Tag Archives: stagnacija

Kaip atsiranda stagnacija

Aš dažniausiai rašau apie teisingus visokių organizacijų procesus ir tai, kaip su tais teisingais procesais tvarkytis. Bet yra ir neteisingų procesų, su kuriais irgi reikia tvarkytis. Tiktai atvirkščiai – ne gerinant juos, o naikinant. Ko gero sunkiausi iš tų procesų – tai įvairiarūšis vogimas ir stagnacija.

Ne, čia nesusiję, bet šiaip jau panašus procesas. Kai šiukšlės kaupiasi, niekas nesirūpina ir visi sako, kad ne jie kalti, tai galų gale atsiranda kiaulės, kurios iš tų šiukšlių ir gyvena visoje stagnacinėje pelkėje.

Ne, čia nesusiję, bet šiaip jau panašus procesas. Kai šiukšlės kaupiasi, niekas nesirūpina ir visi sako, kad ne jie kalti, tai galų gale atsiranda kiaulės, kurios iš tų šiukšlių ir gyvena visoje stagnacinėje pelkėje.

Apie kovą su stagnacija jau esu rašęs, šį bei tą apie kovą su vogimu – irgi. Kaip atsiranda vogimas – čia daugelis žino, nors ne visi žino formas (apie tai gal parašysiu dar). O dabar jums bus apie stagnaciją, t.y., tiesiog apie tai, kaip organizacijos pūva iš vidaus.

Continue reading

Vasario 16 arba tai, kur slepiasi Laisvė

Šiandien Vasario 16 – mūsų laisvės šventė. Netgi ne šiaip laisvės, o Laisvės iš didžiosios raidės. Laisvės todėl, kad galime būti savimi, kalbėti savo kalba, patys spręsti savo likimus, gyventi savo valstybėje ir niekas mums negali nurodyti, ką ir kaip mąstyti. Niekas negali mūsų kankinti, dusinti ir mulkinti, o paskui sodinti į kalėjimus už tai, kad nesutinkame. Tai yra Laisvė.

Lietuvos vėliava

Už šitas tris spalvas dar ne taip jau seniai buvo galima sėsti už grotų. Už spalvas. Už grotų. Suprantate?

Šiais laikais jau niekas nieko nesodina į kalėjimus už kalbas apie laisvę. Gali kalbėti apie savo laisvę, kitų laisvę, pats spręsti ką daryti. Daug visko pasikeitė. Bet kažkuri dalis nelaisvės liko. Vis dar liko – ta nelaisvės dalis, kurią manosi galintys reguliuoti visokie tipai, įsivaizduojantys, kad jie geriau už mus žino, kaip mes turime mąstyti, ko mes turime norėti, ką mes galime galėti.

Jei valstybės mastais pasižiūrėsime, tai didžiausi laisvės priešai yra įvairiarūšiai stagnatoriai, biurokratai, o bendrai – tai korupcionieriai, nes būtent jie atima iš mūsų galimybes būti savimi, apgaudinėja, dusina ir neleidžia spręsti patiems. Iš nevalstybinių laisvės priešų – tai šiaip nusikaltėliai, kurie riboja mūsų laisves, vogdami iš mūsų, plėšdami ir darydami kitus nusikaltimus. Taip, vienas bruožas yra bendras ir stagnatoriškai biurokratijai, ir paprastam kriminalitetui – jie visi riboja mūsų laisvę.

Iš Ukrainos įvykių puikiai pamatėme, kad būtent įvairiarūšiai korupcionieriai bei nusikaltėliai tampa pagrindiniu ramsčiu ir užsienio valstybių invazijai: korumpuoti pasieniečiai ir muitininkai praleidinėjo ginklus, o paskui ir ištisas nusikaltėlių grupes į Rytų Ukrainą. Kiti nusikaltėliai organizavo riaušes, baugino žmones. Korumpuota pseudoteisėsauga dangstė ir rėmė Rusijos invaziją į Ukrainą. Nusikaltėliai, biurokratai, stagnatoriai – tie patys laisvės priešai.

Laisvė – tai ne šiaip kokia nors abstrakcija. Ir ne tik gebėjimas pasipriešinti invazijai ginklu. Laisvė – tai kiekvieno mūsų gebėjimas pasipriešinti bet kokiam nusikaltėliui, biurokratui ir kyšininkui. Laisvės mes turime tiek, kiek sugebame įduoti tokius veikėjus teisėsaugai ir išlikti nuo jų nepriklausomais.

Labai paprastas dalykas – visa ta Laisvė. Paskelbta beveik prieš šimtmetį. Ir visą laiką išlikusi tiek, kiek mes, mūsų tėvai, seneliai ir proseneliai sugebėdavo pasipriešinti stagnatoriams, biurokratams, vagims ir visiems kitiems, norėjusiems tą laisvę sutrypti.

Su Vasario 16, ponai ir ponios! Būkime laisvais ir būkime savimi!

Planavimo ciklų paradigmos

Kažkaip čia susimąsčiau kartą apie tai, kaip skiriasi skirtingose vadybos metodologijose naudojami pokyčių planavimo ciklai. Vienur vienaip, kitur kitaip, bet dauguma atvejų lyg ir apie tą patį, labai panašiai. Tačiau visgi su skirtingais akcentais, kurie daug ką pasako apie esmines idėjas, kurios slypi TQM (kokybės vadyboje), Six Sigma, Lean, ToC ar BSC metodologijose. Būtent tie akcentai užkabina ir požiūrių skirtumus tose metodologijose, o tuo pačiu – ir skirtingas problematikas skirtingose įmonėse.

Kartą girdėjau tokią anekdotišką istoriją: kokia tai firma nusipirko autobusą Anglijoje, parsivežė į Lietuvą, tvarkingai perkėlė vairą į kitą pusę, kad Lietuvoje naudoti būtų galima, žibintus susitvarkė ir taip toliau. Ir technikinę praėjo - viskas gavosi labai nebrangiai, lyginant su įprastomis išlaidomis. Bet vat su planavimu buvo nelabai, nes jau išvažiavus į maršrutą, paaiškėjo viena smulkmena. Žinote gi, angliškų autobusų durys yra kitoje pusėje...

Kartą girdėjau tokią seną seną anekdotišką istoriją: kokia tai firma nusipirko autobusą Anglijoje, parsivežė į Lietuvą, tvarkingai perkėlė vairą ir pedalus į kitą pusę, kad Lietuvoje naudoti būtų galima, žibintus susitvarkė ir taip toliau. Ir technikinę praėjo – viskas gavosi labai nebrangiai, lyginant su įprastomis išlaidomis. Bet vat su planavimu buvo nelabai, nes jau išvažiavus į maršrutą, paaiškėjo viena smulkmena. Žinote gi, angliškų autobusų durys yra kitoje pusėje…

Galima nesunkiai suprasti, kad tie skirtumai atsiranda ne šiaip sau, nes jei jau kažkas yra kitaip – reiškia, kad buvo priežasčių. Matyt, susidūrė vieni ar kiti vadybos ekspertai su tuo, kad sistemingai ir nuolat kyla kažkokios labai bendros, visą įmonių valdymą apimančios bėdos. Atitinkamai, tas bėdas ir nutarė išspręsti.

Todėl pažiūrėkim ir užduokim sau klausimą, kokios gi bėdos pas mus kyla, todėl į ką daugiau vertėtų atkreipti dėmesį? Aš jums aišku, nepasakosiu, ką aiškina kai kurie patys tam tikrų metodologijų mylėtojai (kaip pvz., kokie nors iš Six Sigma kartais pradeda skiesti apie tai, kad PDCA tėra DMAIC ciklo dalis skirta gerinimui vykdyti), o geriau padekonstruosiu, kas ten turėjo per problemos būti, kad vienas ar kitas variantas buvo pasirinktas.

Continue reading