Skaičių ir raidžių stotys, UVB-76

Jei jau pradėjom apie visokias radijo ryšių mistikas, tai užkabinkim ir dar vieną temą – skaičių stotis. Jas irgi yra tekę girdėti tiems, kas senais laikais daug klausydavosi visokių radijo stočių iš užsienio, tais pačiais VEF imtuvais. Nemažai tokių stočių dirba iki šiol, ir iki šiol įvairių pasaulio šalių radijo mėgėjai bando išsiaiškinti, kur tos stotys yra ir ką jos išvis transliuoja.

Paprastai tik humanitarai su skaičiais bendrauja kaip bulvės su kompiuteriais. Tačiau būna atvejų, kur ir ryškiausi tiksliukai neišsiaiškina, ką ten tie skaičiai išties reiškia. Dekoduoti skaičių stotis paprastai nebūna lengva.

Kartais, beieškant Amerikos Balso, Laisvės Radijo ar dar kokios nors stoties, imdavai ir užtaikydavai ant kokio nors keisto kanalo, kuris, pavyzdžiui, kažkodėl diktuoja kažkokius skaičius ar raides NATO 26 raidžių abėcėlėje. Būdavo keista. Kiek dažniau gaudavosi aptikti keistas transliacijas, kur eidavo Morzės abėcėlė. Nieko rišlaus iš tų transliacijų išgauti nepavykdavo, ir likdavo tik persukti imtuvą kur toliau ir susirasti kažką įdomesnio.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Truputis apie nematomų lėktuvų nematomumą

Viena iš sričių, kur yra begalės fantazijų – tai visokie nematomi lėktuvai. Kai kas įsivaizduoja, kad jie netgi vizualiai būna nematomi (tokių įsivaizdavimų itin neretai pasitaikydavo prieš porą dešimtmečių), o įsivaizdavimas, kad jie visiškai nematomi radarams – išvis įprastas. Taigi, pradėkime nuo to, kad visiškai nematomų lėktuvų nebuvo, nėra ir nebus. Visas nematomumas yra sąlyginis.

Taip, nors ir atrodo tiesiog smagiai, šitoksai slėpimasis už veidrodžių – tai būtent tas esminis nematomų lėktuvų nematomumo mechanizmas.

Kalbant ypatingai supaprastintai, nematomą lėktuvą geriausia įsivaizduoti kaip veidrodį: sakykim, jūs kažkur pakabinate veidrodį. Veidrodį jūs matote? Lyg ir matote. O dabar įsivaizduokite, kad veidrodį pakabinote dangaus fone. Matote jį? Irgi lyg ir matote. O dabar įsivaizduokite, kad tą veidrodį pasukote taip, kad jame jums atsispindėtų dangus. Matote jį? Gal ir matote, o gal ir nelabai, ypač jei atsispindi panašus dangaus lopas, kaip ir tas, kuris aplink veidrodį. Ir ypač jei tas veidrodis gana toli nuo jūsų, ir todėl negalite įžiūrėti jo kraštų.

Būtent atspindėjimas tinkamomis kryptimis – tai ir yra esminis metodas, dėl kurio nematomi lėktuvai pasidaro nematomais radarams. Tik tiek, kad visas dangus radarui yra tiesiog tuščias, o lėktuvo forma signalą atspindi taip, kad į radarą jis negrįžtų.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

MiG-25 fokusai

Vienas iš sunkiausiai suvokiamų šiais laikais dalykų – tai, kiek mažai reiškė žmogus Sovietų Sąjungoje. Viešoje propagandoje SSRS nuolat kalbėdavo apie rūpestį ir taip toliau, bet šiaip jau buvo tokia sąvoka – „raschodnaja jedinica“. Neversiu jos. Tiesiog neversiu ir viskas. Kas prisimins, tie prisimins, o kas neprisimins – tai ir nereikia.

MiG-25 nebuvo labai jau ypatingas lėktuvas. Gana greitas, gana aukštai skraidantis, nelabai manevringas, su prastu radaru. Ten tik vienas įrenginys buvo toks, kokio pasaulis nebuvo matęs.

Gana ryškiu ir Vakarus tiesiog šokiravusiu SSRS vadovybės požiūrio pavyzdžiu tapo MiG-25 naikintuvas, kurį 1976 metais nuvarė SSRS lakūnas Viktor Belenko. Amerikiečiai kaip reikiant tą lėktuvą ištyrinėjo – štai tada juos ir ištiko lengvas šokas. Paskui tas lengvas šokas buvo transliuojamas per Amerikos Balsą, o po kiek laiko sovietiniai karininkai ėmė atsisakinėti šitais naikintuvais skraidyti.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Fragmentai apie radijo trukdymus Lietuvoje

Neseniai rašiau apie VEF radijo imtuvus, ir paaiškėjo, kad daugeliui ta tema įdomi. Paskui dar daugiau susidomėjimo FB sukėlė viena iš daug kur po internetus išsivaikščiojusių nuotraukų, kurioje buvo keistas patefonas – su dviem galvutėm. Labai daugelis spėliojo, kai kurie spėliones nutraukė, pasinaudodami Google (nors argi taip įdomu, ypač kai siūloma nesinaudoti, o paspėlioti?)

APSV (Aparat Podači Signalov Veščanija – Transliacijų signalų padavimo aparatas). Gamintojas – MEIS (Moskovskij Elektrotechničeskij Institut Sviazi – Maskvos Elektrotechnikos ryšių institutas). Spėtinai, Sigito Žilionio padaryta nuotrauka. Pagal patikslinimus komentaruose – Zenono nuotrauka. Žr. komentarus.

Aparatas, kuris buvo nuotraukoje – specialios paskirties patefonas, skirtas tik KGB ir grojantis pačią šlykščiausią triukšmo rūšį – balsą imituojantį signalą. Tas signalas buvo sudarytas iš trumpų radijo diktorių kalbos fragmentų, kurių trukmė – maždaug nuo dešimtadalio iki pusės sekundės. Klausantis to triukšmo, atrodydavo, kad girdi kalbant žmones – moterį ir vyrą. Tačiau nieko suprasti nesigaudavo, nebent retkarčiais kokį vieną žodį, nes išties ten buvo tiesiog triukšmas.

Kaip tik šitas signalas buvo labiausiai nervinantis iš visų, kokie tik gali būti – jei iš kito triukšmo dar kažkaip gaudavosi išgirsti, ką šneka Laisvės radijas ar Amerikos balsas, tai šitas kalbos imitavimas paversdavo bet kokį klausymąsi neįmanomu, net jei girdėdavosi silpniau už tą stotį, kurios klausydavaisi.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Rusiškas Genys arba radaras Duga

Rusiškas Genys buvo vienas iš labiausiai užknisančių sovietinių dalykų, kokius tik galima įsivaizduoti. Vat įsivaizduokit, kad gyvenate sovietmečiu. Sovietmetis – tai reiškia, kad nėra ką veikti. Visoje Lietuvoje teina du mokslo populiarinimo žurnalai – „Mokslas ir Gyvenimas“ bei „Mokslas ir Technika“. Ir tai, abudu poprasčiai*. Ir nors ir poprasčiai, jie susiskaitydavo per kelias valandas ir daugiau nelikdavo ką veikti. Multikus vasarą rodydavo labai ribotai, nors ir daugiau, nei kitu metu – kokią valandą per dieną, bet ir tai ne visada.

Kaip atrodo Genys? Genys atrodo kaip tvora. Maždaug 150 metrų aukščio tvora. Matoma iš už dešimčių kilometrų. Tokia tvora, kad medžiai, su ja palyginus, atrodo kaip smulkios piktžolės.

O šiaip tai vasarą per TV būdavo rodomas laukiamiausias serialas – „Kapitonas Tenkešas“, kuris buvo šiaip jau visai šūdinų filmų lygio, ir kiekvieną vasarą peržiūrėtas ir pamatytas, tačiau visvien laukiamas tiesiog dėl to, kad nebūdavo ką veikti. Jis buvo tiesiog tobulas filmas, nes kitų išvis tiesiog nebuvo. Ir jis buvo tobulas net nepaisant to, kad jis buvo nespalvotas.

Įsivaizduokite, kad yra kokie 1981 metai. Nieko nėra – 2 šūdinos TV programos, vis transliuojančios Brežnevą bei kitus SSKP CK narius, viena-kita deficitinė nuotykių knyga, ir iš esmės nieko daugiau. Jei jūsų vaizduotė pagaus tą neįsivaizduojamai klaikų pramogų trūkumą, tai suprasite, kodėl iki šiol žmones apima malonūs jausmai, kai jie prisimena kokį nors bent sąlyginai apolitišką ir smagų filmą – sakykim, kokius nors „Šuriko nuotykius“ ar „Likimo ironija arba po pirties“. Tokius filmus galėdavai žiūrėti dešimt kartų, nes praktikoje vienam tokio filmo parodymui tekdavo kokios 99 transliacijos iš SSKP suvažiavimų, kolchozinių pasiekimų propagandos ir taip toliau.

Ir dabar įsivaizduokite: vasara, neturite ką veikti, esate vaikas, laukiate to „Kapitono Tenkešo“, o per TV staiga pasigirsta garsus genio kalimas – „ta-ta-ta-ta-ta-ta-ta-ta-ta…“, ir dar kadrai pradeda bėgti, ir vaizdas tiesiog pareina mirksėjimais ir triukšmais. Štai taip vat būdavo Pietų Lietuvoje, per kurią ėjo Rusiško Genio spindulys.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter