Aš jums vieną nuotrauką duosiu. Čia Tomskas, Rusijos miestas. 1976 metai, vaikų darželis. XXV Tarybų Sąjungos Komunistų Partijos (aka TSKP, aka SSKP, aka KPSS) suvažiavimo nutarimai aiškinami darželio auklėtiniams, siekiant taip pakelti moralinį-politinį jaunosios kartos išsilavinimą.
Tarybinis išsilavinimas pats geriausias, o valdžia rūpinasi jaunąja karta, jos politiniu-moraliniu veidu ir neteisingų socialinių atgyvenų išgyvendinimu. Užrašai ant transparantų: "TSKP XXV suvažiavimo sprendimus - įgyvendinsime!", "Visa, kas geriausia - vaikams!"
Taip, jūs teisingai supratote: TSKP suvažiavimo nutarimai aiškinami vaikams. Lietuvoje irgi, beje, tokiu vaikų švietimu rūpindavosi. Tik kažkodėl nuotraukų nelikę. Matyt, gėdindavosi netgi fotografuot.
Reikia pasakyti, kad sovietinė vaikų auklėjimo sistema buvo labai ideologizuota ir išvystyta. Aišku, nors nuo Nikitos Chruščiovo pradėto Atšilimo bent jau kažkiek imtas šalinti Antono Makarenkos palikimas (t.y., atsisakyta nuostatos, kad kolonija – tai geriausias vaiko auklėjimo metodas), bet bendras požiūris liko: valstybė turi reguliuoti, kaip vaikai auklėjami, o vaikai turi būti panaudojami ir kaip informacijos šaltiniai apie tėvus.
Tėvų kontrole užsiimdavo nepilnamečių reikalų inspekcijos, kurių inspektoriai, jei nuspręsdavo, galėdavo už kokią nors netinkamą priežiūrą ar blogą auklėjimą atimti vaiką iš šeimos, o paskui perduoti, priklausomai nuo visokių sprendimų, į koloniją, vaikų namus ar internatą (aišku, ne normalų internatą, kaip kad prie kokios Čiurlionkės, o į tokį, kaip čia pasakius, kiek kitokį).
Kolonijos buvo iš esmės nepilnamečiams nusikaltėliams skirtos, vaikų namai – ne nusikaltėliams, bet tiems, kur tėvų nėra arba iš tėvų atimtos tėvystės teisės. Internatai – visiems kitiems atvejams. Tiesą sakant, aiškios ribos tarp vienų ir kitų nebuvo, tas pats vaikas kartais kursuodavo tarp tų trijų rūšių įstaigų pirmyn-atgal.
Valstybė laikėsi nuostatos, kad ji geriau žino, kaip auklėti vaikus, tik kad valstybės taip auklėti vaikai vėliau neretai kraupindavo žmones nusikaltimais, sėsdavo į kalėjimus, patirdavo sunkiai suvokiamą smurtą, o jei kurie sugebėdavo tapti normaliais žmonėmis, tai visam gyvenimui išsaugodavo kraupius prisiminimus.
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
jums turbūt reikėtų knygą parašyt -- „prie ruso buvo geriau“, kad niekam nekiltų paskui kitokios mintys ir būtų visiem ką prisimint, o jaunesniem -- ką sužinot 🙂
Oi kaip dovanočiau tokią knygą jaučiantiems nostalgiją okupantų režimui, nors dažnai, tai žmonės tiesiog neskiriantys sovietinio laikotarpio nuo vaikystės -- jaunystės idealizavimo…
O po kiek tokią pirktumėte ir kiek jūsų tokių perkančių būtų?
tarp 40 ir 80lt, jei apimtis didesnė, nei tarkim Užkalnio knygos apie Angliją ir daugiau.
+1
+1
Pirkčiau
+2
t.y. vieną dar ir padovanočiau giminiečiams.
50-100 Lt. Priklausomai nuo apimties.
Pabandyk elektroninę paleisti. Pats viską padaryk, be jokių leidėjų ir kitų išlaidų. Tuo pačiu ir e-knygų leidimo, paklausos, kaštų, piratavimo temas paliesi. Aš pirkčiau, nors ir visus straipsnius busiu perskaitęs. mokėsiu ~30Lt.
Aš pirkčiau. T.p. ir elektroninę -- jokio skirtumo
Popierinę pirkčiau nebent dėdei, nes jis kiekvieną dieną sako, kad prie ruso buvo geriau. Mokėčiau priklausomai nuo storio, prekinės išvaizdos ir pan. Jeigu nestora ir labiau ant bajerio -- 30 lt, jei didelės apimties, juokinga ir informatyvi -- daugiau.
Sau norėčiau nebent elektroninės. Elektroninę knygą išleisti pigu, paprasta, nereikia jokių tarpininkų. Tik ar atsipirktų tokios pastangos priklauso nuo to, ar LT populiarios elektroninės knygos. Iš tikro net nesidomėjau.
Ne visai ta sritis, kur padarėm didžiausią progresą.
Mat Valstybė ir dabar laikosi nuostatos, kad geriau žino, kaip auklėti vaikus. Tik kad praktiškai tapo daug lengviau išvengt Valstybės rankų.
Vienok pasiskaičius apie dabartinių tėvų bandymus netiduoti vaikų į visuotinę standartizavimo instituciją, tampa visai nejauku.
Pamenu kaip vaikysteje darzely gasdindavo „atiduosim i kolonija, jei neklausysi“. Net nepamenu kodel, bet tai keldavo kazkokia baime ir vaikai verkdavo.
Dar budavo politiskai teisingass paisymas su deganciais wermachto tankais ir raudonosios auroros suviais
Paišymus su tankais atsimenu (komandiniuose žaidimuose mušėmės ne su vokiečiais, o su baltaisiais, nes buvome indėnai), o štai politinformacijų daržely tikrai neatsimenu. Ar gali būti taip, kad Lietuvoj to nebuvo (o gal tik Vilniuje auklėtojoms būdavo gėda jas rengti, gal kokiais tai eilėraščių deklamavimais privalomas valandas pridengdavo)?
Buvo visur. Čia ne tokia sritis, kad nebūtų. O kad padarydavo dar ir kokias nors programas su kūrybišku priėjimu -- tai irgi būdavo. O eilėraščių deklamavimas irgi būdavo.
Man labiausiai yra istrige kai darzelio aukletoja gasdindavo, kad mums bybius nukirps (taip ir sakydavo), ispudziui sustiprinti atsinesdavo zirkles ir trilitrini sloinika, cia apie 89 metus. Siandien ta psichavota boba turbut i vakaro zinias patektu.
Na, čia netipinis atvejis. Pagal Antono Makarenkos pedagogiką tai būdavo naudojamas toksai, kur vaikas išrengiamas plikai ir pastatomas ant palangės, kad susigėstų ir imtų tinkamai elgtis. Šito metodo iki kažkurių ten metų mokydavo ped. institutai, kuriuose ruošdavo auklėtojas.
82-86 metais pamenu dar naudodavo tas priemones -- numaudavo kelnes ir liepdavo stovėt, čia taip Vilniuje darželiuose buvo. Šią auklėjimo priemonę naudodavo ir ligoninėse, sanatorijose. Į tuoletą darželyje eidavom visi pagal komandą, nes po vieną negalima buvo. Ir dar pamenu kad geriausi žaislai buvo skirti ne žaidimui, o dekoracijoms -- su jais jokiu būdu nebuvo galima žaisti, jie buvo laikomi planinėms „laimingos vaikystės“ fotosesijoms, o gal kokiem svarbiems svečiams parodyti.
Kad kelnes numaus, tai tikrai gasdindavo, bet neatgaminu ar tikrai ka buvo taip nubaude. Maistas budavo visoks -- kartais nelabai koks, kartais visai nieko. O musu seimininke faina buvo, vaikai seimininkele vadindavo.
O vat aukletojos tai visokios, viena pamenu buvo visiska isterike paskutiniais metais. Labai bijodavo. O viena buvo tiesiog bitch, su vaikais labai nedraugiska…sutraumavo mane visam gyvenimui 😀
Pas mus darželyje kelnes realiai numaudinėdavo, tiesa gan retai ir patiems didžiausiams išdykeliams. Kur kas dažnesnis kelnių numovimas ligoninėse ar sanatorijose būdavo. Įsivaizduokite, palatoje kokie 6 ligoniukai. Ir vietoje to kad gulėti ir sirgti -- tie vaikai dūksta. Nes jie vaikai. na ir seselės visiems numovinėdavo kelnes. Pamenu kartelį į palatą pas mus paguldė dauniuką. Tai jam ta auklėjamoji priemonė visiškai ne tai kad neveikdavo, o veikdavo priešingai.
Buvo tas ir Vilniuje. Pamenu kai reikėjo žinoti koks yra LTSR herbas ir parodyti knygos lape kur krūva panašių „broliškų“ respublikų herbų. Man tas sunkiai sekėsi, nes jie visi man buvo beveik vienodi.
Dar p. Rokiškis nepaminėjo debiloidinių auklėtojų ir trenktų šeimininkų (buvo ir išimčių) kurių net artyn negalima prileisti prie vaikų. Ir dar „nuostabus“ darželio maistas iš išvogtų produktų (o kaip kitaip juk virėjom mažai moka ir joms reikia gyventi. O ką vaikai? Jie juk maži, jiems daug nereikia).
Mmm… Pienas su plėvele…
Trumpai tariant, kokia santvarka, tokie ir darželiai. Jausdavausi kaip kalėjime kokiam.
ir dabar maistas toks. kai nuvedu rytais vaiką, tai vos nevemiu nuo baisios „maisto“ smarvės
Mat kaip… O aš tikėjausi. :/
Dabar geresnis maistas. Tiesiog daržovės nesupuvę, kas buvo sovietmečiui būdinga.
Kita vertus, tuo, kad tas maisto lygis dabartiniais laikais būtų labai geras, tai irgi abejočiau.
Šitie gąsdinimaisi dar ir kurį laiką po nepriklausomybės išliko, nors priežasties ir nebebuvo. Gąsdindavom vieni kitus, kad atiduos į internatą, o iš ten jei bėgsi į psichiatrinę uždarys. 😀
AHAHAHA
http://en.wikipedia.org/wiki/Babushka_Lady
Daugybė žmonių tais laikais iš ties jautėsi geriau. Tingiu iš naujo perašinėti tai įkelsiu ilgą citatą. manau ji tikrai į temą:
Apie tai, kad ir individualistinėje, vakarietiško tipo visuomenėje yra daug žmonių kurie nesugeba savarankiškai ir atsakingai gyventi savo gyvenimą, rašiau dar laiške Visvaldui Legkauskui apie Skinerį. Atrodo esu jums jį siuntęs, bet gabalėlį pacituosiu:
„Oplia… trečią kart vartydamas knygą atradau jog ir B.F.Skineris taip pat kaip ir aš galvoja apie žmones, pasirinkusius Antrąjį Voldeną: „Dauguma žmonių gyvena šia diena, arba jei ir kuria ilgalaikius planus, tai veikiau apie tai, kas savaime ateis. Jie laukia vaikučių, žiūri kaip jie auga, ir taip toliau. Dauguma žmonių nenori nieko planuoti. Jie trokšta būti laisvi nuo tokios atsakomybės, Jiems tereikia garantijų, kad jais bus tinkamai pasirūpinta. O tada jie tiesiog džiaugiasi gyvenimu. Tai paaiškina jūsų Dievą Tėvą; žmonės spiečiasi aplink tą, kuo galės pasikliauti ištikus bėdai.Tokie žmonės čia visiškai laimingi. Ir jie tai užsidirba. Jie nėra veltėdžiai, ir aš nesuprantu, kodėl į juos žiūrite su panieka“.(p. 195)
Čia kalbėdamas apie planus, Skineris greičiausiai turi omenyje tai, jog dauguma žmonių neturi noro ir ryžto kažką valingai keisti savo gyvenime, jie tiesiog linkę plaukti pasroviui, ir palankiai susiklosčius aplinkybėms (pvz. pakliuvę į Antrąjį Voldeną) jie gali visai laimingai nugyventi gyvenimą, valgydami „tuose valgomuosiuose nuo dabar iki pat mirties“. Na kaip dauguma iš tų, kurie šiandien Lietuvoje trinasi apie konteinerius arba gyvena Kariotiškių sąvartyne, tarybinėje santvarkoje gyventų bendrabučiuose, dirbtų pagalbinius darbus gamyklose ar kolūkiuose mėžtų mėšlą o gal netgi vairuotų traktorių. Nes iš esmės jie nėra piktybiškai linkę veltėdžiauti, tiesiog jiems reikia kad kažkas pastoviai nukreiptų jų gyvenimą teisinga linkme. Gal būt tarpinis variantas būtų mano grupiokės namuose gyvenantis pagalbinis darbininkas. Ji su vyru turi didelį namą ir užsiima medienos gaminių verslu, o kadangi gamyba jau senokai vyksta ne šalia namo esančiose dirbtuvėse, tai visokiems darbams prie namų turi pagalbinį darbininką, kuris suskaldo malkas, sukasa daržą, pašienauja ir t.t. Žmogus išgeriantis, bet pakankamai saikingai. Pusrūsyje jam skirtas kambarėlis kur jis gyvena. Jam duodama valgyti, o savaitgaliais žmogus gauna 30 litų ir eina išgerti alaus bei paieškoti nuotykių. „Mes jam siūlėme mokėti normalią algą, bet jis atsisakė, motyvuodamas, kad jam taip paprasčiau ir geriau“ -- sakė grupiokė. Tiesiog konkretus, eilinis Antrojo Voldeno kolonistas, tik kad negroja Bacho simfonijų ir netapo paveikslų (ir, ačiū dievui, neskuba gaminti vaikų, kurios kažkas turėtų auginti kažkokiuose „akvariumuose“)
Aišku Skinerio nuomonė apie tokius žmones žymiai geresnė: „Jie yra bendruomenės stuburas – tvirtas, patikimas, būtinas“ (p. 195). Iš konteksto sunku suprasti ar turima omenyje Antrojo Voldeno bendruomenės stuburas (čia aš tikrai sutinku) ar Amerikos bendruomenės. Na kad tarybinės liaudies stuburas buvo tokie individai, tai tikrai neginčytina.
Negaliu nesutikti su Skineriu jog daugumai žmonių Amerikoje, (jau nekalbant apie posovietinę erdvę) bent jau širdies gilumoje, trokšta, kad jais kažkas deramai pasirūpintų. Tik leidžiu sau abejoti ar jie iš tikro yra „tvirtas, patikimas ir būtinas bendruomenės stuburas“. „
Kalbant apie bendruomenės ar šeimos palaikymą ir paramą konkrečiam individui reikėtų išskirti keletą aspektų:
Tai garantijos ir pasitikėjimas, kad ištikus netikėtai bėdai nebūsi paliktas vienas su savo problemomis. Šį pasitikėjimą kolektyvistinė bendruomenė iš tikro suteikia, nors materialia prasme ir labai menkame lygmenyje, bet kadangi ir neištikti nelaimių aplinkiniai gyvena ne ką geriau, žmogus jaučiasi gan saugiai. Individualistinėje bendruomenėje šeima bei tikrai artimi draugai, bendraminčiai dažniausiai irgi nepalieka bėdoje (jei žmogus kartais lieka vienas ir visų apleistas, reikėtų gerai pažiūrėti ar jo paties ankstesnis elgesys ir vertybės neįtakojo šios situacijos). Galiausiai vakarietiškoje visuomenėje žmogus turi daug daugiau galimybių susikurti asmeninę saugumo „pagalvę“. Problema kyla tik tame, jog čia rimtos nelaimės ištiktas žmogus, nežiūrint paramos, dažniausiai nebesugeba išlaikyti ankstesnio pragyvenimo standarto materialioje srityje (tenka keltis gyventi į mažesnį namą, važinėti pigesne mašina, atsisakyti atostogų egzotiškose šalyse ir t.t.).
Vakarietiškoje bendruomenėje žmogus turi daugiau ką prarasti, todėl į ateitį žvelgia ne taip ramiai, kaip kolektyvistinės bendruomenės beduinas ar proletaras, kuris „gali prarasti tik savo grandines“.
Kitas svarbus poreikis -- tai noras būti suprastam ir turėti bendraminčių. Kolektyvistinėje visuomenėje ši problema atrodo visiškai išspręsta, nes kitaip mastantys ten tiesiog išnaikinami ar eliminuojami kitais būdais, bet vargu ar bendras giesmes bažnyčioje giedančius parapijiečius, darbo kolektyvo narius, susirinkime vieningai smerkiančius romaną, kurio nei neskaitė, ar žygiuojančius hitlerjugendo rudmarškinius galime laikyti tikrais, sąmoningais bendraminčiais, nes iš vis neaišku ar jie turi kokių nors minčių. Taip, jie iš tikro yra pagauti bendros hipnotizuojančios idėjos svaigulio, kaip ir krepšinio fanai stebintys mylimos komandos žaidimą, roko koncerto klausytojai ar pirkėjai, susibūrę prie „Akropolio“ durų prieš pirmąjį naktinį išpardavimą. Bet iš esmės tai yra savotiška pakitusios sąmonės būsena ir tokiais atvejais iš vis vargu ar galime kalbėti apie bendramintiškumą, mąstymą ar kažkokias asmenines vertybes.
Individualistinėje vakarų tipo bendruomenėje žmogaus laukia kiti iššūkiai. Nemanau, kad ten neįmanoma ar labai sunku rasti bendraminčių. Sudėtingiausia tai, kad negali būti „toks kaip visi“, nes „visi“ ten labai skirtingi. Linkusiam prisitaikyti asmeniui kyla rimtų dilemų: plaukus dažyti žaliai ar skusti plikai ir t.t. Ten galima rasti bendraminčių, bet turi sąmoningai suvokti kas tu esi, kokios tos tavo mintys. Arba turi bėgti ir šlietis prie tų kurie įtikinamiausiai reklamuoja savo ideologiją ir vertybes. Šis uždavinys (pasirinkimo atsakomybė) kai kuriuos žmones tiesiog varo iš proto.(arba sukelia širdies ligas)
Agimimo laikais iš pradžių viskas vyko gražiai ir vieningai, bet kai A. Brazauskas AT posėdyje neparėmė estų nepriklausomybės deklaracijos ir siūlė eiti „step by step“ keliu, nors Lansbergis jį ragino „Algirdai, stovėk kaip uola“, euforiška Lietuvos žmonių, siekiančių laisvės, vienybė subiro. Vieni palaikė Brazauską, kiti – Lanzbergį. Pofilaktoriumo, kuriame tada dirbau, elektrikai – pensininkai, katilinėje netgi apsidalijo antausiais. Bet baisiausia buvo ūkvedžiui. „Blyn, kas čia darosi? Kurie čia blogi ir kurie gerieji? Vieni laikraščiai rašo vienaip -- kiti kitaip. Pensininkai daužo vieni kitiems snukius. Kodėl anksčiau (tarybiniais laikais) buvo aiški tvarka, visuose laikraščiuose viskas būdavo parašyta vienodai ir suprantamai?“
Trečias, daliai žmonių labai svarbus poreikis, kurio patenkinimo tikimasi iš bendruomenės arba greta esančių – tai hierarchnės priklausomybės ir kasdienio paklusimo poreikis. Šiems piliečiams reikia kasdien pasakyti kur eiti ir ką daryti. Daugeliui žmonių samdomas darbas „nuo aštuonių iki šešių“, tai ne tik būdas užsidirbti pinigų ir realizuoti save. Nustatytas darbo laikas sustruktūrina gyvenimą. Nebereikia galvoti ką veiksi rytoj, kada keltis, kur eiti? Tau aiškiai pasakoma iš kurios krūvos plytas reikia paimti ir kur nunešus padėti. Jei kartais žmogus nesusilaiko ir „užbaliavoja“, atėję bendradarbiai ragina susiimti ir vėl grįžti į darbą. Na, kartais apsvarsto kolektyvo susirinkime ar kolūkio pirmininkas išsitraukęs girtą kombainininką iš kabinos gerai „duoda ausų“, bet žmogus nenusirita iki konteinerio ar gyvenimo sąvartyne.
O kas atsitiko Lietuvos kaime sunaikinus kolūkines bendruomenes – matėme patys. Nors kai visokie agrovilai supirko (ar išviliojo) žemės ūkio bendrovių pajus, ir iš miesto atvykę „treninguoti berniukai“ užgėrusiems traktoristams ar apsivogusiems darbininkams „išskalbia kailį“ (dukros uošvio kaimynas, Ingavangio kaime, Suvalkijoje, apie tai sakė: „Dar niekad nebuvau taip skaudžiai mušamas“) apleisti laukai vėl subangavo javais, o fermos pakilo iš griuvėsių. Pasirodo iš tikro, bendruomenė -- didelė jėga:).“
Aš vat dabar galvoju, ką man su tamsta daryti. Kopypeistas -- tik vos vos į temą. Paklodė dideliausia -- ir kopypeistas. Ir dar iš tingėjimo. Bet lyg ir prasmingas. Bet visvien neaišku, ką čia norėjote apie tuos darželius pasakyti.
Ir ką man su tamsta dabar daryti, vat koksai klaustukas? Jūs man čia gal dar kažką pakomentuokit, o aš tada ir apsispręsiu.
hey, nu bet geras kopypeistas. Kad ir ne apie darzelius, bet … smagiai ir idomiai susikaite.Real -life stories + siek tiek perspektyvos ir kontekstualizavimo yra gera kombinacija.
Ai, nu bet man, siaip tema idomi. Ypac dabar, praejus kiek laiko,ir kai tokia banga „anti kapitalizmo“ ir rausvieji atspalviai daugeliui vel patrauklus imasi rodytis ir tikrai rozinius akinius uzdeda.
As labai daug is patirties pasakyt ir prisimint nelabai turiu sansu, nes kai Lietuva atgavo Nepriklausomybe, dar i darzeli nejau ( 3-ju metu buvau).
Nebanink. Dėl to prasmingumo- nors su darželiais nepagavau ryšio, bet įdomiai tekstas susiskaitė.
Tai todėl vat ir nežinau, ką su tokiu daryti. Pagal vieną kriterijų -- lyg ir reiktų banint išvis neklausinėjant, o pagal kitą -- lyg ir reiktų nebanint.
Aš tai manyčiau, kad jei tekstas įdomus, bet ne į temą, tai tas pats, kaip grandininis laiškas.
O apie darželius dar būtų įdomu prisiminus vaikišką tautosaką: anekdotus ir „tikras istorijas“.
Atsimenu maždaug 1975 vienas penkiametis užtikrintai aiškino ką žydai vaikams daro. Tada kilo arši diskusija tarp kelių penkiamečių specialistų: vieni teigė, kad žydai tai daro savo vaikams, kiti nė kiek neabejojo, kad žydai tai daro svetimus vaikus gatvėje pagavę. Kiti ketverių-penkerių metų amžiaus vaikai tik susidomėję ir sunerimę klausėsi.
Dar tais laikais buvo populiarūs anekdotai apie tai, kaip vokietis pagavo anglą, rusą ir prancūzą (kartais pasitaikydavo kitos tautos) ir pasakė, kad paleis tą, kuris atliks kažkokią užduotį. Pavyzdžiui, geriausiai nusipenės.
Kiek atsimenu, darželyje už pavėsinės, ar už alyvų krūmų, ar už kažkokių betoninių blokų būreliu susirinkę viską aptarinėdavome ir jokios auklėtojos mums nesipainiodavo.
Darželį lankiau nuo 1986 m. bet politinio auklėjimo neatsimenu. Užtat puikiai atsimenu, kaip gasdindavo, kad jeigu neklausysiu tai atiduos į Čiobiškio internatą. Kadangi šalia buvo tai bijodavau, o gasdindavo mama, bet ne darželyje. Imho ne tas laikmetis gal jau buvo.
Daug kas neatsimena. Per metus būdavo keletas standartinių švenčių su politiniu auklėjimu, privalomų: spalio šventės, tarybinės armijos diena, gegužės pirmoji, pergalės diena, dar ten gal kažkas.
O SSKP suvažiavimai vykdavo berods kas 4 ar tai kas 5 metus, taip kad šituos dar sunkiau įsiminti.
Dauguma labiausiai įsimindavo tarybinės armijos dieną, nes pasikviesdavo darželiai uniformuotų kariškių visokių, tai būdavo įvykis. Veteranus per pergalės dieną mažiau kas įsimindavo, nors tie su medaliais ateidavo.
Dar prisiminiau, kad per pergalės dieną eidavau sveikinti kaimyno, kuris kovojo iki pat Berlyno. Suprantama, savo noru, bet paliepus.
Suvažiavimai kas 5 metai, po to prasidėdavo naujas penkmetis (piatilietka)
Esu 1985 m. gimimo. Pamenu darželyje kažkokias dainas mokino mus. Prisimenu tik pirmąją eilutę: „Algirdas Brazauskas, Vytautas Astrauskas“ (tipo rimuojasi). Taip ir iki šiol net nežinau kas tas Astrauskas, o Brazausko pakęst negaliu, nei kaip žmogaus, nei kaip politiko.
Oho. Čia tai jau geras, ypač dar turint omeny čia minimą Brazauską: tai reiškia, kad šitai vyko jau 1988 ar netgi vėliau, kas buvo biškį švelniai tariant nenormalu, nes asmenybių kultai buvo vienas pirmų dalykų, per kuriuos kirto Gorbačiovas.
Jau tada vaikas būdamas galvojau kad ten kažkas nerimto ir parodijiško, maždaug toje pačioje kategorijoje kaip „vilkas pilkas be dantų“ ir tie veikėjai Astrauskas ir Brazauskas skambėjo komiškai (iš kur aš galėjau žinot kad tai kažkokios komunistinės nuopisos iš valdžios?).
Dabar tokių dainų mokymas darželinukams atrodė begalo absurdiškai. Bet tos dainelės savo absurdiškumu visiškai nublanksta palyginus su tuo, apie ką čia perskaičiau -- kad pypliams skaitydavo partijos suvažiavimų nutarimus. Labai keista ir surrealistiška visa tai.
Visa ta sistema buvo tokia, kad tą tegalima pavadinti vienu milžinišku beprotnamiu. Nesuvokiamu valstybės masto beprotnamiu, kur rimtu veidu kemšami absurdiški kliedesiai, o visi, kas nevaizduoja, kad tuos kliedesius priima rimtai, yra žiauriai baudžiami.
Aš darželyje dainuodavau „Skrido Darius ir Girėnas per Atlantą“ ir kažkoks priedainis apie laisvą Lietuvą buvo.
Kaip kiekvienas sovietinis vaikas aš su kraupu ir vos sulaikomu žiaukčiojimu prisimenu darželio maistą.
Tas pieniškas sriubas su skūrom, tas manų košes su visais trim miligramais uogienės, petražolių sriubas, kotletus pūlinių spalvos, skonio ir konsistencijos padaže…
Turiu pažįstamą maisto tiekimo įmonės savininkę. Karjerą pradėjo nuo sovietinio darželio šeimininkės. Jos žodžiais: „viskas, kas geriausia -- vaikams“ buvo mažų mažiausiai ciniškas pasityčiojimas. Išties dabar kalėjimuose daug geriau maitina, nei sovietiniuose darželiuose. Ką sovietmečiu valgė kaliniai – už tai dabar grėstų Hagos tribunolas.
A fui, priminėt tą pieną. Keista tokia- iškabini snarglį.
Prie ruso buvo geriau- pienas buvo su plėvele, o dabar tai iš miltelių.
😀
O ar kas prisimena kraupią vimdančią mišrainę: lygtais virtos pupelės, pjaustyti žali svogūnai, silkė, burokėliai ir galbūt šlakelis acto. Ar tai maistas mažam vaikui???? Ko jie ten apsirūkę būdavo plano komitetuose, wtf… Bendrai, aš visada palikdavau pusę pietų lėkštėj, nes nu negalėdavau pabaigti. Pienas su plėvele, a la mėsos kotletai, įdaryti svogūnais -- šlykštumo klasika. Noriai valgiau gal tik vištieną, manų košę ir sasyskas su bulvėm, va tada tai būdavo atlaidai. O dvejų vos nemiriau nuo apsinuodijimo, nes man suvalgydino sausą košę, gerai neužgėriau vandeniu ir skrandis sustojo… Ligoninėj išgelbėjo kyšis. Kaip sakant, visa kas geriausia -- vaikams.
Be tokios mišrainės būdavo dar viena -- iš virtų morkų, kažkokių žirnelių, neaišku ko ir kokio tai ne tai majonezo, ne tai neaišku ko išvis. Maždaug pagal išvaizdą primenanti vėmalus. Pagal kvapą -- irgi kažkiek.
Aš jau partijos suvažiavimų rezultatų nepamenu, bet atminty išlikęs atsiminimas, kaip mums buvo tikrai praplautos smegenys ir mes nuoširdžiai tikėdavom, kad imperialistinės JAV tuoj tuoj mus puls ir klasės valandėles, kur pagal mokytojos paruoštas špargalkes (dieve, įsivaizduoju, kad jai pačiai nenormalu turėjo atrodyt, nes buvo šviežia po instituto) pradinukai pristatinėdavo „šviežiausias žinias apie situaciją Gazos ruože“, o kiti uždavinėdavo teisingus klausimus pagal tokias pat špargalkes…
Aš irgi pagalvojau, kad visi suvažiavimų perpasakojimai vaikų darželiuose nublanksta prieš „karinį rengimą“ pradinėse klasėse, kur sakydavo kažką a la „bomba krenta iš kairės“, ir visi vaikai turėdavo kažkaip ten teisinga kryptimi nukristi. O po to mokytoja pasakodavo, kokia yra baisi atominė bomba, kurią klastingi amerikonų imperialistai taip ir gviešiasi numesti ant taikių sovietų. Ir kaip tada bus baisu. O va jei būsim pasiruošę per „karinį parengimą“, tada išsigelbėsim. Bet net ir tokiame vaikiškame amžiuje kyldavo natūralus klausimas: ir kaip kritimas ant žemės „teisinga kryptimi“ padės išgyventi atominį sprogimą.
Čia vadinosi civilinė sauga.
Yra čia vis tik dalis tiesos su tuo kritimu ant žemės „teisinga kryptimi“. Reikalas tas, kad sprogdama atominė bomba sukelia labai stiprų, akinantį šviesos žybsnį. Taigi net jei būsi pakankamai toli nuo sprogimo centro ir nuo sprogimo bangos (beveik) nenukentėsi, o į sprogimą žiūrėsi -- gali (dalinai) apakti.
Taigi kritimo „teisinga kryptimi“ esmė -- apsaugoti bent jau akis, kad jų neišdegintų labai ryški atominio sprogimo šviesa.
Apskritai, kiek pamenu, mano vaikystė kažkokiu įdomiu metu buvo šiuo požiūriu… Senelis klausydavo Amerikos balso, aš galvojau, kad anie greičiausiai blogiečiai. vaikai tarpusavyje tikrai pasikalbėdavo, kad seneliai klausosi tų Amerikos balsų ir už tai nieko niekam blogo jau nebebūdavo… toks +/- tylus patas…
Amerikos balsą irgi pamenu. Ten berods apie aštuntą ar devintą vakare vykdavo kažkoks mistinis manevras per VEF’o bangas ir po jo prašnekdavo radija keistu, AMERIKONIŠKU akcentu. Didžiausią įspudį darydavo būtent kalbos maniera, o ne turinys. Bene ryškiausias senelio prisiminimas iš vaikystės.
Dar per radiją būdavo šventas reikalas „klausyt avarijų“, lyg 11.00 ryte.
na polietinio švietimo tai tikrai nepamenu, bet va rusų kalbos pamokėlės buvo. pirmu etapu reikejo išmokti prisistatyti ir susipažinti o antru kažką apie Vladimirą Iljučių pasakyti. tą gerai pamenu nes atrodė liežuvis nulūš kaip sunku buvo. Ir dar buvo tokie savaitiniai darželiai į kuriuos buvo galima kada nori atvesti, kada nori pasiimti tai pamenu kaimynas po tris-keturias paras prabūdavo grįždavo kaip zombis koks ir žiaurai agresyvus ir piktas buvo.
Tie savaitiniai darželiai tai man kažkoks nesusipratimas… Kas keisčiausia, tai net ir dabar tokie egzistuoja!
Džiaugiuosi, kad neteko lankyti jokio darželio, nors iki mokyklinis amžius mano buvo dar sovietinės okupacijos metas. Na, vis mažiau gal vaikystės traumų 🙂
Knygą pirkčiau už bet kiek, bet su sąlyga, kad būtų gausiai iliustruota (nežinau ar tai paprasta padaryti, nes nežinau kaip ten reikalai su autorinėmis teisėmis), nes nuotraukos daugeliu atveju pasako ne mažiau nei tekstas (kad ir koks jis bebūtų išsamus).
Nupirkčiau netgi 3 knygas. Vieną turėčiau namie, kaip šviečiamąją priemonę jaunimui, o kitas padovanočiau tėvui ir uošviui -- jie nekomunistai, bet kartais užknisa kai painioja savo nostalgiją jaunystei su TSRS santvarka. Žinau, kad greičiausiai jų reakcija būtų „na taip tai jau tikrai nebuvo“, bes visvien tokia knyga priverstų iš naujo susimąstyti apie tą beprotnamį, kuriame jie, dėja, pragyveno didžiąją dalį savo gyvenimo.
Norint pasiekti pelno reiktų Tamstai kažkaip prasimušti, kad tokia knyga būtų įtraukta į mokyklos kursą 🙂
Su iliustracijomis, spėju, būtų sudėtingiausia dalis.
man tarybiniam darželyje visai gerai buvo. Bet tai buvo todėl, kad mano močiutė buvo vedėja, o mama auklėtoja. Maistas tragiškas, žaislai kiek pamenu neblogi, auklėtojos normalios, nes kiek supratau močiutė jas ant trumpo laikė, kad dirbtų kaip priklauso. Tų politinių motyvų nė lašo galvoje neišliko. Iš pradinių klasių tai civilinė sauga tokia per miglą. Su kaukėm iš marlės ir slėpimusi po suolais.
iš visų ideologinių pasakojimų pamenu vos keleta. vienas apie tai kaip leninas knygas mylėjo, kad net ant žemės jų padėti negalėjo. kitas, kaip leninas vien penketais mokėsi, tai nutariau papasakoti tėvo baika, kad vis dėlto vieną ketvertuka turėjo) kažkiek panikos auklėtojos akyse buvo, bet nei man nei tėvam jokių pasekmiu nebuvo.
o šiaip darželis, mano manymu, visai neblogas buvo. daug žaislų, smėlynės, raketos ten visokios, laivai.
beje, būtent šią dieną atsimenu, kad į darželį eit nereikėdavo, o būdavo galima namie žiūrėt labai įdomų reginį: KARINĮ PARADĄ 🙂
http://www.alfa.lt/straipsnis/15135549/Rusijos.simbolius.mindanciu.zmoniu.veliavos.kabintojai.buvo.sulaikyti=2013-05-09_13-40/ cia ir su sovietija susije, kokia Rokiskio nuomone del bausmiu uz patriotizma?
Šita istorija dvelkia visišku briedu. Ir to briedo priežastis -- tai, kad teisėsauga turi užsiimdinėti ideologiniais fufeliais.
Po tėčio mirties mane į Vilnių pasiėmė auginti teta, kad mamai būtų lengviau, nes buvom su broliu dar labai maži.“Įtaisė “ į darželį. Mama labai daug dirbo ir atvažiuodavo aplankyt manęs kokį kartą per mėnesį. Tai kad paimti mane tą dieną iš darželio, atveždavo auklėtojoms oho ho kokių dovanų- visokio deficitinio suomiško likerio, dėžes šokolado, bo kitaip neišleisdavo, mol,nikak nemožna…Nu,likerio butelkos be vargo atverdavo darželio duris ir vartus. Apie tai, kaip be kelnių tekdavo pastovėt kampe, nes per pietus negalėdavau užmigti- visą epopėja galima būtų surašyt. Po šiai dienai manau, kad mažiausiai viena auklėtoja turėjo aiškių sadistinių polinkių ir juos smagiai realizuodavo dirbda,kaip sako- ir malonu, ir pinigus moka…
nu čia dėl auklėtojų, tai kaip kam pavykdavo… apie saviškes nieko blogo neprisimenu, išskyrus, kad dažnai nemėgdavau tų eilėraštukų mokymosi ir deklamavimo, bet tai čia nieko blogo…
Manau, kad viena geresnių padėčių buvo bažnytkaimių ir miestelių(1000 gyv.) darželiuose. Visi savi, ne per didelės grupės, gal kokia viena sena žaba surūgusia fizionomija ir gadindavo sveikatą darželinukams. Tokį darželį pats lankiau, tiesa jau po 1990, bet su tomis pačiomis auklėtojomis. Taip pat tuose miesteliuose ir dabar yra savaitinės grupės likimo nuskriaustiems, palei paštą kožną pirmąją mėnesio savaitę pašalpų laukiančiųjų vaikams.
Būtų labai malonu sulaukti straipsnio apie sovietinę psichiatriją (bei jos likučius šiais laikais)
Prisimenu is sovietinio darzelio laiku kaip su draugu susikoperavome ir pabegome. bet pusiaukeleje lik namu aukletoje pagavo. matyt like draugai isdave.
baisiai nemegau darzelio…
Darželio laikas 1982-1987 (nuo metukų), tai visus renginius pamenu, eilėraščius, suknistus gvazdikus, juos sulaužydavau, bet auklėtoja su adata sujungdavo. Net nuotraukų turiu, kur sėdi komjaunuoliai, ir mes ten deklamuojam ir dainuojam. Darželį pamenu kaip tokį keistą laikotarpį, auklėtojos rėkia, į WC tik visiems kartu ir konkrečiu laiku. Kaip ir visi mažiai, kartą demonstravome berniukų atributus mergaitėm, tai auklėtojos pagavo, po to mano mamos darbe buvo surengtas kažkoks susirinkimas, kuriame (mamos žodžiais) mūsų šeimą buvo pristatyta kaip iškrypėlių irštva. Darželis buvusioje Automobilistų gatvėje Kaune, o auklėtoja REGINA. Kažkas iš aplinkos pasakojo, kad ji gyva ir tokia pat šlykšti senė, nekenčianti vaikų:)))
Žinau, kad vienas mūsų kaimynas (bet nepamenu jo, nes per maža buvau), pasėdėjęs kalėjime sovietiniais laikais ir ten maitinęsis (vien tik?) supuvusia jau mėlynos spalvos vištiena, po to visą gyvenimą nebevalgė mėsos.
Nepakomentuosiu nieko protingo, nes tiesiog atima žadą ir užsiblokuoja mąstymas,kai gerai pagalvoji apie „tuos laikus“ ir svarbiausia- apie tai, kas turėjo dėtis kiekvieno žmogaus galvoje (aš gimiau jau šiek tiek po Nepriklausomybės) Na, tiksliau, gal daugmaž įsivaizduoju, nes ir dabar turim nemažai to „palikimo“: nepasitikėjimas (pirma-kitais, po to-savimi), užsidarymas, politine prasme- bendruomenės nebuvimas, kadangi žmogus negali jausti jokio organiško ryšio su ta beprotiška utopine schema..apskritai, manau, jei kas nors tada sugebėjo gyventi „tvarkingai ir laimingai“, tai tik kaip nors išjungęs mąstymą ir neieškodamas atsakymų į klausimus.
Jei rašysit knygą:), man būtų įdomiausia ir,tikiu, apskritai svarbiausia, norint suprasti sovietmetį, ne bendras kasdienio gyvenimo nelogiškumas ir absurdiškumas, bet psichologinis žmogaus portretas po to, kai jis susiduria su sovietine sistema (arba po to,kai ji yra žlugusi) ir galiausiai, kaip utopinio piliečio kūrimas atsispindi gyvenimo sferose- švietime, architektūroje ir t.t. Nors čia galbūt kiek kitoks kampas, nei perskaitau Jūsų įrašuose, už šį irgi labai ačiū.
Tik pagalvojau, kad jeigu išleisite knygą, ją, deja, skaitytų tikrai ne tie, ką mes norėtume priversti susimąstyti, o net jei kas nors bandys ją dovanoti kai kuriems vyresniems giminaičiams, turbūt tai kažin ką jų mąstyme tepakeis… Manau, kad čia yra šis tas daugiau nei vien tik „sumaišytas jaunystės ilgesys“.
Tą psichologinį portretą labai daug kas bandė analizuoti sovietmečio pabaigoje. Ir knygų kūrė, ir filmus statė.
Imant grubiai, reikia turėti omeny, kad buvo keli periodai -- teroro (iki Stalino gyvavimo pabaigos), Atšilimas (prie Chruščiovo) ir stagnacija (nuo Brežnevo), su skirtingais specifiniais tipažais.
Teroro periodas prikūrė tuntus visokių psichopatų. Paskui, beje, tie patys stalinistai su savo prikurtais psichopatais ilgai kovojo, juos šaudydami ir sodindami į konclagerius pramaišiui su niekuo dėtais žmonėmis. Būtent tie komunistiniai psichopatai buvo kraupiausias sovietžmogių tipažas: tokie aktyviai reiškėsi iki pat sovietmečio pabaigos, o paskui staiga visi nutilo ir kažkur išsislapstė.
Atšilimo metu buvo atsiradę hipių ir šiaip laisvamanių. Tai tas neilgas etapas, kur atsirado virtuviniai disidentai, klausantys Amerikos Balso, leidžiantys ir platinantys Samizdato leidinius, etc. -- dabar jie yra šešiasdešimtmečiai ir septyniasdešimtmečiai senukai. Sakyčiau, šitie žmonės tapo pagrindine Sąjūdžio jėga.
Stagnacijos periodu viską ėmė lemti kombinuotojai, radosi visoks nelegalus verslas, o paskui -- ir mafukai, kurie begriūnant sovietinei sistemai, gavo laisvę ir ėmė siautėti nebaudžiamai.
Bendrai, didesnė dalis tiesiog stengdavosi išgyventi -- dalis bandydavo kurtis savo gyvenimą ir atsijungti nuo sistemos, kiti -- priešindavosi labai tyliai ir labai pasyviai, kad su sistema nesusikirstų.
Nedidelė dalis -- spjaudavo į viską ir bandydavo iškilti būtent per tą sistemą, puikiai suprasdami, kad visa ta sistema yra mėšlo gabalas.
Dar šiokia tokia dalis -- įtikėdavo ta sistema ir tapdavo visų niekinamais ir nekenčiamais puspročiais: juos niekino ir tie, kas iškildavo per sistemą, ir visi kiti.
Visiškai maža dalis kovodavo, nes jiems būdavo tiesiog pernelyg nepriimtinas visas tas absurdas. Disidentai, kaip sakant. Absoliuti dauguma tų disidentų būdavo palaužiama, kita dalis -- sugebėdavo ar išvykti į Vakarus, ar baigdavo gyvenimą kur nors kūrikais bei grioviakasiais, ar išvis būdavo įkišami į durnynus.
Gal bendriausias sovietmečiu gyvenusio žmogaus bruožas -- tai, kad jis žino, jog reikia tylėt ir neprieštarauti valdžiai. Beviltiškas netikėjimas, kad galima kažką pakeisti. Visiškas bejėgiškumas ir išankstinė nuostata, kad visvien nieko nesigaus, o jei ir gausis -- tai tik per žmonių lavonus.
Sovietmečiu gyvenę išsiugdė ir dar vieną bruožą -- tai totalus nepasitikėjimas valdžia ir polinkis sabotuoti visus valdiškus sprendimus. Skirtingai nuo kitų sovietžmogiškų savybių, šioji visgi greičiau laikytina teigiama, negu neigiama, bet tai labai priklauso nuo konkrečios situacijos.
Daug ką apie tų laikų požiūrį į vaikų saugumą pasako pradinėse mokyklose stovėjusios supynės, kurios leido suptis 360 laipsnių kampu. Viena vertus nemačiau ir negirdėjau, kad kas būtų nuo jų nusidrėbęs, o ir pats sėkmingai ten saltus dariau, bet kai šiandien pagalvoju, tai sprandus galėjom nusisukt. Kažin ar šiandien maniškėj mokykloj tos pačios tebestovi? 94 dar tebebuvo. Reiks kada patikrint parvykus namolio.
Kišamos tarybinės demagogijos darželiuose neatsimenu, na gal tik eilėraščius. Bet čia matyt nuo laikotarpio priklauso. Kokiame gyveni, tokius ir eilėraščius mokaisi:
Man nešalta, man visai nešalta
Nora pašalę buvo dar iš ryto
Aš einu atsisegiojęs paltą
Kad visi kaklaraištį matytų 😀
Bet va ką prisimenu, tai ir dabar mama paliudija kad taip vykdavo (Maris čia paminėjo). Kai prisicirkindavo rimtai koks vaikas, ir papuldavo teisėsaugon, į to vaiko perauklėjimą būdavo įtraukta visa visuomenė. Gauna tėvų darbovietė raštą, kad jūsų Sūnus Sūnaitis prisidirbo tą ir aną, elgėsi negerai, jo elgesys nesuderinamas su tarybinio pionieriaus elgesio normom. Prašome tai apsvarstyti.
Nu ir ką, stabdoma gamyba, visi į aktų salę, prezidiume profpirmininkas, dir.pavaduotojas (kartais ir pats Dir) dar koks vyr.mechanikas, ant scenos stovi prasikaltėlio tėvas (mama), ir skaitoma balsiai su vardais pavardėm gautas raštas. Ką draugai manote šiuo klausimu? Dauguma tyli, koks išsižioja -- vaikus reikia prižiūrėti ir auklėti.
Kadangi draugai kolektyvas tyli, tada skelia rimtą kalbą profsąjungos pirmininkas. Ir dar kokiąąąąą -- tas tėtis, stovintis ant scenos būdavo visiškai suvartomas, sugniuždomas, išskalbiamas ir gaudavo papeikimą, bei nuimdavo premiją.
A jaučiat kas laukdavo vaikučio, kai po tokios pirties tėtis namo pareidavo?
Nesiimu spręsti, kiek tas buvo gerai. Bet mama sako neduok die toks stovėjimas ant scenos ir raudonavimas už vaiką. Mano tėvai nestovėjo, bet sakė, matė stovinčius -- žmonės, užimantys pareigas, rimti, pareigingi. Sako ir gaila būdavo, ir džiugu, kad ne aš ten stoviu…
apie knygą. Jei su lengva keršto šypsena ikiši liaupsinančiam rusų laikus pensininkui tokią knygą, nereiškia, kad jis staiga ims ir pakeis savo nuostatas.
nes jis yra teisus. ir rokiškis teisus. ir aš teisus.
knygą tokią mielai paskaityčiau. Ypač vežtų jei naudotum visokius „nuopisos“, „šūdai“, „degeneratai“, „išgamos“ epitetus. Priešingu atveju kažkokia kastracija dvelktų.
kaina turėtų būt tam tikrose ribose. Nuo savikainos iki kiek nori. Kad žmogus sumokėtų tiek, kiek jam tai verta ir kiek gali, bet nepaliktų tavęs ant minuso ir padengtų savikainą. O elektroninė versija mum pacukam turėtų būt už dyką + galimybė paaukot.
Jep mokemes rusu kalbos,klausinedavo ar mokam pavardes genseko ir kt.(Cernenka tuo metu buvo).Griskeviciu dar kai kas is vaiku zinojo,kitu ne 🙂
Ir kelnes maudavo.Galvojau tik pas mus tokios durnes,o cia pasirodo masiskai