Žinote, man ta Ryža Bestija, kuri sugalvojo aukštojo mokslo pertvarką daryti, patinka. Aš tikiuosi, kad ji neįsižeis, kad ją taip pavadinau, nes nei aš jos pažįstu, nei žinau, kokia ji yra. Bet kažkaip iš akių matau, kad nagla Ryža Bestija, o jei taip – tai matyt turi galvoje kažką daugiau, negu koks nors tipinis ministras, kovojantis su lauko kavinių amoralumu.
Žodžiu, Jurgita Petrauskienė man patinka. Eikit sau, šiaip tai atsimenate, buvo tokia Audronė Pitrėnienė kadaise? Tai čia tiesiog priešingi poliai, kaip šviesa ir tamsa. Kaip nesakysiu net kas. Gal tai vienintelė ministrė šiuolaikinėje Vyriausybėje, kuri kažkuo man dar patinka. Ir kažkaip netgi labai. Ir ji dar ir graži.
Įsivaizduokite, nagla Ryža Bestija, kuri kaip furija atskrenda taršyti visos tos aukštojo mokslo stagnacijos, taip kad plunksnos ir pūkai skraidytų tiems stagnaciniams tipažams.
Ne, aš šiaip tai daug blogo galiu paskyti apie viską. Pvz., apie tai, kad mokslo metų ilginimas – nieko, absoliučiai nieko neišsprendžia. Nes nu kas iš to, kad ten keliais procentais pailginsi laiką? Nieko iš to nepasikeis, kai mokyklose yra vis dar tuntai užsimaskavusių ir apipelijusių Antono Makarenkos pasekėjų, programos neaiškios, o dar ir mokymasis yra skirtas ne mokymuisi, o kažkokioms neaiškios paskirties NEC atitiktims įgyvendinti.
Arba galiu priminti seną vadybinį anekdotą apie tai, kaip kokia tai kontora, kurioje viskas dūsta, nutaria baldus perstumdyti, o tada gauna pamoką iš valytojos*. Tai su aukštuoju mokslu – irgi gal ir tas pats kažkuriais atžvilgiais.
Nors gal ir ne visai, gal netgi ir smarkiai ne visai. Bus dabar jums chaotinės antisisteminės pseudoanalizės jums. Visiškai netikroviškos ir nieko neatitinkančios, grynai asociatyvinės. Su labai geromis ir aiškiomis išvadomis, skirtomis (iš anksto tai atskleidžiu) Jurgai Petrauskienei palaikyti.
Aš rimtai.