Vieno gyvenimo neurotinė istorija

Kartą gyveno šeima. Na, kadangi jau tai buvo labai seniai, tai nelabai net aišku, kokias ten vidines dramas ta šeima patyrė, bet aišku tiek, kad šeimos santykiai buvo visiškai kaip iš baisiausių neurotinių Sigmund Freud aprašytų variantų – hiperkontroliuojanti motina, besistengianti absoliučiai pajungti vaikus savo valiai ir visiškai nuo šeimos atitolęs tėvas, kuris vaikui atrodo kaip koksai beviltiškas, tik pagal mamos vertinimus suvokiamas antžmogis, uždirbęs šeimai neįitikėtinai daug pinigų.

"Little Shop of Horrors" - viena nuostabiausių muzikinių komedijų ever. Puikiai parodijuojanti visokius neurotinius absurdus, kurių pilna ir filmuose, ir realiame gyvenime. Labai rekomenduoju pažiūrėti.

„Little Shop of Horrors“ – viena nuostabiausių muzikinių komedijų ever. Puikiai parodijuojanti visokius neurotinius absurdus, kurių pilna ir filmuose, ir realiame gyvenime. Labai rekomenduoju pažiūrėti.

Motina reikalauja, kad vaikai būtų absoliučiai jai paklusnūs, kala jiems moralines vertybes, bet kažkaip keistai – pvz., reikalaudama priesaikų, kad niekada gyvenime neragaus alkoholio ir kavos. Nes jei paragaus, tai bus išdavęs motiną ir visiškai prarastas, žlugęs ir niekam netinkamas žmogus. Na, ir panašiai. Ir išvis, motina dėl visko aukojasi, ir vaikas kaltas dėl visų jos kančių, beviltiškų jausmų ir panašiai. Turi jausti kaltės jausmą dėl visko.

Kita gi vertus, nors ir fokusuodamasi į draudimus, tokias nesąmones kaip bloga kava, motina kažkaip nesugeba įkalti nei paprastos žmogiškos šilumos, nei empatijos. Nes tokie dalykai nėra įkalami. Jie atsiranda ne per kontrolę, o tik tada, kai vaikas jaučia tikrą šilumą, mato tikrą supratingumą. Šeimoje to nėra. Tiesiog nėra ir viskas. Yra tik nuolatinis kaltinimas dėl visko, nuolatinis reikalavimas būti visiškai visais atžvilgiais geresniu už kitus, ir nuolatinis „nesisuksi – negyvensi“.

Eina metai, vaikas užauga į vyrą, bando kažko siekti. Viskas, ko siekia – tai šiluma ir pripažinimas iš kitų. Bet kažkaip tai nejuda niekas. Ir nesigauna būti visiškai visais atžvilgiais geresniu už kitus.  Kažkodėl nepripažįsta žmonės to, nenori vadovautis vertybėmis, kurias jiems duodi.

Įstoja į partiją pas kažkokią politikę, kuri nepasižymi jokia morale, bet yra manipuliatyvi. Kažkuo artima, gal ir motiną primenanti kokiomis nors būdo savybėmis. Norisi politikos, nes norisi įrodyti kitiems, kad esi gelbėtojas. O kiti kažkaip nesiklauso.

Susiranda moterį, panašią į savo mamą, dirba kaip pamišęs, stengiasi būti visoks ten, bet galų gale neatlaiko – ta moteris iškeliauja su vaikais į Ispaniją gyventi atskirai. Netgi neaišku, kuris iš jų neatlaiko vienas kito. Tiesiog santykiai, kuriuose nėra jokios šilumos, paprasto supratingumo, o tik kažkokie tampymai už virvučių – tai ne santykiai.

Eina metai, eina bandymai vis įrodyti kažką – neaišku, ar sau, ar visai visuomenei, ar galvoje vis besisukančiai motinai. Dar daugiau pinigų uždirbti? Prašom. Gal sukurti savo nuosavą kaimą, kur žmonės gyventų idealiai, taip kaip motina mokino? Irgi prašom. Bandyti būti gelbėtoju. Nes kitaip gi esi nieko vertas.

Atsiranda kita moteris. Ištekėjusi, irgi linkusi į kontrolę, bet lyg ir geresnė kažkuo, artimesnė. Kažkaip sunkiai gyvenusi, bet ir kažkuo artimesnė. Graži, miela, atsidavusi. Bet kažkaip šitai nelabai gerai, nes jau turi šeimą, kuri kažkur Ispanijoje. Ką padarysi, kaip nors čia…

Galų gale, reikia tai moteriai parodyti, kad esi tobulas. Ir taip, reikia parodyti, kad visą valdžią išgelbėsi ir sukursi tai moteriai stebuklą, padarysi viską taip, kad ji iš paprastos mezgėjos taptų figūra. Juk galima visą tai padaryti paprastai, o tai ir šiaip atitinka norus visą Lietuvą išgelbėti.

Rinkimai, krūvos ištaškytų pinigų, surinkti į vieną krūvą kiti žmonės, kurie turės klausyti, nes jiems bus pasakyta, kaip jie turi galvoti, kokios tikrosios vertybės. Ir pavyko – gavosi laimėti!

Ir kažkodėl prasideda skandalai, vieni nekentėjai aplinkui. Jie kaltina kažkuo, nekenčia, neklauso ir nenori gyventi taip, kaip jiems bus nurodyta. Ir visiems paaiškėja, kad ta moteris – dar ir apsivogusi buvo kadaise, nors atrodė, kad to niekas nesužinos. Ir paaiškėja apie visokias dovanas. Ir išlenda tiek purvo, kad ir motina visgi pasakytų, jog tą moterį reikia mest lauk.

Atrodo, kad jau viskas byra iš rankų. Nesvarbu, kad ta moteris buvo vienintelė, kuri davė kažkiek šilumos. Ji buvo tokia, kuri netinkama, šiukšlė. Reikia ją mesti lauk. Nes ji trukdo didžiąjam tikslui – pakeisti visuomenę, įkalti jai tas vertybes, kurios paverstų žmones tokiais, kokiais jie turi būti.

Ir kažkodėl visi puola aplinkui. Visi puola ir puola, kažkodėl nekenčia. Nenori gyventi taip, kaip jiems nurodai ir kaip už juos nusprendi.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook0Share on Google+0Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

8 thoughts on “Vieno gyvenimo neurotinė istorija

  1. Tad

    Istorija nepilna. Dėl pilno paveikslo būtina pažymėti, kad internetuose gyvavo nenusisekusi teisininkė -- moralistė, vieno kaimyninės šalies valdovo gerbėja. Kadangi mūsų minimas kavos negėrėjas pinigus irgi uždirbo to neurotiško valdovo pagalba (o gal net yra visai nuo jo priklausomas), tai minėta teisininkė aktyviai puolė visus, kas kritiškai apie valdovus atsiliepdavo. Gyvenimo tragedija tik ta, kad už tuos puolimus niekas jai nemokėjo. O gal moka?

    Reply
    1. Ėjau pro šalį

      Ta neva teisininkė-moralistė labai mėgsta moralizuoti, kai privataus žurnalo redaktore tapo moteris, susijusi su leidėju, mėgsta naudoti grotžymę #papai. Tuo tarpu nieko blogo nemato, kad eilinė apsivogusi mezgėja tampa Seimo nare dėl sąsajų įtakingu veikėju.

      Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *