Kaziuko mugė Kaune ir semantika

Kad Kaunas nori turėti mugę, kuri būtų panaši į Kaziuko mugę Vilniuje – tai visiškai natūralu. Kaziuko mugė yra didžiulis, labai įspūdingas renginys. Tik vat vienas momentas – semantika. Ta pati semantika, kurios mokyklose nemoko.

Kai Kaunas kuria kažką savo, tai padaro taip, kad apie Kauną ima šnekėti visame pasaulyje. Kaip visame pasaulyje šneka apie šį Kauno pastatą. Todėl ir reikia kurti kažką realiai savo. Ir tada tikrai pavyks.

Reikalas labai paprastas: Kaziuko mugė yra ne kas kita, kaip Švento Kazimiero, Vilniaus globėjo mugė. Tiesiog pavadinimas per amžius sutrumpėjo – Kazimieras pavirto į Kaziuką.

Taip, esmė tame, kad Šventas Kazimieras – ne kas kitas, kaip Vilniaus globėjas. Taip, ir visos Lietuvos globėjas, tačiau esmė čia visgi Vilnius. Ir dar, esmė yra Švento Kazimiero diena – Kovo 4.

Ką išties tai reiškia? Ogi va ką: galime pasakyti, kad Kovo 4 – tai Švento Kazimiero diena. O Vilnius – Švento Kazimiero miestas. Ir atvirkščiai – Švento Kazimiero diena yra Kovo 4, o Švento Kazimiero miestas – tai Vilnius.

Mes galime sakyti, kad Kaziuko mugė – tai Šventojo Kazimiero miesto Šventojo Kazimiero dienos mugė. Išties tai ir reikš, kad tai yra Kovo 4 dienos mugė Vilniuje.

Ką dabar daro Kaunas? O jie ten sugalvoja Kovo 10 dieną pas save daryti Kaziuko mugę. T.y., ne Kaziuko dieną ir ne Kaziuko mieste.

Pabandykite įsivaizduoti išplėstą Kauno Kaziuko mugės pavadinimą: „Kauno Vilniaus miesto ne Kaziuko mugė“. Tai vat šitaip absurdiškai tas Kovo 10 dieną vykstančios „Kauno Kaziuko mugės“ pavadinimas ir išsišifruoja, kai į semantiką pasižiūri.

Ponai ir ponios kauniečiai, nieko blogo nenoriu pasakyti apie Kauną. Man patinka tas miestas, ir kiekvieną kartą, kai aš ten nuvažiuoju, vis man labiau Kaunas patinka. Būtent todėl aš noriu pasakyti, kad Kaunas nusipelno savo mugės, o ne kažkokio tai nesuzgrabno absurdiško pamėgdžiojimo. Savo mugę Kaunas gali padaryti gal netgi geriau. Tik tam Kaune reikia daryti būtent Kauno, o ne Vilniaus mugę.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

NATO kelia grėsmę Rusijai?

Vienas iš dažniausių Rusijos propagandos mitų yra apie tai, kaip NATO vis steigia aplinkui ją karines bazes ir todėl Rusija turi tik gintis. Tam mitui įtvirtinti nuolat šnekama apie tai, kad NATO puls, kad kitos šalys kelia pavojų ir panašiai. Kiekvieną kartą, kai Rusija pradeda dar labiau plėsti savo karines bazes ir vežti ginkluotę link sienų, Kremlius aiškina, esą čia atsakas į NATO plėtimąsi. Išties tai melas – jame visada nutylimi skaičiai.

Nors ir kaip buvo juokiamasi iš dūmijančio Rusijos lėktuvnešio „Admiral Kuznecov“, kad ir kokie buvo paišomi fotošopai, realybė išties tokia: Rusija jau yra pajėgi permetinėti didžiules karines pajėgas didžiuliais atstumais per gana trumpą laiką. Ji pajėgi kariauti karą Sirijoje, esančioje už tūkstančių kilometrų ir neturinčioje jokių bendrų sienų su Rusija. Tuo tarpu karus palei savo sienas Rusija gali kariauti kardinaliai efektyviau. Ir pajėgumų tam ji turi pakankamai.

Tokia propaganda itin smarkiai veikia Rusijoje, kur prieš eilę metų apklausos rodė, kad netgi Estija vertinama kaip potenciali agresorė – esą ji gali užpulti Rusiją. Panaši propaganda buvo skleidžiama ir apie Gruziją, kuri, daugelio Rusijos gyventojų įsivaizdavimu, esą buvo agresorė, puolusi Rusiją.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Kalbos policija

Neseniai buvo tas pristatymas, kuriame kalbėjome apie knygą, kuri tiesiog pritvoja kalbainystės bandymus vaizduoti kažkokį mokslą. Knygą sudarė Loreta Vaicekauskienė ir Nerijus Šepetys, o efektą ji jau kelia tokį, kokį ir sakiau – dabar eina ignoravimo stadija, o greitai bus ir visiškas pasiutimas.

Ačių, siūlau Audronę į VLKK pirmininkes. Ir jai tai bus gerai, ir VLKK tai bus gerai. Kodėl gi ne? Juk reikia išlaikyti pirmaujančius kalbos reguliavimo tempus.

Kad kalbainystė (kalbos dusinimas) savo esme yra tokia nesąmonė, kad karjerą anose institucijoese galėtų padaryti netgi kokia Audronė Pitrėnienė – tą kaip ir galime suvokti. Priminsiu jums, kaip už kalbinę švarą kovojanti VLKK sugebėjo per kažkokius 2009 metais vykusius ištiktukų rinkimus priimti žodį „jablynkšt“, nei nesuprasdama, ką tas žodis reiškia ir iš kur atėjęs. Toks nesupratimas – tai išties kažkas panašaus į tą garsųjį Pitrėnienės „ačių“.

Bet nors ir taip baisu viskas, aš dar kai ką patikslinti noriu. Kad atsirastų suvokimo, jog pas mus realiai prasta padėtis.

Tiesiog Rimvydas Valatka per aną pristatymą minėjo, kad panašūs į mūsiškius reguliavimai tėra Čekijoje ir Rusijoje. Dėl Čekijos aš nesu tikras (įtariu, kad ten daugiau yra noro reguliuoti, nei reguliavimo), o vat dėl Rusijos… Lietuva čia smarkiai ją lenkia, ir Rusija daug ko galėtų pasimokyti blogąja prasme. Ir, beje, po truputį ir bando mokytis.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Propagandos algoritmas ir kontrpropaganda

Šiandien labai trumpai (kiek įmanoma) apie propagandos algoritmą ir jo silpnąsias vietas. Ir apie tai, kas gali būti neteisingo, jei bandoma su propaganda kovoti, nesuprantant, kaip ta propaganda veikia.

Sovietinė propaganda Josifą Staliną vaizdavo kaip gelbėtoją. Dabar taip vaizduojamas Vladimiras Putinas. Bet tam, kad tokia propaganda veiktų, turi būti sukuriamas ir priešas, kuriuo žmonės būtų gąsdinami. O kad žmonės bijotų, jie turi jaustis bejėgiais, negalinčiais nieko pakeisti.

Problema yra tokia: propaganda veikia, ir ji specialiai daroma taip, kad tie, ką ji veikia, nesuprastų, nepajustų, kaip ji veikia. Jei žmonės supranta – jie tampa atsparūs propagandai. Kita vertus, jei su propaganda kovoji neteisingai, efektas gali gautis ir priešingas.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Elektroninės cigaretės: iQOS

Galų gale, jei jau taip gavosi, kad rašiau apie visą tą rūkymo blogį, visokias ten iš to kylančias baisybes ir savo bandymus mesti nikotiną, tai parašysiu ir apie dar vieną daiktą – iQOS. Tai elektroninės cigaretės, kurias gamina Philip Morris. Juoba, kad paskutiniame tos temos straipsnyje jau truputį apie tai minėjau, tai atitinkamai, šiandien atėjo diena pavaryti ką nors blogo ir ant jų.

Čia taip atrodo dėžutė nuo to iQOS daikto, o ant dėžutės pavaizduotas tas daiktas.

 

Mano istorija su iQOS prasidėjo tada, kai aš parašiau, kaip elektroninės cigaretės yra muilo skonio ir išvis neįmanomos rūkyti, nes tiesiog muilas jos. Ir išvis blogai. Tiesą sakant, jau kažkaip nelabai ir atsimenu, ką aš ten rašiau, bet atsimenu, kad pasipiktinimo buvo tiek, kad maža nepasirodė.

Pasipiktinimas baigėsi tuo, kad vienas draugas mane įkalbėjo kažkaip pabandyti visgi tų įprastų elektroninių cigarečių, o štai kitas – ėmė ir atvilko man iš kažkokios savo kelionės tą daiktą, apie kurį rašau šiandien – iQOS cigaretę. Ir tai cigaretei skirtų rūkalų truputį, kad būtų ką rūkyti (aišku, geriau jau būtų išvis nerūkyti). Tai aš apie tai parašysiu, nes manau, kad tokių čiūdų niekas čia Lietuvoje tiesiog nematė.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter