Po visų kalbų apie kairiuosius, dešiniuosius, pokyčius, visuomenę, etc., kažkaip visai naujai pažvelgiau į tai, kur kišu savo nosį jau porą dešimtmečių: tuos pačius archetipinius vaizdinius, tautosaką, papročius ir kitus visuomeninės sąmonės apsireiškimus. Tokio pobūdžio reiškiniai yra labai lėti. Pavienės apraiškos ar net ištisi judėjimai čia tėra tik smulkūs epizodai.
Lietuvių tautinė sąmonė, kurią turime dabar, ėmė formuotis labai seniai – istorikai galėtų kalbėti apie kokį XI-XII amžius, o archeologai bei mitologijos tyrėjai – apie dar bent keliais šimtmečiais senesnį periodą. O juk ir dar anksčiau buvo kažkokių, dabar jau neatsekamų įvykių, kurie irgi davė savo pasekmes. Tad tai, kas istorija tampa mums (pvz., kokia Sausio-13), tokiai sąmonei – tik eilinis įvykis. Pokyčiai, įvykstantys per dešimtmetį – tai maždaug tas pat, kas žmogui būtų kelios savaitės ar mėnesiai.
Ar atsimenate, ką veikėte pvz., 1995 vasario 25 dieną? Aš nesugebu atsiminti ne tik to, ką veikiau tą dieną, bet net ir ką dariau tą mėnesį. Visuomenės atmintis irgi neilga – nors kažkas ir krebžda tautinės atminties kamputyje, nebent tik fragmentiškai galėtume atsekti kažką, kas susiję su pvz., 1863 sukilimu. Nors lyginimo mastelis panašus: ar žmogui 15 metų, ar tautai – pusantro šimtmečio.
Įsivaizduokime, kad tam tikra visuomenė yra tiesiog žmogus. Žmogus, kurio smegenų ląstelės – tai tiesiog tos visuomenės individų smegenys. Tuo tarpu įvairios visuomeninės diskusijos, ginčai ir pan. – tai tiktai mintys. Ir štai girdim diskusiją: viena grupė sako "Tėvynė, patriotizmas, tikrosios šeimos vertybės – tai išgelbės Lietuvą". Kita grupė tuo tarpu sako "Mes turim būti atviri naujoms idėjoms, tuo tarpu prisirišimas prie senų simbolių tėra mus ribojantis stabdis". Aišku, kai kurie pasisakymai – mintys žymiai grubesnės, netgi vulgarios.
Bet pažvelkim į tą disputą, ne kaip į disputą, o kaip į paprasto žmogaus mintis: žmogus-visuomenė galvoja apie tai, ką daryti, kaip keistis ar nesikeisti, kaip reaguoti į pasaulį. Laikytis senų įpročių, ar keisti savo gyvenimą? Pasaulis keičiasi, mes turim tobulėti, bet kaip? Kas padės išlikti savimi – sena patirtis ar bandymai viską daryti kitaip? Visuomenė analizuoja, mintys kovoja tarpusavy. Gal būt sprendimas bus padarytas, gal būt reiks pasižiūrėti daugiau, o gal ir nieko nekeisti. Tai tiesiog mastymas. Tiesiog vykstantis visai kitais mastais.
Mes kaip skruzdėlės, zujančios šalia žmogaus. Mes nesuvokiam žmogaus – mums, skruzdėlėms, jis per didelis, jo gyvenimas mums per ilgas. Tačiau mus stebintis žmogus padaro įdomią išvadą: pavienės skruzdės yra trumpaamžės ir kvailos, tačiau visos kartu jos turi labai keistą ir visai efektingą grupinį intelektą.
Todėl aš manau, kad net jei viena pusė tiktai plūstasi su kita, o kita – plūstasi su pirmąja, net jei jų idėjos tarpusavy atrodo nesuderinamos, prieštaringos ir visiems atrodo, kad jokios diskusijos nėra – diskusija visvien vyksta. Nes tai juk mintys – mintys visuomenės galvoje. Iš jų kažkas išsirutulios.
O ką mes čia galim pakeisti? Manyčiau, kad labai nedaug – padidinti diskusijos efektyvumą, pabandyti atrasti teisingesnį sprendimą. Juk visvien viskas baigsis visuomenės sprendimu – kažkokiu konsensusu, kuris gerokai skirsis nuo pavienių žmonių ar grupelių pažiūrų: šios juk tiktai mintys visuomenės sąmonėje. Todėl mums verta diskuotuoti, diskutuoti, diskutuoti. Nesvarbu, kaip, bet kalbėtis. Bendrauti. Net jei tas bendravimas mums patiems primena plūdimąsi. Net jei mums atrodo, kad oponentas mūsų nesupranta ar netgi negirdi.
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
Vienas esminis skirtumas tarp visuomenės ir individo, mano menku supratimu, yra tas, kad individas į dvi puses persiplėšti negali, kaip ir atskiros individo smegenų ląstelės negali emigruoti pas kitus individus (na, neskaitant kokių nors labai įdomių futuristiškų smegenų operacijų). O štai visuomenė suskilti gali -- taip ir revoliucijos kyla.
Visuomenės „skilimas“ į dvi tarpusavy kovojančias grupes -- tai išties ne skilimas, o kaip ir sunki psichikos liga ar, jei giliau kabinsim -- reakcija į kažkokias neišsprendžiamas problemas, kažkuo primenanti schizofreniją. Ir emigracija, ir tarpusavio skerdynės, ir kitos visuomenės savidestrukcijos ar irimo apraiškos čia primena savižalą, alkoholizmą ir savižudybes pavienių individų atveju.
O kada gi buvo kitaip?
kai kurie geopolitikai tvirtino, kad norint geriau suprasti tautas ir valstybes reikia jas įsivaizduoti kaip gyvą organizmą, tarkime, -- kaip žmogų. Žmogų netobulą, su savo vidiniais prieštaravimais, su savo vidiniais kaprizais, instinktais, poreikiu plėstis ar trauktis ir tt.
Šis organizmas kur kas gyvybiškesnis už atskirą jo ląstelę. Bet iš kitos pusės, atskira ląstelė tai taipogi yra savo pačios visata bei pasaulis, su visais dideliam organizmui būdingais aukščiau išvardintais bruožais.
Taip, visada buvo taip. Tiesiog pamačiau taip, lyg išties tai būtų vieno žmogaus minčių srautas, pamačiau vaizdžiai. Kai Palivalka ir Zeppelinus nesusikalba, nors atrodytų abu pagrindžia savo argumentus, jei ne vienas kitam, tai bent jau sau -- tai lyg vieno žmogaus galvoje esantis konfliktas: lyg norėtum to, lyg ir ano, dvi mintys prieštarauja ir žmogus (visuomenė) niekaip negali apsispręst, nes atrodytų, norai tiesiog nesuderinami.
Panašiai, kaip mintys kokios paauglės galvoje: „noriu atsiduoti, nekaltybę prarasti, bet kas bus, o jei pastosiu, o gal skaudės, bet mes tik vakar susipažinom, ką draugės pagalvos, o juk girdėjau, kad galima AIDS užsikrėsti, bet kelios draugės jau išbandė, o jei tėvai sužinos, gausiu lupti, visvien kažkada reiks pradėti, o kas jei aš nemokėsiu, įdomu ar jis mane myli, o ar prezervatyvą jis turės, bet jis gi kvailas…“
Žodžiu, asociacijos man kilo labai stiprios.
Oho…
čia vis dar to tekstuko apie iškrypėlių paradą atgarsiai? :)))))))))
Prieštaravimas tarp „padidinti diskusijos efektyvumą“ ir „Nesvarbu, kaip, bet kalbėtis“.
Galėtum pateikti diskusijos efektyvinimo pasiūlymų
Pirmiausia -- kalbėtis, kalbėtis, kalbėtis. Tai svarbiausia.
O šiaip -- mažiau skirstytis į savus ir svetimus, mažiau svaidytis etiketėmis, daugiau aiškinti apie tai, kodėl pats galvoji vienaip ar kitaip, daugiau asmeniškumo savo požiūryje. Ir bandymo suprasti kitą pusę.
Bet visa tai -- labai sunku. Man pačiam dažnai paprasčiau būna pasiųsti ką nors kokia nors kryptimi, nei diskutuoti. Tad manau, kad ir kitiems panašiai. Todėl pirmiausia -- kad ir ką begalvotum apie oponentą -- svarbu kalbėtis, bent jau kažkaip.
Diskusija išties vyksta netgi tada, kai atrodo, kad ji nevyksta. Net jei vienas pasako: „tau tik į snukį duot, komuniste“, o kitas atkerta „tokius fašistus šaudyt reikia“ -- net ir tada visuomenėje vyksta disputas. Jis nevyksta tiktai tada, kai nesikeičiama absoliučiai jokia informacija išvis. Tačiau jei kalbama daugiau, plačiau -- tarpusavio siuntinėjimai išsilieja į vertybių deklaravimus, samprotavimus, galimybių tyrimą, etc. -- tai daug daugiau, nei vienas kito pasiuntimas. Ir kuo daugiau mes kalbame, tuo daugiau galime atrasti bendrų taškų.
Tą ir noriu įvardinti. Gal būčiau tikslesnis, sakydamas taip: „padidinti diskusijos(mastymo) efektyvumą visuomenės sąmonėje galime tiktai tada, kai visuomenės nariai ims aktyviau kalbėtis“. Tik tiek.
Nu bet tu kartais mano mintis skaitai 😀 (Arba aš tavo, arba tiesiog vienodai galvojam)
praeinant
Diskutuoti tik su aplinkiniais tai gan neefektyvu tiek laiko prasmėje, tiek ir dėl diskusijų objektų gausos ir t.t., nors žinoma tai labai gera principinė nuostata.
Šiaip reiktų mokintis
a) diskutuoti viduje savęs vienu metu susitapatinant su įvairiausiasis personažais (ir nebūtinai vien žmonėmis…:) )
b) išknisti mainstrymus, juos atidžiau panarplioti ir tik tada lysti į smulkesnes šakneles…
c) ir turbūt čia smarkiai pageidautina, kad tokių perfrazavimų „visuomenė tai žmogus“ būtų daug…
…………..
Re: praeinant
Ypač pabrėžčiau bandymą susitapatinti su kitais. Bandymas suprasti kitą poziciją, sugebėjimas pabūti realiu jos atstovu -- duoda labai daug. Ir, kas įdomu, norintiems tą poziciją kritikuoti -- irgi, nes leidžia pažinti ją žymiai geriau.
praeinant
Na, susitapatinimas tam, kad galėtum geriau kritikuoti (sukalti oponentą į žemę) neblizga intelektu, gal diskusijoje svarbesnis siekis yra rasti kažką abipusiai racionalesnio…
Šiaip turbūt aksiomos lygmenyje yra tai, kad norint solidžiai išspręsti kokią nors problemą reikia gerai išnagrinėti reiškinį kuriame ta problema yra tik nedidelė detalė. Tad gali pasirodyti, kad norint išspręsti kokias nors visuomenines problemas, gali tekti lysti daug giliau nei visuomenė…
Re: praeinant
Bent tam, kad galėtum geriau kritikuoti 🙂 Tokiu atveju bent atsiranda gilesnė argumentacija. Kita vertus, gilinimasis į kritikuojamas pozicijas priverčia permąstyti ir savąsias.
O dėl gilumo -- taip. Neretai požymiai laikomi problemos esme ir tuščiai kovojama prieš simptomatiką.
praeinant
Na, jei kažką kritikuoji (aš) tai jau reiškia turi kažkokią vidinę nuostatą, kad esi geresnis, protingesnis, teisingesniame kelyje…
Jei turi oponentą (oponuoji) gali savęs viduje ir nelaikyti labai prakilniu…:) ar prakilnesniu už kitą…
Dėl gilumo… jei jau analizuojat visuomenę, tai ką turite mintyje iš to kas yra giliau nei visuomenė?