Nekaltutis dezodorantas, kurį naudojate, per kelias sekundes jūsų plaučius gali išdeginti labiau, nei išdegintų 20 metų rūkymo. Žinoma, esant specifinėms sąlygoms, gerai pasistengus.
Iki šiol įprasta, kad į daugelį dezodorantų pilamas freonas – taip vadinami įvairūs fluoro angliavandeniliai. Freonų būna įvairių, tai dešimtys ar šimtai junginių, kuriuos vienija tik vienas dalykas – molekulėje vienas ar keli vandenilio atomai yra pakeisti fluoru. Tarp kitko, plačiai žinoma nedegi plastmasė teflonas – tai irgi freonams artimas daiktas. Tiesiog polimerinis fluoro angliavandenilis. Sunkesni, didelės molekulinės masės freonai naudojami gesintuvuose – tai sunkūs lėtai garuojantys skysčiai, labai tinkami tais atvejais, kai negalima panaudoti vandens. Pavyzdžiui, gesinant kokius nors elektros prietaisus. Mažesnės molekulinės masės freonai naudojami šaldytuvuose, kondicionieriuose, dezodorantuose ir pan.. Naudingas freonų bruožas – jie gan atsparūs aukštoms temperatūroms, sąlyginai ar visai nedegūs, parenkant tinkamą freoną, galima gauti tinkamą jo virimo temperatūrą, todėl gerai pritaikyti visokiems buitiniams panaudojimams.
Senas senutėlis triukas, ne kartą rodytas filmuose ar mūsų pačių bandytas, kai uždegi žiebtuvėlį, o į jo liepsną papurški dezodorantu, gaudamas buitinį „liepsnosvaidį“, duodantį metrinę ugnies čiurkšlę – irgi įdomus. Įdomus tuo, kad dega tai ne freonas, o spirito ir eterinių aliejų mišinys, tačiau degimo temperatūros (500-600C) pakanka tam, kad dalis freono būtų sunaikinta, išskaldyta, o fluorangliavandeniliai, oksidavęsi, pavirstų į anglies dvideginio, vandens garų, laisvo fluoro vandenilio ir fluoro rūgšties mišinį.
Darydami savižudišką bandymą, galime kelias-kelioliką sekundžių deginti čiurkšlę iš freoninio dezodoranto, paskui kelis kartus giliai į plaučius įkvėpti susidariusio dūmų debesėlio, pakosėti, o po pusdienio-dienos pajusti aiškius bronchito, o paskui – ir plaučių uždegimo požymius, o jei pavyko prisikvėpuoti pakankamai daug – tai dar ir imt kosėti kraujais. Po kelių dienų važiuoti į ligoninę, ilgai gydytis ir visą likusį gyvenimą kamuotis nuo įvairių plaučių ligų.
Fluoro vandenilio rūgštis – vienas iš šlykščiausių junginių, pasižymintis labai ryškiu citotoksiniu poveikiu (tai reiškia dar ir tai, kad priešnuodžių – nėra), ganėtinai laki, puikiai prasiskverbianti per odą ir tiesiog žudanti ląsteles. Apsinuodijimo požymiai – gan panašūs į tuos, kokius sukelia ipritas, liuizitas ir panašūs cheminiai ginklai. Tiesa, vargu ar buityje kokiu nors būdu gausite pakankamą dozę fluoro rūgšties, kad ši sukeltų pūsles ir pūlinius ant odos. Tačiau dažnas chemikas žino, kad ši medžiaga, beje, daug geriau ir giliau prasiskverbianti į audinius, nei kiti chemikalai, pakliuvusi ant rankų, tiesiog suėda sąnarius ir kaulus, paversdama juos ištisiniais pūliniais.
Senais laikais, kai apie panašius pavojus buvo žinoma daug mažiau, neretas chemikas ar koks gudresnis dailininkas su visokiais chemikalais darydavo visokias grožybes. Pavyzdžiui, graviruodavo fluoro rūgštimi stiklą, ant jo padarydamas visokius gražius raštus, piešinius. Fluoro rūgštis stiklą tirpina, tad ja galima tiesiog tapyti. Beje, viename iš dailės medžiagų žinynų buvau net ir keletą receptūrų tam radęs, žinoma, kad su fluoro rūgštimi, nors ir su įspėjimais, kad tai tinka tik pramoniniam graviravimui. Chemikų ar menininkų nelaimei, tokie bandymai, daromi be specialių pirštinių ir traukos spintų, paprastai baigdavosi tragedijomis.
Kadaise teko skaityti apie rusų chemikų porelę, kuri pasivogė iš valgyklos kažkokių indų ir nutarė nutrinti tuos užrašus, žyminčius, kokiai valgyklai tie indai priklausė (atsimenat sovietinius laikus su tokiais indų žymėjimais restoranuose?). Aktyvistė žmona nutrynė užrašus nuo indų paprasčiausia vata, pamirkyta fluoro rūgštyje. Ir, matomai, dar ir akis pasikasė (fluoro rūgšties garai smarkiai dirgina, ašaros, bevalant indus, turėjo bėgti upeliais). Chemikei teko keisti profesiją. Savo laimei, ji įsidarbino chemijos mokytoja mokykloje. Be abiejų akių, tik su duobėmis, kurios liko, išpjovus ištisinėmis votimis pavirtusius akių obuolius. Ir be riešų – pūliavimas tiesiog išėdė kaulus. Mokiniams ši mokytoja dėstydavo chemiją iš galvos, atmintinai, su įvairiais pavyzdžiais. Savo istoriją irgi kartais papasakodavo. Jos mokiniai laimėdavo įvairiose chemijos olimpiadose, nors mokytoja negalėdavo nei užrašyti ant lentos formulių, nei parašyti jiems pažymių į knygeles.
Keistas dalykas – fluoro rūgštis kaulus ir sąnarius dažnai suėda greičiau, nei odą, ant kurios jos lašeliai pakliuvo: maža molekulinė masė šiam junginiui leidžia greitai prasiskverbti per mėsas, o pažeidžiami daugiau tie audiniai, kuriuose yra kalcio. Kai kurie chemikai, supratę, kad fluoro rūgšties pakliuvo ant pirštų, po pusdienio-dienos patys maldaudavo chirurgų juos nupjauti, nors išoriškai tesimatydavo stiprokas sutinimas. Nepatyrę gydytojai nesuprasdavo, kodėl, tačiau kai pūslės ir pūliniai pasirodydavo ant odos paviršiaus, jau tekdavo amputuoti ne tik pirštus, bet ir rankas.
Ne, deginamas dezodorantas neduos tiek fluoro rūgšties, kad ši suėstų jums kaulus. Net jei deginsite kambaryje, greičiausiai gausite tik mažą dozę. Ir tiktai degindami – nes paprastas freonas yra labai inertiškas ir visiškai nenuodingas. Kai kurie iš sunkesnių freonų buvo netgi bandomi, kaip specifinis kraujo pakaitalas – tai tikrai patikrintas ir nekenksmingas chemijos pramonės kūrinys. Tačiau jei pakvėpuosite deginto freono dūmais, greitai suprasite, kas yra tikra gamtos tarša.
