Fragmentai apie radijo trukdymus Lietuvoje

Neseniai rašiau apie VEF radijo imtuvus, ir paaiškėjo, kad daugeliui ta tema įdomi. Paskui dar daugiau susidomėjimo FB sukėlė viena iš daug kur po internetus išsivaikščiojusių nuotraukų, kurioje buvo keistas patefonas – su dviem galvutėm. Labai daugelis spėliojo, kai kurie spėliones nutraukė, pasinaudodami Google (nors argi taip įdomu, ypač kai siūloma nesinaudoti, o paspėlioti?)

APSV (Aparat Podači Signalov Veščanija – Transliacijų signalų padavimo aparatas). Gamintojas – MEIS (Moskovskij Elektrotechničeskij Institut Sviazi – Maskvos Elektrotechnikos ryšių institutas). Spėtinai, Sigito Žilionio padaryta nuotrauka. Pagal patikslinimus komentaruose – Zenono nuotrauka. Žr. komentarus.

Aparatas, kuris buvo nuotraukoje – specialios paskirties patefonas, skirtas tik KGB ir grojantis pačią šlykščiausią triukšmo rūšį – balsą imituojantį signalą. Tas signalas buvo sudarytas iš trumpų radijo diktorių kalbos fragmentų, kurių trukmė – maždaug nuo dešimtadalio iki pusės sekundės. Klausantis to triukšmo, atrodydavo, kad girdi kalbant žmones – moterį ir vyrą. Tačiau nieko suprasti nesigaudavo, nebent retkarčiais kokį vieną žodį, nes išties ten buvo tiesiog triukšmas.

Kaip tik šitas signalas buvo labiausiai nervinantis iš visų, kokie tik gali būti – jei iš kito triukšmo dar kažkaip gaudavosi išgirsti, ką šneka Laisvės radijas ar Amerikos balsas, tai šitas kalbos imitavimas paversdavo bet kokį klausymąsi neįmanomu, net jei girdėdavosi silpniau už tą stotį, kurios klausydavaisi.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Rusiškas Genys arba radaras Duga

Rusiškas Genys buvo vienas iš labiausiai užknisančių sovietinių dalykų, kokius tik galima įsivaizduoti. Vat įsivaizduokit, kad gyvenate sovietmečiu. Sovietmetis – tai reiškia, kad nėra ką veikti. Visoje Lietuvoje teina du mokslo populiarinimo žurnalai – „Mokslas ir Gyvenimas“ bei „Mokslas ir Technika“. Ir tai, abudu poprasčiai*. Ir nors ir poprasčiai, jie susiskaitydavo per kelias valandas ir daugiau nelikdavo ką veikti. Multikus vasarą rodydavo labai ribotai, nors ir daugiau, nei kitu metu – kokią valandą per dieną, bet ir tai ne visada.

Kaip atrodo Genys? Genys atrodo kaip tvora. Maždaug 150 metrų aukščio tvora. Matoma iš už dešimčių kilometrų. Tokia tvora, kad medžiai, su ja palyginus, atrodo kaip smulkios piktžolės.

O šiaip tai vasarą per TV būdavo rodomas laukiamiausias serialas – „Kapitonas Tenkešas“, kuris buvo šiaip jau visai šūdinų filmų lygio, ir kiekvieną vasarą peržiūrėtas ir pamatytas, tačiau visvien laukiamas tiesiog dėl to, kad nebūdavo ką veikti. Jis buvo tiesiog tobulas filmas, nes kitų išvis tiesiog nebuvo. Ir jis buvo tobulas net nepaisant to, kad jis buvo nespalvotas.

Įsivaizduokite, kad yra kokie 1981 metai. Nieko nėra – 2 šūdinos TV programos, vis transliuojančios Brežnevą bei kitus SSKP CK narius, viena-kita deficitinė nuotykių knyga, ir iš esmės nieko daugiau. Jei jūsų vaizduotė pagaus tą neįsivaizduojamai klaikų pramogų trūkumą, tai suprasite, kodėl iki šiol žmones apima malonūs jausmai, kai jie prisimena kokį nors bent sąlyginai apolitišką ir smagų filmą – sakykim, kokius nors „Šuriko nuotykius“ ar „Likimo ironija arba po pirties“. Tokius filmus galėdavai žiūrėti dešimt kartų, nes praktikoje vienam tokio filmo parodymui tekdavo kokios 99 transliacijos iš SSKP suvažiavimų, kolchozinių pasiekimų propagandos ir taip toliau.

Ir dabar įsivaizduokite: vasara, neturite ką veikti, esate vaikas, laukiate to „Kapitono Tenkešo“, o per TV staiga pasigirsta garsus genio kalimas – „ta-ta-ta-ta-ta-ta-ta-ta-ta…“, ir dar kadrai pradeda bėgti, ir vaizdas tiesiog pareina mirksėjimais ir triukšmais. Štai taip vat būdavo Pietų Lietuvoje, per kurią ėjo Rusiško Genio spindulys.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Sovietmetis: užsienio balsai

Vienas iš keisčiausių sovietmečio fenomenų buvo radijo imtuvai. Tiksliau, netgi ne tai, kad radijo imtuvai, o imtuvai „VEF“. Ir netgi ne tai, kad šiaip kokie imtuvai „VEF“, o radijo stotys, kurių žmonės klausydavosi per tuos imtuvus „VEF“. Ir netgi ne šiaip radijo stotys ir jų klausymasis, o tai, kokiais mastais tai buvo išplitę. Tiesiog neįsivaizduojamais mastais. Tas reiškinys sunkiai suvokiamas šiais laikais, nors anais laikais jis buvo toks pat natūralus, kaip ir nesuvokiamo ilgio eilės parduotuvėse.

„VEF“ išties buvo tiktai gerokai išvaizdą pakeitęs, gerokai seniau sukurtas radijo imtuvas „Spidola“. Buvo nemažai visokių tų „VEF“ imtuvo versijų, tačiau skyrėsi jos iš esmės tik vienu dalyku: Vakarams skirtuose (eksportiniuose) imtuvuose buvo dar vienas diapazonas – visai jau trumpų bangų. SSRS skirtuose variantuose tiesiog neįdėdavo kažkiek detalių. Kad nesiklausytų žmonės to, ko nereikia. Bet žmonės visvien klausydavosi.

Tas radijo imtuvas „VEF“ išties tapo simboliu. Visos virtuvinių disidentų laisvės simboliu – tos laisvės, kai gali sėdėti virtuvėje, užsidangstęs langus ir tyliai klausyti, ką pasakys Amerikos Balsas, Laisvės Radijas, Laisvoji Europa ar Vatikano Radijas. O kokį kartą ar du per savaitę – netgi paklaustyti naujausios rock ir heavy metal muzikos, kurią transliuodavo BBC. Nors su muzika visgi buvo kiek paprastčiau – naktimis būdavo galima išgirsti ir Liuksemburgo radijo, kuris visai gerus rock hitus leisdavo. Ir tai netgi vidutinėmis bangomis – t.y., netgi ir su paprastesniu radijo imtuvu.

Virtuviniai disidentai. Tie patys, kurie patyliukais dalindavosi samizdato knygomis. Samizdatas eidavo perspausdintas spausdinimo mašinėlėmis, o vėliau – ir kopijavimo aparatais. Pirmas Sąjūdžio laikraštis „Sąjūdžio žinios“ – irgi buvo samizdatas, ištisai kopijavimo aparatais nelegaliai spausdintas. Bet Sąjūdis buvo vėliau, o samizdatas – išvis tik pas užkietėjusius. Kiti gi apsiribodavo kur nors iškastomis Tarpukario knygomis (ypač – kokia Adolfo Šapokos „Lietuvos istorija“), o kai kada net ir be tų knygų. Tačiau visvien su „VEF“ radijo imtuvais.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Kodėl mane trigerina viešieji pirkimai

Aš rašiau jau apie tai, kaip pirkimai turi būti valdomi ir kokie yra patys pagrindiniai principai, kurie tokie elementarūs, kad išvis savaime aiškūs bet kokiame versle. Ir kurie iš principo neveikia viešame sektoriuje, nes su protu viešasis sektorius ne tai kad susipykęs ir nedraugauja, o išvis veikia atvirkščiai.

Kai jūs pasidarysite salotas pagal įprastas viešųjų pirkimų praktikas, tai galėsit džiaugtis, kad negavote į jas Sosnovskio barščių.

Mane trigerina visokie valdiški kliedesiai. Ir visokie viešieji pirkimai irgi trigerina, nes aš turiu su kuo palyginti.

Žinote, kaip būtų, jei jūs norėtumėte pasidaryti Cezario salotų namuose, o jums tada imtų ir suveiktų visi reguliavimai, kokie būna taikomi pirkimams ir užsakymams? Aš jums papasakosiu.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Vilniaus-Kauno oro uostas

Jūs žinote, ką reiškia persikraustyti iš buto į butą? Dabar įsivaizduokite, ką reiškia perkraustyti iš vienų patalpų į kitas visą parduotuvę, dargi taip, kad jos darbas nesustotų. O dabar įsivaizduokite, ką reiškia perkraustyti iš vienų patalpų į kitas visą prekybos centrą, irgi taip kad nesustotų. O dabar įsivaizduokite, ką reiškia perkraustyti prekybos centrą ir autobusų stotį. O dabar įsivaizduokite, ką reiškia perkraustyti oro uostą.

Lėktuvai visada būna gražūs. Svaigesį jie tiesiog kelia. Bet būna dar labiau wow, kai pamatai, kad visos įmonės vadovas dirba su visais apatinėse grandyse, nes taip gali identifikuoti siauras ar nestabilias procesų vietas, kurias išsyk gali ir pataisyti. Tai nuneša stogą labiau, nei lėktuvų kauksmas.

Jeigu jums atrodo, kad jūs įsivaizduojate, tai aš jums pasakysiu, kad jūs neįsivaizduojate. Kažkada, kai britams prireikė statyti kažkokį naują oro uostą, ar tai kažkokį seną smarkiai atnaujinti, jie sukūrė ištisą projektų valdymo metodologiją – pavadino ją PRINCE-2.

Žinote, kodėl jiems prireikė naujos projektų valdymo metodologijos? Ogi todėl, kad visi tie projektų valdymo būdai, panašūs į visokius PMI PMBOOK, paaiškėjo besą maždaug tokio lygio, kaip butų ar mažesnių parduotuvių perkraustymui tetinkami.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter