Tag Archives: laisvė

Vasario 16 arba tai, kur slepiasi Laisvė

Šiandien Vasario 16 – mūsų laisvės šventė. Netgi ne šiaip laisvės, o Laisvės iš didžiosios raidės. Laisvės todėl, kad galime būti savimi, kalbėti savo kalba, patys spręsti savo likimus, gyventi savo valstybėje ir niekas mums negali nurodyti, ką ir kaip mąstyti. Niekas negali mūsų kankinti, dusinti ir mulkinti, o paskui sodinti į kalėjimus už tai, kad nesutinkame. Tai yra Laisvė.

Lietuvos vėliava

Už šitas tris spalvas dar ne taip jau seniai buvo galima sėsti už grotų. Už spalvas. Už grotų. Suprantate?

Šiais laikais jau niekas nieko nesodina į kalėjimus už kalbas apie laisvę. Gali kalbėti apie savo laisvę, kitų laisvę, pats spręsti ką daryti. Daug visko pasikeitė. Bet kažkuri dalis nelaisvės liko. Vis dar liko – ta nelaisvės dalis, kurią manosi galintys reguliuoti visokie tipai, įsivaizduojantys, kad jie geriau už mus žino, kaip mes turime mąstyti, ko mes turime norėti, ką mes galime galėti.

Jei valstybės mastais pasižiūrėsime, tai didžiausi laisvės priešai yra įvairiarūšiai stagnatoriai, biurokratai, o bendrai – tai korupcionieriai, nes būtent jie atima iš mūsų galimybes būti savimi, apgaudinėja, dusina ir neleidžia spręsti patiems. Iš nevalstybinių laisvės priešų – tai šiaip nusikaltėliai, kurie riboja mūsų laisves, vogdami iš mūsų, plėšdami ir darydami kitus nusikaltimus. Taip, vienas bruožas yra bendras ir stagnatoriškai biurokratijai, ir paprastam kriminalitetui – jie visi riboja mūsų laisvę.

Iš Ukrainos įvykių puikiai pamatėme, kad būtent įvairiarūšiai korupcionieriai bei nusikaltėliai tampa pagrindiniu ramsčiu ir užsienio valstybių invazijai: korumpuoti pasieniečiai ir muitininkai praleidinėjo ginklus, o paskui ir ištisas nusikaltėlių grupes į Rytų Ukrainą. Kiti nusikaltėliai organizavo riaušes, baugino žmones. Korumpuota pseudoteisėsauga dangstė ir rėmė Rusijos invaziją į Ukrainą. Nusikaltėliai, biurokratai, stagnatoriai – tie patys laisvės priešai.

Laisvė – tai ne šiaip kokia nors abstrakcija. Ir ne tik gebėjimas pasipriešinti invazijai ginklu. Laisvė – tai kiekvieno mūsų gebėjimas pasipriešinti bet kokiam nusikaltėliui, biurokratui ir kyšininkui. Laisvės mes turime tiek, kiek sugebame įduoti tokius veikėjus teisėsaugai ir išlikti nuo jų nepriklausomais.

Labai paprastas dalykas – visa ta Laisvė. Paskelbta beveik prieš šimtmetį. Ir visą laiką išlikusi tiek, kiek mes, mūsų tėvai, seneliai ir proseneliai sugebėdavo pasipriešinti stagnatoriams, biurokratams, vagims ir visiems kitiems, norėjusiems tą laisvę sutrypti.

Su Vasario 16, ponai ir ponios! Būkime laisvais ir būkime savimi!

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

LGBT paradas, požiūrių konfliktas ir demokratija

Žinote, žiūriu aš į tas krūvas visokiausių diskusijų apie tai, kaip kažkuo ten kažkam gėjai, kažkuo ten negėjai, kokios tai teisės ir taip toliau. Paradai kokie tai ir panašiai. Ir visokie kiti diskursai. Ir galvoju aš apie tokį dalyką: KPŠ čia vyksta, kad kažkokie visai indiferentiški seksualiniai diskursai* staiga tampa politika, o kažkas, kas man visiškai neįdomu, sugeba užflūdinti man Feisbuką tiek, kad daugiau nieko ir nesimato, išskyrus kažkokius gėjų ir antigėjų disputus apie visiškai neaišku ką? Na, taip, suprantu, kad žmonės šneka apie tai, kas jiems rūpi…

Kai ribojamos žmonių nuomonės, viskas baigiasi tuo, kad telieka vienintelė leidžiama nuomonė. Visi kiti telieka režimo tarnais. Tap, kaip Šiaurės Korėjoje.

Kai ribojamos žmonių nuomonės, viskas baigiasi tuo, kad telieka vienintelė leidžiama nuomonė. Visi kiti telieka režimo tarnais. Tap, kaip Šiaurės Korėjoje.

Nuomonių laisvė – tai esminė demokratijos sąlyga. Tik esant nuomonių laisvei, gali būti išsakomos ir sprendžiamos žmonių ir visos valstybės problemos. Jei tik prasideda nuomonių ribojimai visuomenėje, demokratija baigiasi, o kartu baigiasi ir bet koks progresas – valstybė nueina pražūtin. Būtent todėl aš manau, kad teisę išeit į gatves ir išsakyt savo nuomonę turi visi**. Tą teisę turi ir tautininkai, ir gėjai, ir profsąjungos, ir komunistai, ir bet kas kitas. Ir taip pat bet kas turi teisę išsakyti priešingą nuomonę, nesutikti, protestuoti ir taip toliau. Tai yra esminė, besąlygiška demokratijos sąlyga. Ir jos reikia laikytis, kad ir kaip bebūtų sunku.

Nesvarbu, ar sutinkat su gėjais, ar nesutinkat: jie turi teisę savo eitynėms. Nesvarbu, ar sutinkat su tautininkais, ar nesutinkat: jie irgi turi teisę. Teisę turi ir konservatoriai, ir socdemai, ir liberalai, ir profsąjungos, ir šunų mėgėjai, ir žalieji, ir kovotojai su psichotronais. Visi turi teisę, nes jei iš jų tą teisę atimsim, tai reikš, kad yra kažkas, kas sprendžia, apie ką galima kalbėti, o apie ką – ne. Ir jei tik tokie sprendėjai atsiranda, demokratija baigiasi.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Sausio 13 prisimenant

Aš Sausio 13 nenoriu pasakoti kažkokių istorijų. Gal nebent pasiūlyčiau paskaityti vieną, kuri pačią esmę parodo – ją ponas Vytautas Vorobjovas labai gražiai aprašė. Būtent tokiose istorijose ir pasimato, kaip žmones suvienija bendras supratimas apie kiekvieno laisvę. Aš gal ir nenorėčiau aiškinti, nes tai šiaip jau senų perdylų užsiėmimas – pasakoti apie praeitį ir taip toliau. Bet nu ką daryt, jei tas jaunimas nesupranta? 🙂

Išsyk pasakysiu svarbiausią: nesvarbu, kas ką bešnekėtų, žmonės eitų ginti savo laisvės vėl. Eitų ne todėl, kad šita valdžia gera ar šita valdžia bloga, o eitų tiesiog dėl savo asmeninės laisvės. Eitų todėl, kad tai yra Lietuva, kurioje kiekvienas iš mūsų gyvename taip, kaip nusprendžiame. Eitų todėl, kad tai laisvė rinktis pačiam, nesvarbu, koks bebūtum. Eitų todėl, kad niekas nenori savo paties laisvės atiduoti į svetimas rankas.

Laisvė kelio ženklas

Laisvė - tai tiesiog galimybė rinktis. Ir arba gali rinktis, arba negali. Tie, kas žuvo Sausio 13, pasirinko laisvę. Nes kitaip jie nebūtų galėję rinktis. Mes visi pasirinkom laisvę. Taip Lietuva ir išėjo iš Sovietų Sąjungos. Nepriklausomybė pasidarė faktas.

Jei manęs kas paprašytų apibrėžimo, negalėčiau pasakyti, kas išties yra Lietuva. Tai, tur būt, yra kažkokia kiekvieno iš mūsų bendra dalelė, kuri mus jungia. Kažkokia dalelė, kur nevalia kištis niekam iš šalies. Kiekvieno iš mūsų, skirtinga, bet visvien mūsų, o ne pašalinių Lietuva. Lietuva, kuri yra mūsų galvose. Ir nesvarbu netgi kaip kiekvienas tą Lietuvą apibrėžiame: mes čia tiesiog gyvename, čia mūsų draugai, čia mūsų gabalėlis laisvės ir galimybių, čia mūsų giminės, čia mūsų atsiminimai, vaikai, praeitis, ateitis, svajonės, norai ir dar kažkas. Kiekvieno kažkas. Kažkas, ką nori išsaugoti. Kažkas, ko nenori prarasti. Kažkas, kas yra mums svarbu.

Kiekvienas mes turime tą bendrą kažką, kas mus jungia. Kažką, kas bendra man, kokiam nors mokytojui, darbininkui, šlavėjui, ministrui, valkatai ir menininkui. Kažką, kas tiesiog mums leidžia jaustis savimi ir būti kartu. Kartu – vienoje šalyje, nesvarbu, kokie mes bebūtume. Gal būt tas mus jungiantis dalykas vadinasi laisvė. Teisė spręsti pačiam. Gal ji sunki, bet tai laisvė.

Žmonės, kurie Sausio 13 ėjo ginti TV bokšto, Aukščiausios Tarybos, Vyriausybės, LRT – tai tiesiog paprasti žmonės. Tokie, kaip kiekvienas iš mūsų, nes mes ir buvom kiekvienas toks. Mes ėjom ne dėl to, kad valdžia kažkokia, o tik dėl to, kad visi labai gerai supratome: yra žmonių pasirinkimo laisvė ir yra režimas, kuris tos laisvės nepalieka. Kiekvienam buvo aišku, kad jokios laisvės nebus, jei ta trapi, dar tik žodžiais nepriklausoma Lietuva žlugs.

Lietuvos Nepriklausomybė tuo metu buvo tik deklaracija, tačiau ji buvo kiekvieno laisvės deklaracija. Ir kiekvienas pats tiesiog apsispręsdavo: būti nepriklausomu ar likti vergu. Ir atitinkamai žmonės ėjo. Ėjo, nes teisė nuspręsti pačiam – tai tokia teisė, kurios negali atsisakyti.

Budėti ėjo dešimtys ir šimtai tūkstančių. Budėti eidavo kiekvienas tada, kai galėdavo. Daugybė žmonių tiems, kas sėdėdavo ten naktimis, nešė maistą, daugybė prie Parlamento praleisdavo dienas, naktis ir ištisas savaites. O budintys tiesiog laukė, kol atvažiuos tankai, kareiviai ir ims šaudyti. Laukė tiesiog tam, kad gyventų laisvais. Arba kad mirtų, bet visvien liktų laisvais. Tai juk paprasta.

Būtent tada, Sausio 13, viskas stojo į vietas galutinai: yra sena nusikaltėlių gauja, žudikai, kurie tos laisvės nenori duoti. Ir yra nauja, mūsų galvose esanti Lietuva – tas kažkas, ko aš išties negaliu apibrėžti. Ir laisvė priklauso tik nuo mūsų, nuo kiekvieno iš mūsų. Ir geriau mirti, negu prarasti savo laisvę spręsti, nes be laisvės gyvenimas nėra gyvenimas.

Tai buvo paprasta, visus vienijanti mintis. Tokia paprasta, kad ją vienodai suprato kiekvienas – pradedant buduliais ir baigiant inteligentais. Tuo metu dingo bet kokie barjerai – megztos beretės rado bendrą kalbą su pankais, turginiai – su policininkais, įstaigų vadovai – su darbininkais. Rusai, lenkai, lietuviai, tikintys ir ateistiški, jauni ir seni – visiems galvose buvo tas pat: arba pats renkiesi, arba už tave nuspręs kiti. Ir tie kiti tau laisvės neduos.

Po Sausio 13 žmonių minios aplink Aukščiausią Tarybą nesumažėjo – gal netgi atvirkščiai, išaugo. Kai kuriuos užsieniečius stebino, kad tėvai ateidavo su vaikais. Labai paprastai viską įvardino viena mama, sėdėjusi prie laužo su savo vaikais: „geriau mes mirsim čia, negu liksim gyvi tame režime, nes taip, kaip mano tėvams teko gyventi teko prie Stalino, geriau negyventi išvis„. Visiems ten buvusiems šitai buvo tiesiog savaime aišku.

Po Sausio 13 šitai pasidarė aišku ir tiems, kas žudė. Jie suprato, kad laisvę iš mūsų atimti gali tik vienu būdu – per kalnus lavonų, per kraujo upes, per beginklių žmonių skerdynes, kurias pamatytų visas pasaulis. Jie tai būtų galėję padaryti, bet tai būtų sukėlę staigią visos Sovietų Sąjungos katastrofą, kuri ir taip jau buvo netoli. Jie išsigando mūsų. Mes laimėjome, nes mes patys nusprendėme likti laisvais.

Dabar tie, kas tada buvo vaikais, jau išaugo. Išaugo, gal nepamatę visus traiškančios sovietinės sistemos, bet užtat pamatę laisvę, kurioje patys gali nuspręsti, ką daryti. Nuspręsti, ar būti kairiuoju, ar dešiniuoju. Nuspręsti, kur mokytis, kur dirbti. Nuspręsti, ar gyventi Lietuvoje, ar emigruoti. Nuspręsti praktiškai viską, ką galima nuspręsti. Ta laisvė yra tokia didelė, kad daugelį ji baugina, bet būtent laisvė yra tas dalykas, kurio negali atsisakyti, ją gavęs.

Būtent todėl aš labai gerai žinau: nesvarbu, ką šneka kokie nors propagandistai – jei vėl taip būtų, vėl viskas būtų taip, kaip jau buvo. Minios žmonių eitų ginti Parlamento – ir ne dėl valdžios, o dėl savęs, dėl savo laisvės.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Sausio 13

Kažkada aš rašiau, kodėl nenoriu kalbėti apie Sausio 13. Trumpai tariant, todėl, kad tai tiesiog ne ta tema, kur labai norėčiau dalintis savo jausmais ar prisiminimais. Kita vertus, visgi aš noriu parašyt, ką galvoju. Gal tiesiog tam, kad lengviau būtų suprasti tiems, kas yra jaunesni.

Sausio 13 – tai tikrosios pergalės diena. Tikros, o ne vien deklaruotos nepriklausomybės diena. Tada dar tai neatrodė taip tikra, bet mes tuo tikėjome taip labai, kad buvome pasiryžę viskam. Praėjo pora dešimtmečių – ir mes jau ne tikime, o žinome. Tai atrodė labai naivu, bet labai tikra – stovėti kažkur gatvėje tam, kad tave galėtų nužudyti. Būtent tam, kad tave galėtų nužudyti. Kad nužudę, jie pralaimėtų. Ir jie pralaimėjo. O mes laimėjome.

Rytas Staselis siūlė pažiūrėti į Sausio 13-osios sąrašą, kuris Vikipedijoje kažkodėl pavadintas aukų sąrašu. Visi šie žmonės sąmoningai ėjo į kovą. Tai didvyriai ir didvyrės, sąmoningai pasirinkę mirtį vardan laisvės. Būtent tai reikia išvysti jų akyse – jose nėra aukos bejėgiškumo, jose yra valia atiduoti save vardan laisvės.

O dabar – viskas kitaip. Galim kalbėti apie įvairiausius to „kitaip“ aspektus – ir politinius, ir ekonominius, ir socialinius. Kas nors gali sakyti, kad „ne dėl tokios, blablabla“, o aš atsimenu vieną: mus buvo taip užveikę, kad buvo geriau mirti, nei gyventi okupacijoje. Tai buvo tiesiog pasirinkimas.

Būtent tai po Sausio 13 suprato Michailas Gorbačiovas – kad jam tiesiog teks žudyti tūkstančius, dešimtis tūkstančių, šimtus tūkstančių nesipriešinančių žmonių, pasirinkusių geriau žūti, nei likti vergovėje. Dėl savo pasirinkimo mes laimėjome.

Gal mes kartais paprasčiausiai nesugebam įvertinti to, ką turime.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter