Percepcinis barjeras, meduoliai ir bizūnas

Gerb. Azas parašė apie tas silpnaprotes paaugles, varčiusias kryžius ir myžusias kapinėse – kad reiktų jas gerai diržu auklėti. Tai ten išlindo Yshtabi ir pradėjo varyt, kad kai kuriems neduota suprast kažko 🙂 Tai čia truputį pasamprotausiu plačiau, paskleisiu truputį elementaraus biheviorizmo metodinių pagrindų 🙂

Bausmė – vienas iš elementarių auklėjimo metodų, nebūtinai fizinė bausmė – tiesiog bausmė. Lygiai taip pat, kaip ir apdovanojimas – ar saldainiu, ar pagyrimais. Apdovanojimas yra paskatinimui. Bausmė – atgrąsinimui. Visai skirtingiems dalykams.

Kai mano dukra, būdama dviejų metų amžiaus, ėmė sukinėti dujinės viryklės ratukus (tuos, kuriomis dujos atsukamos), ji gavo per nagus. Kad pajustų skausmą. Tai nuostabiai suveikė. Jokios nebausminės priemonės būtų nepadėjusios, o subarimas – elementariai nebuvo pakankamas. Bendra mintis – paprasta: geriau tegul vaikas gauna diržo subinėn, o ne prisidirba taip, kad ar užsimuša, ar ką sužaloja, etc..

Reikalingas apdovanojimo ar bausmės dydis – priklauso nuo paprasčiausio signalinio barjero, kitaip tariant – nuo santykio tarp elgesį skatinančių ir elgesį slopinančių faktorių. Ir apdovanojimas, ir bausmė leidžia pakoreguoti šitą barjerą. Apdovanojimas – padeda nuleisti barjerą ir paskatinti elgesį. Bausmė – pakelia barjerą ir sustabdo netinkamą elgesį. Painioti ar priešpastatyti šiuos du metodus  – tai elementarus bukumas.  Deja, labai paplitęs. Vienas metodas negali pakeisti kito. Neįmanoma pakelti barjero, skatinant. Neįmanoma sumažinti barjero, baudžiant.

Barjero lygis gali būti įvairus. Vieniems atvejams – pakanka minimalaus lygio (pagyrimo ar pabarimo). Kitiems atvejams – reikia žymiai didesnio (torto ar diržo). Jei vaikas pripratęs, kad jam galima gadinti daiktus ir nekreipia dėmesio į tėvų moralus – pabarimas nepadės. Tai bus per mažas barjeras. Reiks diržo. Jei vaikas nenori susitvarkyti kambario – paprastas pameilikavimas irgi gali nepadėti. Prireiks nupirkti ledų.

Taip, natūralu, kad atsiranda silpnapročių, nusprendžiančių, kad paprasčiau laikytis kraštutinumų. Arba auklėti vien bausmėmis, arba vien paskatinimais. Rezultatas – „išauklėti“ neurotikai, megalomaniakai, egomaniakai, neadekvatai, sociopatai, etc.. Įskaitant ir taip išauklėtus bukus tėvelius, kurie vaikus „skatina“ diržu, ir lygiai tokias pat bukas veikėjas, kurios paskui aiškina, esą bausmės – tai atgyvena ir lygina diržą su rankų nukapojimu.

O dėl tų kapinėse siautėjusių paauglių, manyčiau, jų percepcinis barjeras pakankamai žemas, kad paprasto vienkartinio kailio iškaršimo diržu jau netgi ir nepakaktų pakankamam jo padidinimui. Čia jau verta nagrinėti senovišką „lupti, kad kraujai taškytųsi“.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook0Share on Google+0Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

18 thoughts on “Percepcinis barjeras, meduoliai ir bizūnas

  1. nemunas

    niekada apie skirtumus tarp skatinimo ir bausmės praktiniame taikyme nebuvau susimąstęs. turint 3 metų vaiką tai naudinga. dėkui.

    Reply
    1. rokiskis Post author

      Nu, aš irgi tik vaiko dėka pradėjau giliau apie tai galvot 🙂 Iki tol, kol neprireikė -- irgi rimčiau nesusimąstydavau 🙂

      Reply
  2. zeppelinus

    Prarastas žinojimas…:(
    Banalios, elementarios ir dar porą dešimtmečių atgal kiekvienam suaugusiam žmogui žinomos ir privalomos tiesos.
    Kurios, tačiau, nūnai patapo nykstančiu know-how…
    Rezultate tokie elementoriško supratimo neturintys „pedagogai“ stebisi, kodėl mokyklose krenta išsilavinimo lygis, o vaikai lipa vieni kitiems ir mokytojams ant galvų…

    Reply
    1. rokiskis Post author

      Re: Prarastas žinojimas…:(
      Sakyčiau, kova prieš neadekvačią prievartą eilinį kartą išvirsta į kažkokį kvankštelėjimą.

      Reply
  3. mmm_blem

    paminejai dukrytes amziu. manoji 2m 5men, man idomu, ar jusiske staiga netapo nevaldoma ir paciose netikeciausiose vietose staiga nenorinti, neisianti, nedarysianti ir tt. ?

    Reply
    1. nemunas

      aš galiu patvirtinti -- būtent panašaus amžiaus pradėjo reikštis savarankiškumo priepuoliai 🙂 Dabar ji jau didelė ir visur gali eiti pati, niekam duoti rankos nebereikia. Tik, kai pavargsta arba ko išsigąsta -- panešk:)

      Reply
    2. rokiskis Post author

      Taip, buvo (ir dar truputį yra) tas dalykas -- maždaug 2-3 metų amžiuje būna daug ožiukų 🙂 Manyčiau, kad vaikas testuoja leistinas elgesio ribas ir kuriasi _nuosavą_ pasaulio atvaizdą, kuriuo bando savarankiškai vadovautis. Ir tas pasaulio atvaizdas gerokai skiriasi nuo suaugusiųjų turimo. Bent jau aš taip linkęs vertinti. Iki tam tikro amžiaus vaikas nesuvokia, kad pasaulis nėra jo dalis ir maždaug šitame amžiuje vyksta atradimas, jog jis yra jis, o aplinka -- tai aplinka. Gal tai ir reiškiasi -- beviltiškais, tačiau labai rimtais bandymais priversti pasaulį būti tokiu, kokiu nori.
      Vienintelis dalykas, kuris padėjo tvarkytis man su dukros cirkais šitam amžiuje -- tai visiškas, pilnas ignoras ant isterikų (ta prasme -- ant pretekstų isterikavimui). Pagal galimybes kuo greičiau nukreipiant vaiko dėmesį į kažkokius kitus dalykus, galima susitvarkyt gana nesunkiai.
      Neretai padeda primityvūs sumanipuliavimai (galima sakyti -- įvedimas į transą pagal Eriksoną) -- kai vaikas pradeda isteriškai rėkti dėl to, kad nori saldainių, paklausi kiek įmanoma absurdiškesnio klausimo (pvz., „kokios spalvos grindys?“, „kur pabėgo pelytė?“), tada kito durno ir nesusijusio klausimo, trečio… Tinka ir absurdiški teiginiai, svarbu, kad pats vaikas jų absurdą suprastų (pvz., „kėdė suvalgė saldainį“). Per minutę net gan sunkūs ožiai pabėga, nesusidoroję su tokiu krūviu 🙂
      Maniškei jau 3 su puse dabar, tai ožiukų tarpsnis lyg ir aprimo šiek tiek (nors kartkartėm dar būna rėkimų ir voliojimųsi ant žemės), užtat kitas prasidėjo cirkas: išsigalvotos istorijos ir bandymai apgaudinėti, pvz., „mama, tiatė leido saldainius valgyti“ 🙂 Svarbiausia, kad realybės nuo savo išsigalvojimų ji pati dar kažkiek neskiria, tai kol kas nei nesugalvojam, ką daryt su tuo.
      Aišku, iš manęs vargu ar gautųsi geras patarėjas, nors ir bandau gilintis į gilesnes priežastis, bet nelabai giliai, taip tik samprotauju 🙂

      Reply
      1. mmm_blem

        Labai idomiai papasakojai! :)Pavydetinas kurybiskumas, ka tu, saunuoliai jus haha. As tiek nesumasciau pati, bet va dabar reiks pabandyti. Vis ieskau irodymu, kad ne mano vaikas piktas, o tiesiog toks tarpsnis… Dazna ryta pabunda ir rytas prasideda nuo reikalavimu -- ijunk, atnesk, stok, mamyte, o jei nesoku ir nepildau, tuoj pat susilaukiu isteriju, rekimo ir pan. Paklausiau, nes idomu kaip kiti tevai su tuo tvarkosi. Dekui!

        Reply
        1. shpock

          oooo atsimenu aš tą trijų metų „aš pati!!!“ ir šiaip ožių tarpsnį 🙂 kai manoji viena ožkelė darželyje, kai žiemą auklėtoja drįso užsegt jai striukės sagą (nu aš pati gi viską), nusirengė iki triūsikų ir rengės PATI iš naujo…
          šiaip nukreipt dėmesį nuo pasiožiavimų (ypač kai pavargus, iš kokio darželio grįžtant, ar šiaip pasivaikščiojant) turėdavau stebuklingą dėžutę -- degtukų dėžutę su smulkmenikėm: akmenukais, kriauklikėm, siūlų galiukais, kokiu vabaliuku, vieliniu žieduku ar dar bet kokiais niekiukais. Vidinis inventorius pastoviai keičiamas buvo, tai kažkaip kiekvienąkart pavykdavo dėmesį nukreipt 🙂

          Reply
          1. misswildanimal

            chi 🙂 , priminei man, kai aš ir labai norėjau viską PATI. Ir dviejų dalykų nuo kokių ketverių iki vos ne pilnametystės negalėjo padaryti man NIEKAS, ty. puodelio arbatos ir pakloti lovos. Jei ryte rasdavau tėvų pagamintą arbatą -- išpildavau kriauklėn ir gamindavausi iš naujo, o jei vakare paklotą lovą, tai viską išversdavau ir vėl klodavai iš naujo. Iš pradžių akivaizdžiai, linkėjusiam gero matant, vėliau supratusi, kad skaudinu -slapta. Bet vistiek turėdavau persidaryti, nes kažkieno kito paklotoj lovoj negalėdavau užmigti, o kažkieno kito pagaminta arbata būdavo „neskani“ (aišku namuose, o ne svečiuose). Na, parazitas, ne vaikas, dabar kai pagalvoju :).

            Reply
        2. pa_radize

          maniškei jau penkeri, tai sunku prisimint, kaip tiksliai tvarkiaus su tuo. bet kad taip buvo- faktas 🙂
          žinau, kad buvau ir esu ne visai standartinė mama- nešokinėju aplink vaiką ir duodu augt pačiam (matyt, dėl to, kad ir su manim taip kadaise tvarkėsi :)).
          buvo (ir dabar kartais pasitaiko) tų „liepiamųjų“ momentų. viskas paprasta- reaguoju taip pat- „o gal geriau tu man atnešk/paduok/padaryk?“. arba siūlau kartu tai padaryt. jei nepadeda, spjaunu ir nieko nedara. jei prasideda isterijos, arba pati nueinu į šoną, arba mažę išsiunčiu „pailsėt“ į kitą kambarį pasakius, kad pasikalbėsim, kai nusiramins. matyt, jau išauklėjau, nes labai greit viskas praeina. mums padėjo ir tas, kad iškart pradėjom aiškintis, kad negalima liepti ar reikalauti. reikia paprašyti, nes jei ji įsakinės- aš nekreipsiu dėmesio. o jei paprašys gražiai, aš su mielu noru (dažniausiai) galėsiu jai padėt.
          be to, galiu tik pasidžiaugt, kad per tiek metų nei karto (!) nekrito kur nors ant žemės ir nekėlė isterijų dėl nenupirkto saldainio ar žaislo 🙂

          Reply
  4. maumaz

    „aip, natūralu, kad atsiranda silpnapročių, nusprendžiančių, kad paprasčiau laikytis kraštutinumų. Arba auklėti vien bausmėmis, arba vien paskatinimais. Rezultatas -- „išauklėti“ neurotikai, megalomaniakai, egomaniakai, neadekvatai, sociopatai, etc.. “
    Tačiau yra ir žmonių, kurie sugeba išauklėti vaikus be diržo. Ir gerai išauklėti. Tad -- daug kas priklauso nuo pastangų. Pats matau, kad užloti per uodegą yra trumpiausias kelias. Bet vargu ar geriausias.
    „endra mintis -- paprasta: geriau tegul vaikas gauna diržo subinėn, o ne prisidirba taip, kad ar užsimuša, ar ką sužaloja, etc..“
    Taip, tai lengviausias kelias.

    Reply
    1. rokiskis Post author

      Tu čia jau suabsoliutinai truputį 🙂 Bausmė -- nebūtinai diržas. Ir tėvai, ir vaikai -- skirtingi. Vienam atvejui pakaks pabarimo, kitam -- reiks užplot per subinę. Skiriasi optimalus reikalingas dirgiklio dydis.
      Kaip ir tas pats pavyzdys -- dujinės viryklės sukiojimas: nu patiko, užkibo ant ratukų -- pabarimas nepadeda, o dėmesio nukreipimas -- tik laikinas dalykas. Tačiau taukštelėjimas per nagus, kišamus prie ratukų -- ir barjeras „negalima“ atsirado.

      Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *