Vienas mano draugas, toksai Darius Antanaitis, neseniai iškėlė tokią svajonių idėją – apie tai, kad galima būtų prikaupti kosmose inertiškų galvučių (žargoniškai – balvankių), kurias, esant reikalui, galima nukreipti į kokius nors taikinius ant žemės. Ir kad tai galėtų būti visai naujos kartos ginklas, kuris, gal būt, pakeistų ir galimą karo strategiją.
Šitie kelių dešimtmečių senumo aprūdiję vamzdžiai – tai didžiausias priartejimas prie realiai efektyvaus balistinio kinetinio ginklo.
Išties ta idėja apie didelį kiekį nebranduolinių galvučių, kurios gali skristi tolima balistine arba išvis apie Žemę apskriejančia trajektorija, o paskui kalti priešui į visokius objektus, nėra nauja – jai gal koks pusė šimtmečio. Maždaug apie 1980-1990 ta idėja buvo labai stipriai vystoma, bet paskui nuduso.
Čia vat pasižiūrėkime, kas ten buvo gero ir kas buvo prasto. Ir kodėl tos idėjos yra ir nuostabios, ir pavojingos, ir kartu nelabai įgyvendinamos. Ir gal ir gerai, kad nelabai įgyvendinamos, nes, kaip sako, galima duoti beždžionei degtukų, galima duoti beždžionei benzino, bet geriau neduoti vieno ir kito vienu metu.
