Author Archives: Rokiškis Rabinovičius

About Rokiškis Rabinovičius

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Tamsioji tetrada ir pragariški reikalai

Šiandien bus apie tamsiąją tetradą – apie tai, kas yra išties klaikūs, siaubą keliantys asmenybės sutrikimų atvejai. Anksčiau šis dalykas buvo vadinamas tamsiąją triada (dark triad) – tai įvairios psichopatijų, narcisizmo ir makiavelizmo kombinacijos, bet paskutiniu metu prie jo buvo prijungtas ir sadizmas – tiesiog paaiškėjo, kad kartais tai būna savarankiškas, ir toks pats pragariškas asmenybės sutrikimas.

Visokie narcizai, psichopatai, makiavelistai ir sadistai dažniausiai atrodo visai nekaltai, tačiau išties jie gali sukelti organizacijos apokalipsę.

Apie asmenybės sutrikimus ir tai, kaip tai reiškiasi – aš rašiau visai neseniai. Labai patariu (netgi primygtinai rekomenduoju) prieš skaitant šį straipsnį, paskaityti apie tuos asmenybės sutrikimus bendrai, nes kitaip kai kurių konceptų (pvz., apie nekintamumą, giluminius mąstymo persikreipimus ir negalimumą juos pataisyti) išvis nesuprasit. Norint suprasti tamsiosios tetrados mechanizmus, būtinas asmenybės sutrikimų supratimas, bent jau minimalus.

Žinote, toks ToC kūrėjas Eliyahu M. Goldratt kadaise įvedė vieną tokią aksiomą, tapusią vienu iš ToC pagrindų – kad visi žmonės yra geri. Taigi, taip, bet ne visi. Štai apie tai mes šiandien ir kalbėsime.

Continue reading

Kas vyksta tose galvose: asmenybės sutrikimai ir neurozės

Visų pirma, aš nesiūlau šio straipsnio skaityti tiems, kas mėgsta užsiimti savidiagnozėmis. Ir nesiūlau pagal tai diagnozuotis. Ir nesiūlau diagnozuoti kitų. Ir jau juolab nesiūlau išsyk pulti savęs ar kažko kito skirstyti į kokius nors tokius tipus. Geriau čia pamąstyti apie savo paties būdus suvokti pasaulį – tai žymiai produktyviau.

Kartais atrodo, kad pasodinsi žmogų dirbti ir jis dirbs. Tiesiog kažkodėl skirtingu našumu ir su skirtingomis problemomis, bet visvien – nu ką ten, darbuotojas ir viskas. Bet kartais būna kiek kitaip, taip, kad nei suprasti nesigauna. O norint suprasti paprastesnius atvejus, reikia pirma suprasti ryškiausius, kraštutinius atvejus.

Antra, šitas straipsnis nėra skirtas šiaip pop-psichologijos mėgėjams – jis apie gilesnius reikalus, nei kokie nors psichologijos žurnaluose aprašomi charkterio tipai. Čia aš rašau pirmiausiai apie tai, kas yra tikri sutrikimai, ir kaip tie sutrikimai gali kelti problemas ar kaip tik tapti privalumais darbinėje veikloje. Taip, kartais asmenybės sutrikimas tampa labai dideliu privalumu, kartais ten slepiasi stebuklingi darbuotojai. Bet kartais – tai gali būti ir problema. Ir įmonių vadovams dėl to reikia žinoti ir suprasti kai kuriuos psichologinius reikalus, kokių kartais būna.

Tiesa, išsyk pasakysiu vieną svarbų dalyką: visus visus šių aprašomų sutrikimų požymius turi visi žmonės. Kiekvienas iš mūsų. Jei pastebėjote, kad kažkurio sutrikimo požymiai pas jus pernelyg ryškūs – nesidiagnozuokite pats, o geriau pasitarkite su psichoterapeutu. Nes daugelis šiems sutrikimams labai artimų požymių yra visai įprasti visiems žmonėms.

Įsivaizduokite tokį žmogaus mąstymo ir pasaulio supratimo sutrikimą, kur viskas viskas, kas bebūtų, jam yra blogai, nieko gero nėra ir nieko gero išvis nebus. Tokį sutrikimą, kur ateityje viskas blogai, niekas niekada nepasitaisys, kur žmogus ir pats niekam tikęs, ir kur visi aplinkiniai – ištisai negeranoriai. Aš manau, kad visiems yra tekę patirti panašią būseną, ypač jei dar teko pakliūti į juodą nesėkmių periodą – gal valandoms, gal savaitėms, o gal net ir mėnesiams.

Tai visiškai natūralu: mes visi esame subjektyvūs, mes visi pasaulį ir save pačius suvokiame per savo anksčiau gautas subjektyvias patirtis ir supratimus – o tai reiškia, kad visi suvokiame daugiau ar mažiau perkreiptai, kitaip tariant – neurotiškai. O neurotiškas suvokimas yra linkęs kažkiek užsiciklinti, save auginti ir stiprinti – tad ilgainiui mes natūraliai gauname kažkokius bent jau kažkiek perkreiptus mąstymo, pasaulio ir savęs suvokimo požymius.

Skirtumas tarp paprasto neurotiko ir žmogaus, kuris turi asmenybės sutrikimą – labai paprastas ir labai stiprus: tiesiog neurotikai būna visokie – skirtingu metu skirtingi. Neurotikas vieną minutę gali mąstyti kaip narcizas, o po kelių minučių – jau kaip histrionikas. Vieną gyvenimo dalį neurotikas gali praleisti taip, lyg didesne dalimi būtų ribinis, bet po kažkiek metų gali pasikeisti ir imti elgtis daugiau kaip depresyvinis. Žodžiu, neurotikai keičiasi. O štai asmenybės sutrikimą turintys – nesikeičia. Jie lyg užstrigę viename mąstymo būde, o kitų – tiesiog nemoka, net nelabai suvokia, kad kokį nors kitą pasualio suvokimą išvis galėtų turėti.

Žmogus su asmenybės sutrikimu būna ne šiaip sau linkęs į kažkokį specifišką mąstymo ir pasaulio vertinimo būdą – jis iš principo nesupranta kitų suvokimo būdų ir viskas, nes tų kitų suvokimo būdų gali būti tiesiog net ir nepatyręs.

Tas amžinas nekintamumas, tas perkreiptas mąstymas visose srityse, kokias tik galima sugalvoti – tai ir yra tikro asmenybės sutrikimo požymis. Žmogus būna lyg sustabarėjęs, užsidaręs kažkokiame mąstymo modelyje, kuris niekaip nesikoreguoja, trunka visą gyvenimą ir reiškiasi tiesiog visur, visose veiklose.

Continue reading

Kas įtakingiausias internetuose?

Kaip žinia, DELFI ruošia kasmetinius įtakingiausių visos Lietuvos žmonių rinkimus. Renka politikus, žurnalistus ir dar kažką. Bet tai šiaip bendra įtaka. O realiai gi jau senokai stebime vieną įdomų procesą – viskas, kas internetuose, pajuda link visos likusios Lietuvos. Ir tai, kas svarbu internetuose šiandien – tai svarbu bus visai Lietuvai rytoj. Žurnalistai rašo apie tai, kas ką leptelėjo savo Facebook paskyroje, o Facebook influenceriai sukuria ir visokias politines akcijas, ir didžiausius judesius. Tuo tarpu tie, ko nėra internetuose, vis labiau eina į praeitį, į užmarštį.

Balsuok dabar!

Taigi, internetai viską valdo. Ir todėl aš padarysiu paprastą apklausą, kuri ir parodys, kas yra kas. Aš negrupuosiu į politikus, nepolitikus, žurnalistus ir nežurnalistus – vienas kriterijus yra realiai esminis, svarbiausias: jei žmogus bendrauja, skelbia savo mintis, kelia viršun problemas, judina Lietuvą pirmyn ir padeda kitiems atrasti kažką naujo – tai ir yra influenceris. Todėl čia ir prašau balsuoti už tuos (ir pridėti tuos), kas yra realiai pasiekiamas internetuose. Pasiekiamas, kaip žmogus.

Štai pradinis sąrašas: laisvai pridėdinėkite ir kitus žmones. Pabalsuoti galima 10 žmonių vienu metu. Personažai čia irgi tinka – nes internetuose būna ir personažai, o ne tik pasus turinčios būtybės. Man į galvą visi tinkami ir įdomūs kandidatai nei perpus nesutilpo, tad būtinai papildykite variantus, jei tik nerasite kažko.

Balsuoti galima už 10 skirtingų žmonių – nepagailėkite balsų! 😀 Ir neužmirškite – po I turo bus dar ir II turas – nes antrąjame laimėtojai varžysis su laimėtojais! 😀

This poll is closed! Poll activity:
start_date 01-01-1970 00:00:00
end_date 01-01-1970 00:00:00
Poll Results:
Kas įtakingiausias internetuose?

Ir dabar, jei jau pabalsavote, pasidalinkite šiuo balsavimu su kitais: kuo daugiau ir kuo įvairesnių žmonių pabalsuos, tuo mes turėsime tikresnį vaizdą.

Apie visokius vatnikų rinkimo portalus

Vėl atsidarė kažkoks vatnikų sąrašų portalas, kur kažkas sugalvojo suregistruoti juos. Ir tikrus, ir netikrus, ir ką papuola, net nežinau, pagal kokius kriterijus. Atsidarė, paskui gal vėl užsidarys. Aš tiesiog galvoju, kad turėčiau parašyti apie tai, ką pats galvoju apie šitokius portalus.

Norint kovoti su propaganda, reikia suprasti, kaip ta propaganda veikia. Nes kitu atveju gali tik pilstelt ant propagandistų malūno.

Taip, mums reikia kalbėti apie tai, kokią neapykantą, melą ir purvą skleidžia Kremlius. Ir kaip Kremlius panaudoja ir kai kuriuos aktyvistus, ir daugybę visokių feikinių Facebook paskyrų tos propagandos skleidimui. Problema yra ta, kad kalbėti reikia apgalvotai, o ne tiesiog pjaunantis su tais prikurtais feikais tokiais būdais, kokiais jie patys tai daro.

Problema yra ir tai, kad kai paskelbiami kažkokie sąrašai, kur kažkokiems realiems žmonėms užkabinamos vatnikų etiketės – blogo gali būti daug daug daugiau, nei gero. Netgi gali būti ir taip, kad gero nebus beveik nieko, o vat blogo – pakankamai daug.

Kiek išties yra tų konkrečių, aktyvių vatinikų Lietuvoje, tokių, kurie išties užsiimtų atvira, prieš valstybę nukreipta propagandine veikla ir jos organizavimu? Sakyčiau, gal būt, kelios dešimtys, jei jau labai skaičiuosim ir išskirdinėsim tuos vienareikšmius aktyvistus. Teisėsauga, manau, apie juos žino. Bet kas bus, jei vatnikais bus imti vadinti tie, kurie šiaip nelaimingi žmonės?

Pakalbėkim apie tai, kas yra ar gali būti blogo, jei kažkas ims kurti didelius vatnikų sąrašus:

  • Į kokius nors vatnikų sąrašus žmonės gali būti įtraukti pagal neaišku kokius kriterijus, kartais – ir visai nesąmoningus. Pvz., kas nors nepatenkintas valdžia – reiškia, kad vatnikas. Žinote, mane patį yra ne sykį vatniku vadinę kai kurie. Tai, kaip sakant, labą dieną.
  • Neteisingai įtraukti žmonės pasipiktina, nusprendžia, kad gerai būti vatnikais ir kad kaip tik vatnikai – tai tie, kas kovoja prieš blogumus. Ir ką turime tada? Ogi tik kovos prieš Kremliaus propagandą kompromitavimą.
  • Realūs vatnikai, kurie būna isteriški, reikalaujantys sau baisaus dėmesio – tiktai apsidžiaugia, kad jų kliedesius kažkas įvertino. Jie žvaigždėmis pasijunta. Patys realiausi vatiniai to kaip tik ir siekia – jų motyvacija dažnai būna dėmesys bet kokia kaina. Jie net apie chemtreilus pradeda kalbėti ir actą ima garinti, kad tik kažkas to dėmesio jiems duotų, net jei tas dėmesys – tai patyčios.
  • Kremliaus propaganda gauna progą rėkti, kad Lietuvoje sudarinėjami valdžiai nepritariančių sąrašai, o nekalti žmonės (įskaitant ir realius koloradus) yra nekaltai persekiojami. Ir Kremliaus propaganda tą tikrai išnaudoja.

Gilesnė problema yra propagandos ir kontrpropagandos procesai, kurie, darant vatnikų sąrašų portalus, labai lengvai gali būti pažeidžiami. Čia trumpai apie tuos procesus – jie visi yra paremti tuo, kad propagandos veikiami žmonės priverčiami jaustis aukomis:

  • Viktimizacija – propaganda, kur žmonės verčiami jaustis bejėgiais, negalinčiais nieko pakeisti, aukomis, kurias kiti tik terorizuoja. T.y., propagandos recipientas pastatomas į Aukos rolę.
    • Kontrpropaganda – parodyti žmonėms, kad jie nėra bejėgiai, kad jie gali daryti įtaką savo valstybėje. Parodyti, kad jie nėra aukos.
  • Poliarizacija – propaganda, kur žmonėms kalama į galvas, kad dėl visų bėdų kalta valdžia, ES, Lietuva kaip valstybė, NATO ir pan. – t.y., sukuriamas priešas, Persekiotojas, kuris kankina auką.
    • Kontrpropaganda – parodyti žmonėms, kad realias jų bėdas sukuria visgi ne valdžia, ir kad jie savo bėdas gali išspręsti, o valdžios veiksmus – įtakoti. T.y., kad menamas persekiotojas nieko jiems negali padaryti – jie netampa aukomis.
  • Verbavimas – propaganda, kur žmonėms kalama į galvas, kad Rusija, Kremlius, Putinas – tai gelbėtojai, kurie gali padėti. Čia dažnai panaudojama ir dirbtinė nostalgija SSRS. Sukuriamas gelbėtojas, kuris Auką išgelbės nuo Persekiotojo.
    • Kontrpropaganda – parodyti žmonėms, kad jie patys padėti sau gali geriau, kad Putinas ar pan. jiems nepadės, kad jiems yra meluojama, ir kad dabartinė situacija Lietuvoje – geresnė, nei sovietmečiu ar Rusijoje. T.y., parodyti, kad jie išties nėra aukos, o priešingai – juos bando paversti aukomis.
  • Drama – kai žmogaus galvoje persisuka ir jis ima tikėti, kad Putinas/Kremlius turi galią, kad Rusija gali čia Lietuvoje viską pakeisti, kad Lietuvą užims ir pan. – šiame etape žmogus tampa realiu vatniku, kovojančiu prieš valstybę ir už Lietuvos okupavimą. T.y., Aukos rolėje buvęs žmogus pats tampa Pereskiotoju.
    • Čia yra taikomos teisinės priemonės, pvz., patraukimas baudžiamojon atsakomybėn už nusikalstamus veiksmus. Kai kurie veikėjai už tai ir gauna tyrimus.

Jei pasižiūrėsite į tą procesą ir paklausite, kur tokie vatnikų skelbimo portalai gali praversti – tai teoriškai nebent kažkur Dramos stadijoje. Visais kitais atvejais bet koks propagandos veikiamų žmonių persekiojimas tik didina žmonėms jausmą, kad jie yra bejėgės aukos. T.y., veikia priešingai, negu kad išties reiktų.

Jei tik į kokius nors vatnikų sąrašų portalus gali pakliūti bent kas nors, kas neperėjęs į Dramos stadiją – toks portalas tiesiogiai priverčia žmogų pasijusti auka (viktimizacijos stadija), sukuria vaizdą, kad valdžia ar dar kažkas persekioja (poliarizacijos stadija) ir stumteli link realių vatnikų, koloradų ir kremlinų (verbavimo stadija). T.y., šitai suveikia kaip propagandai tarnaujantis įrankis.

Tiesą sakant, jei aš būčiau koks nors Kremliaus veikėjas, tai tyčia užsakyčiau kam nors sukurti tokį vatnikų sąrašų portalą, į kurį imčiau traukti šimtus ar tūkstančius žmonių, kurie jaučiasi blogiau, nepatenkinti valdžia.

Kadangi aš nežinau, kas ten per to vatnikų sąrašų portalo kūrėjai, aš negaliu perduoti jiems paaiškinimų tiesiogiai. Bet tikiuosi, kad kažkas perduos.

Žinote, jei jau norisi kurti kažką tokio – tai geriau tiesiog ne įvardinti kažką etiketėmis, o rodyti žmonėms šlykščiausios rūšies, melagingiausią, neapykantos pilną propagandą – tam, kad kiti suprastų, ką išties Kremlius daro, kokį organizuotą smegenų plovimą ir smurto skatinimą jie vykdo.

Bullshit bingo, padarykim dar daugiau bardako

Tik vakar parašiau, kad viskas rimsta su tais triukšmais. Ir va, pasirodo, kad nerimsta. Ir šitą sykį, kad ir kokie mano mylimi, bet konservai nutarė gerai įsijungti į visą šūdų balaganą. Tiesiog lygioje vietoje. Žinot gi, kaip būna, kai visur užsisuka ventiliatorius, į kurį krenta šūdai? Niekas nieko nesupranta, o tada kas nors dar įmeta kokį nors šūdą, ir jei sėkmingai įmeta, tai tas šūdas nutaško visus iš eilės, o pats to šūdo įmetikas lieka lyg ir niekuo dėtas ir nekaltas. Bent jau paprastai tokio scenarijaus tikisi tie, kas tuos šūdus įmeta.

Kartais PR specialistas turėtų bent jau patį pagrindą žinoti: kai šūdai taškosi per ventiliatorių, tai gal geriau atsitraukti ir tyliai laukti, o ne pačiam pribėgti prie to ventiliatoriaus ir dar šūdo kibirą įpilt. Nes kaip duos atgal, tai maža nepasirodys.

Ponas Jonas Survila pabandė žaisti šitą žaidimą – mestelti taip, kad pakaktų visiems. Ir mestelėjo pas save FB – galit susirasti kažkur ten ir pasiskaityti. Padarys įspūdį – anam labai patiko Vytautas Bakas su žiniasklaidos uždarinėjimo idėjomis. Matyt, iš tų idėjų koksai tai bendras tarpusavio supratimas atsirado.

Aš suprantu, aišku, kad visokie politiniai žaidimai būna žaidžiami. Ir suprantu, aišku, kad kartais vargiai galima apsieiti be tų nesąmonių. Ir kitos partijos tą daro irgi. Nu bet ponai ir ponios, nu reikia gi turėti saiką – nes sugebėti pralenkti netgi Karbauskio alkomafijos sąmokslus žiniasklaidoje – čia jau reikia turėti truputį talento, ar kaip čia pasakius. Šūdų talento gal.

Bet gal nepavyks. Ne šį kartą. Ir ne taip, kada populistinėmis demagogijomis bandoma naikinti pats laisvos žiniasklaidos pagrindas – konkurencija. Na, ir kartu, aišku, pati žiniasklaida, kokia bebūtų.

Continue reading