Jau taip gaunasi, kad pradėjau meteorologinėmis temomis rašyt – tai apie škvalus, tai apie jų pasekmes, tad pratęsdamas (o tikiuosi, gal užbaigdamas), dar apie amalus parašysiu, ne moksliškai, o šiaip, buitiškai ir naiviai. Pats tikiuosi, kad daugiau apie meteorologijas neteks, nors bala žino, nenuspėju pats, apie ką užplauks…
Trumpai tariant, būna paprastas žaibavimas, su griaustiniu ir taip toliau, o būna amalas. Amalas – tai lyg ir žaibavimas, bet be griaustinio. Paprastai amalą pamatyti ne taip jau dažnai pasitaiko, gal link vasaros pabaigos kiek labiau jie įprasti, bet kiek save atsimenu, amalas man būdavo daug keistesnis ir retesnis reginys, nei žaibų kibirkštys. Tačiau vakar Dzūkijoje pamačiau šimtą kart daugiau amalų, nei per visą gyvenimą. Vakare žybsėjo kas kokias 10 sekundžių, o paryčiais, kai prižadino naktinė tvankuma, jau truputį pradėjus šviesėti dangui – kas 2-3 sekundes. Tik švyst, švyst, švyst – be perstojo, tai šen, tai ten…
Išties, jei jau vyksta momentinė kibirkštinė iškrova, tai turėtų būti ir nemenkas triukšmo kiekis, tačiau neretai būna taip, kad garsas, ypač esant giedram orui, sugeriamas atmosferoje daug kartų geriau už šviesą. O jei dar žaibavimas vyksta kažkur tarp skirtingų oro masių ar debesų aukštesniuose atmosferos sluoksniuose, kur oras retas – garsui gali tekti šimtus kartų mažiau energijos, nei įprasta. Taip ir gaunasi, kad blykčiojimai matosi, o garso nėra.
Truputį nerealiai čia atrodo tik vienas dalykas – kai blykčioja visiškai giedras dangus, pilnas žvaigždžių, toks tyras, kad Paukščių Takas švieste šviečia, o žvaigždžių šviesos netgi pakanka, norint įžiūrėti aplinką. Ir horizonte – nei menkiausio debesėlio. Kai amalas blykčioja, esant tokiam giedram orui, tai gali reikšti vieną iš dviejų: arba žaibavimas vyksta ypatingai toli, už kokio šimto kilometrų, o gal ir dar toliau, arba žaibai vyksta kažkur aukštai tarp paprasčiausių oro masių, giedrame danguje (būna toks dalykas, tačiau, kiek suprantu, labai retai). O tai reikštų labai galingus oro srautus.
Vėlgi, tai – meteorologija, kurios net paviršutiniškai neišmanau, tad tiktai spėlioju. Nustebino tik tai, kad tų amalų buvo nežmoniškai daug. Aplink tamsu, kaimas, tyla, nei žiburėlio (išskyrus degančią cigaretę), o visas dangus vis mirkčioja ir mirkčioja – tai vienoje, tai kitoje pusėje, be perstojo, visą vakarą ir naktį – nuo sutemų ligi aušros.
