbti tai, ką reikia, į sukurtą simuliakrą pakliuvo ne Ukraina, o pati Janukovyčiaus gauja. Jie įtikėjo, kad jie yra palaikomi, mylimi ir branginami. Ir nepamatė, kad žmonės jų jau nelaiko teisėta valdžia.

Reziumuojant apie Lietuvą

Vat čia pabaigai ir pažiūrėkime apie tas grėsmes, kurios Lietuvai kyla. Trumpu sąrašu:

• Menamai antifašistinės, skriaudžiamomis apsimetančios grupuotės. Visais atvejais reikia vertinti, ar tokios grupuotės išties nėra nacistinės, pačios užsiimančios tautinės neapykaitos sklaida, diskriminacija ir kova už kokią nors didelę užsienio valstybę.
• Menamai skriaudžiami regionai, ypač pasižymintys aukšta korupcija. Vertinti reikia, ar išties tokie regionai skriaudžiami, ar čia tik makaronai. Ypač jei tokių skriaudžiamų regionų politikai skleidžia nacistinio pobūdžio propagandą, nukreiptą prieš kitas tautas.
• Sąsajos su oligarchinėmis struktūromis, t.y., į politiką lendančiais itin turtingais veikėjais ar jų grupėmis. Tokios grupės gali būti kraštutinai suinteresuotomis tam tikrų jiems naudingų įstatymų priėmimu ir nešvariais konkurencijos metodais. Iškreipti įstatymai ir sunaikinta laisva rinka reiškia atlyginimų kritimą ir augantį žmonių nepasitenkinimą, visiškai pagrįstą neteisingumo jausmą. O kartu dideli oligarchiniai pinigai gali daryti labai didelę įtaką politiniams procesams, neretai pasukdami įvykius link katastrofos.
• Sąryšiai su kriminalinėmis gaujomis, kontrabanda ir panašiais dalykais. Reikia neužmiršti, kad tokios partijos gali vaizduoti kovojančias už visokį teisingumą, tačiau būtent tokios partijos pasižymi visiškai kriminaliniu mentalitetu, dėl kurio gali sukelti kraštutinai stiprų konfliktą su visuomene.
• Bet kokios postsovietinės struktūros, išlaikiusios bent kokį nors paveldimumą iš senų laikų. Ypač teisėsaugos struktūros. Seni sąryšiai gali būti ir atviri, ir naujai sukurti, o gali būti ir gerokai užmaskuoti, tačiau visvien išlikę. Kaip sakydavo KGB veikėjai, pas juos buvusiųjų nebūna.
• Bet kokie žiniasklaidos supirkinėjimo ir informacijos laisvės ribojimo požymiai yra itin blogas ir pavojingas simptomas, nepriklausomai nuo to, ar tą bando daryti valdžia, ar tą bando daryti kokios nors verslo struktūros. Tai reiškia ir tai, kad tam tikros struktūros bando reguliuoti visuomenės nuomonę, ir tai, kad pačios tos struktūros ima gyvuoti ne realybėje, o savo pačių kliedesiškuose įsivaizdavimuose. Tai, savo ruožtu, reiškia, kad valdžia praranda bet kokį gebėjimą orientuotis realijose, blogus sprendimus, o jau tai savo ruožtu reiškia didelę riaušių riziką.

Ar turite dar kokių pastebėjimų, o gal aš kažką praleidau?