Tag Archives: ozas

Nan Bei – rytietiško maisto restoranas Oze

Aš jau rašiau apie Oze esančias užkandines, pavyzdžiui, apie korėjiečių restoraną „Sura“, o taip pat ir apie „Homeburger“. Su pastaruoju man išties gavosi ablomas – parašiau, nesilankęs ten kokį mėnesį, o po kelių savaičių, kai nuvažiavau, aptikau naują realybę – įdaro hamburgeriams sumažino gal dvigubai, o pačius hamburgerius sumažino kokius pusantro karto, tad kaip sakant apdeitas toks apie juos: vis dar skanesni už bet kokį makdaką, bet tikrai jokių stebuklų neliko nei pėdsako.

Šiandien parašysiu jums apie tokį atseit restoraną Nan Bei, esantį tame pat viršutiniame aukšte, kaip ir visi greiti maistai, tačiau priešingoje pusėje. Tai, esą, restoranas, tačiau jis unikalus, nes turi ypatingai įdomų simptomatikos rinkinį. Iš to rinkinio gal pasimatys kai kurie dalykai, kuriuos galima atsekti daugelio kitų lietuviškų kabokų veikloje, bet čia viskas ryšku, sisteminga, matoma per daugybę skirtingų patikrinimo taškų. Išsyk pasakysiu – nesiūlau eiti į tą Nan Bei. Dar balų neskaičiavau, bet jau esu užtikrintas, kad bus minusas, o ne pliusas (pamatysim tai straipsnio pabaigoje, kai sudėsim visus balus krūvon).

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Apie greitą maistą: MacDonalds, Hesburger, Homeburger ir Tiotia Niura

Aš norėčiau parašyti ištisą seriją straipsnių apie greitą maistą, tačiau kadangi nesugebu parašyti net ir pirmojo (jau mažiausiai pusę metų), pradėsiu nesigilindamas, negalvodamas, padrikai, o jau jūs dėl to neužpykit. Nes tai viskas, ką galiu, kitaip ir to, ką rašau dabar, neparašyčiau.

Greito maisto užkandinės vertinamos labai įvairiai, bet dažniausiai – vienaip ar kitaip neigiamai. Kažkais teigia, kad jų maistas neskanus, kažkas – kad priešingai, skanus, bet nesveikas, etc.. Man čia įdomesnis gal kitas aspektas – galų gale Lietuvoje atsirado bent jau trys vienatipio produkto platintojai, tad galima palyginti juos bent truputį rimčiau. Irgi, duodant balus už įvairius dalykus. Kaip kontrastą pabandysiu paimti kažkokią Tiotią Niurą, pvz., kaipo toji, kur netoli Santuokų rūmų prekiauja beliašais.

Tad nekalbėsiu apie tai, kas sveika ar nesveika. Žmonės, kurie per dieną išgeria pusę litro stiprios kavos, bet pavalgo tik vieną kartą, kai suranda 15 minučių laisvo laiko, kenkia sau daugybę kartų labiau, nei pakenktų kokios nors greito maisto medžiagos. Tokiems žmonėms rūpi, kad būtų greitai, greitai, greitai, o jei įmanoma – kad dar ir skanu. Visa kita – niekai.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Sura – korėjietiškas restoranas

Šiandien pradžiuginsiu jus įspūdžiais iš korėjietiško kaboko, esančio Oze. Kabokas užsislėpęs pačioje Ozo apačioje, kažkur minusiniame aukšte ir yra daugeliui Ozo lankytojų nežinomas vien todėl, kad niekas nei nepagalvoja į jį nusileisti. Kita vertus, tai bene vienintelis Vilniuje korėjietiško maisto kabokas, todėl visai vertas aplankymo. Aišku, su sąlyga, kad sugebėsite į tą Ozą užvažiuoti. Čia negaliu nepriminti, kad Ozas yra tokia paini skylė, kad važiuoti į jį išties net ir neverta.

Aplinka ir bendri įspūdžiai

Suros interjeras nepasižymi niekuo. Tai yra tiesiog nykiai išlaižytos, viešbutiškai banalios ir neutralios aplinkos pavyzdys, turintis vienintelį neveikiantį pliusą – šviečiančias modernias korėjietiškas iliuminacijas, puikiai sukuriančias korėjietišką aplinką tada, kai veikia. Kadangi jos neveikia, tai ir pliuso nėra. Visa kita – vidutinybių vidutinybė visame banaliame banalume. Lygiai nulis.

Gal visgi duočiau vieną balą už tai, kad visgi nebjauru ir sąlyginai nuteikia pasėdėti, bet visgi neduosiu, nes +18 laipsnių nėra ta temperatūra, kuri nuteikia pasėdėti. Nulis.

Ne toks banalus yra meniu, kuriame susigaudyti kebloka, nes prikišta tų valgių belenkiek. Belenkiek paprastai reiškia, kad visi valgiai bus vidutiniški, bet aš ne apie tai. Meniu nebanalumas slypi tame, kad šios Suros vadovai matomai nėra girdėję apie transkribavimo meną, tad ir lietuviškai, ir angliškai visus pavadinimus rašo visiškai vienodai – angliškai. Pavyzdžiui, „Kim Chi Chi“. Tad kaip sakant, kam kim chi chi, kam kim cha cha, o jums, mieli liurbiai iš Suros – minus vienas balas už bukumą. Chi chi, cha cha.

Sura turi visai gražią interneto svetainę, kuri visai išsami, džiugina pateikiamomis patiekalų kainomis ir visai realybės neatitinkančiomis interjero nuotraukomis, tačiau tekstai ten yra tokie klaikiai nemokšiški, tokių degeneratyvių beraščių kurti, kad net ir meniu su visais „chi chi – cha cha“ paskui atrodo visai mielai. Kad nesivargindami galėtumėt įsivaizduoti, pateikiu jums tiesiog tipinį kratinį: „Tiek ryžiai tiek grūdai yra dažnai naudojami vermišelės gamybai, kuri vaidina pagrindinį vaidmenį korėjiečių virtuvėje„. Taigi, už interneto puslapio grožį ir atvirumą – +1, o už sistemingą nemokšiškumą – dar vienas -1.

Deja, nepasidomėjau, ar ten yra WiFi, nors šiaip jau turėtų būti – visas Ozas to WiFi pilnas.

Aptarnavimas ir padavėjos

Mielai besišypsančios ir linksinčios pardavėjos neatrodytų užguitos, bendrauja, nereikia laukti, kol prieis ar ieškoti pačiam, tad galėtų gauti pliusą. Kita vertus, kai užsisakai sriubos ir normalaus patiekalo, o padavėja atneša tik tą patiekalą, apie sriubą užmiršusi, ir taip – dviem žmonėm – tai akivaizdus bukumas. Bukos padavėjos – tai minus vienas. Susumavus – nulis.

Šiaip tai būtų gal ir nieko, jei ne bjauresnis dalykas. Aš mėgstu tikrą mineralinį vandenį, tačiau keista, kad daugelis kabokų jo neturi. Dar keisčiau, kad dauguma kabokų silpnaprotiškai vaizduojasi, kad vietoje mineralinio vandens visiems tiks koks nors geriamasis. Čia aišku išvis atskira istorija galėtų būti apie tai, kad pavyzdžiui Vilniuje paprastas vanduo iš krano yra skanesnis už bet kokį negazuotą vandenį iš buteliuko, tad kabokus, kurie nesugeba klientui duoti paprasto vandens už dyką išvis galima vadinti subininiais mulkintojais, bandančiais nuplėšti pinigus net už vandenį.

Bet aš ne apie tai, o apie tai, kaip paprašiau gazuoto mineralinio ir paklausiau, ar neturi tikro. Žinoma, kad jie neturėjo tikro mineralinio, tiktai kažkokį „Vichi“ fufelį. Bet padavėja ėmė aiškinti, kad kažkokį ten kitą jie turi, kuris labiau mineralinis. Žodžiu, atnešė to labiau mineralinio. Kažkokios kreivos rūšies Perrier geriamasis vanduo, už kurio buteliuką, pasirodo, reikia sumokėti cielus ištisus 7 litus. Ir tasai vanduo, nesiskiriantis nuo vandens iš krano – net negazuotas. Nors aiškiai pasakiau gazuoto.

Taigi, už proto krušimą – minus vienas balas, o už tai, kad padavėja sistemingai buka ir net neskirianti gazuoto nuo negazuoto – dar vienas minus vienas.

Galų gale – apie korėjietiškus valgius

Sura džiugina vienu esminiu dalyku – nepaisant visų negandų, jie vis dar siūlo paragauti tikrai korėjietiškų valgių (plius vienas balas jau vien už tai). Džiugina ir puikiais, tiesiog idealiais ryžiais, už kuriuos tiesiog negaliu neskirti balo. Įsivaizduokite ryžius, kurie paradoksaliai birūs ir limpantys vienu metu – lazdelėmis valgyti tokius tiesiog puiku. Nors kažkodėl korėjiečiai ryžius valgo šaukštais. Šaukštais tokius valgyti – irgi puiku. Ryžiai su kiaušiniu – tokie skanūs, kad juos galima valgyti vienus. Aišku, gal dėl to ir kaina jų – ištisi 7 litai. Labai, labai patariu tų 7 litų nepagailėti.

Šiaip turiu pasakyti, kad korėjiečių virtuvė kažkuo labai jau panaši į lietuvišką. Visapusiškai. Paralelių tiek, kad net galim pagalvoti, kad korėjiečiai – tai kažkokie rytų lietuviai. Kaip ir Lietuvoje, ten žinomos dvi nacionalinės virtuvės – kaimietiška ir dvarų (arba karališka). Kaimietiška virtuvė – tai tokie mums brangūs kopūstai, kiauliena, morkos ir t.t., o karališka virtuvė – smarkiai įtakota aplinkinių imperijų – Kinijos ir Japonijos. Visai panašiai, kaip lietuviška dvarų virtuvė, irgi perėmusi daug patiekalų iš kitur ir juos savaip perdirbusi.

Korėjiečiai turi savo nacionalinę vertybę, kurią maišo į belenkur – tai kim či (tas pats, kurį Sura vadina tais savo „Chi chi cha cha“). Kim či – tai tiesiog rauginti kopūstai, į kuriuos vietoj mums įprastų kmynų su spanguolėmis anie deda raudonuosius pipirus. Skirtingai nuo spanguolių ir kmynų, raudonieji pipirai puvimą stabdo prastai, tai tų pipirų jie prideda tiek, kad kopūstai pasidaro raudoni. Labai skanu.

Pakrančių ruožuose korėjietiška virtuvė gal artimesnė japoniškai – iš esmės tie patys makiai, nigiriai ir sašimiai, kuriuos korėjiečiai vadina gimbap arba kimbap ir valgo su tuo pačiu kim či, tuo tarpu sušis pas korėjiečius yra hwe, valgomas irgi su jų specifikomis (kažkokia ten raugintų pupelių koše). Deja, Sura čia kardinaliai nukrypsta nuo korėjiškumų ir net nemini tų gimbapų ir hvėjų, visus tuos patiekdama kaip įprasta japonams – su vazabiu, gariu ir daikona. Aišku, geriau jau nuokrypis į japonus, nei į kiniečius – tai visgi artimiau korėjiečių virtuvei.

Lazdelės Suroje – eilinis, tipinis feilas. Na, įsivaizduokim, kad nueinam į kokį nors lietuvišką kaboką, užsisakom steiko už 39 litus, atneša puikiai pagamintą patiekalą ir plastmasinę vienkartinę šakutę su plastmasiniu vienkartiniu peiliu. Ir su šitais reikia valgyti. Aš suprantu, kai tuos vienkartinius pagaliukus duoda kokioje nors piguvoje, kur papietauti gali už 10-15 litų. Bet mieli jūs brangūs silpnapročiai, kuriantys tuos savo rytietiškus kabokus, jei jau bandote vaizduot prestižą, tai kuriems galams jūs taupote tuos 10-15 centų ir neduodate normalių pagaliukų? Minus vienas balas. Duočiau ir minus du, jei pagaliukai būtų tokie, kaip pas Čili Kiniją, kuri turi dar prastesnius, bevalgant lūžinejančius.

Na, tiek to, apie kitus dalykus – jautiena „Pulkogi“ – nors ir truputį sausoka, labai skani, išlaikanti ir jautienos skonį, ir kažkokius korėjietiškus prieskoninius subtilumus – verta to, kad duočiau už ją vieną balą. Nuostabi „Kim Chi Chi Cha Cha Ge“ sriuba – chi chi, cha cha, taigi puikiausia kopūstienė su apkeptais kiaulienos gabaliukais, tokia artima lietuviškam skrandžiui, tačiau korėjietiškai kupina raudonųjų pipirų. Tiesą sakant, būtų sriuba kaip sriuba, tačiau principingas požiūris, kurio dėka neatsisakoma pipirų – dar vienas balas.

Čia dar norėčiau papildyti, kad kabokai Lietuvoje dažnai elgiasi šlykščiai, skelbdamiesi apie kokį nors maistą, esą tas aštrus, nors ten pipirų nei pėdsako nėra. Kai dabar jau neegzistuojančioje „Užuovėjoje“ kartą užsisakiau „aštrų“, atseit „čili“ kepsnį ir supratau, kad jame nėra anei pėdsakų aštrumo, paprašiau, kad man atneštų tų čili pipirų, kurių dėjo. Tada ir paaiškėjo, kad raudonųjų pipirų jie neturi, o vartoja „Tabasco“ padažą, kurio matyt lašelį užlašina. Taigi, baigėsi tuo, kad atnešė tą padažą, o kai baiginėjau suvarvinti visą tą buteliuką, padavėja beviltišku balsu tarė: „gal galite palikti nors truputį, nes neturėsime kepsiams“. Nykus, apgailėtinas pravalas.

Pipirai neretai būna absoliučiai neatskiriama patiekalo dalimi. Iš recepto išmesti pipirai – sugadintas patiekalas. Taip pat sugadintas, kaip būtų sugadinti cepelinai, iš jų pašalinus bulves. Sura čia elgiasi puikiai: ten, kur turi būti pipirai, jie ir yra. Ir tokiais kiekiais, kokiais ir turi būti.

Kas gi dar? O visai rekomenduočiau pasirinkti kokį nors akcijinį patiekalą. Gal tai nebus taip subtilu, gal truputį primins kiniečius, tačiau soti kiauliena už 15 litų kartu su dubenėliu ryžių vidutiniam žmogui bus pakankama, o pagal tą nuvalkiotą „santykį tarp kainos ir skonio“ tai gali būti nepaprastai geras pasirinkimas, vertas dar vieno balo.

Bendrai imant, mano pravalgyta suma per vienus pietus Suroje (akcijinė kiauliena, kažkoks ten patiekalas, sriuba, du ar tai trys indeliai ryžių, suknistas vanduo ir pora puodelių kavos) sudarė apie 100 litų, normalus žmogus ten galėtų papietauti už 40-50, o jei rinktųsi akcijinį patiekalą – už 25-30 litų.

Apibendrinti Suros vertinimo rezultatai

Taigi, paskaičiuokime balus – už aplinką ir bendrus įspūdžius duodu -1, už aptarnavimą duodu -2, o už maistą – viso +4 (jei tik nesuklydau skaičiuodamas). Taigi, visai teigiamas bendras balas: +1. Rekomenduoju apsilankyti kiekvienam, kas dėl kokių nors priežasčių nusibels į Ozą.

Atskirai dar norėčiau parašyti kokiems nors Suros atstovams, jei tokie čia skaitys. Jūs pririnkote krūvas neigiamų balų už smulkmenas, kurias pataisyti be galo paprasta. Už tai, kad nemokate rašyti lietuviškai (už tūkstantuką litų kokia nors lituanistikos studentė viską sutvarkytų taip, kad blizgėtumėte), už netikusias valgymo lazdeles, už neveikiančias jūsų iliuminacijas ir pan. – visa tai labai lengvai pataisoma. Aišku, su padavėjų bukumu susitvarkyti yra daug kebliau, kita vertus, net ir tai pataisoma. Tiesiog pabandykite į save pažvelgti iš šalies – aš tikiu, kad jums pavyks.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Supermarketai, kosminiai rutuliukai, blablabla

Truputį susikaupė visokių minčių, taigi truputį išsiliesiu apie prekybcentrius ir panašiai. Apie visus. Nes senokai jau užveikė. Rašiau apie tai dar 2008, tačiau atrodo, kad nedaug kas pasikeitė nuo to laiko. Gal truputį visgi pagerėjo. Taip, žinau, kad smulkieji prekybininkai dėl supermarketų žūsta, tačiau aš manau, kad jau ir taip jie visi žuvo, taigi, perkuosi supermarketuose ir mano dėka auga prekybos tinklai. Negerai, bet taip yra.

Maxima valdo viską

Ne taip seniai rašiau apie tai, kaip Maxima parduotuvėje nusipirkau nevalgomai persūdytos mėsos, o dabar žiūriu, kad jau kelintas blogas svaigsta apie Maximos kosminius rutuliukus. Tiesą sakant, nežinau, ar čia jų nemokšiškas nemokšiškumas, ar priešingai – genialiai genialus marketinginis ėjimas. Kažkodėl iki šiol, atrodo, niekas nepastebėjo, kad tie rutuliukai yra skirti vienam senam, kadaise ir Lietuvoje labai populiariam vaikiškam žaidimui. Prancūzai ir suaugę masiškai jį žaidžia – viskas paprasta, tiesiog vienu rutuliuku reikia išmušti kitą rutuliuką iš duobutės. Berods taip. Tarpukario Lietuvoje tas žaidimas buvo populiarus, dabar – atrodo, kad jau niekas neprisimena. Ir gal tiesiog Maxima nutarė jį atgaivinti ir paversti Maximos žaidimu? Taip ar anaip, rutuliukai ten prasti, visiškai netikę, o kaip išsiaiškino Vabolis – kardinaliai gražesni kosmorutuliukai būna dedami į klozetų vožtuvus. Tik nesakykit to vaikams.

Maxima išties valdo. Kaip juos kas bekeiktų, kaip aš pats besipiktinčiau kuo nors – tai visvien galingiausias ir geriausiai optimizuotą asortimentą turintis tinklas. Visiems kitiems iki Maximos – kaip vėžiu iki Magadano. Konkurentai orientuojasi į pigiausias ar geresnes prekes, o Maxima tinka visiems. Galima drąsiai sakyti, kad Lietuvoje yra vienas prekybos tinklas – tai Maxima, o visi kiti – tai tiesiog smulkmė.

Rimi – didelis iškilmingas feilas

Tuo tarpu Rimi apseina be rutuliukų. Jie jau seniai mane užkniso su savo šlykščiais lipdukais, per kuriuos platina neadekvatines prekes – pvz., pigias kepimo skardas, kokių galima nusipirkti po 10 litų, pateikinėja su reklamomis, esą tai „reguliari kaina 100 litų“ (o vat kalbainiams į tą „reguliarią“ – atrodo nusispjaut) ir knisa protą. Dabar platina kažkokius peilius, kurie viens prie vieno, kaip tie, kurių galima parduotuvėse rasti už 5-10 kartų mažesnius pinigus. Rimi marketingistai, jei skaitote šitą tekstą, tai paimkit savo peilius ir nusižudykit su savo šūdais ir emigruokit. Dabr Rimi jau sugalvojo, kad reikia nuolaidų kortelių – vieną procentą nuolaidos klientams duot. Gal ta proga vakar maniškė, pirkdama elementarius ledus, buvo nustebinta – 5 litai už porciją. Kaip sakant, „kainas padidinsim ir vieną procentą nuleisim“.

Brangūs Rimi asilagalviai atstovai, manot, kad niekas negirdėjo, jog jau antrus metus dirbat į minusą? Aš tai girdėjau, ir spėkit, ar nustebau, kai man tai pasakė? Negalvokit, kad krušdami klientams protą, tapsit pelningesni. Palyginkit savo kad ir ūkinių prekių lentynas su konkurentų, gal suprasit savo problemas. Kai jūs siūlot pirkti „Xuyparishi“ markės plaukų feną už bene 60 litų, paskui padarot „nuolaidą“ iki kokių 30 litų, o Gariūnuose ar Norfoje panašus tekainuoja 15-20 litų, kai Maxima už kokius 25 litus pardavinėja normalaus gamintojo (berods Philips) fenus – joks pirkėjas jūsų nelaikys padoria kontora. O tik pročiakrušiais. Taip ir sėdėsit minuse. Palyginkit savo nomenklatūrą lentynose bent jau su Iki – ten pasirinkimas porą kart didesnis, o Norfa jus lenkia tiek, kad jūs kaip vargdienėliai, su jais palyginus. Palyginkit savo nomenklatūras su Maxima – kai kurie prekių segmentai pas jus net 10 kartų mažesni. Ir jūs, nesutvarkydami savo asortimento, tikitės išsigelbėti kažkokiomis kortelėmis? Nejuokinkit. Su tokiu darbu taip ir liksit minuse, kol parsiduosit kokiam sėkmingesniam tinklui. Žinau jūsų košmarus – jums baisiausia būtų, jei jus nupirktų Maxima, bet jums gali būti dar baisiau – Lietuvoje jus gali nupirkti Norfa. Netikit? Pasidarykit rimtesnį veiklos vertinimą – ne tik patikėsit, bet ir apsiverksit.

Iki, Norfa, Prisma, Lietkoopsąjunga, Aibė ir Cento

Iki irgi turi kažkokias nuolaidų korteles ir lipdukus, bet palyginkim, ką jie parduoda už lipdukus? Ogi puikiausius Berghoff puodus, kurie jau išties verti – tai ne iš lochatroninių prekių. Kaip matom, esmė yra ne tame, ką darai, o tame, kaip darai. Iki sugeba idėją realizuoti gerai, tuo tarpu Rimi gaunasi tik nykus pamėgdžiojimas. Feilas. Nors gal ir ne feilas. Aš puikiai suprantu, kad gal būt tuos Rimi akcijinius fufelius tiekia kokios nors firmos, kur gal būt kokie nors Rimi marketingistai turi kokių nors gerų draugų. Korupcija būna ir pas prekybininkus. Nežinau, kaip čia išties yra. O kaip jūs manot?

Norfa, kai pasigilini, paanalizuoji, palygini – padoriausias tinklas iš visų Maximos konkurentų, vertas pagarbos, nors ir orientuotas į labiausiai taupantį segmentą. Norfa nekruša proto lipdukais ir kitomis nesąmonėmis, o tiesiog siūlo mažiausias kainas. Tai realybė – atėjęs apsipirkti į Norfą, pirkdamas maždaug tą patį, aš išleidžiu pusantro karto mažiau. Ir skirtingai, nei apie Rimi, apie Norfą negirdėjau gandų, kad jie sėdėtų minuse.

Cento – kaip ir pretenduotų į kažką dar pigesnio, nei Norfa, bet porą kartų, kai pasitaikė užsukti – taip ir likau nesupratęs, kaip jie išvis gali egzistuot. Vieną kartą užsukau Šventojoje – tai ne parduotuvė, o kažkoks žmonių prisigrūdęs, puvenomis smirdantis bomžatnikas, kur prekės mėtosi ant grindų, kartu su sudužusiais alaus buteliais, o tarp lentynų žmonėms neįmanoma prasilenkti. Norite įsivaizduoti, kaip atrodė prabangiausias supermarketas sovietmečiu? Užsukit į Cento – tai kažkas sulyginamo.

Lietkoopsąjunga – mažai kam žinoma. Kaip jie iki šiol dar išgyveno, nesuprantu – tai viena iš tų kontorų, kur valdo kažkokie neaiškūs vadovai, atėję iš sovietinių laikų, bet kita vertus, valdymo modelis ten įdomesnis – kooperatinis, yra specifikų. Miestuose sovietinės Lietkoopsąjungos parduotuves suprivatizavo kiti tinklai, o štai kaimuose – lyg ir išliko. Prekių asortimentas ten – pasibaisėtinas, kainos – lyg ir pusėtinos, tačiau visgi yra specializacija – kitur gal ir nerasit visokių ūkinių prekių, o čia jų pilna, labai pigių.

Nesu tikras, bet Aibė – berods dar vienas tinklas, nežinau, kam priklausantis (ar tik ne Senukams?). Absoliučiai vidutiniškas, kaimo vietovėse yra. Primena Norfą, tačiau prasčiau organizuotą. Bet net ir iš Aibės Rimi galėtų labai daug ko išmokti. Ne tas žodis, kiek daug.

Galų gale Prizma – tai ne tinklas, o tik viena parduotuvė, esanti Ozo prekybos centre, tačiau tai išties geriausias supermarketas Lietuvoje. Jei neskaitysim to, kad visiškai neaišku, kaip į jį pakliūti. Nuvažiavęs prie Ozo, staiga suvoki, kad nežinai, kur įėjimas į parduotuvę. Jo tiesiog nėra. Kai paklaidžioji ir per kažkokius užkaborius ir tarnybines patalpas pakliūni į vidų – pamatai, kad šitas prekybcentris pustuštis. Matyt, kiti irgi neranda, kaip pakliūt. Prasiėjęs, supranti, kad nežinai, pro kur išeit ir ilgai klaidžioji vėl. Paskui nusprendi, kad daugiau ten lankytis neverta. Kita vertus… Jacobs kavos pusės kilogramo pokas už 9 litus, du kartus pigesni drabužiai, ir tarpai tarp lentynų du kartus didesni, nei Rimi – sakyčiau, tai pasako viską. Anksčiau ar vėliau visi išmoks susigaudyt tuose labirintuose ir štai tada jau Ozas nugalės Akropolį.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter