Kognityvinė elgesio terapija ir naujasis koronavirusas

Kiekviena krizė, kiekviena pavojaus situacija visada mums kelia natūralų nesaugumo jausmą. Koronavirusas (COVID-19 aka 2019-nCoV susirgimas) – irgi kelia. Tai pavojinga liga. Nereikia to nesaugumo jausmo bijoti pripažinti – jis yra visiškai sveikas, jis yra visiškai natūralus. Yra pavojus mums ar mūsų artimiesiems, draugams – reiškia, kad nesaugumo jausmas natūralus.

Koronavirusas yra vienas iš daugelio peršalimus keliančių virusų. Dauguma jo rūšių pakankamai mums nepavojingos. Deja, kai kurios retesnės ir naujesnės jo rūšys (pvz., SARS (aka SŪRS), MERS) kelia didelį pavojų. Naujasis koronaviruas – irgi iš tokių pavojingesnių. Ir negana to, jis labai sparčiai plinta.

Dėl nesaugumo mes galime jausti baimę ar pyktį. Gal tokie jausmai padėtų mums, jei mums grėstų koks žvėris, bet kai pavojų kelia virusas – nei baimė, nei pyktis nepadeda, o tik klaidina. Būtent tuo ši situacija yra kiek neįprasta.

Mes galime daryti klaidas ir pervertindami pavojų, ir jį nuvertindami. Bet kurios klaidos mums trukdo. Išties apgalvotai mes galime elgtis tik kai objektyviai ir realistiškai įvertiname situaciją.

Dėl to labai svarbu suprasti, kokias mes mąstymo klaidas darome. Ir svarbu mąstyti protingai. Tik gerai suprasdami situaciją, galime padėti sau ir kitiems.

Taigi, šitas straipsnis yra apie mąstymo klaidas, kurios kyla, kai galvojame apie koronavirusą ir jo epidemiją.

Continue reading →

Kas yra multitaskingas ir kodėl jis yra blogis

Kai kalbam apie darbuotojų efektyvumą, tai vienas iš dalykų, į kurį tenka kreipti dėmesį, yra multitaskingas. Jei tik jį pasitaiko aptikti, tai reiškia, kad viskas prastai ir tą multitaskingą reikia naikinti.

Būna, aišku, atvejų, kur multitaskingo pilnai panaikinti neįmanoma (reaktyvūs darbai su aukšta skuba, pvz., helpdeskas, ligoninių priėmimo skyriai ir pan.). Visgi daugeliu atvejų panaikinti multitaskingą galima, o išlošimas iš to būna labai didelis.

Šiandien realiai trumpai pažiūrėkim į keletą esminių multitaskingo keliamų bėdų.

Svarbiausia multitaskingo problema matosi iš paveiksliuko žemiau – tai yra tai, kad visi darbai yra padaromi užvėlintai, tiesiog maksimaliai užvėlintai.

Trys darbai. Vienu atveju – daromi ištisai, o kitu atveju – suskaidyti gabalais. Kada jie baigiasi?

Štai pasižiūrėkim į labai saikingo multitaskingo atvejį: vos trys darbai, vos į tris dalis išskaidyti, išmaišyti ir daromi menamai „paraleliai“, multitaskinant. Kas gaunasi? Pirmas darbas baigiamas beveik du su puse karto (!!!) vėliau, antras darbas – virš pusantro karto vėliau, o trečias darbas – kaip ir laiku.

Continue reading →

Kodėl lietuviai blogai maitinasi ir kodėl negalima jų perauklėti

Ponas Andrius Užkalnis, kuris yra daugelio prakeiktas maisto ekspertas, visai neseniai parašė kraštutinai humanistišką, optimistišką ir mielą straipsnį apie tai, kad galima lietuvius perauklėti ir išmokyti valgyti padoriai. Tai jis ten, kad ir bandydamas būti demonstratyviai grubus, atskleidė savo išties gerą ir mielą būdą. Bet jis neteisus.

Čia manęs buhalteris Ričardas Savukynas ėda japonišką sriubą kaip paršas, nes jis supranta, kas yra geras maistas. Bet ne kiekvienas tą supranta.

Aš manau, kad kai koks nors žmogus, pvz., pakliūna į kokią nors liūdnai maistu pagarsėjusią ligoninę* ir ten pavalgo afsiankės su kažkokia šleikščiu mėsos pakaitalu ir dar kažkuo neaiškesniu, padarytu iš išvis neaišku ko, o paskui sako, kad buvo ligoninėje XXX ir „visas maistas ten normalus, ir išvis, ko jūs norite, ligoninė – taigi ne restoranas“ – tai čia jau ne šiaip nemokėjimas susigaudyti maiste.

Aš manau, kad kai kurie žmonės turi kažkokių pažeidimų su uosle, skonio receptoriais ir panašiai. Nes akivaizdu, kad esant dabartinėms galimybėms, dabartinei produktų gausai, sveikam žmogui neįmanoma nepriprasti prie maisto, kuris skoniu ir kvapu panašus į maistą.

Continue reading →

Miško aukcionai

Žodžiu, šį kartą bus trumpas straipsnis apie finansus, dargi net ne tiek finansus, kiek apie šiaip pardavimą, kai tame sudalyvauja gudrios lapės, kurios nori apsukti. O tema atsirado taip, kad tiesiog per kažkokį pasisėdėjimą su pora pažįstamų kalbėjom apie miško pardavimą ir ten leptelėjo vienas – kad lyg ir vienodai visur parduot, bet jei nežinosi detalių, tai gali prarasti porą tūkstančių eurų lygioje vietoje.

Ateina laikas, kai parduodi mišką, bet tada ima ir paaiškėja, kad jį parduodamas, koją gali išsisukti. Taigi, reikia būti atsargiam.

Reikalas paprastas – visur dabar miškų supirkimas vyksta per interneto puslapius, tik vieni padaryti kaip skelbimų puslapiai, o kiti – kaip aukcionų puslapiai. Užeina žmogus į kokį nors puslapį, tipo “UAB Lapių šeimos Miškinis Aukcionas”, o ten – tipo viskas nemokamai, labą dieną, susisieksim, taip toliau, tik visa lapių šeimynėlė gudri, laukia kol kažkas ateis.

Na, žmogus užeina, užsiregistruoja, parduoda ten savo mišką, gauna pinigus…

Continue reading →

Lėtinis darbuotojų perdegimas

Karoši (Karoshi) japonai vadina tokį reiškinį, kai žmogus dirba dirba, kol numiršta darbo vietoje. Tiesiog dirba dirba ir numiršta vieną dieną. Nepasiekęs senatvės, o tiesiog vat taip – nuo persidirbimo, nuo perdegimo, nuo žudančio streso.

Kartais atrodo, kad perdegusį darbuotoją taip pat lengva pakeisti, kaip ir kokią lemputę. Deja, taip nėra. Jei darbuotojai perdega – reiškia, kad jūs prarandate daugiau pinigų, nei įsivaizduojate.

Tiesiogine karoši mirties priežastimi dažniausiai tampa infarktas arba insultas, kuriuos, savo ruožtu, sukelia visokie uždegiminiai procesai, o šiuos, savo ruožtu, sukelia badavimas (nes nėra kada netgi pavalgyti) ir stresas (dėl jo sutrikusi liaukų veikla ir kortizolio apykaita). Prie Karoši mirčių paskutiniu metu priskiriamos ir su darbu susijusios savižudybės.

Karoši atvejams būdinga, kad darbuotojai dirba labai daug, darbas būna keliantis stresą, negana to, būna paplitę kritiniai darbo režimai (kuriam laikui nenormaliai smarkiai padidėjęs darbo apkrovimas) bei itin ilgai trunkantys budėjimai, pvz., po 2,3 ar netgi daugiau pamainų. Žmonės apserga lėtinio perdegimo sindromu, tačiau nenustoja persidirbti ir toliau. Taigi, galų gale – ir numiršta.

Vakaruose mirtys darbo vietose yra daug retesnės, nei kur Japonijoj ar Pietų Korėjoje, tačiau lėtinis perdegimo sindromas irgi yra labai paplitęs. Ir jis kelia daug bėdų. Ir tos bėdos būna didelės. Ir, deja, dažnai nepastebimos.

Pirmi perdegimo požymiai – žmonės ima daugiau sirgti visokiomis lyg ir nedidelėmis ligomis, jų darbo našumas smarkiai krenta, krenta pasitikėjimas savimi, neretai krenta ir jų pačių pajamos. Ir visa tai dar įvyksta kaip procesas, kuris lyg mirties spiralė, įtraukiantis darbuotoją ir darbdavį į spąstus.

Deja, skirtingai nuo daugelio kitų vadybos bėdų, darbuotojų perdegimas yra labai sunkiai pataisomas, nors pasekmes duoda labai blogas. Kai darbuotojų perdegimas pastebimas, neretai taisymui reikia juntamų išlaidų ir labai daug laiko.

Dar labiau pablogina situaciją, jei vadovai darbuotojų perdegimą neigia. Taip neretai būna vien dėl to, kad prasti vadovai bijo pripažinti problemas ir galvoja, kad geras vadovavimas – tai ne problemas spręsti, o problemų neturėti. Geri vadovai problemų turi ir jas sprendžia. Bet tokių vadovų būna ne visur.

Kuo anksčiau pastebėsite lėtinį stresą ir beprasidedantį darbuotojų perdegimą, tuo lengviau ir pigiau jį galėsite pataisyti. Netaisomas perdegimas tik sunkėja. Tai vienas iš procesų, kurie niekada nepasitaiso savaime.

Continue reading →