Tag Archives: korėjietiškas maistas

Sura – korėjietiškas restoranas

Šiandien pradžiuginsiu jus įspūdžiais iš korėjietiško kaboko, esančio Oze. Kabokas užsislėpęs pačioje Ozo apačioje, kažkur minusiniame aukšte ir yra daugeliui Ozo lankytojų nežinomas vien todėl, kad niekas nei nepagalvoja į jį nusileisti. Kita vertus, tai bene vienintelis Vilniuje korėjietiško maisto kabokas, todėl visai vertas aplankymo. Aišku, su sąlyga, kad sugebėsite į tą Ozą užvažiuoti. Čia negaliu nepriminti, kad Ozas yra tokia paini skylė, kad važiuoti į jį išties net ir neverta.

Aplinka ir bendri įspūdžiai

Suros interjeras nepasižymi niekuo. Tai yra tiesiog nykiai išlaižytos, viešbutiškai banalios ir neutralios aplinkos pavyzdys, turintis vienintelį neveikiantį pliusą – šviečiančias modernias korėjietiškas iliuminacijas, puikiai sukuriančias korėjietišką aplinką tada, kai veikia. Kadangi jos neveikia, tai ir pliuso nėra. Visa kita – vidutinybių vidutinybė visame banaliame banalume. Lygiai nulis.

Gal visgi duočiau vieną balą už tai, kad visgi nebjauru ir sąlyginai nuteikia pasėdėti, bet visgi neduosiu, nes +18 laipsnių nėra ta temperatūra, kuri nuteikia pasėdėti. Nulis.

Ne toks banalus yra meniu, kuriame susigaudyti kebloka, nes prikišta tų valgių belenkiek. Belenkiek paprastai reiškia, kad visi valgiai bus vidutiniški, bet aš ne apie tai. Meniu nebanalumas slypi tame, kad šios Suros vadovai matomai nėra girdėję apie transkribavimo meną, tad ir lietuviškai, ir angliškai visus pavadinimus rašo visiškai vienodai – angliškai. Pavyzdžiui, „Kim Chi Chi“. Tad kaip sakant, kam kim chi chi, kam kim cha cha, o jums, mieli liurbiai iš Suros – minus vienas balas už bukumą. Chi chi, cha cha.

Sura turi visai gražią interneto svetainę, kuri visai išsami, džiugina pateikiamomis patiekalų kainomis ir visai realybės neatitinkančiomis interjero nuotraukomis, tačiau tekstai ten yra tokie klaikiai nemokšiški, tokių degeneratyvių beraščių kurti, kad net ir meniu su visais „chi chi – cha cha“ paskui atrodo visai mielai. Kad nesivargindami galėtumėt įsivaizduoti, pateikiu jums tiesiog tipinį kratinį: „Tiek ryžiai tiek grūdai yra dažnai naudojami vermišelės gamybai, kuri vaidina pagrindinį vaidmenį korėjiečių virtuvėje„. Taigi, už interneto puslapio grožį ir atvirumą – +1, o už sistemingą nemokšiškumą – dar vienas -1.

Deja, nepasidomėjau, ar ten yra WiFi, nors šiaip jau turėtų būti – visas Ozas to WiFi pilnas.

Aptarnavimas ir padavėjos

Mielai besišypsančios ir linksinčios pardavėjos neatrodytų užguitos, bendrauja, nereikia laukti, kol prieis ar ieškoti pačiam, tad galėtų gauti pliusą. Kita vertus, kai užsisakai sriubos ir normalaus patiekalo, o padavėja atneša tik tą patiekalą, apie sriubą užmiršusi, ir taip – dviem žmonėm – tai akivaizdus bukumas. Bukos padavėjos – tai minus vienas. Susumavus – nulis.

Šiaip tai būtų gal ir nieko, jei ne bjauresnis dalykas. Aš mėgstu tikrą mineralinį vandenį, tačiau keista, kad daugelis kabokų jo neturi. Dar keisčiau, kad dauguma kabokų silpnaprotiškai vaizduojasi, kad vietoje mineralinio vandens visiems tiks koks nors geriamasis. Čia aišku išvis atskira istorija galėtų būti apie tai, kad pavyzdžiui Vilniuje paprastas vanduo iš krano yra skanesnis už bet kokį negazuotą vandenį iš buteliuko, tad kabokus, kurie nesugeba klientui duoti paprasto vandens už dyką išvis galima vadinti subininiais mulkintojais, bandančiais nuplėšti pinigus net už vandenį.

Bet aš ne apie tai, o apie tai, kaip paprašiau gazuoto mineralinio ir paklausiau, ar neturi tikro. Žinoma, kad jie neturėjo tikro mineralinio, tiktai kažkokį „Vichi“ fufelį. Bet padavėja ėmė aiškinti, kad kažkokį ten kitą jie turi, kuris labiau mineralinis. Žodžiu, atnešė to labiau mineralinio. Kažkokios kreivos rūšies Perrier geriamasis vanduo, už kurio buteliuką, pasirodo, reikia sumokėti cielus ištisus 7 litus. Ir tasai vanduo, nesiskiriantis nuo vandens iš krano – net negazuotas. Nors aiškiai pasakiau gazuoto.

Taigi, už proto krušimą – minus vienas balas, o už tai, kad padavėja sistemingai buka ir net neskirianti gazuoto nuo negazuoto – dar vienas minus vienas.

Galų gale – apie korėjietiškus valgius

Sura džiugina vienu esminiu dalyku – nepaisant visų negandų, jie vis dar siūlo paragauti tikrai korėjietiškų valgių (plius vienas balas jau vien už tai). Džiugina ir puikiais, tiesiog idealiais ryžiais, už kuriuos tiesiog negaliu neskirti balo. Įsivaizduokite ryžius, kurie paradoksaliai birūs ir limpantys vienu metu – lazdelėmis valgyti tokius tiesiog puiku. Nors kažkodėl korėjiečiai ryžius valgo šaukštais. Šaukštais tokius valgyti – irgi puiku. Ryžiai su kiaušiniu – tokie skanūs, kad juos galima valgyti vienus. Aišku, gal dėl to ir kaina jų – ištisi 7 litai. Labai, labai patariu tų 7 litų nepagailėti.

Šiaip turiu pasakyti, kad korėjiečių virtuvė kažkuo labai jau panaši į lietuvišką. Visapusiškai. Paralelių tiek, kad net galim pagalvoti, kad korėjiečiai – tai kažkokie rytų lietuviai. Kaip ir Lietuvoje, ten žinomos dvi nacionalinės virtuvės – kaimietiška ir dvarų (arba karališka). Kaimietiška virtuvė – tai tokie mums brangūs kopūstai, kiauliena, morkos ir t.t., o karališka virtuvė – smarkiai įtakota aplinkinių imperijų – Kinijos ir Japonijos. Visai panašiai, kaip lietuviška dvarų virtuvė, irgi perėmusi daug patiekalų iš kitur ir juos savaip perdirbusi.

Korėjiečiai turi savo nacionalinę vertybę, kurią maišo į belenkur – tai kim či (tas pats, kurį Sura vadina tais savo „Chi chi cha cha“). Kim či – tai tiesiog rauginti kopūstai, į kuriuos vietoj mums įprastų kmynų su spanguolėmis anie deda raudonuosius pipirus. Skirtingai nuo spanguolių ir kmynų, raudonieji pipirai puvimą stabdo prastai, tai tų pipirų jie prideda tiek, kad kopūstai pasidaro raudoni. Labai skanu.

Pakrančių ruožuose korėjietiška virtuvė gal artimesnė japoniškai – iš esmės tie patys makiai, nigiriai ir sašimiai, kuriuos korėjiečiai vadina gimbap arba kimbap ir valgo su tuo pačiu kim či, tuo tarpu sušis pas korėjiečius yra hwe, valgomas irgi su jų specifikomis (kažkokia ten raugintų pupelių koše). Deja, Sura čia kardinaliai nukrypsta nuo korėjiškumų ir net nemini tų gimbapų ir hvėjų, visus tuos patiekdama kaip įprasta japonams – su vazabiu, gariu ir daikona. Aišku, geriau jau nuokrypis į japonus, nei į kiniečius – tai visgi artimiau korėjiečių virtuvei.

Lazdelės Suroje – eilinis, tipinis feilas. Na, įsivaizduokim, kad nueinam į kokį nors lietuvišką kaboką, užsisakom steiko už 39 litus, atneša puikiai pagamintą patiekalą ir plastmasinę vienkartinę šakutę su plastmasiniu vienkartiniu peiliu. Ir su šitais reikia valgyti. Aš suprantu, kai tuos vienkartinius pagaliukus duoda kokioje nors piguvoje, kur papietauti gali už 10-15 litų. Bet mieli jūs brangūs silpnapročiai, kuriantys tuos savo rytietiškus kabokus, jei jau bandote vaizduot prestižą, tai kuriems galams jūs taupote tuos 10-15 centų ir neduodate normalių pagaliukų? Minus vienas balas. Duočiau ir minus du, jei pagaliukai būtų tokie, kaip pas Čili Kiniją, kuri turi dar prastesnius, bevalgant lūžinejančius.

Na, tiek to, apie kitus dalykus – jautiena „Pulkogi“ – nors ir truputį sausoka, labai skani, išlaikanti ir jautienos skonį, ir kažkokius korėjietiškus prieskoninius subtilumus – verta to, kad duočiau už ją vieną balą. Nuostabi „Kim Chi Chi Cha Cha Ge“ sriuba – chi chi, cha cha, taigi puikiausia kopūstienė su apkeptais kiaulienos gabaliukais, tokia artima lietuviškam skrandžiui, tačiau korėjietiškai kupina raudonųjų pipirų. Tiesą sakant, būtų sriuba kaip sriuba, tačiau principingas požiūris, kurio dėka neatsisakoma pipirų – dar vienas balas.

Čia dar norėčiau papildyti, kad kabokai Lietuvoje dažnai elgiasi šlykščiai, skelbdamiesi apie kokį nors maistą, esą tas aštrus, nors ten pipirų nei pėdsako nėra. Kai dabar jau neegzistuojančioje „Užuovėjoje“ kartą užsisakiau „aštrų“, atseit „čili“ kepsnį ir supratau, kad jame nėra anei pėdsakų aštrumo, paprašiau, kad man atneštų tų čili pipirų, kurių dėjo. Tada ir paaiškėjo, kad raudonųjų pipirų jie neturi, o vartoja „Tabasco“ padažą, kurio matyt lašelį užlašina. Taigi, baigėsi tuo, kad atnešė tą padažą, o kai baiginėjau suvarvinti visą tą buteliuką, padavėja beviltišku balsu tarė: „gal galite palikti nors truputį, nes neturėsime kepsiams“. Nykus, apgailėtinas pravalas.

Pipirai neretai būna absoliučiai neatskiriama patiekalo dalimi. Iš recepto išmesti pipirai – sugadintas patiekalas. Taip pat sugadintas, kaip būtų sugadinti cepelinai, iš jų pašalinus bulves. Sura čia elgiasi puikiai: ten, kur turi būti pipirai, jie ir yra. Ir tokiais kiekiais, kokiais ir turi būti.

Kas gi dar? O visai rekomenduočiau pasirinkti kokį nors akcijinį patiekalą. Gal tai nebus taip subtilu, gal truputį primins kiniečius, tačiau soti kiauliena už 15 litų kartu su dubenėliu ryžių vidutiniam žmogui bus pakankama, o pagal tą nuvalkiotą „santykį tarp kainos ir skonio“ tai gali būti nepaprastai geras pasirinkimas, vertas dar vieno balo.

Bendrai imant, mano pravalgyta suma per vienus pietus Suroje (akcijinė kiauliena, kažkoks ten patiekalas, sriuba, du ar tai trys indeliai ryžių, suknistas vanduo ir pora puodelių kavos) sudarė apie 100 litų, normalus žmogus ten galėtų papietauti už 40-50, o jei rinktųsi akcijinį patiekalą – už 25-30 litų.

Apibendrinti Suros vertinimo rezultatai

Taigi, paskaičiuokime balus – už aplinką ir bendrus įspūdžius duodu -1, už aptarnavimą duodu -2, o už maistą – viso +4 (jei tik nesuklydau skaičiuodamas). Taigi, visai teigiamas bendras balas: +1. Rekomenduoju apsilankyti kiekvienam, kas dėl kokių nors priežasčių nusibels į Ozą.

Atskirai dar norėčiau parašyti kokiems nors Suros atstovams, jei tokie čia skaitys. Jūs pririnkote krūvas neigiamų balų už smulkmenas, kurias pataisyti be galo paprasta. Už tai, kad nemokate rašyti lietuviškai (už tūkstantuką litų kokia nors lituanistikos studentė viską sutvarkytų taip, kad blizgėtumėte), už netikusias valgymo lazdeles, už neveikiančias jūsų iliuminacijas ir pan. – visa tai labai lengvai pataisoma. Aišku, su padavėjų bukumu susitvarkyti yra daug kebliau, kita vertus, net ir tai pataisoma. Tiesiog pabandykite į save pažvelgti iš šalies – aš tikiu, kad jums pavyks.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter