Vasario 16 arba tai, kur slepiasi Laisvė

Šiandien Vasario 16 – mūsų laisvės šventė. Netgi ne šiaip laisvės, o Laisvės iš didžiosios raidės. Laisvės todėl, kad galime būti savimi, kalbėti savo kalba, patys spręsti savo likimus, gyventi savo valstybėje ir niekas mums negali nurodyti, ką ir kaip mąstyti. Niekas negali mūsų kankinti, dusinti ir mulkinti, o paskui sodinti į kalėjimus už tai, kad nesutinkame. Tai yra Laisvė.

Lietuvos vėliava

Už šitas tris spalvas dar ne taip jau seniai buvo galima sėsti už grotų. Už spalvas. Už grotų. Suprantate?

Šiais laikais jau niekas nieko nesodina į kalėjimus už kalbas apie laisvę. Gali kalbėti apie savo laisvę, kitų laisvę, pats spręsti ką daryti. Daug visko pasikeitė. Bet kažkuri dalis nelaisvės liko. Vis dar liko – ta nelaisvės dalis, kurią manosi galintys reguliuoti visokie tipai, įsivaizduojantys, kad jie geriau už mus žino, kaip mes turime mąstyti, ko mes turime norėti, ką mes galime galėti.

Jei valstybės mastais pasižiūrėsime, tai didžiausi laisvės priešai yra įvairiarūšiai stagnatoriai, biurokratai, o bendrai – tai korupcionieriai, nes būtent jie atima iš mūsų galimybes būti savimi, apgaudinėja, dusina ir neleidžia spręsti patiems. Iš nevalstybinių laisvės priešų – tai šiaip nusikaltėliai, kurie riboja mūsų laisves, vogdami iš mūsų, plėšdami ir darydami kitus nusikaltimus. Taip, vienas bruožas yra bendras ir stagnatoriškai biurokratijai, ir paprastam kriminalitetui – jie visi riboja mūsų laisvę.

Iš Ukrainos įvykių puikiai pamatėme, kad būtent įvairiarūšiai korupcionieriai bei nusikaltėliai tampa pagrindiniu ramsčiu ir užsienio valstybių invazijai: korumpuoti pasieniečiai ir muitininkai praleidinėjo ginklus, o paskui ir ištisas nusikaltėlių grupes į Rytų Ukrainą. Kiti nusikaltėliai organizavo riaušes, baugino žmones. Korumpuota pseudoteisėsauga dangstė ir rėmė Rusijos invaziją į Ukrainą. Nusikaltėliai, biurokratai, stagnatoriai – tie patys laisvės priešai.

Laisvė – tai ne šiaip kokia nors abstrakcija. Ir ne tik gebėjimas pasipriešinti invazijai ginklu. Laisvė – tai kiekvieno mūsų gebėjimas pasipriešinti bet kokiam nusikaltėliui, biurokratui ir kyšininkui. Laisvės mes turime tiek, kiek sugebame įduoti tokius veikėjus teisėsaugai ir išlikti nuo jų nepriklausomais.

Labai paprastas dalykas – visa ta Laisvė. Paskelbta beveik prieš šimtmetį. Ir visą laiką išlikusi tiek, kiek mes, mūsų tėvai, seneliai ir proseneliai sugebėdavo pasipriešinti stagnatoriams, biurokratams, vagims ir visiems kitiems, norėjusiems tą laisvę sutrypti.

Su Vasario 16, ponai ir ponios! Būkime laisvais ir būkime savimi!

Vos 36 siužetai apie viską

Kaip sako visokios legendos, kadaise toksai Venecijos dramaturgas Carlo Gozzi pabandė moksliškai panagrinėti visokią literatūrą ir atrado, kad siužetų visuose romanuose ir dramose tėra labai nedidelis skaičius. Pabandęs viską suklasifikuoti, teatrado 36 skirtingus siužetus. Kiek vėliau panašiai suklasifikuoti siužetus vėliau pabandė toksai vokiečių poetas Johann Christoph Friedrich von Schiller, bet anas ir tiek siužetų rasti nesugebėjo.

Čia jūs sužinosite apie visus visų dramų siužetus. O jei galvojate, kad atrasite kokį nors siužetą, kokio čia nėra, tai išties jis arba vienas iš čia esančių variantų, arba tiesiog poros siužetų kombinacija.

Čia jūs sužinosite apie visus visų dramų siužetus. O jei galvojate, kad atrasite kokį nors siužetą, kokio čia nėra, tai išties jis arba vienas iš čia esančių variantų, arba tiesiog poros siužetų kombinacija.

Diskusijos tarp literatų vyko gan ilgai ir smarkiai, o ir dabar tebevyksta. Vieni sakė, kad visgi negali taip būti ir siužetų turi būti daugiau, kiti sakė, kad netgi tiek siužetų nėra (pvz., kai kurie išvis teišskiria kokius nors 7, o aš pats ir visai netgi į vieną galėčiau viską suvesti). Tik anuo metu kažkaip viskas baigėsi tuo, jog visas Carlo Gozzi sąrašas kažkur pasimetė ir kalbos aprimo – teliko tik įtarimai, kad kažkas čia su ta literatūra ne taip.

Praėjus kokiam šimtmečiui, toksai prancūzų teatrologas Georges Polti parašė vieną iš svarbiausių semiotikos istorijoje veikalų – „Les trente-six situations dramatiques„. Aišku, tuo metu žodis „semiotika“ dar neegzistavo ir netgi struktūralistinis požiūris į kalbą tebuvo vos pradėjęs rastis, bet toji Polti klasifikacija taip ir liko vienu iš svarbiausių veikalų.

Taip, jūs teisingai supratote – vos 36 siužetai leidžia aprašyti viską, ką mes patiriame savo gyvenimuose, matome filmuose, girdime dainose, skaitome knygose ir taip toliau. To menko siužetų kiekio pakanka viskam.

Continue reading

Apie motyvaciją, gėrį ir blogį

Čia toksai dalykas, kuris pernelyg paprastas, kad norėtųsi straipsnį rašyti, bet jis taip dažnai užmirštamas įvairiose įmonėse, kad manau, jog reikia visgi užkabinti, nes tai visiškas beisikas, kurį kaip 2×2 turi mokėti visi vadovai.

Jei išmoksite žaisti gėriu ir blogiu, tai galėsite žaisti. O jei neišmoksite, tai žaidimas nesigaus.

Jei išmoksite žaisti gėriu ir blogiu, tai galėsite žaisti. O jei neišmoksite, tai žaidimas nesigaus.

Yra dvi motyvacijos rūšys: teigiama (paskatinimai) ir neigiama (bausmės). Ir labai dažna situacija, kai vadovai darbuotojams taiko tiktai vieną iš šitų dviejų rūšių, užmiršdami kitą bei išvis nesusimąstydami, kurią motyvaciją kada reikia taikyti. Ir rezultatas būna prastas, tada dėl to prasto rezultato pereinama prie klaikių motyvacinių schemų, nieko iš to nesigauna ir taip toliau.

Įsiminkit paprastą schemelę iš dviejų punktų:

  • Jei norite, kad darbuotojas kažką darytų, duokite teigiamą motyvaciją – pagyrimus, premijas, gerus žodžius, dovanas, etc., ką tik sugalvojate. Už viską, kas yra daroma gero – duokite gėrį.
  • Jei norite, kad darbuotojas kažko nedarytų, duokite neigiamą motyvaciją – nuobaudas, įspėjimus, barimus ir taip toliau. Už tai, kas neturi būti daroma – duokite blogį.

Viskas.

Išties čia visa žmogiška psichologija – mes nenorime daryti nieko, kas nemalonu. Jei darome kažką, kas sukelia nemalonumą, tai išmokstame to nedaryti. Ir kartu mes norime daryti viską, kas malonu. Jei darome kažką, kas duoda malonumą, tai išmokstame tą daryti.

Bausmės niekada nepaskatina daryti kažką gerai, atsiduodant darbui. Kaip ir apdovanojimai nepaskatina nedaryti prasižengimų. Todėl reikia labai griežtai ir aiškiai skirti, koks motyvatorius kada yra taikomas.

Kadangi organizacijos visgi būna orientuotos į pozityvų rezultatą (kad kažkas būtų pasiekta), pagrindiniu įrankiu turi būti teigiami motyvatoriai – pagyrimai, šventės, dovanėlės, džiaugsmai ir taip toliau. Nereikia galvoti nieko pernelyg sudėtingo – išties tai dauguma tų dalykų tėra bendravimas. Kai vadovas elgiasi kaip žmogus, galvoja apie darbuotojus, nori jiems duoti kažką teigiamo. Kartais pakanka šypsenų, kad situacija pasikeistų į gerą.

Netgi įmonėse, kur yra daug daug problemų su darbuotojais, teigiama motyvacija turi siekti apie 80%. Jei pas jus įmonėje teigiami ir neigiami paskatinimai dalinasi maždaug per pusę, aš jus užjaučiu.

Taip, aš žinau, kad būna visokių išimčių, specifinių segmentų, netinkamos komforto zonos, etc., bet turėkite omeny ir tai, kad komforto zona susidaro tada, kai nėra pakankamai teigiamos motyvacijos. Todėl pirmas dalykas, į kurį verta atkreipti dėmesį – tai už ką ir kaip bandoma motyvuoti ir ar teigiamos motyvacijos pakanka. Antras dalykas, į kurį verta kreipti dėmesį – tai bendra motyvacinė situacija, kuri nusako ar pats darbas darbuotojui duoda džiaugsmą (kur darbas stresinis, pvz., helpdeskas, ten negiama motyvacija yra savaiminė, todėl teigiamos reikia daug). Ir jau paskui verta galvoti apie kokius nors motyvacijų balansavimus.

Tai vat tiek.

Aušvicą prisimenant

Aš manau, kad turėtum jaustis laimingu, žinodamas, kad košmaras baigėsi. Košmaras, kuris nesibaigė tiems, kas buvo nužudyti. Nes mirtis – tai nėra košmaro pabaiga. Tai tiesiog nutrūkęs gyvenimas. Nutrauktas, nužudytas gyvenimas. Milijonai nužudytų gyvenimų. Senų gyvenimų, jaunų gyvenimų, subrendusių gyvenimų ir vaikiškų gyvenimų.

Kai patenki į Aušvicą, tai privalai registruotis - vietoj vardo/pavardės, gauni numerį. Bet tai padarai tik perėjęs vieną koridorių. Ten tave ir registruoja, ir eini toliau. Aš turėjau šalia survivorių - vyrą, kuris kalėjo ir turėjo būti sušaudytas (nes bandė bėgti ir peršovė jį), bet still sugebėjo išlikti nepaisant nieko. Šiandien jis ėjo lygiai tuo pačiu koridoriumi. kuris anuomet jo vos nenužudė.

Kiekvienas, patekęs į Aušvicą, privalo praeiti šį koridorių ir užsiregistruoti, gaudamas lagerio numerį vietoje vardo ir pavardės. Šiuo koridoriumi jau antrą kartą gyvenime eina Henry Greenbaum (Chuna Grynbaum). Pirmą kartą jis ėjo prieš 70 metų.

Senais laikais tas koridorius buvo vadinamas Zentralsauna – atseit pirtis. Išties tai nebuvo jokia pirtis – tiktai pastatas, kuriame atimdavo daiktus, drabužius, nuskusdavo plikai, nuliedavo duše ir paskirstydavo į barakus. Vėliau dauguma mirdavo.

Daugeliui netekdavo net pakliūti į barakus – moterys, vaikai ir senukai būdavo siunčiami tiesiai į dujų kameras. Chuna Grynbaum turėjo mirti, nes kartu su savo sese bandė bėgti iš koncentracijos stovyklos ir buvo pašautas. Išgyventi jam nebuvo šansų – žudydavo visus, kas tik bandydavo išsigelbėti. Jo sesę naciai nušovė bebėgančią, bet jis kažkaip išgyveno. Išgyveno labai nedaugelis.

Henry Greenbaum (Chuna Grynbaum) po 70 metų priešais Aušvico vartus.

Henry Greenbaum (Chuna Grynbaum) po 70 metų vėl Aušvice. Išgyvenęs tai, ko nebuvo įmanoma išgyventi. Pasižiūrėkite į veidą žmogaus, kuris visą tai patyrė, prarado viską, išgyveno košmarą. Ir liko gyvas. Ką jis jaučia? Ką sako jo akys?

Juos varė į mirtį kaip gyvulius, ne kaip žmones. Varė tie, kurie buvo praradę žmogiškumą ir negebėjo turėti jausmų. Varė į mirtį. Varė suaugusius, vaikus. Senelius, moteris. Visus varė į mirtį. Nes kodėl gi nežudyti žmonių, jei negebi jiems nieko jausti, jei negebi mylėti, jei negebi jiems duoti nieko gero? Kodėl gi nežudyti, jei negali jausti to, ką jaučia tie, kuriuos žudai?

Išties gal netgi ne kaip gyvulius. Kaip tiesiog vienetus (vokiškai – Stuck). Pramoniniu būdu. Kaip gamykloje, tūkstančiais per dieną. Milijonais. Be jokio gailesčio ir be jokios minties apie tai, kad žudomi žmonės.

Ponas Augustas Didžgalvis pasidalino keliomis nuotraukomis, kurias man leido paskelbti savo bloge. Jis pagavo tą jausmą. Tą, kuris sklando Aušvice. Tą patį jausmą, kuris apima, kai supranti, ką jaučia žmonės, praradę viltį išgyventi. Praradę tikėjimą ir tegalintys gal būt vieni su kitais atsisveikinti. O gal ir to negalintys. Pasmerkti mirti ir žinantys apie tai. To jausmo dvasia vis dar sklando ten. Holokausto dvasia. Košmaras iš realybės.

Šešėliai. Mirusiųjų šešėliai ir gyvenančiųjų šešėliai. Košmaro šešėliai. Tai ką, atsimename ir tai, ko neatsimename. Tai, ką reikia pajusti, jei nori, kad košmaras nepasikartotų.

Šešėliai. Mirusiųjų šešėliai ir gyvenančiųjų šešėliai. Patyrusių tai šešėliai ir nepatyrusių to šešėliai. Košmaro šešėliai. Tai ką, atsimename ir tai, ko neatsimename. Šešėliai šviesoje, mirties stovykloje.

Nesvarbu kaip jums pasaulis atrodo dabar. Pažiūrėkite, pajuskite tą jausmą. Tiesiog pajuskite, negalvokite apie tai protu, nes visvien tokių dalykų neįmanoma suprasti. Tiesiog pajuskite ir sužinosite, kas tai. Ir ko reikia, kad tai daugiau nepasikartotų.

Vadybinis anekdotas

Yra šiek tiek visokių vadybinių anekdotų, kurie suprantami tiems, kas užsiima visokių organizacijų valdymu. Bet ir kitiems jie irgi naudingi, nes pamokantys. Vat čia šiandien irgi šioks toks labai dažnas elgesio modelis, kurį verta pažiūrėti ir pataisyti.

Kartais reikia pamąstyti, ponai ir ponios. Štai ši beždžionė meldžiasi man, nes daviau jai proto ir ji dėl to gavo bananų.

Kartais reikia pamąstyti, ponai ir ponios. Štai ši beždžionė meldžiasi man, nes daviau jai proto ir ji dėl to gavo bananų.

Trumpai tariant, mokslininkai nutarė padaryti bandymą, ar skiriasi nuvuorišo intelektas nuo beždžionės. Uždarė beždžionę ir nuvuorišą į narvus, pastatė po stulpą narvo vidue, pakabino po bananą ir laukia, kas bus.

Beždžionė pamatė bananą, užsliuogė stulpu, nurovė ir suvalgė. Nuvuorišas pabandė užsliuogti, suprato, kad nieko nebus ir ėmė kratyti stulpą. Nuo kratymo bananas nukrito, nuvuorišas jį paėmė ir suvalgė.

Na, pirmas etapas sėkmingas – mokslininkai nutaria padaryti uždavinį sudėtingesniu, pažiūrėti, ar kas pasikeis, jei stulpą tepalu išteps, kad beždžionė neužliptų ir vėl pakabino bananą.

Vėl beždžionė pamatė bananą, pabandė užsliuogti stulpu, nesugebėjo, tada ėmė kratyti stulpą, bananas nukrito, beždžionė jį suvalgė. Nuvuorišas irgi pakratė stulpą, bananas nukrito, nuvuorišas irgi jį suvalgė.

Tada mokslininkai nutarė uždavinį padaryti dar sudėtingesniu – bananą tvirtai prikabino, kad nukratyti jau niekaip nepavyktų. O į narvus ir beždžionei, ir nuvuorišui įmetė po pagalį.

Vėl beždžionė pamatė bananą, pabandė pakratyti stulpą, nukratyti nepavyko, pabandė užsliuogti – irgi nepavyko, tada pamatė pagalį, pabandė juo pasiekti – ir vėl nepavyko, tada ėmė mėtyti pagalį į bananą – gavosi numušti. O vat nuvuorišas tuo tarpu priėjo prie stulpo ir krato. Ir krato, krato, krato. Valandą, kitą, trečią. Pailsi kažkiek ir vėl krato.

Mokslininkai, galų gale neapsikentę, priėjo prie nuvuorišo ir klausia:
– Žiūrėk, o kodėl tu vis kratai tą stulpą?
– Kad bananas nukristų.
– Na, pažiūrėk, vis nesigauna tau, o pagalys guli šalia, supranti, paimk tą pagalį ir gal pagalvok kažką.
– O ką čia galvot? Nėra čia ką galvot, čia kratyti reikia!

Moralas išties toksai, kad jei keičiasi kažkokios sąlygos, seni veiklos modeliai nustoja veikti. Ir štai dėl to kartais reikia tiesiog sustoti ir pagalvoti, o ne kartoti ir kartoti tą patį. Tačiau mes labai natūraliai darome sprendimą kartoti ir kartoti seniau pasiteisinusius veiksmus, save jiems atiduodami visu pilnumu, nors jie tiesiog neveikia.

Ponai ir ponios, kai kažkas nesigauna, visgi verta pergalvoti. Net jei atrodo, kad elgiatės teisingai. Kartais galite nustebti, kiek akivaizdūs buvo sprendimai ir kaip jūs gebėjote tų sprendimų nematyti ir nepastebėti savo vis tęsiamo seniai išmokto, bet jau seniai neteisingo elgesio. Tas neteisingas elgesys gali būti ir šiaip išmoktas, ir įtvirtintas organizacijos taisyklėmis, ir netgi paremtas kažkokiu gilesniu neteisingu situacijos supratimu.

Tiesiog kartais, kai atrodo, kad vis kratyti reikia, o nesigauna, reikia sustoti ir sugalvoti naują elgesio modelį.