Įvykiai Ukrainoje ir Lietuvos problemos

Ukrainoje įsivažiavo Euromaidanas. Kuo jis baigsis – vis dar neaišku, nors akivaizdu, kad Viktoras Janukovyčius dreba dėl savo subinės, o Maidano rengėjai supranta, kad arba jie laimės, arba jie bus susodinti į kalėjimus tūkstančiais, o gal net ir dešimtimis tūkstančių.

Man nežinomo dailininko akvarelė apie Euromaidano susirėmimus - "Mūšis Gruševskio gatvėje".

Man nežinomo dailininko akvarelė apie Euromaidano susirėmimus – „Mūšis Gruševskio gatvėje“.

Euromaidanas kilo po to, kai Viktoras Janukovyčius paskelbė, kad neis link Europos Sąjungos. Ir tai parodė, kad valdžios interesai visai neatitinka tų, kuriuos turi žmonės: su Jaukovyčiumi susiję oligarchai visai nesuinteresuoti ES, nes didelė dalis jų pajamų siejama su Rusija. Tuo tarpu žmonės žiūri paprastai: ES yra daug daugiau demokratijos, nevyksta sistemingi kriminalinių su valdžia susijusių gaujų siautėjimai, o link ES pasukusių šalių gyventojai netgi uždirba keleriopai daugiau.

Tai krenta į akis visiems – kadaise, kai buvo sovietmetis, Ukraina gyveno ne ką prasčiau, nei Lietuva. Dabar gi praktinis pragyvenimo lygis Ukrainoje yra apie du-tris kartus mažesnis. Ypač prastai gyvena žmonės iš tų Viktorą Janukovyčių palaikančių regionų, kurie turtingi iškasenomis – gal tai ir paradoksas, bet iškasenos juos tiktai nustekena, o jie tada balsuoja už tuos, kas juos apvogė.

Visgi ne pats žemas pragyvenimo lygis ir ne pats demokratijos trūkumas tampa problema – tai greičiau simptomai. O problemos (visų tų matomų blogumų priežastys) yra kiek gilesnės. Todėl štai jums keletas dalykų, į kuriuos verta atkreipti dėmesį.

Nacizmu užmaskuotas vogimas

Donecko ir kelių kitų Pietryčių Ukrainos regionų bėdos yra panašios kaip ir nekatrų Pietryčių Lietuvos regionų: vietiniai politikai jiems knisa protą apie tai, kad jie apvagiami, o kalti dėl to ukrainiečiai. Stengiamasi maksimaliai skleisti nacistinę propagandą, aiškinant, kad rusai ir SSRS yra geresni, o ukrainiečiai – juos esą pavergę.

Žaidimas yra dvigubas: ta pati rusofašistinė pietrytinių regionų valdžia išties ir apvagia žmones, bet dėl savo vogimo kaltina kitus ir dangstosi menamais ukrainiečių nacionalizmais. Apie Vakarų Ukrainą pasakoja visokius blėnis, įskaitant netgi marazmus apie tai, kaip kažkokios Stepano Banderos gaujos esą žada juos ateityje išnaikinti.

Esminis mechanizmas, į kurį reikia atkreipti dėmesį: vogimas ir totalinė korupcija leidžia perimti rinkimų kontrolę, nes visa vietinė žiniasklaida nuperkama, o visos konkuruojančios politinės jėgos išvejamos. Rezultatas – regionų lygyje žmonėms praplaunamos smegenys ir jie ima tikėti, kad dėl prasto gyvenimo kalta ne apsivogusi vietinė valdžia, o kažkas kitas.

Verta atkreipti dėmesį, kad rusofašizmas Pietryčių Ukrainoje išaugintas smarkiai, o po protestų ėmė aiškėti, kad rusofašistinės juodašimtininkų gaujos yra sudarbintos į miliciją ir tuos pačius pagarsėjusius Berkut padalinius. Įdomu, kad patys rusofašizmo skleidėjai vaizduoja antifašistus, patys nei nepastebėdami, kad jų pačių veikla yra atvirai nacistinė – nukreipta prieš visus, kas tik nekalba rusiškai ir nesvaičioja apie Rusijos glėbį.

Rusofašizmo sklaida

Rusofašizmas – gana senas dalykas, atsiradęs dar prieš I Pasaulinį karą – anuomet tie buvo vadinami juodašimtininkais. Atpažinti juos lengva iš visokios simbolikos – carinės Rusijos herbų, juodai-geltonai-baltų vėliavų, visokių tipiškai nacistinio turinio lozungų, užrašytų pseudosenoviška kirilica ir panašiai.

Paprastai tokiems rusofašistams dar būdingas ir perdėtas religingumo vaizdavimas – nors dažnas jų nėra net kelių eilučių iš Šventojo Rašto perskaitęs, nesidrovi kartu apsikabinėti namus ir mašinas visokiomis ikonomis. Sąjajos ne šiaip sau – dar sovietmečiu daugelis Pravoslavų bažnyčios vadų buvo susieti su KGB ir kompartijos viršūnėmis – Josifui Stalinui to labai prireikė II Pasaulinio karo metais, o ryšiai ir bendradarbiavimas išliko ir vėliau.

Daugelis rusofašistų susiję su ganėtinai nauja rusiško nacionalsocializmo forma, žinoma, kaip nacionalbolševizmas. Paprastai šnekant, tai tie patys komunistai, tiktai papildę savo kliedesius visokiomis sapalionėmis apie tai, kad rusų tauta išrinktoji, o visos kitos pasmerktos pražūčiai. Aišku, paprastai pražūčiai – nuo teisiosios rusų tautos, kuri didi kankinė, bet atsities ir tada jau parodys visiems taip, kad tų visų ir neliks.

Demonstruodami, kaip ta didžioji rusų tauta visiems parodys, rusofašistai paprastai ima skleisti visokias propagandas apie sovietinius pasiekimus, SSRS ir Rusijos stebuklingą karinę galią, o save dažniausiai tapatina su visokiais SSRS/Rusijos desantininkais ir specnazininkais. Išplitęs vasario 23 – tarybinės armijos dienos šventimas, šią užmaskuojant kaip esą vyrų šventę.

Rusofašizmas yra aktyviausiai skleidžiamas pačioje Rusijoje, bet ir už jos ribų – taip pat. Skirtingai nuo vokiško fašizmo, rusiško fašizmo simboliai sunkokai atpažįstami, dažnam atrodo beprasmiškai, tad atvirai nacistinės grupuotės ilgai lieka nepastebėtomis.

Janukovyčiaus oligarchinė šeima

Paskutiniu metu bene tiksliausiai problemą įvardino toksai Baltarusijos diktatorius – Aliaksandras Lukašenka: jis pasakė, kad nereikėjo Janukovyčiui duoti savo sūnums verslais užsiimdinėti, nes dėl to visos problemos.

Išties, jei nežiūrėsim pernelyg sistemiškai, o ieškosim vieno kaltės taško – tai bus Viktoro Janukovyčiaus šeima. Ir ne tik šeima, o ir šiaip šutvė, į kurią įeina artimiausi giminės ir visokie draugeliai, turintys nesveikai didelius turtus, atsiradusius lyg iš niekur. Aišku, kad ne iš niekur – didžiausias tų turtų šaltinis buvo dujų ir naftos tenderiai, kur nieko lyg ir nedaręs dujų tarpininkas užsidirbdavo belenkiek milijardų dolerių kasmet, o paskui tuos pinigus kišdavo į politiką.

Tokia kalėjime sėdinti Julija Tymošenko, valdžion atėjusio Janukovyčiaus buvo apkaltinta kenkimu Ukrainai ir už tai pasodinta. Greitai paaiškėjo, kas ten per kenkimas buvo – ogi Tymošenko identifikavo su Janukovyčiaus šutve susijusią tarpininkavimo firmą ir dujas ėmė pirkti tiesiogiai iš tiekėjų, išvengiant tarpininko, gaunančio keliasdešimt procentų. Vat šito Janukovyčiaus šutvė atleisti negalėjo – už tai Tymošenko ir buvo pasodinta.

Pats Viktoras Janukovyčius dar sovietmečiu buvo du kartus nuteistas už kriminalinius nusikaltimus (dalyvavo plėšikų gaujoje), o dabar garsėja kaip visiškai muilinas guminis žmogus, galintis žadėti bet ką, o paskui pasakyti kad nieko nebuvo ir nuo visko išsisukti, o savo intrigomis – paskandinti bet ką. O su juo susijusi gauja liaudyje vadinama „Šeima“ – dėl mafijinių bruožų. O pats Janukovyčius dažnai vadinamas Janušesku – panašiai, kaip Rumunijos diktatorius Nikolajė Čaušesku.

Tarp visokių su Šeima susijusių tipų – tokios pinigais pertekusių oligarchų pavardės, kaip Kurčenko, Klimenko, Arbuzov, Pšonka, Zacharčenko, Stavickij ir panašiai. Tos pat pavardės ir valdžioje. Aišku, ryškiausia iš tų pavardžių – Janukovyčiaus, o ypač jo sūnaus Aleksandro, per stebuklingai trumpą laiką tapusio vienu iš turtingiausių Ukrainos žmonių.

Šeima plečia savo įtaką ir bando užgrobti visą verslą, kiek tiktai gali. Jei atsiranda konkurentų – jiems keliamos įvairios bylos. Jei nėra priežasties byloms, o konkurentai rimti – pakeičiami įstatymai, kad priežastys atsirastų. Jei nesigauna iškelti bylų, o įstatymų keisti neapsimoka – pasiunčiami tituškos.

Kriminaliniai sąryšiai

Žodis „tituška“ jau tapo žinomu ir Lietuvoje – taip vadinami visokie buduliai, pacukai, kurie samdomi nešvariems darbams. Anksčiau juos šiaip vadindavo banditais ir siųsdavo tai kokiems konkurentams langų išdaužyti, tai ką nors padegti, tai kažką primušti. Tituškų gaujos veikė lyg ir atsietai nuo valdžios, kol 2013 prasidėjo rimti protestai prieš valdžią – tada šios grupuotės ėmė burtis į visokius antifašistus ir užpuldinėti Janukovyčiaus priešininkus.

Užpuolimai kartojosi ir dažnėjo, kol 2013 gegužę neįvyko įdomus incidentas: vienos iš menamai antifašistinių gaujų veikėjas, užpuolė žurnalistę, o paskui dar ir fotografą, kuris užpuolimą nufotografavo, kartu su abejingai į viską žiūrinčiais Kijevo milicininkais. Medžiagos buvo užtektinai, kad internetuose prasidėtų paieška – paaiškėjo, kad antifašistu buvo anoks kriminalinis tipas, identifikuotas kaip Vadim Tituško. Štai pagal jo pavardę ir atsirado pavadinimas.

Neseniai vienas užsienio portalas susižavėjęs skleidė kliedesius apie Ukrainos kalėjimus, o tuos kliedesius perskleidė vienas lietuviškas portalas. Kliedesiuose buvo rodomos nuotraukos apie tai, kaip ištaiginai ir prabangiai gyvena Ukrainos kaliniai, turintys didžiulius butus kalėjimuose, baseinus ir oranžerijas. Žurnalistai nesuprato, kad tai yra tiems kaliniams, kurių Janušesku šutvė nesugebėjo išsukti – tituškų vadeivoms ir Šeimos klapčiukams.

Janukovyčiaus režimo sąsajos su nusikaltėlių grupuotėmis – jau seniai ne tik neabejotinos, bet tiesiog savaime aiškios. Įdomumas čia toksai, kad valdžia, kuri susijusi su kriminalinėmis gaujomis, o visa tai integruota ir su teismais, ir su milicija, ir su prokuratūra – elementariai negeba elgtis normaliai, jai negalioja joksai sveikas protas, o pasaulio suvokimas pas juos yra banditiškas.

Banditiškas suvokimas yra paprastas: arba tu esi toks pat banditas, kuriam galioja paniatkės, arba tu esi lochas, kurį galima apiplėšti. Beje, skirtingai nei daugelis įsivaizduoja, paniatkės negalioja lochams. O lochai – visa Ukraina, išskyrus vieną-kitą iš valdžios.

Tituškos nėra įprasti banditai – jie greičiau primena sovietmečiu žinomus jaunuosius dzeržinskiečius – atseit visuomeninius aktyvistus, besiveisusius prie milicijos nuovadų. Tokie dzeržinskiečiai būdavo užsiundomi ant tų, kas neįtiko (pvz., turėjo per ilgus plaukus), o paskui, kilus muštynėms, prisistatydavo milicija, kuri aišku suimdavo ne užpuolikus, o tuos, ką reikia.

Milicija ir OMON

Tituškos lygiai taip pat integruoti su milicija – vykdo nurodymus, gauna užmokestį ir beveik niekada nepakliūna į kalėjimus, nes visada kaltais lieka kiti. Anksčiau naudoti prieš verslininkus, dabar tituškos naudojami prieš protestuotojus – užpuldinėja šiuos gatvėse, provokuoja, smuša ir panašiai. Milicija paskui visus tituškų nusikaltimus suverčia ant demonstrantų.

Tačiau ne tik tituškos yra baisūs. Ne mažiau baisūs yra ir Berkut – buvęs sovietinis OMON. Savo laiku OMON būriai buvo sukurti specialiai kovai prieš bet kokius demokratinius judėjimus, rengiančius demonstracijas prieš sovietinę valdžią. Valdžia to ėmėsi, pamačiusi, kad pernelyg rizikinga prieš demonstracijas siuntinėti VRM kariuomenės šauktinius – paskui kyla rizika, kad tie patys kareiviai taps priešais. Vat taip ir buvo sukurtas OMON. Lietuvoje šie daliniai pasižymėjo per Sausio 13 įvykius, o ir po jų.

Lietuvoje OMON buvo sunaikintas, tačiau Ukrainoje jie išliko – tie patys, su tais pačiais vadais ir įpročiais. Tiesiog buvo pervadinti į Berkut. Išlikusi sovietinė milicijos struktūra tapo neadekvačia: praėjus kuriam laikui po gruodžio įvykių, kai buvo kraštutinai žiauriai sumušti ir išvaikyti Euromaidano protestuotojai, aktyvistai identifikavo daugybę Berkuto pareigūnų rusiškame VKontakte socialiniame tinkle. Ir štai tada paaiškėjo, kad ten – ištisinis rusofašistų sambūris.

Tipiškas Berkut pareigūnas atrodo tipiškai: dalinasi visokiais kliedesiais apie tai, kad ukrainiečių tauta neegzistuoja, kad Ukraina yra ne valstybė ir turi nustoti egzistuoti, kad Ukraina – tai senos Rusijos žemės ir taip toliau. Ukrainiečius vadina fašistais, skleidžia visokius juodašimtinius fufelius, o save pačius sieja su tuo pačiu rusišku OMON.

Janukovyčiaus šeimos valdoma žiniasklaida, o dar labiau – įvairūs Rusijos propagandos kanalai berkutus vaizduoja, kaip vargšes protestuotojų aukas, protestuotojus vadina smogikais, nusikaltėliais ir panašiai. Neįtikėtinai iš visokių fragmentų sumontuoti propagandiniai antimaidaniniai filmukai, kuriami Rusijoje, vaizduoja viską apversdami aukštyn kojomis – panašiai kaip savo šlykščiose laidose ir filmuose vaizduodavo Aleksandras Nevzorovas, skleidęs propagandas apie tai, kaip sužvėrėję lietuviai bandė žudyti bejėgius desantininkus prie TV bokšto per Sausio 13.

Sunaikinta Ukrainos žiniasklaida

Viktoro Janukovyčiaus sūnus Aleksandras Janukovičius – buvęs stomatologas. Kaip sklando gandai, stomatologas ne tiek dėl to, kad dantis taisė, kiek dėl to, kad neįtikusiems dantis kas nors vis patvarkydavo. Lyg iš niekur nieko Aleksandras Janukovyčius staiga tapo milijardieriumi, o taip pat – didžiausiu Ukrainos žiniasklaidos magnatu. Supirkinėjo viską, kas tik buvo – interneto portalus, laikraščius, žurnalus, TV ir radijo stotis.

Supirkęs, faktiškai paversdavo žiniasklaidą į propagandinius leidinius, kur žurnalistai dirbti turėdavo pagal konkrečias temų sąrašus, kurie jiems būdavo nurodomi. Sąrašuose būdavo temos, apie ką galima rašyti, apie ką draudžiama rašyti ir šiaip apie ką kaip rašyti. Tokių temų būdavo tūkstančiai.

Žiniasklaida, nupirkta Aleksandro Janukovyčiaus ir jo sėbro Sergejaus Kurčenko, imdavo skleisti teigiamą informaciją apie regionų partiją, neigiamą informaciją apie politinius oponentus, nufiltruodavo viską, kas gali sukelti skandalus. Gaudavosi kaip ir žiniasklaida, bet kaip ir nelabai.

Itin ryškiai tai pasimatė, kai prasidėjo Euromaidanas – daugybė Ukrainos leidinių ir ignoruodavo, ir netgi dabar ignoruoja įvykius. Kijevo stotys, netgi prasidėjus didžiuliams susirėmimams, neskelbia nieko apie tai, kas vyksta Kijevo centre. Naujienos apie užsienį, naujienos apie orą, dar kažkoks šlamštas ir muzika. Paprasčiausiai Kijeve nėra nei vienos radijo stoties, kuri nepriklausytų Janukovyčiaus šeimai.

Žiniasklaida nebuvo superkama tam, kad neštų pelną – ji buvo superkama tiktai tam, kad neskleistų ko nereikia apie Janušesku šutvę, o skleistų ką reikia apie Janušesku priešininkus. Viskas, kas būdavo parduodama, Janukovyčiaus sėbrai supirkdavo, viską kas neparduodama – priversdavo parduoti, terorizuodami savininkus, vadovus ir redaktorius.

Bet štai čia ir buvo spąstai, kuriuos Janušesku režimas pasistatė pats sau. Kai didžioji dalis žiniasklaidos ėmė skelbti tai, ką reikia, į sukurtą simuliakrą pakliuvo ne Ukraina, o pati Janukovyčiaus gauja. Jie įtikėjo, kad jie yra palaikomi, mylimi ir branginami. Ir nepamatė, kad žmonės jų jau nelaiko teisėta valdžia.

Reziumuojant apie Lietuvą

Vat čia pabaigai ir pažiūrėkime apie tas grėsmes, kurios Lietuvai kyla. Trumpu sąrašu:

  • Menamai antifašistinės, skriaudžiamomis apsimetančios grupuotės. Visais atvejais reikia vertinti, ar tokios grupuotės išties nėra nacistinės, pačios užsiimančios tautinės neapykaitos sklaida, diskriminacija ir kova už kokią nors didelę užsienio valstybę.
  • Menamai skriaudžiami regionai, ypač pasižymintys aukšta korupcija. Vertinti reikia, ar išties tokie regionai skriaudžiami, ar čia tik makaronai. Ypač jei tokių skriaudžiamų regionų politikai skleidžia nacistinio pobūdžio propagandą, nukreiptą prieš kitas tautas.
  • Sąsajos su oligarchinėmis struktūromis, t.y., į politiką lendančiais itin turtingais veikėjais ar jų grupėmis. Tokios grupės gali būti kraštutinai suinteresuotomis tam tikrų jiems naudingų įstatymų priėmimu ir nešvariais konkurencijos metodais. Iškreipti įstatymai ir sunaikinta laisva rinka reiškia atlyginimų kritimą ir augantį žmonių nepasitenkinimą, visiškai pagrįstą neteisingumo jausmą. O kartu dideli oligarchiniai pinigai gali daryti labai didelę įtaką politiniams procesams, neretai pasukdami įvykius link katastrofos.
  • Sąryšiai su kriminalinėmis gaujomis, kontrabanda ir panašiais dalykais. Reikia neužmiršti, kad tokios partijos gali vaizduoti kovojančias už visokį teisingumą, tačiau būtent tokios partijos pasižymi visiškai kriminaliniu mentalitetu, dėl kurio gali sukelti kraštutinai stiprų konfliktą su visuomene.
  • Bet kokios postsovietinės struktūros, išlaikiusios bent kokį nors paveldimumą iš senų laikų. Ypač teisėsaugos struktūros. Seni sąryšiai gali būti ir atviri, ir naujai sukurti, o gali būti ir gerokai užmaskuoti, tačiau visvien išlikę. Kaip sakydavo KGB veikėjai, pas juos buvusiųjų nebūna.
  • Bet kokie žiniasklaidos supirkinėjimo ir informacijos laisvės ribojimo požymiai yra itin blogas ir pavojingas simptomas, nepriklausomai nuo to, ar tą bando daryti valdžia, ar tą bando daryti kokios nors verslo struktūros. Tai reiškia ir tai, kad tam tikros struktūros bando reguliuoti visuomenės nuomonę, ir tai, kad pačios tos struktūros ima gyvuoti ne realybėje, o savo pačių kliedesiškuose įsivaizdavimuose. Tai, savo ruožtu, reiškia, kad valdžia praranda bet kokį gebėjimą orientuotis realijose, blogus sprendimus, o jau tai savo ruožtu reiškia didelę riaušių riziką.

Ar turite dar kokių pastebėjimų, o gal aš kažką praleidau?

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook213Share on Google+0Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

27 thoughts on “Įvykiai Ukrainoje ir Lietuvos problemos

  1. Laiqualasse

    Man vat klausimas neseniai iškilo, pamačius kažkurį Lietuvos ir kitų buv. SSRS valstybių palyginimą. Pažiūrėjus grynai į galvai tenkančio BVP santykį (nuoroda), Lietuva Ukrainą aplenkė 1995-2000 metais (pažiūrėjus į atskiras BVP istorijas, tai tiksliau Ukraina tada nusivažiavo, nes Lietuva tuo metu praktiškai neaugo), o po įstojimo į ES Lietuvos persvara prieš Ukrainą kaip tik ėmė truputį mažėti (vėlgi žiūrint į atskiras istorijas -- Ukraina tuo laikotarpiu augo sparčiau, nei Lietuva). Tai kodėl čia taip yra?

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Kiek atsimenu, tai Juščenkos ir Tymošenkos reformos, dėl kurių atlyginimai ėmė augti labai staigiai, o tai reiškia -- vartojimas, o tai reiškia BVP. Nepaisant to, reikia turėt omeny, kad pats BVP realiai nelabai aišku, ką rodo.

      Reply
      1. Laiqualasse

        O kaip suprasti „BVP realiai nelabai aišku, ką rodo“? Galima plačiau? Ar BVP nelygu BVP, kai apie skirtingas šalis kalbame?

        Reply
    1. Andrius

      Man be internetozinios.lt iškart į galvą atėjo tokie kaip balsas.lt, ekonomika.lt. Jei plečiantis už interneto ribų tai visokie valstiečių laikraščiai, akistatos(bobučių ir diedukų mėgstamas laikraštukas rašantis kiekvieną savaitę vien apie kriminalus).
      Nors turiu negerą nuojautą, kad ir ten kokiais 15min.lt, lrytas.lt, delfi.lt nelabai ką geriau -- tiesiog gal jų savininkų teikiama informacija man jau labiau praplovė smegenis ir dėl to man jie panašesni į necenzuruojamus naujienų transliuotojus 🙂

      Reply
  2. Gediminas

    Labai įdomus skaitalas, kaip visad iš Rokiškio pusės, bet įvertinus kaip plačiai išsišakojusi Janušesku įtaka visose sferose Ukrainoje, kyla klausimas -- kas bus, jei (kai) opozicija pasieks savo ir jis bus nuverstas? Juk visos tos struktūros liks, kartu su korumpuota teisėtvarkos, teismų sistema. Ar yra procesų, kuriais būtų galima bent kažkiek sumažinti įtaką tų jėgų, kol bus įvykdytos tinkamos reformos?

    Čia iš karto Lietuvos atvejis palyginimui po nepriklausomybės atkūrimo, kai buvo proga išvalyti teismų sistemą ir bendrai valstybės organus nuo nomenklatūrinių atliekų. Aišku priežastys kodėl taip neįvyko aiškios, tad ar tai reiškia jog realiai nėra sprendimo ir Ukrainos net ir išsikovojus laisvę laukia labai sunkus darbas, su neaišku kokiais rezultatais?

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Na, opozicija jau buvo nuvertusi korupcinę valdžią 2005, kai tas pats Janukovyčius klastojo rinkimus. Kai į valdžią po Oranžinės revoliucijos atėjo Juščenka, jie normalaus valymo nesugebėjo padaryti. Užtat paskui paliko galimybes Janukovyčiui ateiti valdžion. O šis jau pasirūpino, kad jam neištikimų neliktų.

      Taigi, jei laimės, opozicija be totalaus valymo neįstengs apsieiti. Ir tas labai matosi -- milicijoje masinė korupcija įgavo ir labai aiškias politines formas, nes korumpuotus milicininkus visada galima tampyti už virvučių.

      O Lietuvoje -- savo laiku VRM ir policija buvo kažkiek apvalyti, nes jiems teko apsispręsti, su kuo eit. Kas pasiliko su sovietais, tie ir išlėkė. Tačiau laikas nuo laiko pasigirsta klausimas, ar tas apvalymas buvo pakankamas.

      Reply
    2. As

      Manau, ten jau netgi reiktų taikyti gerąją Gruzijos praktiką: visas senas struktūras išgriauti iki pamatų (ypač jėgos struktūras) ir suformuoti naujai, labai žiūrint iš ko jas formuoji.

      Reply
      1. Rokiškis Post author

        Spėju, kad Ukrainoje maždaug taip ir bus. Nes per tituškų siautėjimus ir netgi autoinspektorių vykdomus žmonių užpuolimus, per absurdiškus prokuratūrų procesus ir teismus žmonės jau supranta, kad visa teisėsaugos sistema yra ne šiaip korumpuota, o aiškiai kriminalinė, per visas grandis.

        Reply
  3. Gediminas

    Dar vienas įdomus aspektas yra kiek Rusijos atakos tiek informaciniu, tiek energetiniu ir kitais frontais suaktyvėtų, jeigu ir Ukraina taptų dar vieną vakarietiška valstybe su kuria ribojasi sienom. Jau dabar jaučiamas suaktyvėjimas briedo.

    Bet kuriuo atveju labai įdomu kaip vystysis geopolitinė situacija regiono, didėjant atskirčiai tarp Vakarų pasaulio ir Rusijos. Nes ten revoliucija ir tikėtinas susiskaldymas dar turbūt nebus įmanomas artimiausiais metais.

    Reply
  4. Paulius Žuvyčius

    Gal dar pridėčiau menamai už Lietuvos išlikimą kovojantys judėjimai, ypač tie kur susikerta rytų ir vakarų interesai.

    Reply
  5. Krokas

    Kiekvienas didesnis Ukrainos oligarchas liaudyje vadinamas šeimininku (хозяин). Kaip man pasakojo Dnepropetrovske, „… va Doneckui pasisekė, jų chaziainas Rinatas Achmetovas tai jau toooks geras žmogus, ir gatves už savo lėšas remontuoja, ir stadioną pastatė, ir futbolą remia. Musiškis tai ne visai toks, bet irgi stengiasi“. Ir kalbėjo taip ne koks mažaraštis šachtininkas o pakankamai išsilavinę žmonės – firmų direktoriai, inžinieriai.
    Tai toks ir yra jų pilietinės visuomenės lygis. Ir vakarų Ukrainoje ne ka geriau. Bijau, kad dabar Maidane stovintys žmonės sudaro ne tokį jau ir didelį visuomenės procentą, ir surengus laisvus rinkimus (o iš esmės laisvi rinkimai buvo ir anksčiau, tik su nenormaliai dideliais pinigais rinkiminei propagandai), į Radą vėlgi būtų išrinkti tie patys oligarchai.

    Reply
  6. entdx

    Pastebėjau kad pradėjo lįsti tie kurie pradėjo gretinti riaušių sutramdymą 2009 su dabartiniais Ukrainos įvykiais. Kažkaip neskaniai tas įvykis irgi atrodė, nors ten ir dalyvavo Paleckiai ir kiti ir dalis nuomonių grynai 30 rublių vertos.

    Kas dabar pas mus gąsdina visokie violetiniai, pseudožemaičiai ir pseudožalieji. Jei ir ne visos grupės susiformavo grynai dėl išorės įtakos, tai kur jos suka labai jaučiasi. Nežinau, kažkaip prieš 5 metus to nebuvo ar nepastebėdavau. Gal čia tik mano akiračio pokytis.

    Kas tik matosi, kad valdžiažmogiai nesugeba konsoliduotis ir įgauti įtakos, kaip kokioje Ukrainoje oligarchai kolkas ir tai gerai, situacija dar kontroliuojama.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Tas lyginimas kažkuriais atžvilgiais įdomus. Tiesioginis panašumas su tomis 2009 riaušėmis Vilniuje -- visiškai neadekvatūs teisėsaugos veiksmai.

      Daug gilesnis panašumas -- to meto valdžios nesiorientavimas situacijoje ir žmonių nuomonėse bei negebėjimas įvertinti galimų reakcijų.

      Skirtumas yra irgi didelis: Lietuvoje nebuvo susikaupusio spaudimo, atitinkamai -- įvykiai į nieką neišvirto. Ukrainoje spaudimas susikaupęs, tad viskas plečiasi.

      Reply
      1. Arklimantas

        valdžios veiksmai tikrai buvo neadekvatūs, nes daugelį „riaušininkų“ reikėjo sušaudyti vietoje, o ne žaisti su jais.
        mane labai stebina normalių žmonių atlaidumas tiems sausio 16 „riaušininkams“. tiems kurie ten nebuvo, verta iš viso užsičiaupti.. akmenis mėtė beveik vien tik rusakalbiai (manau, kad tai daug ką pasako)

        P.S. viską stebėjau pats nuo pradžios iki pabaigos iš šalia esančio pastato.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Ponuli, mitinge paprastai būna apie 80% visiškai riaušėms nenusiteikusių žmonių, o iš likusių 20% vėlgi 80% būna nusiteikę reaguoti pagal situaciją.

          Kai kilus kažkokiems nedideliems bardakams į tokios minios vidurį paleidžiamos granatos su ašarinėmis dujomis, santykis staigiai apsiverčia į atvirkščią. T.y., minia paverčiama į agresyvią.

          Būtent todėl policijos veiksmai ir buvo neadekvatūs -- jie užkibo ant provokatorių veiksmų ir minios reakcijas pasuko link riaušių.

          Reply
          1. Arklimantas

            o tu matei, ponuli pats?
            viskas prasidėjo nuo Lukiškių rusiškos mokyklos moksleivių ir prie jų prisiplakusių huliganų. jie, VISIŠKAI NEPROVOKUOJAMI pradėjo mėtyti sniegą bei ledą į priešais stovinčius policininkus. policininkai nieko nedarė, tik stovėjo. tada į juos pradėjo skrieti plytos ir alkmenys. tu tai vadini „nedideliais bardakais minioje“?
            aš ten dirbau tuo metu šalia. po riaušių išėjau ir sėdau į troleibusą (mašiną palikau prie namų, nes visi žinojo, kad bus riaušės) tai pusė troliko važiavo riaušininkų, kurie rusiškai klausinėjo vienas kito „ar rytoj bus?“ ir „kada kas kiek mokės?“ bei dalinosi įspūdžiais apie langų daužymą.
            man labai gaila, kad toks šviesus žmogus kaip tamsta, užkibote ant rusiško kabliuko ir manote, kad „savi mėtė į savus“. lietuviškas piktų žmonių mitingas nieko bendro neturėjo su „riaušėmis“
            kalbėjau dar su kokiais 10 advokatų, kurie „pro bono“ bandė ginti šiuos debilus, tai vėliau visi spjaudėsi ir visi pripažino, gad ginamieji buvo samdyti padugbės arba šiaip padugnės girtos…
            be to reikia prisiminti riaušes Rygoje prieš tai ir panaikintos PVM lengvatos nuskraiustos medios vėmimą ir atvirą riaušių skatinimą

            Reply
            1. Rokiškis Post author

              Ponas Arklimantai, skaitykit labai labai atidžiai dar kartą, kas parašyta. Jei nepavyks -- skaitykit kokius 5 kartus, kol sugebėsit perskaityti.

              BTW, jūsų klaida yra ta, kad mažumą sudarančius marozus tamsta sutapatinate su visa minia.

              Policija padarė lygiai tą pačią klaidą, kaip ir jūs. Todėl vietoje to, kad provokatorius staigiai atskelti nuo minios ir patvarkyti -- užvedė visą minią.

              Reply
              1. Arklimantas

                semantiko nenuginčysi..
                į minią niekas nešaudė! aišku?
                šaudė guma ir mėtė dujas į AIŠKIAI nuo minios išsiskyrusias AKTYVIAUSIAS huliganų grupes. ir kliuvo tik tokiems.
                kaip dar parašyti, kad būtų aišku?

                o vėliau, rusoliubai pradėjo rašyti, kad „Šaudė guminėmis kulkomis į paprastus žmones“ to NEBUVO! tą įrodo ir administracinių bylų (kurių krūvos pas skirtingus teisėjus praėjo) medžiaga.

                o Tamsta, pats parašęs nekorektiškai nenori to pripažinti. tai tiek

                Reply
                1. Rokiškis Post author

                  Ponuli, po to mitingo nuosekliam video medžiagos peržiūrinėjimui aš paskyriau laiko daugiau, negu truko tas mitingas, taip kad mačiau, į kokias ten atsiskyrusias grupes ašarines granatas užleido.

                  Tai, kad riaušes pradėję degradai buvo degradai, kaip ir nemaža dalis paskui riaušėse dalyvavusių -- tai ne joks pasiteisinimas ir ne jokia priežastis užsiimdinėti perteklinėmis generalizacijomis ar nevykusių veiksmų teisinimu, ypač kai tokios generalizacijos ir klaidų ignoravimas gali tapti pagrindu klaidų kartojimui.

                  Taip pat informuoju, kad bukas kartojimas ir negebėjimas perskaityti to, kas parašyta -- užtraukia baną neapibrėžtiniam laikui.

                  Reply
  7. Kempiniux

    „visiškai pagrįstas neteisingumo jausmas“ -- už šitą frazę žemai lenkiu savo plinkančią galvą prieš savalaikę ir iškilią žiurkėno išmintį! Viena sparnuota frazė talpinanti savyje visas opozicijos pastangas ir lietuvių pasiekimus. Amen, tsakant!

    Reply
  8. popo

    Lietuvoje ne ka geriau.AE referendumo ignoravimas,bijimas zmoniu valios naujame referendume.Taip iseina,kad jau 10 metu gyvenam liberaliuju socialkonservatoriu diktaturoje.Laimej zmones jau pradeda susigaudyti ir visokios alternatyvios ziniasklaidos priemones atsiranda.Zmones po truputi renkasi.Anksciau ar veliau ta valdzios savivale baigsis.O del ziniasklaidos tai jos nereik net nupirkti,nes ziniasklaidos valdziuke yra tu politiniu pakraipu kuri esminiais klausimais pritaria valdziazmogiams (socialkonservatoriams) ir ta net runkeliai supranta.

    Reply
    1. entdx

      Deja alternatyvi žiniasklaida dažnai ir alternatyviai „renka“ faktus, bei turi alternatyvius finansavimo šaltinius iš rytų…

      Reply
  9. giedrius

    Betkokie neturtingi regionai, „skriaudžiamos“ grupes etc yra puiki medžiaga. Tiek antifašistai, tiek „nacionalistai“. O galvojant apie regionus, Lietuvoje auginame daugiau negu vieną problematinį regioną, kuriuose įsitvirtina t.t. politikai naudodami populizmą arba papirkinėjimus. Įdomu pasižiūrėti į pvz ankstesnių prezidento rinkimų Lietuvoje regionuose laimėjusių kandidatų žemėlapį…

    Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *