Ženklo daugiaprasmiškumas ir kunda-lakunda

Prieš kokį pusę šimtmečio nuskambėjo istorija, primenanti anekdotą: kažkoks arabas lėktuve bandė nužudyti kažkokį jankį. Kaip paaiškėjo, konfliktas kilo iš niekur – arabas nemokėjo anglų kalbos, amerikietis – nesuprato arabų, tad abu apie kažkokius niekus bandė susišnekėti gestais. Lemiančiu gestu tapo amerikono parodytas ženklas „Ok“ – štai tada arabas jį ir puolė.

Moteris rodo gestą "Ok"

Ženklas, vienai tautai reiškiantis vieną dalyką, kitai tautai gali reikšti visiškai kitą. Tačiau abu ženklai gali būti vienodai aiškiai identifikuojami. Anglosaksams puikiai žinomas ženklas „Victory“ kokiems nors Rusijos kaliniams gali reikšti „glaza vykoliu“. Ženklas „Ok“ arabui reiškė tiesioginį grąsinimą nužudyti. Šitas ženklas kai kuriuose kraštuose gali reikšti ir daugiau dalykų, pvz., nulį ar putę.

Prieš kokį dešimtmetį, apie kažką beblevyzgojant, Skirtumas suformulavo tokią mintį: įmanoma situacija, kai du kompiuteriai susijungia vienas su kitu tam tikru tinklo protokolu, kurį interpretuoja skirtingai, tačiau neturi priemonių, kurios jiems leistų tuos interpretacijos skirtumus identifikuoti. T.y., kompiuteriai gali tarpusavyje keistis informacija, nesuprasdami, kad kalbasi apie visiškai skirtingus dalykus. Panašus atvejis galimas ir žmonių kalboje. Ir žinoma, kad tokį atvejį labai įdomu būtų panagrinėti.

Kunda-lakunda – tai gan specifinis, greičiau hakeriškas priėjimas prie problematikos, kurią jau seniai narsto Čiomskis – ar yra tam tikros giluminės struktūros, ar nėra. Mintis elementari: ar įmanoma praktiniam kalbos vartotojui perduoti tam tikrą gan minimalią ženklų, prasmių ir reikšmių sistemą, kuri taptų bent minimaliu kalbos ekvivalentu ir leistų susikalbėti su kitais šios struktūros vartotojais, turinčiais tą pačią ženklų, tačiau visiškai kitą, nesusijusią prasmių ir reikšmių sistemą, su sąlyga, kad prasmių sistema yra struktūriškai identiška. Pvz., kad vienas žmogus kalbėtų apie pinigus, o kitas – apie religiją, tačiau abudu vienas kitą pilnai suprastų. Arba, gal greičiau, „suprastų“ kabutėse – t.y., galėtų laisvai susišnekėti, tačiau negautų priemonių, kurios leistų identifikuoti, jog abu naudoja visai skirtingas semantikas.

Žinoma, tai reiškia kalbos kūrimą ir, kas svarbiau – tai tam tikros metasistemos, leidžiančios generuoti ženklus ir semantikas, kūrimą. Praktikoje, pageidautina, kad metasistema būtų paprasta, o generuojamos kalbos – kiek įmanoma primityvesnės, pageidautina, perimant gyvos kalbos sintaksę ir kuo lengviau išmokstamus žodžius. Taigi, imame, pvz., kunda, munda ir lakunda lygmenis, jin ir jan energiją, kosminę kreatyvinę energiją, čakras, energijos koncentraciją, brahma-budą… Gal to ir pakanka? Iš esmės, gana nedidelio ženklų kiekio (apie 10), susieto tam tikrais loginiais ryšiais, tikrai pakanka praktiškai bet kam aprašyti. Ar pakanka dar mažesnio – pasakyti sunku, praktikoje tenka visgi didinti kiekį. Tačiau keliais praktiniais eksperimentais (įskaitant ir truputį kraupinančius) galim pamatyti, kad pvz., galima kalbėti šiais ženklais apie vadybą ir verslą su žmogumi, kuris kapstosi ezoterikose, šiam neįtariant apie prasmingumą ir, kas įdomu, netgi keliant problematikas ir jas sprendžiant abiejose prasmių sistemose vienu metu.
Esminis dalykas, kuris atsiskleidžia per tokį haką – tai, kad galimas praktinis metastruktūrų identifikavimas ir semantikų generacija gyvosioms kalboms. Kitaip tariant, kad Greimo įvardintos giluminės teksto struktūros – tai ne tik kažkokie natūralūs paternai, bet ir ganėtinai nesunkiai manipuliuojami daiktai, dar daugiau, jas analizuoti ir jomis manipuliuoti galima, taikant vienareikšmes ir griežtas taisykles, nepaliekant vietos jokiai literatūrologinei fantazijai. Tačiau kyla vėl tas pats senas klausimas: ar visgi sintaksė yra paskira nuo semantikos, ar visgi jos yra apjungtos? Dar įdomesni pragmatikos klausimai, kurie čia kyla: tai jau ne šiaip kažkoks kalbos nešėjo santykis su ženklais, kaip juos formulavo Pirsas, o metasinchroniškumo problemos.

Galime vėl grįžti prie metateorijos ir metakalbos paieškų gyvosiose kalbose: jeigu Jungas tiesiog pastebi archetipus, Čiomskis identifikuoja įgimtą kalbinį pagrindą, tai Greimas įvardina būtent tai, kad egzistuoja tam tikras metakalbinis interpretavimo ir generavimo mechanizmas, kuris yra mūsų galvose ir kuris palieka mūsų kuriamuose tekstuose savo paternus, kuriuos, savo ruožtu, mes galime atsekti ir, dar daugiau, patys galime tas struktūras generuoti ir jomis remiantis generuoti prasmių sistemas, nors pačios struktūros ir neneša prasmės. Kitaip tariant, objektyviai skylutė yra ir, skirtingai nuo Java mašinos Java mašinoje, mes galime prasikasti iki to, kas kuria mūsų kalbą pačia plačiausia ir giliausia prasme, t.y., to, kas kuria mūsų mastymą. Žinoma, išlieka vėl tas pats rekursijos klausimas: kiek tų lygių yra ir ar mes juos galime pamatyti bent kiek pilniau, ar tik fragmentiškai. Kitaip tariant, vėl susiduriame su pilnumo ir neprieštaringumo problematika, tik jau iš kitos pusės.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook0Share on Google+0Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

11 thoughts on “Ženklo daugiaprasmiškumas ir kunda-lakunda

  1. skirtumas

    Kunda Lakunda
    Mano versija tokia: Lietuvoje tuo metu labai stipriai ėmė lįsti į viešumą visokių būrėjų ir ekstrasensų. Taip jau teko, kad asmeniškai teko pažinoti keletą būrėjų ir ekstrasensų. Pasakojo man jie tada visokių įdomių dalykų, sužinojau tada apie čachras, visokius burtus, girdėjau kaip jie naudoja visokias kitokias sąvokas, kurių reikšmių aiškinimai buvo dar painesni nei pačios sąvokos. Viename iš panašių pokalbių pajutau, jog imu suprasti apie ką eina kalba, tačiau tikslinantis paaiškėjo, kad aiškintojai man negalėjo nei įrodyti nei paneigti mano supratimo.
    Vėlgi taip jau išėjo, kad chatinau su Traktoriumi ar tai Gvorlu ir jam išdėsčiau šią problematiką. Mes tuomet svarstėme ar galime sukurti universalią proto pisimo teoriją 😉 Bent jau aš taip įsivaizdavau. „kunda lakunda“ man pradžiai ne itin patiko, nes skambėjo labai nerimtai, nors dabar kai prie tų žodžių pripratau tai atrodo visai normaliai. Dar kažkiek tą teoriją pavysčiau kartu su tuo pačiu Traktorium/Gvorl’u. Aš supratau, jog mes remdamiesi paprasčiausiais žmonių instinktais sukursime sistemą, kuri bus ne ką prastesnė nei koks nors budizmas ar panašiai. Bet paskui aš nustojau tuo per daug domėtis, nes atsirado svarbesnių reikalų. Dabar gi matau šis teorinis modelis pasiekė gan įdomią (ir man gal kiek netikėtą) vietą, nuo kurios man pačiam jau darosi vėl įdomu…
    Apie kompus ir protokolus turbūt kažką blevyzgojom, ale bet tačiau neatsimenu nei kokią prasmę norėjau tam suteikti, nei kaip ją Rokiškis suprato. Bet turbūt taip ir buvo 🙂

    Reply
    1. skirtumas

      Re: Kunda Lakunda
      Tiesa, nuo čia galima pratęsti, jog pliurpdami ta pačia kalba apie tą patį su Rokiškiu interpretavome tai kiek skirtingai, nors patikrinti arba įrodyti galime, jog kalbėjome apie skirtingas arba tas pačias reikšmes kurdami aibę metakalbų. Kitas reikalas yra materialūs veiksmai, rezultatai, kurie daug maž vienprasmiški, belieka susitarti dėl interpretavimo ir turėsime patikrinimo mechanizmą.

      Reply
    2. rokiskis Post author

      Re: Kunda Lakunda
      Matai, čia tame ir džiaugsmelis, kad galima vieną struktūrą panaudoti daugybiškai, iš esmės, be problemų kaitaliojant ir ženklus, ir prasmes 🙂

      Reply
      1. nostra_

        oj destytojas zinot tikrai skaiciau, bet vat uzkrito. ant liezuvio galo sukasi. nu pasirasykit su skolele kitam semestrui 🙂

        Reply
  2. Pingback: Generatyvinė interpretatyvinė teorija arba asmenybės polimorfizmas « Rokiškis

  3. Pingback: Semiotika – baziniai dalykai ir kai kurie asmeniniai pastebėjimai « Rokiškis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *