Būlio algebra ir argumentavimo klaidos

Gyvenimas man tiesiog ant lėkštutės atnešė iliustraciją praeitam mano straipsniui – apie tai, kaip žinojimo skylės žmonėms iškreipia pasaulio supratimą ir įklampina juos į visiškas klaidas. Ir apie tai, kodėl reikia visgi enciklopedinių žinių – apie viską viską.

Čia pavaizduoti kai kurie iš loginių veiksmų ir kaip jie keičia rezultatą, kai tie veiksmai atliekami su kažkuriais teiginiais. Kita vertus, norint atlikti veiksmus, pirma reikia iš kažkur išskirti pačius teiginius, o paskui dar ir įsitikinti, ar teiginys yra klaidingas, ar teisingas.

Atvejis buvo labai paprastas: vienas senas mano draugas, prisiskaitęs kažkokių lazutkų, apspango ir ėmė kartoti visiškai absurdiškas demagogines nesąmones, nesuvokdamas, kad išvis daro klaidas. Klaidos buvo paprastos – iš tų, kur vietoje loginių sekų yra pritaikomos asociatyvinės, kurios išties su jokiomis logikomis nieko bendro neturi.

Problema buvo ta, kad anas draugas negalėjo netgi suprasti, kas su tomis jo asociatyvinėmis sekomis yra ne taip. Tą, deja, teko suprasti man. Ir kai aš supratau ir paklausiau, ar jis mokinosi Būlio algebros, jis atsakė, kad kadangi mokykloje nemokė, tai nesimokino.

Štai taip ir pasidarė man aišku, kaip žmogus nesuvokia elementarių nesąmonių, kurios būna rašomos.

Džordžo Būlio (George Boole) algebra yra pagrindas visai šiuolaikinei matematikos teorijai, o kartu ir metateorijai, o tuo pačiu – ir išvis visoms teorijoms, ir kartu ir tai pačiai mano neretai minimai semiotikai. Taip, semiotika irgi paremta tuo pačiu – norint suprasti tekstą, reikia jį skaidyti į teiginius ir paskui tikrinti, transliuojant. Transliavimo taisyklės yra tokios, kad transliuotas teiginys turi būti tapatus pagal savo prasmę pirminiam teiginiui. Na, žodžiu.

Žodžiu, na taip jau gavosi, kad gavau sau atvejį, kuris man pačiam parodė, kiek būtina yra turėti įvairių sričių žinias.

Ai, beje, šiaip dėl įdomumo: George Boole, sukūręs loginę algebrą (kur vietoje skaičių yra teiginiai, kurių reikšmė yra tiesa arba melas), buvo faktiškai totalus savamokslis. Nors nebaigęs formalių mokslų, jis mokėsi, mokėsi, mokėsi, kol galų gale nutarė kad reiktų gal pasimokyti kokiame universitete, o tada paaiškėjo, kad jam prieš tai reikia praeiti krūvą mokymų vien reikalingiems popieriams gauti, tad jis į tą mokslą universitete nusispjovė. Baigėsi tuo, kad visvien jis tapo matematikos profesoriumi, o galutiniame rezultate – tuo žmogumi, kuris padėjo pagrindus visai šiuolaikinei (revizuotai) matematikai – tai pačiai, kuri jau paremta metateorija. Ai, ir kartu dar ir kompams pagrindus padėjo – visi kompiuteriai tėra ne kas kitas, o Būlio algebros skaičiuotuvai.

Pats George Boole buvo kuo geriausias pavyzdys, kad esmė yra ne formalūs popieriai, o enciklopedinės, plačios žinios, kurios leidžia apjungti įvairias mokslo sritis į vieną.

Taigi, šiandien čia bus jums truputį apie Būlio algebros pagrindus ir logines operacijas. Kad būtų truputį mažiau klaidų tose analizėse, kurias mums visiems tenka daryti.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on Facebook
Facebook
0Share on Google+
Google+
0Share on LinkedIn
Linkedin
Tweet about this on Twitter
Twitter

Nauja mokymosi era

Prieš kelias dienas vienas iš mano draugų manęs paklausė maždaug tokio klausimo: „ką daryti pagyvenusiam žmogui, kuris dirba provincijoje mokytoju, tačiau kitais metais neturės darbo?“ Aš pasakiau maždaug taip – „mokytis ir dirbti, nes jam atsiveria visos galimybės“. Bet paskui supratau, kad atsakymas nėra labai paprastas.

Išties visi mokymosi konceptai yra seni. Tik kad juos užmiršta, o tada jie smunka, mokymasis virsta į nesąmonę. Enciklopedinis mokymasis buvo sugalvotas prieš šimtus metų, prieš daugybę metų buvo sugalvoti ir metodai, kai į kažką neriama stačia galva, ir taip toliau, ir taip toliau. Pakanka tuos metodus sudėti – ir mokymasis bus kelis, kelioliką ar net keliasdešimt kartų greitesnis.

Ypač tas atsakymas nėra paprastas mokytojui, kuris įpratęs mokymąsi matyti taip, kaip mato darbe. Bet nėra įprastas tas atsakymas ir kitiems. Mes visi esame pripratę prie statiško mokymosi – kur vieną sykį išmokai ir žinai, ir tada jau žinai ir dirbi. Ir nieko čia papildomai mokytis nereikia. Tuo tarpu mokymasis vėl ir vėl – jau taip paprastai neatrodo.

Čia tik vienam kitam, panašiam į mane, atrodo, kad gali ateiti į naftos bazę, į popieriaus gamyklą, į tūkstančius fūrų valdančią įmonę ar į didžiulį vertimų biurą, ir visur bus panašiai – greitai įsisavini kitur nematytas technologijų specifikas, greitai peržvelgi procesų pobūdį, o paskui – darbas ir viskas.

Daugeliui žmonių darbus keisti sunku, nes visą gyvenimą jie pradirbo vienoje srityje. Ir jiems atrodė, kad jie vis kažko mokosi, praeina kažkokius naujus kursus, tobulinasi, bet išties jie beveik nejudėjo iš vietos.

Kai daugelį metų nejudi iš vietos, ima atrodyti, kad gali dirbti tiktai tai, ką dirbi dabar. Nueiti į kokią nors visai kitą sritį, kitos rūšies darbą – atrodo neįmanoma. Bet būtent dėl tokio įsivaizdavimo mes iš savęs atimame tai, ko labiausiai norėtume – svajonių darbus, patinkančias veiklas, naujas sritis, o gal ir šiaip gyvenimo laimę. Nes kažką pakeisti atrodo pernelyg sudėtinga.

Viskas išties yra pakankamai nepaprasta. Pakankamai nepaprasta, kad tam reikia atskiro straipsnio. Gana didelio. Apie tai, kas, kaip ir kodėl.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on Facebook
Facebook
0Share on Google+
Google+
0Share on LinkedIn
Linkedin
Tweet about this on Twitter
Twitter

Telekomunikacinis bulšitas liejasi laisvai

Kai paskaitau straipsnį, kuriame LRTC ir Darbo birža skundžiasi, kad kažkokios Lietuvos verslo konfederacijos vadovas Valdas Sutkus kovoja prieš vargšes valdiškas institucijas, kurios tokios jautrios, nekaltos ir nelaimingos, tai pirma mintis, kuri kyla – „ką aš čia praleidau, kas čia per tokia organizacija ir kas čia per toksai Sutkus, kuris toksai baisus, kad jo valdininkai bijo“?

Taip, žinoma, aš taip aptekęs pinigais, kad galiu juos taškyti į šiukšlių dėžę, lopetomis tiesiog mesti. Imkit mano pinigus, valdiškų kontorų veikėjai, ir sunaikinkit visokiuose absurduose. Prašom – negi gaila!

Ypatingai įdomiai nuskamba kaltinimai Valdui Sutkui, kad tas kažkaip grąsinęs kažkam skraidančiomis plytomis ir kad jis kažkaip padėjęs Bitei kokius tai dažnius mobiliam ryšiui gauti. Suprantate, kažkur kažkokie veikėjai plytomis skraidinasi. Ir Ryšių reguliavimo tarnyba esą netgi tokioms kompanijoms kaip Bitė, tik per blatą dažnius skiria – kai kažkokios konfederacijos vadas paprašo. Kitaip neskiria, matyt.

Paskui, aišku, kyla kita mintis – kas išties slypi už tų dalykų, kodėl išties tie valdininkai staiga čia ima siausti ir varyt ant kažkokios organizacijos, kurios reikšmė, pripažinkim, yra maždaug tokia pati, kaip ir kokios nors kiemsargių sąjungos. Aš nesakau, kad ta reikšmė yra nulinė – kiemsargiai, jei supyktų, tai labai daug galėtų pridirbti. Na, bet jūs mane supratot.

Taigi, vat tada ir kyla mintis, kad gal visgi čia problemos su visokiomis valdiškomis įstaigomis gali būti? Ir gal visgi čia verta pažiūrėti, kokios įstaigos čia skundžiasi?

Aš nieko negaliu pasakyti apie Darbo biržą, išskyrus tai, kad ji moka pašalpas su sąlyga, kad žmogus nebando dirbti, o jei jau jis dirba, tai pašalpos negauna. Tokia keista mūsų valstybėje sistema. Ir dar apie darbo biržą girdėjau, kad jie turi keistas žmonių atrankas kursams – pvz., kad vidutinio amžiaus žmonės negali gauti programavimo mokymų, nors gali gauti visai jau senukai. Čia matyt kad lengviau ir noriau žmonės įsidarbintų. Ai, nu žodžiu. Nelabai daug aš galiu apie Darbo biržą pasakyti.

Aš nieko negaliu pasakyti apie kaltinimus, kad esą Valdas Sutkus žadėjo plytą numest ant ko nors. Dėl kažkokių nesąmonių. Dafuq, chebra, aš dirbęs tame IT sektoriuje – aš žinau, kas būtų, jei bent kas nors ką nors panašaus kam nors išdrįstų rimtai pasakyt – IT sektoriuje tokie dalykai nevyksta. Tiesiog nevyksta. Tiesiog dėl to, kad IT pasaulyje vadovai negali grasinti pavaldiniams ar vieni kitiems. Jei jie tai daro – jų įmonės kolapsuoja. Ir todėl tokie dalykai tiesiog nevyksta. Gal tas Sutkus ne iš IT sektoriaus, bet man tada visvien ir visiškai nesuvokiama, kokiu būdu jis galėjo kam nors kažką grąsint, ir kaip paskui jo neišmetė tos pačios IT firmos, apie kurias čia kalbame.

Čia man, atleiskit, šitas briedas, primena visai jau kitą, sąlyginai neseniai girdėtą istoriją – kaip kažkokios neaiškios psichiatrų organizacijos prezidentas naktimis rašinėjo masinius laiškus tos organizacijos nariams apie tai, kad kažokie psichologai surengė prieš jį sąmokslą, kuriame padedami kokių tai saugumiečių, žada jį nuversti iš prezidentų. Tai man čia irgi kaip tai panašiai atrodo tos kalbos apie plytas.

Man būtent todėl norisi čia panagrinėti tai, ką aš gal miglotai atsimenu apie tai, kas tas LRTC ir kokiai ten įmonei vadovauja tasai Remigijus Šeris. Jei aš kur suklysiu, tai mane pataisykit.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on Facebook
Facebook
0Share on Google+
Google+
0Share on LinkedIn
Linkedin
Tweet about this on Twitter
Twitter

Blogas maistas? Mokykitės vogti!

Aš nieko nenoriu pasakyti apie skandalus, kurie ten aplink Dainų šventę vyksta, ir apie jos dalyvių maitinimą. Ne, čia ne apie ją. Sakykim, jei jums kyla kokie nors panašumai, tai jūs čia niekuo nesusijęs, o ir panašumai jums čia iš lempos, išsigalvoti. Nieko panašaus čia nėra, o kokios nors įmonės niekuo dėtos. Niekuo niekas dėtas ir niekas dėl nieko nekaltas, o maistas – pasigėrėjimo šaltinis, tiesiog kaip koks rudasis džiaugsmas.

Ši katė nufotografuota vagianti maistą. Ji irgi niekuo dėta, nieko ji nevogia, čia tik maistas blogai padėtas, o viskas skaidru. Pagal procedūras. Ne, jūs nematėte jokių procedūrų. Eikite pro šalį. Nebus čia to.

Žodžiu, šita metodičkė, kurią aš čia skelbiu, yra niekaip nesusijusi su niekuo, ir išvis jūs jos nežinote. Prašau nieko su ja neasocijuoti.

Lietuvoje jokios įmonės tokiomis procedūromis nesinaudoja ir jokie renginių organizatoriai jų nežino. Neišsigalvokit nesąmonių, prašau. Jie turi naudoti tik legalias procedūras, o jei naudoja šitą nelegalią procedūrą – ji neegzistuoja ir niekas jos nežino. Todėl niekas tokios procedūros nenaudoja.

Dar daugiau, išties čia netgi nėra jokio vogimo, nes viskas yra legalu, nes nu už kiek pasiūlė, už tiek nupirko, niekas niekam pretenzijų neturi, ko jūs čia norit?

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on Facebook
Facebook
0Share on Google+
Google+
0Share on LinkedIn
Linkedin
Tweet about this on Twitter
Twitter

48 pagrindinės emocijos ir Robert Plutchik emocijų ratas

Emocijos mums dažniausiai atrodo labai paprastas dalykas, nes mes jas jaučiame ir todėl jaučiamės ekspertais. Kas gi čia gali būti sudėtingo, jei jauti savo emocijas ir jas lyg ir žinai? Taigi, taip įsivaizduodami, mes į tas savo emocijas nesigiliname, numetame jas į šoną, ignoruojame jas, nesuprantame jų ir gaunasi, kad atsiduriame kaip tik tame paradokse, kur nieko nesuprasdami, jaučiamės žinovais.

Čia yra Robert Plutchik emocijų ratas pačiame paprasčiausiame pavidale. Pradžioje jis atrodo toks paprastas, kad nu ką čia išvis dar žiūrėt, tiesa? Paskui, kai imsime žiūrėti emocijų sąveikas ir jų lygius, paaiškės, kad ojojoj, kiek čia visko daug. Aš jums pažadu, kad maža nebus, nors užkabinsime čia tiktai pagrindus – vos 48 skirtingas emocijas.

Mes labai mažai kalbame apie emocijas, nors mūsų gyvenimai yra emociniai. Viskas, ką jaučiame – jausmai, ir mūsų gyvenimo tikslai – irgi susivedantys į tam tikrus jausmus, jų tenkinimą. Tačiau jei paklaustum kokio nors žmogaus, kokias emocijas (jausmus) jis gali įvardinti – greičiausiai išgirstum, pvz., kokias 5-10 emocijų pavadinimų, o gal ir dar mažiau.

Mane kelis kartus nustebino vienas toks dalykas – aš susidurdavau su žmonėmis, kurie domisi psichologija, domisi emocijomis, ir tiek smarkiai neranda didesnių tyrimų lietuvių kalba, kad skaito angliškai, o paskui apie savo pačių emocijas ima kalbėti angliškais žodžiais. Vienas iš tipiškiausių atvejų – kai žmogus sako „anxiety“, nes nežino, kaip tą jausmą pavadinti lietuviškai.

Su žmonėmis, kurie vietoje žodžio „nerimas“ sako anglišką „anxiety“, esu susidūręs jau gal kokius penkis kartus vien per pastaruosius metus. Man tai labai geras požymis, rodantis kiek katastrofiškai menkai mes su emocijomis esame susipažinę. Žodis „anxiety“ reiškia tiesiog nerimą, tačiau šis žodis daugeliui tiesiog nežinomas. Tiksliau, daugeliui gal ir žinomas, tačiau kažaip nesusietas su atitinkama emocija.

Emocijos išties nėra paprastos, įvardinti jas dažnai būna sunku, o kai įvardinti jas sunku, sunku ir apie jas kalbėti. Kai sunku apie emocijas netgi kalbėti – sunku ir tvarkytis jas.

Išsiaiškinti apie savo emocijas yra sunku. Tam reikia daug mokymosi. Tiesą sakant, net ir mokymosi čia nepakanka. Mokslinius emocijų modelius psichologai ir psichoneurologai kuria jau kokius pusantro šimto metų. Ir, nepaisant begalės tam skirto laiko, tik šiais laikais jau ima įsitvirtinti kažkiek rišlesnis emocijų supratimas. Ir tai dar nepilnas.

Šiuo metu pats pilniausias ir išsamiausias modelis yra Robert Plutchik emocijų ratas, paremtas evoliucine emocijų būtinybės teorija. Šis modelis neapima visų emocijų pilnai (ir jis nenagrinėja pirminių ir antrinių emocijų mechanizmų), bet kartu jis visgi pilniausias iš visų. Tai vat, šiandien aš jums jį ir išdėstysiu.

Aš jums pateiksiu 48 skirtingas emocijas, jų pavadinimus, jų tarpusavio sąryšius ir apibūdinimus. Maža tikrai nebus. Bet nors maža nebus, žinokite, kad tai tik dalis tų emocijų, kurias patiriame – tos 48, kurias įvardinu – tiesiog pagrindinės, itin dažnai pasitaikančios.

Robert Plutchik emocijų ratas tiktai atrodo paprastas, bet išties yra toks didelis, kad vien gana paviršiniam jo supratimui reikia kelių mėnesių gana intensyvaus mokymosi. Mokymasis čia gali būti tik praktinis – vienaip ar kitaip perjaučiant ir patiriant pačiam. Teorinis paskaitinėjimas psichologijoje, lygiai kaip ir vadyboje, nelaikomas mokymusi.

Kai pabandai nuosekliai per visą Plutchik emocijų ratą pereiti, prisimindamas konkrečias emocijas nusakančias situacijas, atkurdamas, suprasdamas tas emocijas ir jas pajusdamas (būtent emocijų pajutimu mes mokomės, o ne abstrakčiu mąstymu) – tai darbo čia yra belenkiek. Ir paskui dar reikia kartoti, kad supratimas pasidarytų gilus.

Kita vertus, svarbu neužmiršti, kad ir Plutchik emocijų ratas nėra pilnas – į jį nepavyko įtraukti kai kurių specifinių emocijų, kaip kad užuojauta ar pavydas, jame buvo paignoruotos kai kurios su instinktais susijusios emocijos, kaip kad alkio jausmas ar seksualinis susijaudinimas. Dar kai kurios emocijos, kaip kad meilės jausmas (siejamas su oksitocinu) yra sąlyginai išvedamos kaip kombinuotos, nors paskiro mediatoriaus buvimas aiškiai rodo, jog jos yra paskiros, bazinės. Dar kitos, kaip laimės jausmas (siejamas su endorfinais) – tyliai tarp eilučių lyg ir gali būti sutapatinamos su džiaugsmu ar linksmumu, nors gali būti, kad tai visgi skirtingi jausmai.

Plutchik rate nekabinami ir kai kurie sudėtingesni atvejai – pvz., baimė ir pyktis, kurie abu kyla iš vieno, nesaugumo jausmo, o tik paskui pavirsta į vieną iš tų dviejų jausmų. Žodžiu, bent jau kai kurios Plutchik minimos bazinės emocijos išties nėra bazinės – už jų slypi dar gilesni mechanizmai.

Taip ar anaip, aš kol kas nemačiau geresnio struktūrinio modelio, nei Plutchik emocijų ratas. Jis yra labai geras, tiesiog nuostabiai geras.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on Facebook
Facebook
0Share on Google+
Google+
0Share on LinkedIn
Linkedin
Tweet about this on Twitter
Twitter