Kas bus Prezidentas? Apklausos rezultatai.

Aš darau apklausas, kuriose neklausiu, už ką balsuotumėte. Aš klausiu, už ką, jūsų manymu, balsuotų dauguma. Tai reiškia, kad jūs girdite kalbas, turite įsipūdžius apie įvairius žmones, o tuo remdamiesi, ir pasakote, kokie kandidatai gali tapti laimėtojais. Kadangi taip vertinančių žmonių yra labai daug, gaunasi taip, lyg susidėtų tūkstančių mažų apklausėlių rezultatai. Ir tokie rezultatai būna labai verti dėmesio.

Ta gelsva punktyrinė kreivė rodo maždaug statistiškai tikėtiną balsų lygį kandidatams, esantiems atitinkamoje vietoje. Jei balsų gerokai per daug ar gerokai per mažai – tai reiškia, kad kažkur gali būti kandidato pervertinimas arba nuvertinimas. Ingrida Šimonytė čia gali būti bene labiausiai pervertinta, bet kartu tai rodo jos didžiulį potencialą augti. Aušra Maldeikienė atrodo bene labiausiai nuvertinta, bet tai rodo, kad jos populiarumas matyt kike ne toje sferoje, kuri matėsi balsuojantiems. O šiaip, rimtai į šitą grafiką žiūrėti neverta – tai tik šiaip pasiskirstymas. Paprasčiausiai gražu.

Taigi, čia ir apžvelgsim paskutinę apklausą – apie rinkimus į Prezidentus. Sakykim taip: anksčiau aš labiau skirstydavau pagal kokius nors sąlyginius balsų kiekius, bet dabar skirstydami pasiremkim grynai visokiais internetų personažais. Jie gana žinomi, tad pagal jų įtakas galime nustatyti ir kažkuriuos korekcinius kriterijus. Viso buvo virš 3000 balsavusių žmonių, tad apklausa pakankamai plati.

Apklausoje rodyti procentai rodo, kokią dalį no visų balsų gavo kandidatas. Tačiau apklausą atsakinėję žmonės galėjo žymėti po tris kandidatus, t.y., kai kuriems kandidatams tas procentas yra realiai tris kartus didesnis. Kita vertus, kai kurie galėjo žymėti ir vos po vieną kandidatą.

Kokia dalis balsuojančių už kurį kandidatą atidavė balsus – tiesiogiai paskaičiuoti nesigauna, tačiau praktiniai skaičiai yra tokie: 7958 balsai iš viso, ir 3317 balsavusių, taigi – grubiai, 2,4 balso per statistinį kandidatą. Taigi, visur, kur rašysiu kad tiek ir tiek balsavusių ją mato kaip prezidentę, tai bus tiesiog padidinta iš to daugiklio. Turėkit omeny, kad jis truputį statistinis, ar kaip čia pasakius.

Dalis balsavimų buvo ištrinta – pvz., tokie, kur balsuota už Adolfą Hitlerį ar Vladimirą Putiną, o taip pat – pakartotinai įvesti kandidatai, kurie jau buvo sąraše. Kai kurie balsuotojai galvojo, kad jei pabalsuos už Zigmą Vaišvilą kelis kartus, tai Zigmas Vaišvila surinks daugiau balsų. BTW, ne šiaip sau Zigmą Vaišvilą čia miniu – jo pakartotinius įvedimus daugiausiai kartų trinti teko. Panašu, kad kai kurių veikėjų fanai labai keistai tokias apklausas supranta – gal nepaskaito tiesiog.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Ate, Alma Vaitkunskiene

Vilniaus meras Remigijus Šimašius pagaliau pasiūlė Almai išeiti kur nors. Ir pasigirdo kažkokių tipažų spygčiojimai, kad kas čia dedasi ir panašiai. Aš jums paaiškinsiu, kas čia dedasi ir panašiai. Čia nieko net suprasti nereikia, pakanka suvokti, kur yra skirtumas tarp politinės valdžios ir visokių samdomų administracijos darbuotojų.

Kiek Vilniuje įvyko realių pokyčių su administracijos reikalais – tuos pokyčius padarė visai jokių galių neturėjęs, bet realiais duomenimis besiremiantis Povilas Poderskis.

Paprastai kalbant, politinė valdžia – tai tie, kurie nusprendžia, kam skirti pinigus. Tai ir yra Vilniaus savivaldybės Taryba bei meras. Sugalvoja skirti milijoną kažkokiam krepšinio klubui – nu ir paskiria. Sugalvoja, kad reikia paskirti kokį nors vadovą kokiai nors savivaldybės įmonei – nu ir paskiria. Sugalvoja, kad reikia sutaupyti pinigus iš kur nors – nu ir sutaupo.

Administracija – tai tiesiog visokių valdininkų aparatas. Pvz., koks nors finansistas, apie kurį Aušra Maldeikienė tiek ilgai vis sakė, kad „kada atleisite tą Jaką“. Ir štai ta administracija – tai ir yra ta savivaldybės dalis, kuri politikams pasiekiama tik per administracijos vadovą. Iš esmės, tik nuo to vadovo priklauso, ar koks nors administracijos veikėjas liks poste ir ar koks nors administracijos veikėjas prigalvos kokių nors kliedesių ir juos įgyvendins.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Nedegantys pastatai II

Vienas mano pažįstamas kartą degė gyvas. Tai buvo senais laikais, prieš daugiau kaip 20 metų. Jūs žinote, kaip jaučiasi žmonės, kurie dega gyvi? Aš nežinau, aš niekad nedegiau gyvas. Aš tik kartą užsipyliau sau ant rankos truputį degančios smalos – truputį, netyčia. Smala degė greitai ir smarkiai, ir ji negeso. Man buvo vos kokie 12 ar 13 metų, žodžiu, paaugliški žaidimai, eksperimentai, darant mazuto ir smalos mišinį.

Visai neblogai atrodantis fasadas. Viešbutis Rostove prie Dono, vienas iš nedaugelio gana gerai atrodančių to miesto pastatų. Atrodo, visai nėra kam degti, tiesa? Taip visiems atrodė dar prieš kokią savaitę.

Žinote, kaip jautiesi, kai ant tavo odos dega ir burbuliuoja kažkokia plastmasė, o jos užgesinti nesigauna, nes ji įkaitusi taip, kad užpūtus, užsidega vėl, savaime? Mazute yra ir lengvesnių angliavandenilių frakcijų – jos garuoja ir užsidega. O smaloje – sunkios frakcijos, jos labai smarkiai įkaista. Gaunasi neužgesinamas mišinys, panašus į napalmą. Kaip kokia deganti plastmasė, kuri tiesiog dega, verda ir burbuliuoja.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Apklausa: kas bus Lietuvos Prezidentas?

Žinote tas nieko neparodančias apklausas apie rinkimus – „už ką balsuotumėte“ ir panašias? Jos rodo kliedesius, nes jos yra banaliai klaidingos: daugybė į jas atsakančių žmonių išvis neina balsuoti, o kiti – paskui dar ir persigalvoja. Taip ir gaunasi, kad kokia nors apklausa parodo, jog balsuotų už vieną kandidatą, o laimi – visai kitas. Ir ypač ryškiai tai matosi, kai iki rinkimų būna likęs dar nemažas laiko tarpas.

Dar neatėjo 2018 Prezidento rinkimai, bet jie dar ateis. Kas laimės per tuos rinkimus?

Geros apklausos, kurios suveikia, yra paremtos visai kita mintimi: mes matome savo aplinką, savo draugų aplinką ir galime spėlioti, kiek žmonių už ką balsuotų. Ir štai tokios apklausos jau parodo realesnę situaciją. Kardinaliai realesnę. Ir jei atsimenate ankstesnius rinkimus, tokios apklausos pataikydavo labai labai geriau.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Šūdina valdiškų įmonių defokusacija

Lietuvos paštas kažkada išnaikino pašto dėžutes, skirtas laiškų išsiuntimui. Nes esą daug pinigų kainuoja iš jų laiškus paimdinėti. Rezultatas – per kelioliką metų žmonės užmiršo kaip laiškus siųsti. Lietuvos paštas tapo merdinčia nesakysiu ko skyle. Ir jie dabar, kaip kartą sakė kažkas iš pažįstamų, jie prekiauja kažkokiomis paduškėlėmis, o norint ką nors per juos išsiųsti… Aš nesakysiu nieko, bet tai tiesiog man pasirodė neįmanoma.

Kai būna defokusacija, sunku net ir suprasti, kas išvis per problemos vyksta. Ar atpažįstate, kokios čia įstaigos vadovas nuotraukoje? Štai taigi… Kai toks defokusuotas vaizdas, tai ir atpažinti nesigauna.

Lietuvos geležinkeliai kažkada išgriovė geležinkelio liniją į Alytų, nes tipo krovinių mažai. Paskui ir liniją į Latviją. Dabar gavo baudą už pastarąją – 28 milijonus. Buvęs vadovas, Stasys Dailydka, nemato tame problemos. Jūs suprantate, tiems tipažams atrodo, kad geležinkelių ardymas yra geležinkelių veiklos gerinimas. Aš labai tikiuosi, kad pasikeitusi vadovybė ten imsis totalaus senų degradų valymo.

Susisiekimo paslaugos ir VVT pasiekė to, kad būtų išnaikinti mikriukai, kurie esą kėlė kažkokią konkurencijai klaikiems griuvėsiams, vadinamiems VVT. Jūs nematėte, kaip tai atrodo – tai valstybinė įmonė, kurioje darbuotojams yra tokio baisumo sąlygos, kad aš privačiame versle nieko panašaus išvis nesu matęs. O SP žinote, kuo užsiima? Keleivių tikrinimu (nors tą puikiai išsprendžia įlaipinimas per priekines duris) ir maršrutų derinimu (nors tai išvis yra absurdas). T.y., neaišku kam reikalinga veikla.

Tai yra valdiškos organizacijos, į kurias realiai baisu žiūrėti, nors jos yra pakankamai skirtingos. Tiesiog baisu žiūrėti vien dėl to, kaip absurdiškai jos dirba ir kaip jos pačios nemato iki kokio absurdo jos yra priėjusios. Ir problema yra ne tame, kad kokie nors politikai ar dar kažkas ten blogai veiktų – problema yra tame, kad tose organizacijose tiesiog neaišku kas užsiima neaišku kuo, ir tai tęsiasi tol, kol visas marazmatinis šūdas užrūgsta tiek, kad ima putoti ir lietis per kraštus. O mes tada stebimės – iš kur čia šitiek šūdų lenda.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter