Tag Archives: psichoterapija

Karpmano Dramos trikampis ir santykiai tarp gydytojų ir pacientų

Pasitaikė čia man perskaityti naują, bet visiškai tipišką, pasikartojančią istoriją iš lietuviškos medicinos: žmonės atvežė močiutę į ligoninę, močiutė sirgo, ligoninėje – dar labiau apsirgo, visokios komplikacijos prasidėjo, o paskui dar ir medikai kažkaip reagavo ne taip kaip reikia, ir visai ten kažkaip viskas pasidarė blogai.

Būna baisu, kai lyg ir lygioje vietoje kyla Drama. Tad šiandien apie tai ir pakalbėsime – kaip kyla dramos, kodėl jos kyla, ką daryti, jei jau kilo ir ką daryti, kad išvis tų dramų nebūtų.

Aišku, kalčiausiu šioje istorijoje liko kažkoks gydytojas rezidentas, nes močiutės giminės pamatė, kad anas, paėmęs kažkokius popierius (gal ligos istoriją), kažką daro su savo telefonu, kažą ten skaito. Matyt feisbukus naršo. Suprantate, internetus brauzina, vietoje to, kad gydytų ar kažko ten mokytųsi.

Istorija, nors ir tipiška, visgi įdomi, nes aspektų joje atsiskleidžia daug – pvz., akivaizdus, akis badantis mechanizmų dėl artimųjų informavimo trūkumas: artimieji paskambina į ligoninę, o ligoninė informacijos nesuteikia, nes juk slapta viskas. Ir lyg ir paprasta tai suprasti, ir lyg ir procedūros neleidžia, ir neaišku, ką tada daryt.

Sprendimas čia būtų paprastas: pakaktų ligoninėje išduoti unikalų identifikacinį kodą ir pagal jį galima būtų gimines informuoti, nepažeidžiant jokių ligos slaptumų. Tai padaroma su faktiškai nulinėmis investicijomis, bet tam reikia trupučio procesų valdymo žinių.

Akis bado ir aiškus pacientų ar jų giminių nesuvokimas, kad gydytojai šiais laikais Internetu (ypač Pubmed ir pan.) naudojasi kraštutinai aktyviai, ir tai padeda išgelbėti gyvybes. Ir ypač tuo naudojasi naujesnė gydytojų karta. Ir ta pati naujesnė gydytojų karta labai dažnai dar ir tarpusavye konsultuojasi – ir wow, tas daroma per tuos pačius Facebook messengerius bei panašias programas. Pacientai dažnai tiesiog nesuvokia, kad gydytojas, čatinantis feisbukuose ir besikapstantis po internetus, dirba daug daug geriau.

Visgi dar įdomiau yra tai, kaip ir kodėl išvis išsivysto tokios dramos, kai pacientai ar jų artimieji, netgi esant geram gydymui (ir jau juo labiau esant blogam gydymui, o toks kartais irgi būna) sukelia didžiulius skandalus, pasiekiančius spaudą. Ir ką reiktų daryti, kad būtų kitaip.

Šiame straipsnyje aš pradėsiu nuo šiokio tokio ekskurso į transakcinės analizės ir Karpmano Dramos trikampio pagrindus, paskui panagrinėsime atvejį, kuris kažkiek kažkuo primintų kažkokį realų (bet tai nebus realus atvejis, nes aš jį išsigalvojau), o tada – sprendimo mechanizmus. Pamatysime, kaip kai kurie dalykai gali būti gerai pataisomi, jei tik supranti, kaip tie dalykai išvis veikia.

Continue reading

Apie mąstymo klaidas ir kognityvinę elgesio terapiją

Šiandien ne šiaip sau rašau jums apie kognityvinę elgesio terapiją (KET). Aš vis dažniau pastebiu, kad propaganda iškreipia žmonių mąstymą, įtikina klaidingais dalykais, tačiau tie įtikinimo būdai itin dažnai remiasi klaidomis, kurios dėstomos KET vadovėliuose. Ir tas pačias KET vadovėliuose išdėstytas mąstymo klaidas paskui kartoja ir kartoja žmonės, kuriems propaganda praplauna galvas.

Kai visai neturi smegenų – tai reiškia, kad ir mąstymo klaidų negali daryti. Jei gali daryti mąstymo klaidas – reiškia, kad turi bent kažkiek smegenų. Pataisius mąstymo klaidas, smegenys dirba naudingai. Nepataisius mąstymo klaidų, smegenų resursai švaistomi klaidoms. Kai mąstome neteisingai, turim daug nesąmonių ir esam nelaimingi. Norint turėti prasmingus dalykus ir būti laimingiems, reikia pataisyti mąstymo klaidas. Paprasta, tiesa?

Taigi, dėl to šiandien aš jus ir supažindinsiu su kognityvine elgesio terapija. Jūs pamatysite, kaip visai paprastos ir įprastos mąstymo klaidos ir klaidelės, kurios mums netgi neatrodo klaidomis (nes pernelyg įprastos) iškreipia mūsų suvokimą. Išmokę pažinti klaidas, galėsite lengviau tvarkytis ir su savo problemomis, ir su kai kuriais propagandos absurdais.

Continue reading

Ilgas anekdotas apie skirtingas psichoterapijos kryptis

Kadaise rašiau jau vieną straipsnį apie psichoterapiją. Kažkaip net nežinau kodėl, šiandien prisiminiau senus pezėjimus apie psichoterapijos kryptis. Tokį lyg ir anekdotą. Šitas anekdotas stebėtinai tiksliai nusako skirtngų krypčių priėjimą prie problemų, kurios būna mūsų galvose. Ir kartu stebėtinai tiksliai nusako, kiek smarkiai skirtingos kryptys kartais pataiko, o kartais nepataiko su savo prielaidomis.

Picture unrelated. Bet tie, kas žino, tie supras, kad paslydimai būna ne šiaip sau.

Kalbant apie profesionaliesniems ir daugiau žinantiems skirtas apžvalgas, šitas anekdotas bus geresnis, nei anas straipsnis. Nes pakankamai trumpas ir kartu visai lengvas.

Continue reading

Paternalistinė psichologija nori įsitvirtinti įstatymais

Įsivaizduokite, kad kokia nors biologų draugija susigalvoja, kad tik biologų draugijos narys turi teisę vadintis biologu, o tam kad tokią teisę gautų, jis turi metus laiko lankytis kursuose, kuriuose turi dirbti agronomo darbą, prižiūrimas biologo-ūkininko, esančio tos pačios biologų draugijos nariu. Ir dar mokėti tam biologui-ūkininkui už tai, kad pas jį dirba. Taip, būtent taip.

Paternalizmo esmė – padaryti kitus žmones priklausomais, kartu vaizduojant gerą, rūpestingą globėją, kuris žino geriau. Ir žinoma, paternalizmas su visomis demagogijomis dings iškart, kai tik tie paternalistiniai žinotojai gaus įstatymines galias ir galės spręsti už kitus. Taip, žinoma, taip. Aš mesiu gerti po vestuvių, brangioji!

Aš suprantu, kad jums atrodo WTF tai, ką aš čia parašiau, bet tai neatrodo WTF būreliui veikėjų, kurie nutarė sureguliuoti psichologus.

Continue reading

Buvimas savimi ir psichoterapijos įvadas

Retokai ir mažokai rašau psichologijos temomis. Man pačiam tai gana keista, nes tai viena iš sričių, po kurias kapstausi gana daug ir gana seniai. Kažkaip gal tai pernelyg asmeniška, o gal tiesiog šioje srityje jaučiuosi viską viską dar tik atrandantis. Atrandantis, nes psichoterapiją supranti tiek, kiek supranti pats save. Kelias į savęs supratimą yra ilgas, o atradimų jame – labai daug.

Ne taip seniai (bene prieš metus kokius) sužinojau, kad Lietuvoje psichoterapeutų sluoksniuose Stephen Karpman Dramos trikampis žinomas keistai menkai, nors tuo pat metu puikiai žinoma Eric Berne transakcinė analizė (beje, pats Eric Berne prie Karpmano koncepto savo rankas irgi pridėjo). Ir keista, bet vis tenka išgirsti kalbų netgi iš vieno-kito kokią nors mokyklą atstovaujančio psichoterapeuto, kad kitos teorijos esą neteisingos ar ignoruotinos, nors išties viskas išties siejasi ir gulasi vienon krūvon kuo gražiausiai.

Kaišiadorių parkas yra labai gražus, aš norėčiau, kad Vilniuje kiekviename rajone būtų po panašų parkelį.

Kažkuriuo metu mums tenka tiesiog imti ir pasižiūrėti į save. Kažkaip kitaip. Mes bandome viską susidėlioti, peržiūrėti, o galų gale atrandame tai, kas svarbiausia – kad mes galime būti patys savimi. Ir tada į mūsų širdis ateina pavasaris.

Ponai psichologija besidomintys, o taip pat gal net ir kai kurie psichologai bei psichoterapeutai, visos tos skirtingos psichoterapinės teorijos kuo gražiausiai susiderina ir gulasi vienon krūvon. Ir daugelis tą puikiai žinote. Gal mažiau apie tai žino kai kurie žmonės, kurie psichologija domisi nebent paviršutiniškai. Tai gal vat tokiems ir bus šis straipsnis. Truputį perteklinai koncentruotas, nelabai rišlus, kartais pernelyg viską supaprastinantis, labai daug ką praleidžiantis, tačiau labai labai glaustas įvadas į psichoterapijos sąvokas ir teorijas, kurias verta žinoti, gyvenant XXI amžiuje.

Pirmas dalykas, kurį būtina įsikalti į galvą, prieš skaitant – tai pats psichoterapijos pagrindas: visi mūsų išmokimai, visos mūsų patirtys, visiškai viskas – tai yra subjektyvu ir asmeniška. Subjektyvu – tai reiškia, kad per kažkur neatitinka objektyvios realybės. Kitaip tariant – tai yra savo esme neurotiška – mūsų suvokimas konfliktuoja su realybe. Taigi, mes visi, be jokių išimčių esame neurotikai.

Antras dalykas, tiesiog sekantis iš pirmojo – tai, kad būti tobulu, ne neurotišku – tiesiog nėra įmanoma iš principo. Tai reiškia, kad būtent tie, kas pretenduoja būti kažkuo tobulais savo jausmuose ir santykiuose (t.y., neigia ir slopina savo neurotiškumą), išties ir turi problemų, kurios yra nesprendžiamos.

Psichoterapijos paradoksas yra toks: santykiai gerėja ir mes patys laimingėjame, kai mes pripažįstame ir priimame save, kitus žmones ir visą pasaulį taip, kaip yra – su visais konfliktais ir neatitikimais. Tik priimdami savo pačių neurotiškumą ir pasakydami sau, kad tai yra visiškai Ok, mes galime pasidaryti tikrais, gyvais, priimančiais kitus žmones ir pasaulį. Kuo labiau mes leidžiame sau būti neurotiškais, tuo mažiau mes būname neurotiškais.

O dabar, jei jau priėmėte tai, kad visi esate neurotikai (na, gerai, ir aš toks), tai galime pereiti prie psichoterapijos pagrindų. Žinoma, tuose pagrinduose daugybė dalykų ne tik kad fragmentiškai užkabinta bus, bet net ir visai neužkabinta. Bet manau, kad visvien vaizdą ir šiokią tokią orientaciją gausite.

Oj, ne, palaukit dar. Dar, prieš jums pradedant skaityti, aš noriu padėkoti porai draugų, kurie mane parecenzavo ir pakonsultavo šiomis temomis.

Ypatingai noriu padėkoti Agnei Matulaitei, kuri yra viena iš garsiausių Lietuvos psichoterapeučių (ir turinti pasaulinį vardą) – žinoma, jai mano paviršutiniškas priešokis prie šių temų turėjo pasirodyti juokingai, bet ji yra tiesiog nuostabi ir recenzuodama labai geranoriškai ir vienareikšmiškai sugebėjo man įkalti tiek vinių kakton, kad aš supratau, kad viską reiks perrašyti, o paskui, pažvelgęs į tai, kiek jau prirašiau, supratau, kad aš šiuo atžvilgiu beviltiškas, o jau tada pagalvojau, kad galiu sau leisti būti netobulu – kokiu tik noriu (taip, aš sau viską galiu leisti, nes tiesiog aš sau galiu leisti viską).

Trumpai tariant, klaidų, netikslumų ir taip toliau čia liko net nepaisant to, kad Agnė Matulaitė į jas labai teisingai pabaksnojo. Bet be jos šis mano ilgas straipsnis būtų daug prastesnis. Ji pakėlė šitai į kardinaliai geresnį lygį.

Taip pat išskirtinai noriu padėkoti ir senam savo draugui, psichologui ir coaching meistrui Audriui Matiukui, kuris kartą man išdėstė pokyčių kilpos esmę, o paskui, kai aš žiauriai supaprastintą tos teorijos variantą įdėjau čia į straipsnį, man davė visą metodinę medžiagą, kuri jūsų laukia atskirai – jau kaip Audriaus straipsnis. Paskaityti galėsite jį jau gana greitai. Ir ten bus tai, ko jūs norite – neįtikėtinai glausta, koncentruota ir ryški medžiaga.

Taip, aš atvirai jums reklamuoju šiuos žmones, nes tai yra žmonės, kurie verti reklamos.

Ir dar, aš noriu padėkoti visiems, kas priėmė ir priima mane tokį, koks esu. Tiems, su kuriais aš galėjau ir galiu būti savimi. Kartais tai išties labai sunku – ir man pačiam, ir tiems, kas su manimi bendrauja. Ačiū jums.

Continue reading