Tag Archives: auklėjimas

Vaikų darželis sovietiniais laikais. Tomskas, Rusija, 1976 metai. Tarybinis išsilavinimas pats geriausias.

Tarybinis vaikų darželis – vaikams visa, kas geriausia

Aš jums vieną nuotrauką duosiu. Čia Tomskas, Rusijos miestas. 1976 metai, vaikų darželis. XXV Tarybų Sąjungos Komunistų Partijos (aka TSKP, aka SSKP, aka KPSS) suvažiavimo nutarimai aiškinami darželio auklėtiniams, siekiant taip pakelti moralinį-politinį jaunosios kartos išsilavinimą.

Vaikų darželis sovietiniais laikais. Tomskas, Rusija, 1976 metai. Tarybinis išsilavinimas pats geriausias.

Tarybinis išsilavinimas pats geriausias, o valdžia rūpinasi jaunąja karta, jos politiniu-moraliniu veidu ir neteisingų socialinių atgyvenų išgyvendinimu. Užrašai ant transparantų: "TSKP XXV suvažiavimo sprendimus - įgyvendinsime!", "Visa, kas geriausia - vaikams!"

Taip, jūs teisingai supratote: TSKP suvažiavimo nutarimai aiškinami vaikams. Lietuvoje irgi, beje, tokiu vaikų švietimu rūpindavosi. Tik kažkodėl nuotraukų nelikę. Matyt, gėdindavosi netgi fotografuot.

Reikia pasakyti, kad sovietinė vaikų auklėjimo sistema buvo labai ideologizuota ir išvystyta. Aišku, nors nuo Nikitos Chruščiovo pradėto Atšilimo bent jau kažkiek imtas šalinti Antono Makarenkos palikimas (t.y., atsisakyta nuostatos, kad kolonija – tai geriausias vaiko auklėjimo metodas), bet bendras požiūris liko: valstybė turi reguliuoti, kaip vaikai auklėjami, o vaikai turi būti panaudojami ir kaip informacijos šaltiniai apie tėvus.

Tėvų kontrole užsiimdavo nepilnamečių reikalų inspekcijos, kurių inspektoriai, jei nuspręsdavo, galėdavo už kokią nors netinkamą priežiūrą ar blogą auklėjimą atimti vaiką iš šeimos, o paskui perduoti, priklausomai nuo visokių sprendimų, į koloniją, vaikų namus ar internatą (aišku, ne normalų internatą, kaip kad prie kokios Čiurlionkės, o į tokį, kaip čia pasakius, kiek kitokį).

Kolonijos buvo iš esmės nepilnamečiams nusikaltėliams skirtos, vaikų namai – ne nusikaltėliams, bet tiems, kur tėvų nėra arba iš tėvų atimtos tėvystės teisės. Internatai – visiems kitiems atvejams. Tiesą sakant, aiškios ribos tarp vienų ir kitų nebuvo, tas pats vaikas kartais kursuodavo tarp tų trijų rūšių įstaigų pirmyn-atgal.

Valstybė laikėsi nuostatos, kad ji geriau žino, kaip auklėti vaikus, tik kad valstybės taip auklėti vaikai vėliau neretai kraupindavo žmones nusikaltimais, sėsdavo į kalėjimus, patirdavo sunkiai suvokiamą smurtą, o jei kurie sugebėdavo tapti normaliais žmonėmis, tai visam gyvenimui išsaugodavo kraupius prisiminimus.

Percepcinis barjeras, meduoliai ir bizūnas

Gerb. Azas parašė apie tas silpnaprotes paaugles, varčiusias kryžius ir myžusias kapinėse – kad reiktų jas gerai diržu auklėti. Tai ten išlindo Yshtabi ir pradėjo varyt, kad kai kuriems neduota suprast kažko 🙂 Tai čia truputį pasamprotausiu plačiau, paskleisiu truputį elementaraus biheviorizmo metodinių pagrindų 🙂

Bausmė – vienas iš elementarių auklėjimo metodų, nebūtinai fizinė bausmė – tiesiog bausmė. Lygiai taip pat, kaip ir apdovanojimas – ar saldainiu, ar pagyrimais. Apdovanojimas yra paskatinimui. Bausmė – atgrąsinimui. Visai skirtingiems dalykams.

Kai mano dukra, būdama dviejų metų amžiaus, ėmė sukinėti dujinės viryklės ratukus (tuos, kuriomis dujos atsukamos), ji gavo per nagus. Kad pajustų skausmą. Tai nuostabiai suveikė. Jokios nebausminės priemonės būtų nepadėjusios, o subarimas – elementariai nebuvo pakankamas. Bendra mintis – paprasta: geriau tegul vaikas gauna diržo subinėn, o ne prisidirba taip, kad ar užsimuša, ar ką sužaloja, etc..

Reikalingas apdovanojimo ar bausmės dydis – priklauso nuo paprasčiausio signalinio barjero, kitaip tariant – nuo santykio tarp elgesį skatinančių ir elgesį slopinančių faktorių. Ir apdovanojimas, ir bausmė leidžia pakoreguoti šitą barjerą. Apdovanojimas – padeda nuleisti barjerą ir paskatinti elgesį. Bausmė – pakelia barjerą ir sustabdo netinkamą elgesį. Painioti ar priešpastatyti šiuos du metodus  – tai elementarus bukumas.  Deja, labai paplitęs. Vienas metodas negali pakeisti kito. Neįmanoma pakelti barjero, skatinant. Neįmanoma sumažinti barjero, baudžiant.

Barjero lygis gali būti įvairus. Vieniems atvejams – pakanka minimalaus lygio (pagyrimo ar pabarimo). Kitiems atvejams – reikia žymiai didesnio (torto ar diržo). Jei vaikas pripratęs, kad jam galima gadinti daiktus ir nekreipia dėmesio į tėvų moralus – pabarimas nepadės. Tai bus per mažas barjeras. Reiks diržo. Jei vaikas nenori susitvarkyti kambario – paprastas pameilikavimas irgi gali nepadėti. Prireiks nupirkti ledų.

Taip, natūralu, kad atsiranda silpnapročių, nusprendžiančių, kad paprasčiau laikytis kraštutinumų. Arba auklėti vien bausmėmis, arba vien paskatinimais. Rezultatas – „išauklėti“ neurotikai, megalomaniakai, egomaniakai, neadekvatai, sociopatai, etc.. Įskaitant ir taip išauklėtus bukus tėvelius, kurie vaikus „skatina“ diržu, ir lygiai tokias pat bukas veikėjas, kurios paskui aiškina, esą bausmės – tai atgyvena ir lygina diržą su rankų nukapojimu.

O dėl tų kapinėse siautėjusių paauglių, manyčiau, jų percepcinis barjeras pakankamai žemas, kad paprasto vienkartinio kailio iškaršimo diržu jau netgi ir nepakaktų pakankamam jo padidinimui. Čia jau verta nagrinėti senovišką „lupti, kad kraujai taškytųsi“.