Tag Archives: gamta

Košmaras Varėnos rajone arba vėjas nuo jūros užpuolė Dzūkiją

Kokios 15 minučių vėtros ar škvalo (nežinau, kaip ten meteorologai klasifikuoja) nusiaubė gabalą Lietuvos taip, kaip jokia gamtinė katastrofa nebuvo nusiaubusi nežinia, kiek metų. Kai kurie šį trumputį vėjo protrūkį lygina su visokiais Anatolijais ar kitomis iki ne taip seniai buvusiomis baisybėmis, tačiau bijau, kad šie žmonės elementariai nematė to, ką matė kiekvienas, bandęs iš Vilniaus važiuoti link Druskininkų.

Vėtros nusiaubtas miškelis
Čia – kiek didesnis išguldytas miškelis, keliolika kilometrų nuo nuniokoto Sarapyniškių kaimo, tačiau panašių vaizdų – pilna, vienur didesnis plotas, kitur mažesnis… Paspauskite nuotrauką – vargais negalais pavyko padaryti panoramą, pamatysit truputį bendresnio vaizdo (paveiksliukas didelis, apie 8000px pločio).

Prisimenu, kaip dar sovietmečiu, kokiais 1985 ar pan. metais irgi buvo kažkokia vėtra, nepaisant įprastų tiems laikams cenzūrų, rodyta per TV. Vaizdai tada buvo gan panašūs, tačiau atrodo, tik kažkokioje vienoje vietoje – plotas miško išlaužytas į šipulius. Tuo tarpu šį kartą vėjas siautė kokiu 100 kilometrų viena nuo kitos nutolusiose vietovėse, lyg pasipramogaudamas – hektarą miško, lyg kokią žolę išguldydamas tai šen, tai ten, tai dar kažkur.

Stambesnių plotų su išverstais ar tiesiog perpus išlaužytais medžiais – šimtai, o gal ir tūkstančiai. Mažų plotelių, kur tik keli išvirtėliai – tūkstančiai, o gal ir dar daugiau – man atrodo, niekas to net nebandys suskaičiuoti. Vien važiuojant iš Vilniaus į Druskininkus galima suskaičiuoti kelias dešimtis stambesnių plotų, kur medžiai tiesiog ištraiškyti. Ir tai – vien pakelėje. Palei plentą – krūvos supjaustytų medžių, kurie nutempti nuo asfalto į šalikelę, kad būtų įmanoma pravažiuoti. Dešimtys krūvų. Į daugumą miško keliukų važiuoti – vis dar neįmanoma: užversta nukritusiais medžiais. Ir itin į akis krenta tai, kad vietose, kur visad palei kelią stovėdavo žmonės, parduodantys grybus ir uogas (pvz., palei Valkininkus ar Pirčiupius) – tuščia. Gal tiesiog niekas jau net nebando eiti į staiga nepraeinamais virtusius išvartų brūzgynus, o gal tiesiog taiso sugriuvusius savo ir kaimynų namus.

Aš tikėjausi, kad bus baisu – naujienos buvo baisios, o dar baisiau pasakojo pažįstami, tai matę, bet aš netikėjau, kad bus šitaip baisu. Jokios nuotraukos neperduoda to įspūdžio, kurį susidarai, kai pamatai ištisus plotus drūtų, keliasdešimt centimetrų storio medžių, išlaužytų taip, lyg kokie degtukai. Kokioms 15 minučių pakilęs vėjas buvo toks, kad prieš jį blanksta visos gamtos katastrofos, kokias tik teko matyti Lietuvoje.

Dar nuotraukų iš įvairių vietų…

Kuo geri karščiai

vapsvosŽinoma, vienas iš geriausių dalykų yra tai, ko mes nematome – nemalonumai, kurie dingsta. Vapsvos ir širšės – vieni iš šlykščiausių vasaros padarų, gadinančių nervus, trukdančių pasėdėti kokioje nors lauko kavinėje, lendančių pro langus, o dar kartais ir geliančių. Šlykštynės.

Kartą mačiau, kaip lauko kavinėje vapsva įgėlė moteriai tiesiai į lūpą – kai moteris kažką valgė, ta bjaurybė nutūpė ant šakutės. Moters lūpos per kelias minutes pasidarė panašios į du ant veido uždėtus raudonus agurkus. Neįtikėtinas vaizdas – vien tokį pamatęs, gali pabėgti. Šlykštūs padarai.

Bet šitos bjaurybės karščiams atsparios daug mažiau už žmones. 45 laipsnių temperatūroje vapsvos ir širšės dvesia. Tiesą sakant, dvesia netgi nuo kiek mažesnio karščio. O per šiuos karščius, manau, kad vietomis oras aplink vapsvų lizdus (dažniausiai – visokiose palėpėse, plyšiuose ir pan.) įkaista ir iki 50 ar 60. Gal todėl šiemet vapsvos kankina mažiau. Pernai liepos viduryje jos jau užknisdavo, skraidydamos tikrais tuntais. Bet šiuo metu, tfu tfu tfu, vapsvų matau nedaug. Tikiuosi, kad jos visos išdvėsė. Ir tikiuosi, kad karščiai pas mus bus dar didesni. Kad išvis visos tos padlos išnyktų.
Nebūtų tų popierinių vapsvų ir širšių – ir gamtai, ir žmonėms būtų geriau. Jos neneša jokios naudos niekam. Jos tiktai parazituoja.

Paprasta ekologija: įkalk vinį, išgelbėk medį

Štai toksai, pasirodo, paprastas ir elementarus būdas, kaip apsaugoti medžius parkuose ar gatvėse nuo išpjovimo: tiesiog prikalti į juos nemažų, kokių 10-20cm ilgumo vinių (kuo didesnis medis – tuo daugiau ir didesnių) įvairiame aukštyje – ir prie pat žemės, ir taip aukštai, kiek tik gali pasiekti. Ir žinoma, iš įvairių pusių. Kelios dešimtys ar ten šimtas sukaltų vinių nepakenkia medžiui, tačiau bandant tokį priviniuotą medį pjauti benzininiu pjūklu, pastarasis lūžta.

Žinoma, vinis reikia kalti giliai – taip, kad jų būtų neįmanoma ištraukti. Manyčiau, labai tiktų vinys su vadinamosiom paslėptom galvutėm (jos kiek kitokios, nei įprastų plokščiagalvių vinių). Gal būt, galima panaudoti ir šiaip vinis su nugnaibytom galvutėm – tokių irgi taip paprastai neištrauksi, tiktai kad kalant vinis gali sulinkt. Kita vertus, yra ir parastesnis, tik laiko užimantis metodas – galvutę nugnybti po to, kai vinis jau įkalta. Jei pavyktų kur rasti – esu matęs vinių su užkarpomis, ar kaip čia pavadint – tam tikru būdu rantytų. Tokių ištraukti beveik neįmanoma netgi tada, kai galvutė palikta.

Savaime aišku, vinis kalti reiktų įstrižai, taip kad padidėtų tikimybė, kad pjūklas užtaikys. Skersinis kalimas į kamieną ne toks pavojingas pjūklams. Kita vertus, ir skersai kalant, medis tampa visiškai netinkamu lentoms gaminti. O tai irgi nėra taip jau blogai. Taip ar anaip, tinkamai panaudotos vinys tampa medžių skiepais nuo pačios bjauriausios ligos – žmonių.

Gaila, kad radikalūs žalieji šito nežinojo tada, kai buvo ruošiamasi pjauti medžius Gedimino prospekte. Tikiuosi, dabar sužinos.