Sudie, Statoil

Kadaise, 1995 metais atsidarė pirmoji Statoil degalinė Lietuvoje. Jau iki tol berods buvo viena-kita užsienio kompanijų degalinė (apie anuos laikus – Neste ir Texaco), tačiau Statoil plėtėsi taip, kaip nei vienas kitas tinklas. Jie statė degalines ir jos buvo kaip maži stebuklai – gražios, šviečiančios, su gražiais pardavėjais, geromis prekėmis, tviskančios.

Nykioje, šiukšlinoje postsovietinėje pilkumoje Statoil tapo stebuklu. Tai buvo tiesiog neįsivaizduojamai nuostabu.

Lietuva anuomet buvo vis dar labai labai postsovietinė. Namai vis dar priminė griuvėsius, buvo pilna tokių parduotuvių, kurios nuo sovietinių skyrėsi tik tuo, kad jose buvo prekių. Visur buvo nesuvokiamas skurdas. Įsivaizduokite, realios mėnesinės pajamos pas didesnę dalį žmonių buvo vos koks 100 eurų. Aš nežinau, kaip nupasakoti tai, ką aš dar prisimenu.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Griūnantis Gedimino kalnas ir viešieji pirkimai

Kadangi viešųjų ir bendrai vsiokių pirkimų tema baigėsi tuo, kad manęs įvairūs žmonės ėmė prašinėti komentaruose rašyti dar, o tema apie tai, kodėl griūna Gedimino kalnas – išvis susilaukė neįsivaizduojamų reakcijų (man netgi blogas buvo dėl to nulūžęs), tai dabar imkim ir užkabinkim vieną aspektą: kaip gali sietis priežastys tarp kaip nors palaidai (bet formaliai – gal ir teisingai) vykdomų pirkimų ir pasekmės, kurios kartais katastrofiškos. Ir kokios organizacinės nesąmonės turėjo vykti, kad galėtų taip viskas įvykti.

Žodžiu, bus jums šiandien tam tikras, sakykim, tokio hipotetinio-dedukcinio atvejo analizės pavyzdys.

Gedimino pilies kalnas kovo 27 dieną, prieš pusantro mėnesio. Dabar gal ir dar prasčiau. Šlaito slinkimas prasidėjo po to, kai buvo visai nedideli pamatai pastatyti viršuje. Ten, prie tos funikulieriaus būdelės. Matyt, kad tiek ir tetrūko. Vat taip po mažą gabaliuką ir susidėjo. Perkamos tos statybos buvo, kiek suprantu, irgi pakankamai mažais gabaliukais. Ir atrodo, kad tie maži paskirai pirkti gabaliukai ir yra pirminė problemos priežastis.

Tarp kitko, Gedimino kalnas iš lėto byra toliau – tai matosi, kai laikas nuo laiko pro jį praeini. Iš lėto, bet vis dar juda žemyn tos kadaise suverstos žemių krūvos. Vietoje to, kad būtų išardytos ant suverstų krūvų pastatytos nesąmonės, toliau vyksta tų pačių nesąmonių sutvirtinimo projekto vystymo planavimo ekspertizių tvirtinimo veiklų organizavimo įgyvendinimo renginiai.

Juk paprasčiau padaryti dar kokius nors projektus nesąmonių išsaugojimui, nei pripažinti priarytas nesąmones, ar ne?

Kiek nukrypstant: viena iš dažniausiai įmones sužlugdančių bėdų yra paskandintų kaštų sindromas (sunken costs syndrome). Organizacija sukiša krūvą pinigų ir darbo į kokią nors nesėkmingą nesąmonę, bet kadangi daug darbo ir resursų sukišta, tai išmesti gaila. O tada prasideda tos nesąmonės gelbėjimas. Ir nuo to ta nesąmonė tik dar labiau auga ir dar labiau jos gaila. Ir todėl ji dar labiau gelbstima, į ją kišamos krūvos pinigų. Ir taip toliau, ir taip toliau. Kai paskandintų kaštų sindromas įsisuka, jis tęsiasi tol, kol organizacijos vadovai neišlekia iš postų arba kol organizacija nesubankrutuoja.

Gerai, grįžtant prie pirkimų ir Gedimino kalno: pasižiūrėkim, kaip galime įsivaizduoti tą visą kalno griūties reikalą iš dedukcinės pusės (kas turėjo būti blogai su procesais), o taip pat – kaip galima padaryti, kad ir pirkimai (ir statybų kontrolė, beje) galėtų mus nuo tokių katastorfų apsaugoti. Beje, pagausit šį bei tą dar ir apie vadybos problemų atradimo metodus.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Apie tai, kaip reikia valdyti pirkimus

Susitikau aš prieš keletą dienų su ponia Diana Vilyte – čia po to, kai užvažiavau ant Viešųjų pirkimų tarnybos už kažką. Berods už tai, kad kelionės dabar perkamos, renkantis kokius nors bilietus pagal tiekėjo gaunamą maržą, o ir už kitus dalykus. Taip jau būna – aš pirma užvažiuoju, o paskui tada kiti aiškinasi ir stengiasi man papasakoti. Nes taip jau ir turi būti.

Niekada nebūna paprastų lengvų sprendimų, nors ir atrodo, kad viskas lengva. Bet visus sunkumus įmanoma įveikti. Išvažiuoji pasivažinėti dviračiu – pasirodo, kad yra kliūtys. Bet vat tam, kad išvažiuotum dviračiu, reikia bent jau dviratį pasiimti. Ir jei nori valdyti pirkimus, tai reikia turėti bent jau rodiklius. Nes kitaip ir liks kalbos apie tai, kad viskas labai sudėtinga.

Gerai, čia jums buvo įžanga. O dabar apie tai, kas buvo realiai susitikime – ir kas gero, ir kas blogo. Aš jums to gal taip paprastai neatskleisiu išsyk, todėl turėsite perskaityti nemažai teksto. Kad nebūtų mažai. Ir vėlgi tai nebus saldus tekstas tiems, kas užsiima viešaisiais pirkimais. Nes pas mus valstybėje su tuo problemos didelės ir tvarkyti viską reikia kardinaliai. Čia jau atleiskit, bet tai mano pinigai, nes visi valstybės pinigai yra manęs pinigai. Ir aš čia priekabus.

Jei rimčiau, tai duosiu truputį per daug, kaip vienam straipsniui. Pradedant pirkimų procesine sąveika ir baigiant kontrolės matricomis. Bet kas susigaudo pirkimų organizavime, susigaudys. Paskui, jei norėsis, padetalizuosim dar.

Bet kuriuo atveju, generalinis principas visuose pirkimuose turi būti vienas: mes turime žinoti, kad perkame tai, ko reikia. Tai turi būti pagrindžiama ir aišku.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Trys pirkimų rūšys

Po to, kai parašiau apie bardakus, kurie būna su viešaisiais pirkimais, supratau vieną reikalą – atrodo, jog dauguma žmonių netgi nesusimąsto apie tai, kokios yra pirkimų rūšys. O kai nesusimąsto apie ta, ką reikia, tai ir gaunasi, kad prisimąsto visai ko nereikia. Taip paskui ir atsiranda visokios šnekos apie tai, kad reikia planuotis visokius neįmanomus spėjimus.

Kartais su pirkimais būna labai daug chaoso, tai vat geriau truputį pamąstyti, iš kur tas chaosas atsiranda, nes priežastys gali būti labai skirtingos.

Todėl gal pradėkime dabar nuo pagrindų, kurie daugeliui žmonių yra tokie intuityvūs, kad apie tai net nesusimąstoma. Pirkimų rūšys yra trys, labai paprastos:

  • tokie pirkimai, kur iš anksto viską būsimus pirkimus žinai – ir kada pirksi, ir ką pirksi, ir kokiais kiekiais
  • tokie pirkimai, kur išvis iš anksto nieko nežinai – nei kada, nei ką, nei kokiais kiekiais teks pirkti, o sužinai tik kai pirkti prireikia čia ir dabar
  • tokie pirkimai, kur dalį informacijos apie būsimus pirkimus žinai iš anksto, o kitą dalį sužinai tik kai jau prireikia pirkti

Gerai, o dabar pereikim detaliau, nes ten slypi visa procesinė logika – ji velniškai svarbi. Ta pati logika, apie kurią dažnai nepagalvoja netgi verslo įmonės, ką jau ten kalbėti apie valdiškas.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Dar kartą apie mokytoją

Vakar parašiau tokių paprastų punktų – kad marginalai skiriasi nuo Tapino būtent tuo, kad yra durni (tai išties vienintelis skiriamasis marginalumo požymis). Nepaisant to, kiek aiškiai viskas buvo parašyta, atsirado tipažų, kurie pasipiktino, kad aš juos išvadinau durniais – jie nekreipė dėmesio į tai, kas parašyta – jie save savaime priskyrė marginalams ir tada jau ėmė piktintis.

Itin smarkiai vakar užjudo kokia tai neformali (lyg ir su VDU sietina?) leftistų kuopelė – matyt irgi nesugebėjo perskaityti tų trijų punktų, tai labai pasipiktino paskui, buvo labai smagu juos skaityti. Plūdimosi irgi ten daug buvo.

Čia tiesiog nekomentuokim net..

Na, gal tai irgi gal požymis – jei nesugebi netgi trijų punktų perskaityti, tai gal ir išties proto trūksta. Paradoksaliu būdu gal ir tiesa taip gaunasi – jei jau jie save su marginalais identifikavo, nesugebėdami perskaityti, kas rašoma, tai gal ir patys yra teisūs. Žinote, mes kuriam save pačius, ir kaip nusprendžiam, taip ir kuriam. Kai kurie keistai nusprendžia – kaip ten sakoma – „išsiugdyk debilą savyje“.

Smagu, kai būna dideli bardakai žmonių suvokimuose. Man tai patinka, nes vis atrandu kokių nors nuostabių dalykų. Bet aš šiandien ne apie tai, o visgi apie kitus reikalus – vėl apie tą pačią Telšių mokytojos istoriją. Nors ir bandžiau šį bei tą paaiškinti tam skirtame straipsnyje, bet kažkaip atrodo, kad daliai visvien neatėjo supratimas apie tai, kas te yra blogai.

Man rodos, kad daugelis tiesiog nepagalvoja kritiškai: koks išties ryšys tarp tos Telšių mokytojos, RKB, tradicinės šeimos idėjų ir kalbų apie tai, kad tokių bardakų neturi būti. Tai va, pasižiūrėkim.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter