Kokios 15 minučių vėtros ar škvalo (nežinau, kaip ten meteorologai klasifikuoja) nusiaubė gabalą Lietuvos taip, kaip jokia gamtinė katastrofa nebuvo nusiaubusi nežinia, kiek metų. Kai kurie šį trumputį vėjo protrūkį lygina su visokiais Anatolijais ar kitomis iki ne taip seniai buvusiomis baisybėmis, tačiau bijau, kad šie žmonės elementariai nematė to, ką matė kiekvienas, bandęs iš Vilniaus važiuoti link Druskininkų.
Čia – kiek didesnis išguldytas miškelis, keliolika kilometrų nuo nuniokoto Sarapyniškių kaimo, tačiau panašių vaizdų – pilna, vienur didesnis plotas, kitur mažesnis… Paspauskite nuotrauką – vargais negalais pavyko padaryti panoramą, pamatysit truputį bendresnio vaizdo (paveiksliukas didelis, apie 8000px pločio).
Prisimenu, kaip dar sovietmečiu, kokiais 1985 ar pan. metais irgi buvo kažkokia vėtra, nepaisant įprastų tiems laikams cenzūrų, rodyta per TV. Vaizdai tada buvo gan panašūs, tačiau atrodo, tik kažkokioje vienoje vietoje – plotas miško išlaužytas į šipulius. Tuo tarpu šį kartą vėjas siautė kokiu 100 kilometrų viena nuo kitos nutolusiose vietovėse, lyg pasipramogaudamas – hektarą miško, lyg kokią žolę išguldydamas tai šen, tai ten, tai dar kažkur.
Stambesnių plotų su išverstais ar tiesiog perpus išlaužytais medžiais – šimtai, o gal ir tūkstančiai. Mažų plotelių, kur tik keli išvirtėliai – tūkstančiai, o gal ir dar daugiau – man atrodo, niekas to net nebandys suskaičiuoti. Vien važiuojant iš Vilniaus į Druskininkus galima suskaičiuoti kelias dešimtis stambesnių plotų, kur medžiai tiesiog ištraiškyti. Ir tai – vien pakelėje. Palei plentą – krūvos supjaustytų medžių, kurie nutempti nuo asfalto į šalikelę, kad būtų įmanoma pravažiuoti. Dešimtys krūvų. Į daugumą miško keliukų važiuoti – vis dar neįmanoma: užversta nukritusiais medžiais. Ir itin į akis krenta tai, kad vietose, kur visad palei kelią stovėdavo žmonės, parduodantys grybus ir uogas (pvz., palei Valkininkus ar Pirčiupius) – tuščia. Gal tiesiog niekas jau net nebando eiti į staiga nepraeinamais virtusius išvartų brūzgynus, o gal tiesiog taiso sugriuvusius savo ir kaimynų namus.
Aš tikėjausi, kad bus baisu – naujienos buvo baisios, o dar baisiau pasakojo pažįstami, tai matę, bet aš netikėjau, kad bus šitaip baisu. Jokios nuotraukos neperduoda to įspūdžio, kurį susidarai, kai pamatai ištisus plotus drūtų, keliasdešimt centimetrų storio medžių, išlaužytų taip, lyg kokie degtukai. Kokioms 15 minučių pakilęs vėjas buvo toks, kad prieš jį blanksta visos gamtos katastrofos, kokias tik teko matyti Lietuvoje.
Žinoma, vienas iš geriausių dalykų yra tai, ko mes nematome – nemalonumai, kurie dingsta. Vapsvos ir širšės – vieni iš šlykščiausių vasaros padarų, gadinančių nervus, trukdančių pasėdėti kokioje nors lauko kavinėje, lendančių pro langus, o dar kartais ir geliančių. Šlykštynės.
