Buitinė chemija – freonas

Nekaltutis dezodorantas, kurį naudojate, per kelias sekundes jūsų plaučius gali išdeginti labiau, nei išdegintų 20 metų rūkymo. Žinoma, esant specifinėms sąlygoms, gerai pasistengus.

Iki šiol įprasta, kad į daugelį dezodorantų pilamas freonas – taip vadinami įvairūs fluoro angliavandeniliai. Freonų būna įvairių, tai dešimtys ar šimtai junginių, kuriuos vienija tik vienas dalykas – molekulėje vienas ar keli vandenilio atomai yra pakeisti fluoru. Tarp kitko, plačiai žinoma nedegi plastmasė teflonas – tai irgi freonams artimas daiktas. Tiesiog polimerinis fluoro angliavandenilis. Sunkesni, didelės molekulinės masės freonai naudojami gesintuvuose – tai sunkūs lėtai garuojantys skysčiai, labai tinkami tais atvejais, kai negalima panaudoti vandens. Pavyzdžiui, gesinant kokius nors elektros prietaisus. Mažesnės molekulinės masės freonai naudojami šaldytuvuose, kondicionieriuose, dezodorantuose ir pan.. Naudingas freonų bruožas – jie gan atsparūs aukštoms temperatūroms, sąlyginai ar visai nedegūs, parenkant tinkamą freoną, galima gauti tinkamą jo virimo temperatūrą, todėl gerai pritaikyti visokiems buitiniams panaudojimams.

Senas senutėlis triukas, ne kartą rodytas filmuose ar mūsų pačių bandytas, kai uždegi žiebtuvėlį, o į jo liepsną papurški dezodorantu, gaudamas buitinį „liepsnosvaidį“, duodantį metrinę ugnies čiurkšlę – irgi įdomus. Įdomus tuo, kad dega tai ne freonas, o spirito ir eterinių aliejų mišinys, tačiau degimo temperatūros (500-600C) pakanka tam, kad dalis freono būtų sunaikinta, išskaldyta, o fluorangliavandeniliai, oksidavęsi, pavirstų į anglies dvideginio, vandens garų, laisvo fluoro vandenilio ir fluoro rūgšties mišinį.

Darydami savižudišką bandymą, galime kelias-kelioliką sekundžių deginti čiurkšlę iš freoninio dezodoranto, paskui kelis kartus giliai į plaučius įkvėpti susidariusio dūmų debesėlio, pakosėti, o po pusdienio-dienos pajusti aiškius bronchito, o paskui – ir plaučių uždegimo požymius, o jei pavyko prisikvėpuoti pakankamai daug – tai dar ir imt kosėti kraujais. Po kelių dienų važiuoti į ligoninę, ilgai gydytis ir visą likusį gyvenimą kamuotis nuo įvairių plaučių ligų.

Fluoro vandenilio rūgštis – vienas iš šlykščiausių junginių, pasižymintis labai ryškiu citotoksiniu poveikiu (tai reiškia dar ir tai, kad priešnuodžių – nėra), ganėtinai laki, puikiai prasiskverbianti per odą ir tiesiog žudanti ląsteles. Apsinuodijimo požymiai – gan panašūs į tuos, kokius sukelia ipritas, liuizitas ir panašūs cheminiai ginklai. Tiesa, vargu ar buityje kokiu nors būdu gausite pakankamą dozę fluoro rūgšties, kad ši sukeltų pūsles ir pūlinius ant odos. Tačiau dažnas chemikas žino, kad ši medžiaga, beje, daug geriau ir giliau prasiskverbianti į audinius, nei kiti chemikalai, pakliuvusi ant rankų, tiesiog suėda sąnarius ir kaulus, paversdama juos ištisiniais pūliniais.

Senais laikais, kai apie panašius pavojus buvo žinoma daug mažiau, neretas chemikas ar koks gudresnis dailininkas su visokiais chemikalais darydavo visokias grožybes. Pavyzdžiui, graviruodavo fluoro rūgštimi stiklą, ant jo padarydamas visokius gražius raštus, piešinius. Fluoro rūgštis stiklą tirpina, tad ja galima tiesiog tapyti. Beje, viename iš dailės medžiagų žinynų buvau net ir keletą receptūrų tam radęs, žinoma, kad su fluoro rūgštimi, nors ir su įspėjimais, kad tai tinka tik pramoniniam graviravimui. Chemikų ar menininkų nelaimei, tokie bandymai, daromi be specialių pirštinių ir traukos spintų, paprastai baigdavosi tragedijomis.

Kadaise teko skaityti apie rusų chemikų porelę, kuri pasivogė iš valgyklos kažkokių indų ir nutarė nutrinti tuos užrašus, žyminčius, kokiai valgyklai tie indai priklausė (atsimenat sovietinius laikus su tokiais indų žymėjimais restoranuose?). Aktyvistė žmona nutrynė užrašus nuo indų paprasčiausia vata, pamirkyta fluoro rūgštyje. Ir, matomai, dar ir akis pasikasė (fluoro rūgšties garai smarkiai dirgina, ašaros, bevalant indus, turėjo bėgti upeliais). Chemikei teko keisti profesiją. Savo laimei, ji įsidarbino chemijos mokytoja mokykloje. Be abiejų akių, tik su duobėmis, kurios liko, išpjovus ištisinėmis votimis pavirtusius akių obuolius. Ir be riešų – pūliavimas tiesiog išėdė kaulus. Mokiniams ši mokytoja dėstydavo chemiją iš galvos, atmintinai, su įvairiais pavyzdžiais. Savo istoriją irgi kartais papasakodavo. Jos mokiniai laimėdavo įvairiose chemijos olimpiadose, nors mokytoja negalėdavo nei užrašyti ant lentos formulių, nei parašyti jiems pažymių į knygeles.

Keistas dalykas – fluoro rūgštis kaulus ir sąnarius dažnai suėda greičiau, nei odą, ant kurios jos lašeliai pakliuvo: maža molekulinė masė šiam junginiui leidžia greitai prasiskverbti per mėsas, o pažeidžiami daugiau tie audiniai, kuriuose yra kalcio. Kai kurie chemikai, supratę, kad fluoro rūgšties pakliuvo ant pirštų, po pusdienio-dienos patys maldaudavo chirurgų juos nupjauti, nors išoriškai tesimatydavo stiprokas sutinimas. Nepatyrę gydytojai nesuprasdavo, kodėl, tačiau kai pūslės ir pūliniai pasirodydavo ant odos paviršiaus, jau tekdavo amputuoti ne tik pirštus, bet ir rankas.

Ne, deginamas dezodorantas neduos tiek fluoro rūgšties, kad ši suėstų jums kaulus. Net jei deginsite kambaryje, greičiausiai gausite tik mažą dozę. Ir tiktai degindami – nes paprastas freonas yra labai inertiškas ir visiškai nenuodingas. Kai kurie iš sunkesnių freonų buvo netgi bandomi, kaip specifinis kraujo pakaitalas – tai tikrai patikrintas ir nekenksmingas chemijos pramonės kūrinys. Tačiau jei pakvėpuosite deginto freono dūmais, greitai suprasite, kas yra tikra gamtos tarša.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook4Share on Google+0Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

32 thoughts on “Buitinė chemija – freonas

  1. mato_taupa

    Straipsnis įdomus. Bet dar įdomiau tamstos įkvėpimo priežastis parašyti apie tokius dalykus…
    Iš pirmo žvilgsnio atrodo gana keistai -- paprastai rašai apie labiau politinius ir gyvenimiškus dalykus, o dabar še tau -- chemija. Ir gana specifinė tema…

    Reply
    1. rokiskis Post author

      Chemija man kažkada buvo labai įdomi, kaip ir daugelis kitų dalykų. Ir kažkas užplaukė, truputį prisiminiau 🙂

      Reply
  2. maumaz

    Siaubiakas. Tačiau tuo pačiu susidomėjau -- o kas biologiškai yra „pūlis“ ir kaip gali supūliuoti kaulas?

    Reply
    1. rokiskis Post author

      Taip, nemoksliškai parašiau, buitiškai. Simptomatika, kuriai būdingas intensyvus leukocitų kaupimasis pažeistose zonose vadinamas pūliavimu (grubiai tariant, pūliai -- tai tie patys laukocitai). O kaulas -- tai ne kažkoks inertiškas kreidos gabalas, o irgi gyvas audinys, tad pažeidimai ten irgi būna, tai irgi nekrozė. Ir su leukocitų kaupimusi. Pirminis pažeidimas citotoksinėmis medžiagomis sukelia nekrozę, o paskui jau mirusiuose audiniuose prasideda infekcijos. Kas, savo ruožtu, sukelia antrinius pažeidimus. Tad ir gydymo metodai tokiais atvejais tiktai du -- arba antibiotikais, arba radikaliai.

      Reply
  3. Anonymous

    keletas pastabeliu
    Siaip absoliuti dauguma dezodorantu siais laikais buna be freono, o su propanobutano dujomis, kurios beje gerai dega, ir del to gaunasi tas liepsnosvaidis, ir degimo produktai nera pavojingi.

    Reply
    1. rokiskis Post author

      Re: keletas pastabeliu
      Taip, po ozono skylės didesnė dalis dabar su propanu kokiu nors. Arba išvis su suslėgtu oru. Bet puikiai degdavo ir freoniniai -- pagrindinis degimas tenka visgi spiritui ir eteriams.

      Reply
    1. Rokiškis Rabinovičius Post author

      Fluoro vandenilio rūgštis yra pragariškas daiktas. Tai, ką tas žmogus darė su ja (rankomis perpildinėjo, šluostė, etc.) -- tai yra košmaras. Jam išties reiks džiaugtis, jeigu plaštakų jam nenupjaus.

      Reply
      1. antanas

        Tačiau kokiu būdu jis galėjo turėti tokį kiekį rūgšties, kam paprastai naudojama jinai?

        Reply
        1. Rokiškis Rabinovičius Post author

          Vat čia jau klausimas, kam jam tos rūgšties reikėjo. Nes normaliai fluoro vandenilio rūgštis naudojama būna nebent kokiam stiklo graviravimui (nes ėda stiklą). Bet paprastai tie, kas ją naudoja, būna kažką girdėję apie tai, kokius efektus ji gali duoti, tad elgiasi pakankamai atsargiai, dirba tik su traukos spintomis ir specialiomis pirštinėmis, žinodami kad tai yra pragaro skystis.

          Reply
          1. antanas

            Tikrai kad pragaro skystis :// Kraupu, dabar žinau ką velnias geria vietoje degtinės))

            Reply
          2. Eclipse

            Kažkas iš Delfio komentatorių rašo, kad naudojama narkotikų gamyboje, todėl tą žmogelį reikėtų papurtyti, nes jo istorija su sienos gręžimu visiškai neįtikėtina. Ka Jūs manote apie tai, ar tai gali būti tiesa?

            Ir beje, gal būtų galima kokį nors linką kur daugiau paskaityti apie tą nelaimėlę chemijos mokytoją (arba bent pavardę jos)? Būtų labai įdomu, ačiū labai.

            Reply
            1. Rokiškis Rabinovičius Post author

              Tais laikais, kai skaičiau apie tą mokytoją, Lietuva dar buvo SSRS sudėtyje 😀 Jei norit -- kapstykitės senuose rusiškuose „Chimija i Žizn“ žurnalų numeriuose 🙂

              O dėl narkotikų gamybos -- šiaip iš principo yra kai kurių fluorintų junginių, kuire veikia psichiką (ir kai kurie jų išties stipresni, nei įprastiniai), bet abejoju ar tokia sudėtinga sinteze užsiimdinėtų kažkokie narkotikų gamintojai. O ir kita vertus, tai turėtų reikšti kiek didesnį profesionalumą, o atitinkamai tokiu atveju vertėtų tikėtis kiek didesnio atsargumo.

              Reply
  4. Sertoli

    Fluoro vandenilio rugstis. Dar tokio pavadinimo neteko girdet. Gal tiesiog fosforo rugstis? Gi zodis rugstis pasako kad yra vandenilis, cia kaip sviestas sviestuotas.

    Reply
      1. Sertoli

        Atsiprasau, turejau omeny fluoro rugsti. Lietuviu kalboje niekas nesako fluoro vandenilio rugstis.

        Reply
        1. Rokiškis Rabinovičius Post author

          Ponas, nėra jokio „lietuvių kalboje niekas nesako“, kai kalbame apie cheminius junginius. Cheminių junginių vadinimas yra ne pagal kažkokius kalbainiškus debilizmus, o pagal pasauliui įprastas praktikas, kurios, savo ruožtu, yra paremtos ne kažkokiais kalbainizmais, o cheminių junginių struktūra. Žodžiu, nustokit svaigt apie tai, kaip lietuvių kalboje esą kažkoks niekas kažko nesako.

          BTW, griežtai pagal cheminio užvadinimo nomenklatūras imant, fluoro rūgštis būtų ne FH, o FHO3, tik kad nelabai tokia rūgštis praktikoje laikosi (aukščiausios oksorūgštys praktikoje -- nuo chloro). Dėl to Fluoro vandenilio rūgštis neretai pasaulyje ir būna vadinama supaprastintai, fluoro rūgštimi -- tiesiog dėl paprastumo.

          Reply
          1. sertoli

            pagal analogiją, turėtų būti chloro vandenilio rūgštis, bet sakome druskos rūgštis.
            Yra sunorminti pavadinimai, nebūtina tiesiogiai versti iš anglų kalbos.

            Reply
          2. sertoli

            HF šiaip, jei jau pagal sistematiką, būtų vandenilio fluoridas, tada rūgštis -- vandenilio fluorido rūgštis.

            Reply
            1. sertoli

              beje HF disocijuoja į F ir OH3 jonus, čia ir „gauname“ jūsų FOH3.
              HCl disocijuoja į Cl ir OH3 jonus, jos nevadiname cloro vandenilio rūgštimi arba (teisingiau) vandenilio chlorido rūgštimi. Nors anglų kalboje yra chloric acid.
              Nereikia kalbininkų vadinti debilais, kiekvienoje kalboje, tarptautinių sistematikų analogus, rasime pritaikytus vietinei kalbai.

              Reply
              1. Rokiškis Rabinovičius Post author

                Taip, jūs esate būtent toks, kaip kalbainiai. Neskiriate chloro rūgšties nuo druskos rūgšties, OH3 nuo HO3, fluoro nuo fosforo, bet ateinate čia ir rašinėjate kliedesius apie tai kaip oksorūgštys atsiranda per disociaciją, o paskui dar aiškinate apie kažkokius sistematikų analogus, pritaikytus vietinei kalbai. Tai vat dabar jau čia nerašinėsite man, nes visokių panašių tipų aš čia netoleruoju.

                Sėkmės rašinėjant kitur, banas.

                Reply
  5. Joe

    Na va prikelem posta po 5 metu, as irgi cia atejau nes perskaiciau straipsni delfyje. Idomu buvo paskaityti, aciu autoriui

    Reply
  6. Sertoli

    Liudna kai nelabai supranti kas yra jonai, kas yra rugstys, o isivaizduoji raukiantis chemijoj ir nomenklaturoj.
    Tu bent supranti kas yra rugstis?
    Kazkoks choleriskas kliedesys 🙂

    Reply
    1. Rokiškis Rabinovičius Post author

      Nevertėjo jums tęsti savo šūdų, ponas. Nevertėjo ieškoti apėjimo būdų ir toliau čia komentuoti, nes ne koks nors žiniasklaidos portalas čia. Ir netoleruoju aš visokių dalbajobų. Ateinate, neskirdamas druskos rūgšties nuo chloro rūgšties, jonų nuo rūgščių, fluoro nuo fosforo, ir tada vemiate man į komentarus. Nevertėjo jums to daryti. Dabar jau kaltinkit save dėl to, kokį džiaugsmą gausite, nes vieta jums bus goatsėje, o ne mano bloge.

      Reply
  7. Eko

    Straipsnis geras, issamus. Tik is komentaru autoriaus galima susidaryti nuomone, jog jis „kaimietis“. Chemija ismoko, bet bendravimo igudziu dar truksta…

    Reply
  8. Tomas

    Tarkim siuolaikinis saldymo agentas R134a (F3C-CH2F) deginant irgi skyla ir galima apsinuodyti fluoru? Siaip kai dega suvirinant tai labai jau astrus kvapas susidaro, neimanoma kvepuoti ar ikvepti, bet dar negirdejau, kad kazkuris is svarsciku atsidurtu ligonineje..

    Reply
    1. Rokiškis Rabinovičius Post author

      Taip, tas aštrus kvapas ir gaunasi nuo fluoro junginių. O ligoninėje atsidurs po kiek laiko, jei kvėpuos tuo brudu. Ir gali būti, kad net nesupras, nuo ko. Pasekmės būna neretai su gerais uždelsimais.

      Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *