Kartą gyveno šeima. Na, kadangi jau tai buvo labai seniai, tai nelabai net aišku, kokias ten vidines dramas ta šeima patyrė, bet aišku tiek, kad šeimos santykiai buvo visiškai kaip iš baisiausių neurotinių Sigmund Freud aprašytų variantų – hiperkontroliuojanti motina, besistengianti absoliučiai pajungti vaikus savo valiai ir visiškai nuo šeimos atitolęs tėvas, kuris vaikui atrodo kaip koksai beviltiškas, tik pagal mamos vertinimus suvokiamas antžmogis, uždirbęs šeimai neįitikėtinai daug pinigų.
„Little Shop of Horrors“ – viena nuostabiausių muzikinių komedijų ever. Puikiai parodijuojanti visokius neurotinius absurdus, kurių pilna ir filmuose, ir realiame gyvenime. Labai rekomenduoju pažiūrėti.
Motina reikalauja, kad vaikai būtų absoliučiai jai paklusnūs, kala jiems moralines vertybes, bet kažkaip keistai – pvz., reikalaudama priesaikų, kad niekada gyvenime neragaus alkoholio ir kavos. Nes jei paragaus, tai bus išdavęs motiną ir visiškai prarastas, žlugęs ir niekam netinkamas žmogus. Na, ir panašiai. Ir išvis, motina dėl visko aukojasi, ir vaikas kaltas dėl visų jos kančių, beviltiškų jausmų ir panašiai. Turi jausti kaltės jausmą dėl visko.
