Skandalo mechanika. Kas tose viešintojų galvose?

Skaitau aš tuos naujai publikuotus, platesnius Dalios Grybauskaitės susirašinėjimus su Eligijumi Masiuliu (tulpės leaks), ir man klausimas kyla ne apie jų turinį – turinys visai nieko savyje keisto neturintis, dargi toks, kur galima pasidžiaugti, jog viskas gerai. Tiesą sakant, netgi labai gerai. Klausimas man kyla apie tai, kas dedasi galvose žmonių, kurie sugalvoja, kad toks turinys gali kažką kompromituoti?

Čia jums kažkokios nenormalios veislės gandras nuotraukoje. Nieko apie šitą veislę nežinau. Aš tik noriu pasakyti, kad viešinti politiko laiškus, kuriuose tas politikas pasirodo būtent dirbantis darbą taip, kaip reikia – tai tiesiog nuostabus būdas tą politiką sukompromituoti. Čia panašiai būtų, jei kas nors, mane norėdamas nuskurdinti, man duotų krūvą pinigų. Ačiū.

Na, įsivaizduokite, kad pvz., kažkas pabeldė jums į duris, jūs pažiūrėjote, pamatėte kad kažkas atrodo įtartinai, per uždarytas duris pasakėte „eik velniop nuo mano durų“, o tada kažkas ima pasakoti, kad bandėte tą kažką įsitempti į savo butą ir su tuo kažkuo suregzti sąmokslą. Atrodo normalu? Sakyčiau, kad nelabai.

O dabar vat įsivaizduokite, kad tas kažkas ima pasakoti ne tik apie sąmokslą ir tai, kad bandėte įsitempti kažką pas save į butą, bet dar kaip įrodymą pateikia filmuotą medžiagą, kurioje ir matosi viskas, ir girdisi, kaip pasiunčiate tą kažką velniop.

Atrodo normalu? Sakyčiau, kad čia jau truputį kažkoks visiškas suvokimo persikreipimas.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on Facebook
Facebook
0Share on Google+
Google+
0Share on LinkedIn
Linkedin
Tweet about this on Twitter
Twitter

Cirkas lygioje vietoje, skandalo mechanika

Jums nekyla klausimai, kai Eligijus Masiulis, prigautas su dėžute, o paskui pezantis apie paskolas, tampa vaje kokiu patikimu liudininku, kuriuo remiamasi, aiškinant jog Prezidentė kaip tai esą turėjo ryšius su MG Baltic ir kažką ten darė su žiniasklaida? Viskas su tuo tvarkoje?

Vaje, skandalas, vaje, nušalinti, gėda, vaje, baisu, skandalas, skandalas…

Ar nekyla kartais mintis, kad emocijų lygmuo čia yra nenormaliai didelis, kažkokie vertinimai peržengia kliedėjimų ribas, o ir išvis viskas atrodo kaip totalus jovalas?

Kai vyksta koks nors neįtikėtinai staigus, ryškus ir kartu nesuprantamas skandalas, kur triukšmas iš neaišku kur, visi rėkia, ir nesuprantama, kas gi išties buvo tokio – tai verta biškelį stabtelt, pagalvoti ir užduoti visokių klausimų. Kartais tada kyla klausimas, ar išvis nėra čia kažkokios režisūros, kur lygioje vietoje būtų užsukta tiesiog neaišku kas.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on Facebook
Facebook
0Share on Google+
Google+
0Share on LinkedIn
Linkedin
Tweet about this on Twitter
Twitter

Cheminis Irako karas prieš Iraną

Didžiausiu cheminiu karu nuo pat I Pasaulinio karo laikų tapo Irako-Irano karas, prasidėjęs 1980. Apie tai, kaip ten mažesnis Saddamo Husseino Irakas bandė išdaužyti didesnį Iraną ir kaip abi pusės daugiausiai prarasdavo dėl nemokėjimo kariauti ir visiškų savo durnumų – būtų galima daug kalbėti. Visgi mums šitas karas įdomesnis tuo, kad tai buvo vienintelis pilnavertis cheminis karas nuo Italijos-Abisinijos karo laikų. Vienas iš kokių dviejų karų, kur chemija išties nulėmė baigtį. Ir didžiausias cheminis karas po I Pasaulinio karo. Ir vienintelis cheminis karas, kur buvo naudojami šiuolaikiniai cheminiai ginklai – tokie, kaip zarinas ar VX.

Tas karas Lietuvoje gan menkai žinomas, bet pasakysiu išsyk: tai buvo pragaras, kurio jūs nenorėtumėte pamatyti. Su laukais, nusėtais šimtų ir tūkstančių lavonų, su žmonėmis, kurie tiesiog išvirinti chemijoje, su šimtais ir tūkstančiais vaikų, išvarytų į minų laukus, kad išminuotų, susisprogdindami. Ir su begale mirčių, su begale beprasmiško siaubo. Klaikaus karo siaubo.

Šis karas jau buvo daug kuo panašus į tuos karus, kokie gali būti ir dabartiniais laikais – ir su pakankamai modernia technika, ir su mobiliais padaliniais, ir su gana šiuolaikiškais ginklais – ir tankais, ir viršgarsiniais lėktuvais, ir sraigtasparniais, ir taip toliau. Dar įdomiau, kad abi pusės naudojo modernią vakarietišką ginkluotę, o kartu – ir ginklus, gautus iš SSRS (pradžioje sovietinius ginklus turėjo Irakas, o paskui – ir Iranas, užgrobdavęs nemažai Irako technikos).

Čia maždaug kokių 1985 nuotrauka. Irano revoliucinė gvardija – tie patys pamišėliai islamistai, kurie miniomis bėgdavo į mūšį, ieškodami ne kaip kautis, o kaip greičiau būti nukautiems ir pakliūti į dangų.

Irako cheminė programa buvo pradėta dar prieš Saddamui Husseinui ateinant į valdžią, apie 1970 ji pradėta vystyti kiek smarkiau, po 1973 arabų-Izraelio karo – dar smarkiau, bet visi tie bandymai kažką daryti po kelerių metų kažkaip išsikvėpdavo. Sėkminga ir kartu išsyk didelių mastų cheminių ginklų programa buvo pradėta tik apie 1978, kai Irakas ėmė statyti iprito gamyklą Muthanna vietovėje. Kita vertus, nors pirmi cheminio ginklo cechai buvo pastatyti dar prieš prasidedant karui prieš Iraną, karo pradžioje Irakas bent kiek didesnių cheminio ginklo atsargų vis dar neturėjo.

Taip, čia vaikai. Iš Irano. Siunčiami į frontą. Išminavimui. Išminavimui vaikais. Ir dar chemija… Chemijos neišeina nufotografuoti. Ji nematoma. Matomos būna tiktai jos aukos.

Dar kita vertus, tas maždaug dešimtmečio įdirbis buvo visgi pakankamai nemažas – karo pradžioje jau buvo kažkiek savų chemijos specialistų ir šiokie tokie gamybiniai pajėgumai, laboratorijos, o ir šioks toks bendras panaudojimo supratimas kariuomenėje, ir dideli kiekiai užpirktų dujokaukių, ir apmokymai su ašarinėmis dujomis – kaip tik visa tai, ko reikia geram ir greitam startui. Ir, žinoma, didžiuliai kiekiai pinigų, nebloga draugystė su Egiptu bei tuomet jau užmegzti ryšiai su SSRS, kuri labai norėjo pasukti Iraką link komunizmo ir taip įsitvirtinti Persijos įlankos zonoje.

Irano-Irako karą verta apžvelgti detaliau, nei kitus cheminius karus (nors ir visvien praleidžiant istorijas apie tanklaivių karus ar aviacijos mūšius), kad pasimatytų, kaip karas keičiasi, kai jame imamas naudoti cheminis ginklas. Beje, nedideliais kiekiais cheminį ginklą (atrodo, pagrindinai ašarines dujas ir kažkiek ipritą) Irakas bandė naudoti jau nuo karo pradžios, nuo pirmų mėnesių, tačiau ilgokai tai buvo vos fragmentiški, labai pavieniai atvejai – pvz., puolant kokius nors labiau įtvirtintus taškus ar ginant kažkuriuos kitus taškus nuo Irano kontrpluolimų. Tokie cheminio ginklo (pagrindinai – ašarinių dujų ir arseno organikos) panaudojimai kartais leisdavo susidoroti su keliais šimtais išprotėjusių Irano islamistų, bet realios karo eigos niekaip nekeitė. Realus cheminis karas įsisuko vėliau – ir dar tokiais mastais, kad kelis kartus didesnis Iranas galų gale buvo išdaužytas.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on Facebook
Facebook
0Share on Google+
Google+
0Share on LinkedIn
Linkedin
Tweet about this on Twitter
Twitter

Apie cheminio karo taktiką

Kai kurie dalykai, susiję su pasikartojančiais incidentais Sirijoje, daugeliui yra nelabai suprantami, nes paprasčiausiai pritrūksta kai kurių cheminio karo žinių. O tos žinios išties nėra labai trivialios – didele dalimi jos tiek smarkiai skiriasi nuo įprastinio karo žinių, kad netgi ir kariškiai kartais nepagalvoja, kiek tenai visokios specifikos pasitaiko.

Taigi, šiame straipsnyje bus nemažai visokios istorinės apžvalgos, kuri parodys ir didelius skirtumus tarp skirtingų cheminių ginklų ir jų naudojimo. Iš to atsiras ir supratimas, kiek sunku kartais nustatyti, kur ir kaip ta chemija panaudojama – pasidarys aišku, kodėl Sirijoje, kur įtariama apie dešimtis, jei ne šimtus cheminio ginklo panaudojimo atvejų, tik keletą kartų pavyko surinkti pakankamus to ginklo panaudojimo įrodymus.

Nedėsiu aš čia daugiau kitų nuotraukų apie cheminį karą. Jos arba beprasmės, arba per daug klaikios. Šioje nuotraukoje – britų kariai 1918 metais, gavę kažkurių dujų į akis. Itin žalojančius poveikius akims neretai turėdavo ipritas, tačiau negrįžtamai akis sužalodavo ir daugelis to meto ašarinių dujų bei arseno organikos. Per I Pasaulinį karą nuo cheminio ginklo žuvo apie 100 tūkstančių, dar apie milijonas buvo sužestas. Tačiau to meto cheminiai ginklai buvo silpni, o jų skleidimo priemonės – labai labai primityvios.

Kita vertus, manau, kad po straipsnio pasidarys labai aišku, kodėl specialistai vienareikšmiškai įvardina, kad kai kurios atakos beveik nekelia abejonių, kaip cheminės, įvykdytos būtent Sirijos pajėgų.

Kai kam visai įprastai gali pasirodyti atrodanti ataka, kur koks nors pastatų kompleksas apšaudomas artilerijos, bet apšaudymo viduryje dar atskrenda ir bombonešis, kuris bombas numeta. Kai kam, kas susipažinęs su kovinių nuodingųjų medžiagų specifika, iš tokio puolimo gali pasidaryti aišku ne tik tai, kad šitai buvo cheminė ataka, bet net ir tai, koks konkretus cheminio ginklo tipas buvo panaudotas.

Susipažinus su cheminio karo istorija pasidarys aišku ir tai, kodėl, nepaisant didžiulės grėsmės savo stabilumui, Assadas chemiją naudoja tame kare prieš sukilėlius (galiu atskleisti išsyk: būtent dėl tikslingo ir labai profesionalaus chemijos naudojimo karas prieš sukilėlius ir gaunasi veiksmingas – laimimi mūšiai vietose, kur sukilėliai itin įsitvirtinę). Ir pasidarys aišku, kodėl tą cheminį karą palaiko netgi Rusija, kuriai paskui tenka tuos chemijos panaudojimo atvejus dangstyti visokiomis propagandomis.

Atsiras ir kažkiek supratimo apie tai, kodėl, nors kalbama apie dešimtis ar šimtus chemijos aukų (lyg ir nedidelius kiekius), Vakarų šalys reaguoja taip aršiai – chemijos slėpimo atvejais realūs aukų skaičiai gali būti tiek smarkiai didesni, kad tų skaičių niekas nei nedrįsta įvardinti. Realiai 100 ar 1000 kartų paklaidos ribos pnašiais atvejais gali būti visai normalios.

Kaip bonusą pažadu dar vieną straipsnį, apie cheminį karą tarp Irako ir Irano – labiausiai cheminį karą visoje žmonijos istorijoje. Jis bus labai greitai.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on Facebook
Facebook
0Share on Google+
Google+
0Share on LinkedIn
Linkedin
Tweet about this on Twitter
Twitter

Sociopatinė Kremliaus demagogija, vertimas

Po pasaulyje pagarsėjusios istorijos, kur Rusijos specialiosios tarnybos pasikėsino nužudyti buvusį šnipą Sergejų Skripalį ir jo dukterį Juliją Skripal, matome labai labai keistas ir kartu visą realybę atskleidžiančias Kremliaus reakcijas. Panašu, kad Kremliaus veikėjai apsiskaičiavo – skirtingai, nei Aleksandro Litvininekos atveju, Didžioji Britanija neužsiėmė metų metais trunkančiais kriminaliniais tyrimais, kurie tiesiog neįmanomi, kai organizatoriai ir vykdytojai slepiasi Rusijoje.

Sociopatija nuo seno buvo būdinga KGB veiksmams – tai žmonės, kurie neribotai gali meluoti bet ką, žmonės, kurie nesiskaito su jokiu žmogiškumu ir jokiomis moralės normomis. Ką nors nužudyti, apvogti, apkaltintai nusikaltimais aukas – tai visiškai jiems įprasta. Vladimiras Putinas buvo vienas iš tokių KGB veikėjų. Visa Kremliaus retorika irgi demonstruoja atvirai sociopatinį mąstymą.

Didžioji Britanija akivaizdų atvejį įvardino, kaip akivaizdų: žmones nuodyti Novičok nuodais pajėgi tiktai Rusija, tiktai Rusija pajėgi šį nuodą gaminti gryname pavidale (t.y., „military grade“ – pakankamai išvalytas nuo priemaišų), tiktai Rusija tą nuodą gamino ir, kas akivaizdu iš Skripal nuodijmo – gamina ir dabar, ir tiktai Rusija turėjo priežastį tam nuodijimui.

Neužmirškim, kad specialiosios tarnybos turi ir dar kai kurių, savų informacijos kanalų, kurie būna neskelbiami, tačiau kuriais pasiremia vyriausybės, darydamos sprendimus – galime neabejoti, kad Jungtinė Karalystė turi ir daugiau įrodymų apie Rusijos nagus.

Tai sena KGB taktika, kai Rusiją išdavę agentai yra persekiojami ir žudomi, ir tai daroma tokiais būdais, kad kiltų kuo daugiau triukšmo ir kuo labiau būtų įbauginti kiti, kurie gali pabėgti. Tik šį sykį ta taktika ėmė ir nesuveikė taip, kaip veikdavo anksčiau. Vietoje to, kad būtų dar vienas atvejis, kur visiems viskas akivaizdu, o niekas esą įrodyti nieko negali (prisiminkim, kaip viskas vyko Aleksandr Litvinenko atveju), gavosi atvejis, kur Didžioji Britanija pasakė tai, kas visiems akivaizdu.

Bene didžiausias stebuklas šioje istorijoje yra tai, kad Didžioji Britanija (ir, galimai JAV ar Prancūzija) paaiškėjo turinčios priešnuodžių, kurie gali padėti nuo zomano efekto, t.y., nuo anksčiau negrįžtamu laikyto acetilcholinesterazės ardymo: nepaisant aiškių prognozių, atrodo, kad ir Sergej Skripal, ir Julija Skripal visgi atsigavo, ir atrodo, kad be negrįžtamų smegenų pažeidimų, kokius gali sukelti zomano efektą turinčios medžiagos.

Priminsiu tik tiek, kad Novičok nuodingumas toksai didelis, kad mikroskopinis lašelis, pakliuvęs ant odos, žmogų nužudo per kelias minutes. Dozės, kurios yra dešimtis ar šimtus kartų mažesnės už mirtinas – pažeidžia ir centrinę, ir periferinę nervų sistemą, t.y., sukelia negrįžtamą paralyžių ir daug metų trunkančią komą, iš kurios niekas neturėtų atsigauti.

Pagal viską sprendžiant, toksai ir turėjo būti nuodijimo tikslas – nunuodyti ne iki galo, o panašiai, kaip radioaktyviu poloniu buvo nunuodytas Aleksandras Litvinenko: taip, kad auka kuo ilgiau (mėnesius ar metus) kankintųsi, kad apie ją būtų ilgai kalbama ir kad visi potencialūs perbėgėliai būtų kuo labiau įbauginti.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on Facebook
Facebook
0Share on Google+
Google+
0Share on LinkedIn
Linkedin
Tweet about this on Twitter
Twitter