Realios antialkoholinės priemonės vs. Ramūnas Karbauskis ir Aurelijus Veryga

Ar žinote, kiek kainuoja puslitris tokio rašalo*? Ogi vos porą eurų už puslitrį. Taip, porą eurų, gal netgi mažiau – kažkur internetuose paieškojęs, radau, kad 1.75 euro. Taip, šitai kainuoja tiek pigiai. Tokio vyno stiprumas – maždaug 18-20 laipsnių. Idealus dalykas visiems, kas tik nori nusigerti. Ir daug visokių rūšių. Nežinau, kokio skonio, bet matyt labai nekokio, nes jei pabandai surasti tokius vynelius jų gamintojų puslapiuose, tai tuose puslapiuose nieko apie tuos gėrimus net neužsimenama. Matyt, kad pačius gamintojus kompromituojantys produktai.

Alkoholizmas yra sunkus ir baisus reikalas. Žmonės pradeda gerti dėl problemų, dėl to, kad jiems sunku bendrauti, dėl to, kad nemoka kažkaip paprasčiau pasilinksminti ar dėl to, kad šiaip kažkas blogai. Bet paskui alkoholis įsuka – jis veikia kaip narkotikas. Ir viskas tik blogiau ir blogiau. Ir kuo daugiau vartoji, tuo blogiau.

Vynelis, skirtas nusigėrimui, kainuoja labai pigiai. Palyginimui, kone keturgubai silpnesnis „Genys“ firmos alus kainuoja netgi daugiau už puslitrį rašalo, nors parduodamas trečdalio litro buteliukais. Taip, jūs teisingai supratote – 0,33 litro kelių laipsnių stiprumo alaus buteliukas kainuoja brangiau už butelį alkoholikams skirto vyno. Ir netgi visai paprastas silpnas alus skardinėse kainuoja tiek, kad alkoholis jame gaunasi dvigubai brangesnis, nei perkant pigiausią rašalą. Matyt, alus nėra skirtas alkoholikams. Ypač brangus alus.

Puslitrį degtinės galima nusipirkti už kokius 6-7 eurus. O gal ir pigiau, nežinau net. Ir net nelabai žinau, kiek kainuoja pigus alus. Man rodos, kad apie eurą už puslitrį. Taigi, 40 laipsnių padaliname iš 10 ir gauname, kad degtinė atitiktų 4 laipsnių alų, bet po 60 centų. Puslitrį degtinės užkietėjęs alkoholikas susiverčia per kelias minutes. 5 litrus alaus išlakti neįmanoma netgi per valandą.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Ponai ir ponios, sveikinu jus su manęs diena!

Ponai ir ponios, šiandien ta diena, kai aš jus sveikinu su manęs diena, nes jūs man neškit pinigus, dovanas, sveikinimus ir taip toliau, jūs mane sveikinkit, o aš viską priimsiu, geriausiai grynaisiais, bet dar tinka ir aukso, sidabro, platinos luitai bei brangakmeniai visokie.

Tortą aš suvalgysiu, o pinigus irgi paimsiu.

Taigi vat, nes viskas turi būti manęs, nes aš būsiu Visatos Valdovas, nes aš jums esu ne kas nors, o Rokiškis Rabinovičius.

O bendrai tai man labai smagu, kai yra pilna, tiesiog be galo pilna nuostabių žmonių aplinkui, begalės džiaugsmų, juokų, smagumų, gerumų, šilumos ir viso kito, kas šitą gyvenimą padaro laimingu 🙂

Ir man labai smagu, kad jūs esate 🙂 Ačiū jums 🙂

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Apie visokių duomenų išviešinimus

Dabar vyksta skandalas, kad kažkokie hakeriai iš kažkokios neaiškios klinikos pagrobė berods 21 tūkstančio (ar kiek ten?) žmonių duomenis ir nuotraukas. Pati firma, berods negalėjusi tokių duomenų rinkti ir saugoti, juos rinko ir saugojo (išties tai nelabai), o dabar, atkartodama RRT pareiškimą, sakosi, kad gal traukti kažką ten pagal BK 167 straipsnį (neteisėtas informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimas), jei kas tuos duomenis pamatys.

Pati hipokrizės esmė – padaryti kažką, o paskui intensyviai kovoti už tai, kad taip nebūtų, kartu jaučiantis doru ir moraliu šventuoliu.

O ką aš noriu pasakyti? Aš savo nuomonę turiu apie tą firmą ir tokią jos vadovybę. Ir apie šantažuotojus irgi turiu savo nuomonę. Apie vienus ir kitus ji panaši.

O visiems savo draugams ir pažįstamiems, kurie ten tvarkėsi, o ir išvis visiems, kas tvarkėsi, ir išvis visiems, kas čia skaito aš noriu pasakyti paprastą dalyką: mes visi turime įvairių problemų. Pačių įvairiausių. Ir tai visiškai normalu. Ir normalu tvarkytis savo problemas. Tame nėra nieko, ko galima gėdintis.

Pas vieną prastas regėjimas, pas kitą – nuplikusi galva, pas trečią – pilvo trūkis, pas ketvirtą – skydliaukė, pas penktą – randai. Daug visokių problemų turime visi, vieni – didesnių, kiti – mažesnių. Ir tai visiškai normalu – turėti kokių nors problemų ir tas problemas tvarkytis. Nenormalu yra tik save pačius kankinti.

Ir man jūs patinkate tokie, kokie esate, ir dėjau aš ant tų išviešinimų. Ir man yra visiškai nesvarbu tai, kad kokie nors kažkokios firmos veikėjai pridarė nuotraukų, o kiti paskui išviešino tas nuotraukas. Žmonės, kurie yra tikri, man yra tiesiog tikri. Ir mano nuomonė nuo tokių išviešinimų anei niekaip nepablogės apie nei vieną žmogų.

Kas tik nori gali tvarkytis trūkius, papus, užpakalius, plikes, šlubumus, randus, apendicitus ar dar ką nors. Tai kiekvieno reikalas ir tame nėra jokios gėdos, jokio dalyko dėl ko reiktų drovėtis ar bijotis išviešinimo. Gėdintis čia gali nebent tie, kas galvoja, kad savo problemų sprendimas esą yra kažkas negero.

Aš esu su jumis. Man yra ok, kad jūs darote tai, ką jūs norite, nes jums taip reikia. Jums reikia – jūs darote, ir gerai, nes taip jūs norite. Ir dėjau aš ant tų išviešinimų.

Mano nuomonė nuo tokių istorijų blogėja tik apie tokius duomenų vagis ir tokias firmas, kurios skleidžia tokio lygio hipokrizę. Visokie 2018 metų duomenų standartai ir taip toliau, ir hipokrizės leveliai, didesni, nei 9000. Ir dar kažkokie grasinimai kam papuola dėl ko papuola. Tegul tie visokie išviešindinėtojai apsivožia bliūdais.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Prisipažinimas

Aš prisipažįstu, kadangi demaskavimai jau peržengė visas ribas. Todėl geriau jau prisipažinti dėl visko pačiam. Juoba, kad ir kiti jau patys prisipažįsta. Nėra ko čia slėpti. Viskuo prisipažindinėja, todėl reikia visiems prisipažinti viskuo. Taigi, ir aš viskuo prisipažįstu. Nes geriau jau pačiam prisipažinti, kad nebebūtų skeletų spintose. Ir kad visi žinotų, jog jau išviešinti bei ateityje pasklisiantys gandai yra visiškai tikri.

Mane peršvietus rentgenais, puikiausiai matosi, kad aš esu reptilijanas. Kaip žinia, reptilijanai puikiai gali kaitalioti išvaizdą. Todėl ir žiurkėnais apsimesti taip pat gali.

Pradėkim nuo to, kad aš išties esu reptilijanas. Šiais laikais taip vadina mus. Ir taip, tai tiesa – kad ir kiek ilgai neigiau, turiu prisipažinti, kad visa tai buvo melas. Reptilijanai išties egzistuoja. Aš esu vienas iš jų. Anksčiau, Viduramžiais, mus vadindavo demonais ir velniais bei kitais panašiais žodžiais. Bendra tai netgi manau, kad man netgi nebūtina tuo prisipažinti, nes akivaizdu ir taip – daugelis seniai jau tą suprato. Mes išties esame iš Alfa Centauro, gyvename užsimaskavę ir atsirandame per genetinę infiltraciją pseudonatūraliu būdu, kad geriau užsimaskuotume ir niekas nesuprastų.

Taip, šitai yra taip neįtikėtina, kad tiesiog jums tai belieka priimti kaip realybės faktą. Taip, tai tiesa. Kaip tiesa yra tai, kad jūs skaitote žiurkėno blogą, taip tiesa ir tai, kad už viso šito slypi reptilijanas. Visas šitas blogas yra skirtas tiktai jūsų smegenų kodavimui ir nuotolinei internetinei hipnozei.

Tą, aišku, galėjo jau seniai suprasti visi, bet kažkodėl niekas nesuprato. Pas žmones netgi pasakose pasakojama, kad drakonai ir slibinai (reptilijanai) yra išprotėję dėl pinigų. Tuo tarpu kur jūs matėte, kad žiurkėnai pinigų kur nors reikalautų? Tačiau jūs, menki žmogiūkščiai, esate tokie buki, kad niekada nesuvedate galų. Gal viskas yra dėl to, kad jus taip lengva užhipnotizuoti.

Bendrai tai keista, kaip žmonės lengvai patiki žiurkėnais, rašančiais internetuose, ima tikėti, kad tokie žiurkėnai egzistuoja, bet vis neigia akivaizdžias kitų planetų organizacijas. Tačiau ateina laikas, kai tenka pripažinti tiesą. Ir jums, ir man.

Todėl papasakosiu viską iš eilės. Gal ir ne viską, bet daug. Tiksliau, šį bei tą, ko visvien nesigaus nuslėpti.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Sovietų baudžiamoji psichiatrija, esminis teroro įrankis

Sovietinės psichiatrijos tema yra tokia plati, kad aš netgi nežinau, nuo ko išvis pradėti – ar nuo sąvokų, ar nuo istorinių ekskursų, ar nuo asmenybių, ar nuo to, kaip viskas išaiškėjo. Tiesiog nežinau, nes visko pernelyg daug.

Sovietmečio pabaigoje disidentams tikrą siaubą varė jau ne Lubianka su KGB, o Serbskio institutas ir psichiatrinė sistema, vadovaujama Andrejaus Snežnevskio. Taip, čia nuotraukoje – ne kalėjimo, o durnyno vartai. Beveik visi pacientai čia būdavo tiesiog tie, kas kažkuo neįtiko valdžiai, nors kartais atveždavo ir vieną-kitą tikrą nusikaltėlį.

Aš ilgai rašiau šitą straipsnį, o paskui gavosi įvykis – kažkokia firma su Lietuvos psichiatrų asociacijos vado palaiminimu ėmė rodyti psichikos sutrikimų turinčius žmones kaip kažkokius gyvūnus iš zoologijos sodo – kažkokiems kursų dalyviams. Ir dar su pasakojimais apie SOS mygtukus ir visokias baisenybes.

Jei pasižiūrėsim į ICD-10 esančią tarptautinę ligų klasifikaciją, F skyrių (ta raide žymimi psichikos sutrikimai), tai visi sau bent po vieną surasim, o gal ir po kelis. Tą galiu garantuoti – pasižiūrėkit tenai patys. Ir pabandykit įsivaizduoti, kad iš jūsų kažkas atima bet kokias teises ir paskui demonstruoja lyg beždžionėles kažkokių kursų dalyviams.

Po šio skandalo Dainius Pūras, kadaise kūręs psichiatrų asociaciją, iš jos išstojo, pareikšdamas, kad tai yra sovietmetis. Ir taip, panašu, kad požiūris į žmones pas daugelį senesnių lietuviškų psichiatrų yra toks pats, koks buvo sovietiniais laikais.

Todėl, kad ir neišdirbtą (ir kažkur gal fragmentiką), aš jums šiandien duodu dar vieną ilgai rašytą straipsnį apie sovietinius laikus. Apie tai, kaip Nikita Chruščiovas lagerius pakeitė į durnynus. Apie tai, kaip durnynai tapo pagrindiniu, tyliai veikiančiu, užmaskuotu sovietinio teroro įrankiu.

Gal po šio straipsnio bus lengviau suvokti ir tai, iš kur išties atėjęs tas požiūris į žmones, kaip į kokias beždžionėles, su kuriomis galima daryti viską, ką tik nori.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter