Author Archives: Rokiškis Rabinovičius

About Rokiškis Rabinovičius

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Vergovė, žaidimų teorija ir normatyvai

Neseniai vienoje diskusijoje supratau, kad kai kurie dalykai, kurie dirbantiems vadyboje atrodo tiesiog savaime aiškūs, kitiems visiškai nesuprantami. Normatyvų žala – vienas iš tokių atvejų. Man ar kolegoms žodis „normatyvas“ skamba panašiai, kaip gydytojui skamba „urinoterapija“, bet štai kažkam kitam ir urinoterapija, ir normatyvai gali atrodyti visia geru, naudingu dalyku, padedančiu nuo kokių nors ligų.

Kai kas nors naudoja normatyvus, tai sako, kad didelis, kietas ir panašiai. O pasižiūrėjus į realybę, pasimato, kad įvedus normatyvus, grafikas žemyn nuėjo ir jau netgi ne kabo, o išvis nupuvo ir nukrito.

Normatyvų žalą kadaise atskleidė dar Adam Smith, kalbėdamas apie vergovės neefektyvumą. Adam Smith buvo tas pats XVIII amžiaus ekonomistas, kuris buvo ir pirmu ekonomistu pasaulyje bendrai, padėjusiu visus pagrindus šitam mokslui. Adam Smith įtaka buvo tokia didelė, kad visa pasaulio ekonomika dabar jau gali būti skirstoma į du periodus: iki Adam Smith ir po jo. Iki jo buvo pilna žmonių, kurie galvojo, kad vergovė ar baudžiava gali būti kaip nors efektyvi. O po jo visi pamatė, kad ilgainiui visada laimi tie, kas turi laisvą rinką, laisvus žmones ir laisvą ekonomiką. Pasaulis tada link to ir pasuko – ilgainiui visur laisvoji rinka ir ėmė dominuoti.

Taigi, vienas iš esminių dalykų, ką įvardino Adam Smith, buvo vergovės neefektyvumas. Ši sistema, jo teigimu, buvo pati neefektyviausia iš visų, kokios tik gali egzistuoti. O priežastis buvo labai paprasta: vergas visada suinteresuotas dirbti tiktai kuo mažiau ir prasčiau, nes jis negali spręsti, ką ir kiek jam dirbti. Jis tik gali būti vergu. Taigi, vergas visada ir mažina savo darbo kiekį, bet kokiais įmanomais būdais. Atitinkamai, vergovėje darbo našumas būna kraštutinai žemas.

Sudėtingiausias dalykas su vergove yra toks: jei esame vergvaldžiais, mums visus vergus reikia valdyti. Jie negali spręsti už save, todėl mes viską turime už juos nuspręsti. Pasakyti, ką, kur, kiek jie turi dirbti. Ir tada dar priversti juos dirbti. O vergai to darbo vis bandys išvengti, todėl vergvaldys vis kažkaip turės tuos vergus pergudrauti.

Iš to seka, kad vergovė nėra vien tik šiaip kažkoks žmonių laisvės atėmimas – išvystyta vergovė yra dar ir gana kompleksiška vadybos metodologija, kuri yra katastrofiškai žemo efektyvumo, bet kartu pakankamai sudėtinga. Ta vadybos metodologija paprastai vadinama tiesiog normatyvais arba normatyvine sistema. Jos esmė – viskam sukurti normas – kiek darbų žmogus turi padaryti per dieną, kiek vienas darbas turi užimti laiko ir taip toliau.

Iš esmės vergovinė darbo sistema buvo ir baudžiava – ilgiausiai ją išlaikiusi Rusijos imperija tapo Europos subine – ekonomika atsiliko nuo pasaulio tiek, kad tai valstybei teliko žlugti. Paskui vergovinę sistemą dar pabandė ir sovietai, vergovę diegę lageriuose. Kadangi lageriuose niekas nenorėdavo dirbti, tai visiems būdavo nustatomos išdirbio normos, o kas jų nepadarydavo – negaudavo valgyt. Dar didesnės, strateginės normos būdavo nustatomos ir ištisiems lageriams, kolchozams ar gamykloms. Tai vadinosi metiniai ir penkmečių planai. Taip sakant, strateginiai normatyvai, neturintys nieko bendra su normaliu planavimu.

Kuo baigėsi SSRS – visi žinom. Į pabaigą SSRS gyventojas uždirbdavo apie 100 rublių per mėnesį. Juodojoje rinkoje už tuos pinigus toksai žmogus galėjo nusipirkti 5-10 dolerių. Štai ir viskas. Normatyvinė ekonomika visame gražume.

Kita vertus, klausimas apie vergovinę sistemą nėra toksai jau paprastas: daugelis SSRS gyvenusių galvoja, kad jie nevergavo. O daugelis gyvenančių laisvoje rinkoje, įsivaizduoja, kad jie vergauja kokiam nors darbdaviui. Vergovė išties nėra vien kokios nors grandinės – vergovinė santvarka visada būna gana kompleksiška. Vergoviškumo lygis visada gali būti nustatomas būtent pagal tai, kiek smarkiai valdyme naudojami normatyvai.

Šiandien straipsnis bus apie blogį. Ne apie tai, kaip daryti gerai (protingas planavimas, tikslai, į klientą subordinuoti rodikliai, paslaugų pateikiamumas, etc.), o apie tai, kas būna, kai būna taikoma bloga praktika. Ir apie tai, kokia viena iš blogiausių praktikų – valdymas pagal normatyvus.

Continue reading

Uosialapis klevas – didžiausia Lietuvos piktžolė

Neretai, stebint diskusijas apie medžių ir parkų išsaugojimą, galima pamatyti tipinę istoriją: ateina koks nors žmogus į Facebook grupę ir įmeta nuotrauką su nupjautu uosialapiu klevu. Ir prirašo ką nors apie medžių genocidą ar dar kokias nors nesąmones. Paskui, aišku, eilinį kartą užverda ginčai apie tai, ar reikia tuos uosialapius saugoti.

Uosialapį klevą lengviausia atpažinti iš specifinių jo lapų. Kita vertus, net jei lapai ir nesimato, galima jį atpažinti iš kreivų šleivų kamienų. Paprastai kamienų būna kokie 3-5, išaugę skirtingais kampais, einantys palei žemę. Šitas medis išvis nesugeba augti kaip medis ar krūmas – jis auga kaip brūzgynas.

Deja, žmonės apie uosialapius (lot. Acer negundo) žino labai mažai. O žinoti verta – nes tai yra medis, kuris imituoja normalius medžius, bet išties tuos normalius medžius ir išnaikina. Augalų, kurie atlaikytų uosialapių įsiveržimą – beveik nėra. Gal nebent kokie nors sosnovskio barščiai greičiau auga ir labiau kitus augalus nustelbia, bet ilgainiui net ir tie nunyksta, susidūrę su uosialapiais.

Taip, jūs teisingai supratote – uosialapiai sugeba nustelbti netgi sosnovskio barštį. Kaip invazinė rūšis, uosialapiai klevai už tuos barščius yra agresyvesni ir labiau kenkiantys aplinkinėms augalų rūšims.

Nedaugelis susimąsto, kodėl nuo 2017 metų nereikia jokių leidimų uosialapių klevų kirtimui. Tai čia paskaitysite ir suprasite.

Continue reading

Bangų fizikos pagrindai

Bangų fizika visada būna baisiai kebliai paaiškinamas ir suvokiamas reikalas, o jos formulės būna tokios, kad kai į jas pažiūri, tai paskui išvis dingsta noras kažką aiškintis. Man kartą taip ir dingo, visam laikui – kai mokiausi apie kažkokius bangolaidžius ir antenas, o viena iš tų bangolaidžių skaičiavimo formulių pasirodė besanti viso puslapio dydžio, keliasdešimt eilučių visokių integralų, diferencialų, sinusų, kosinusų, kažkokių kitų daiktų ir taip toliau. Na, žinote gal, kaip atrodo didelės formulės. Jei nežinote – tai maždaug kaip nesveikas mažesnių formulių kratinys, į kurį pasižiūrėjęs, nežinai net, nuo ko ten jį pradėti skaityti.

Kas bendro tarp greičiausio serijinio lėktuvo SR-71 ir gliserio? O ir išvis, kuo čia dėtos kažkokios bangos? Štai apie tą čia irgi pakalbėsime.

Tai vat aš tada nusprendžiau, kad tų banginių funkcijų nesiaiškinsiu, nes to jau man per daug. Kiti nusprendžia dar anksčiau – kai pamato pirmąsias funkcijas, aprašančias kokios nors sinusoidės sklidimą kokiu nors laidininku. Ir, aišku, teisingai daro, es nėra čia ko savo galvą užsikimšti matematikomis, kurių nesupranti. Tai vat taip ir lieka žmonės nesupratę nieko apie jokias bangas.

Apie tas bangas kartais nesupranta net ir kai kurie visai rimtose mokslo įstaigose dirbantys žmonės – pvz., man kartą teko matyti kažkokio JAV universiteto puslapį, kuriame veikėjai aiškino, jog mikrobangėse krosnelėse maistas kaitinamas, naudojant dielektrinį kaitinimą, o patį tą dielektrinį kaitinimą dar aiškino kvantiniu vandens molekulių rezonansu. Tai buvo geras KPŠ, nes išties nei dielektrinis kaitinimas su tuo susijęs (dielektrinis kaitinimas yra paremtas dielektriko deformavimu elektriniame lauke ir dėl to išsiskriančia šiluma), nei ten kokie nors kvantiniai reikalai kažkuo dėti (tą irgi labai lengva patikrinti – distiliatas kaista prastai, o druskų tirpalai – tiesiog puikiai).

Akivaizdžiai kai kurių bangų teorijos reikalų netgi ir profeosriai kartais nesupranta, nes visa tai atrodo per baisiai. Kai kurie būna, kad pasižiūri į formules, išsigąsta, o tada eina ieškoti kokių nors kitų paaiškinimų, nes nuo tų formulių juos ištinka sinusoidinė galvos smegenų trauma. Vienas panašus fizikas po tokios traumos ėmė pasakoti apie tai, kaip radijo imtuvai paveikia žmonių DNR, o paskui kalbėti, jog ateiviai transliuoja į jo galvą balsus, o tada dar ėmė rašinėti į visokius laikraščius apie tai. Spėju, kad būtent dėl formulių sudėtingumo jam taip stogas nučiuožė. Na, bet aš čia nukrypau, atleiskit.

Bet čia aš visgi paaiškinsiu šiandien kai ką be formulių – taip, kad būtų aišku netgi kai nenori galvoti apie jokias ten sinusoides. Paveiksliukus pasižiūrėsit ir pamatysit, kaip tai veikia ir ką išvis reikia žinoti. Tiesiog tokių bazinių reikalų.

Continue reading

Pasyvi agresija – kaip tik tai, kas žmones varo iš proto

Pasyvi agresija yra tokia paplitusi, taip visus užveikianti, kad atrodo, jog nėra ką net apie ją rašyti. Bet visgi yra čia apie ką rašyti, ir yra labai labai daug – nes pasyvi agresija yra labiausiai paplitusi neurotinio elgesio rūšis, ir negana to – dažniausiai gana prastai suprantama.

Žinote gi, pasyvi agresija netgi iš DSM (Diagnostic and Statistical Manual of Mental Disorders) ji buvo išmesta, kaip atskiras asmenybės sutrikimas (tiesa, TLK-11 berods vis dar yra – kaip negatyvistinis asmenybės sutrikimas) – mat pernelyg būdinga buvo ir daugumos kitų asmenybės sutrikimų atstovams. Galima tarti, kad pasyvi agresija daugelio psichiatrų ar psichoterapeutų jau suvokiama, tiesiog kaip bendrinis daugelio asmenybės sutrikimų ir neurozių požymis.

Jei galvojate, kad nesate pasyviai agresyvus, tai jau patariu susimąstyti. Ai, ir taip – čia paveiksliuke kaip tik pasyvios agresijos pavyzdys.

Kita vertus, iki šiol daugelis šiaip žmonių net nesuvokia, kas išvis yra ta pasyvi agresija – pvz., kai kurie įsivaizduoja, kad tai tiesiog šiaip kažkokia mažesnė agresija, kur tiesiogiai nesikoliojama ar nesimušama.

Išties nėra taip – pasyvi agresija gali pasiekti ir fizinio smurto lygį, bet kitais kartais gali atrodyti kaip tiesiog kažkoks nelabai malonus, dirginantis kažkieno „juokavimas“, ar netgi šiaip kažkoksai nelabai racionalus, problemas aplinkiniams keliantis elgesys.

Žinote tokius žmones, kurie vis maloniai šypsosi, visiški pozityvai, idealūs darbuotojai, bet kažkodėl vis ko nors nesuspėjantys, pavedantys reikaluose, ir dar tarpais į akis visokias šlykštynes kalbantys, ir dar tokias, kur netgi sunku kam nors paaiškinti, kas ten tokio nemalonaus? Taigi, čia apie tokius irgi pašnekėsime.

Lietuvoje, kur bendras psichikos sveikatos problemų lygis yra nesuvokiamai aukštas, suvokimas apie kai kuriuos neurotinio elgesio reikalus yra nesuvokiamai žemas. Bent jau kol kas. Ir tą reikia keisti – todėl aš ir rašau šitą straipsnį.

Taigi, šiandien ir pakalbėkime apie vieną tokį reiškinį – apie tą pasyvią agresiją. Kas ji yra, kaip ją atpažinti ir kaip nuo jos apsiginti (deja, pastarasis dalykas – ne toks jau paprastas).

Continue reading

Generiniai ir etiniai vaistai ne visada yra vienodi

Apie generinius ir etinius (firminius, originalių kūrėjų gaminamus) vaistus jau tiek ir tiek kalbų buvo, bet taip kažkaip ir neatsirado nieko, kas viską sudėstytų vienoje vietoje. Tai gal aš ir sudėstysiu – apie tai, kuo skiriasi generikai (įvairių gamintojų gaminami neoriginalūs vaistai) ir etikai (originalių, firminių gamintojų vaistai).

Marilyn Monroe jums galėtų patvirtinti, kad generikais apsinuodyti galima taip pat gerai, kaip ir originaliais, etiniais vaistais – ypač, sumaišius juos su alkoholiu ir vartojant keleriopai didesnėmis dozėmis, nei nurodyta. Deja, nepatvirtins ji – nes dėl tokio vartojimo nusinuodijo ir numirė. Todėl pasimokykim iš svetimų klaidų ir vaistus vartokime tiktai labai apgalvotai, atsakingai ir su gydytojų nurodymu.

Tingintiems skaityti – galiu išsyk viską suvesti į kelis punktus:

  • Dauguma atvejų generiniai ir etiniai veikia maždaug taip pat gerai. Išties skirtumų pastėbėti dažniausiai nesigauna. Ir jei imsim generalizuotai – tai Aurelijus Veryga iš esmės yra teisus, aiškindamas, kad generiniai nuo etinių nesiskiria. Dažniausiai.
  • Kai kuriais atvejais būna, kad atsiranda skirtumai, ir jie gali būti tikrai dideli. Nors etiniai vaistai dažniau būna geresni, bet kartais gali būti ir taip, kad geresni bus generikai. Priežasčių tam būna įvairių, bet dažniausiai tai susiję su papildomomis, menamai įtakos neturinčiomis medžiagomis.
  • Yra vietų, kur skirtumai tarp generinių ir etinių vaistų labai ryškūs – tai tose šalyse, kur kokybė nėra stipriai kontroliuojama. Tai reiškia, kad generiniai vaistai iš Baltarusijos gali būti tikrai daug blogesni. Bet ES ne šiaip sau neįveža vaistų iš Rusijos, Baltarusijos ar Indijos – tie vaistai tiesiog nepraeina kokybės kontrolės. Todėl jų čia pas mus ir nėra.
  • Neretai skirtumai tarp generinių ir etinių vaistų pasireiškia ne jų gydomąjame poveikyje, o pašaliniuose reiškiniuose, į kuriuos kai kurie medikai neatkreipia didelio dėmesio. Bet pačiam vaistų vartotojui skirtumas tarp to, ar jis vidury nakties atsibus vemdamas, ar kažko panašaus nepatirs – gali būti labai didelis.
  • Atskira problemų dalis – įvairūs alergenai, kurie būna specifiški, į juos reaguoja paskiri žmonės ir čia skirtumai gali būti labai dideli – vienas vaistas veikia kaip vaistas, o nuo kito gali kilti net ir anafilaktinis šokas. Tai priklauso ne nuo vaisto, o greičiau jau nuo jo vartotojo ypatybių.

Gerai, o jei dabar nepakako tiek sirtumų, tai pereikim prie detalesnių dalykų.

Continue reading